2010 m. sausio 29 d., penktadienis

Vonegutas, Apdaikas ir dabar Selindžeris

Vonegutas, Apdaikas ir dabar Selindžeris. Visi išėjo. Nebeliko man žinomų rašytojų gyvų Amerikoje...
...dar vakar taip pranašiškai pasiskaičiau JAV noveles išleistas 1980. Visos iki vienos stiprios.

P.S. Kad įsivaziduotumėte iš kokios epochos buvo Selindžeris -  jaunystėje jis konkuravo su Čarliu Čaplinu dėl Unos  - JAV dramaturgo Judžino O/Nilo dukters - rankos. Laimėjo aišku Čaplinas. Mat dar nebuvo "Rugiuose..."
P.P.S. Selindžerio tėvas iš Lenkijos žydų. Gal pasiknaisiojus būtų ir iš litvakų?

2010 m. sausio 28 d., ketvirtadienis

Feminisčių intelekto jėga

Esu ir aš kaltas. Negalvojau iki šiol, kad feministės turi subtilų humoro jausmą ar galingą intelektą. Ar net ironijos jausmą. Mea culpa, mea maxima culpa.
Iš kur tokios nusižeminančios ir vyrui nebūdingos mintys. Tiesiog netyčia užklydau į feminisčių blogą ir skyrelyje feminisčių mintys smagi feministė Orestija(kitos autorystės nėra) parašė juokingą tekstuką.
http://feministes.eu/?cat=5
Paskaičiau. Buvo ir man smagu. Net kartą nusišypsojau.
Tik po kiek laiko galvon atitrepsėjo baisus prisiminimas. Taigi čia mano, žymaus moterų tyrėjo, senas tekstas. Ir mano mintis išvadinti feministės mintimis – elementari šventvagystė.
Štai mano seno teksto nuoroda.
http://troyyestroy.blogspot.com/2009/01/i-moter-enciklopedijos-trumpas-vyr.html
Galingas ir kūrybingas feminisčių protas manualiniu copy/paste būdu sukūrė pas save šį mano tekstą ir dar sugeba niekinti vyrišką giminę!!!!!!!!
Kur ritasi mūsų civilizacija.?

Visiškai niekam neįdomus pranešimas

Suprantu kad tai visiškai niekam neįdomu, bet man pačiam pasidarė įdomu: kokios kilmės Jevtušenka. Rašiau aš pats savo bloge, kad jis vokietis, bet radau citatą iš jo sugėrovo restorane, kur pats Jevtušenka tvirtina esąs latvis.
Po truputį artėjame prie Lietuvos......

Во время банкета почему-то поднялся вопрос: еврей ли Евтушенко?
— Ни грамма еврейской крови у меня нет. Я — латыш, — просветил нас Поэт. — По отцу Гангнус, во время войны фамилию сменил, а вот брат мой родной (сводный) по отцу еврей. И очень хороший человек. Как и его папа.
Iš čia:
http://magazines.russ.ru/ra/2009/6/st24.html

Iš moterų enciklopedijos: tingaus vyro pranašumai

Nepatyrusių moterų sluoksniuose vis dar sklando žalingas įsitikinimas, kad vyras privalo būti energingas, darbštus ir veiklus. Atsipeikėkite , naiviosios moteriškės.
Geriausias vyras yra tingus. Aišku nėra geresnio kaip miręs vyras, kuris paliko gerą palikimą. Bet iš gyvų tai tingus.

1. Tingus vyras vos parsivelka iš darbo namo ir iš ten jau niekur nebepajuda. Nebent alaus į parduotuvę. Energingas vyras gi taip ir taikosi pažeisti maršrutą: namai - darbas –namai. O pažeidęs daro velniai žino ką...

2. Energingas vyras per savo gyvenimą įsteigia bent šešis savo verslus ir kaip liudija statistika blogai baigiasi 90 procentų naujų verslų, tai yra visi šeši energingo vyro verslai žlunga. Tai vėl bėdos ir ašaros.

3. Tingaus vyro akys yra apsinešę specialiu antomoterišku valkčiu ir kitų moterų jis beveik nepastebi. Energingo gi žiba ir laksto per visus konkurenčių nelygumus ir kartais tai baigiasi energingais veiksmais neoficialioje aplinkoje. Ar to jums reikia?

4. Net jei yra kažkokių veiksmų noras lovoje, tai tingų vyrą galima privesti padirbėti. Ir net lovoje. Jis tiesiog tingės priešintis.

5. Tingaus vyro namai bei mašina bus remontuojami meistrų-auksarankių ir todėl atrodys geriau, negu darbštaus vyro „pasidaryk pats“ namai ar mašina. Tingus vyras bus priverstas uždirbti daugiau, kad galėtų samdytis gerus meistrus ir pats nieko nedaryti. Netgi gal nupirks automobilį ir žmonai, kad tik ji galėtų pati pavažinėti kur reikia jai.

Kuri mažuma įtakingesnė?

Pagaliau aš sužinosiu kuri mažuma yra įtakingesnė. Tai buvo mano slapta svajonė nuo sąmoningo gyvenimo pradžios. Kaip toje TV laidoje apie žvėris, kuris kurį perkąstų: begemotas krokodilą ar atvirkščiai. Labai malonu kad Vilniaus saivaldybė irgi vieną kartą nutarė išsiaiškinti kas stipresnis. Ir ateityje bijos jau tik vienos, ne abiejų mažumų.
Ar bus leista margaspalviams gėjams siautėti savo šlykščiu paradu žydų kapinių vietoje?
Ar gaonai ir rabinai su virgulėmis vėl pasirodys Vilniuje ir tars griežtą „ne“ per JAV kongreso rezoliuciją iškrypėlių paradui ant protėvių kaulų?

2010 m. sausio 27 d., trečiadienis

Pardaviau Tėvynę – nusipirkau Gazpromo akcijų

2009 metų pabaigoje šiek tiek pardaviau Tėvynę – nusipirkau Gazpromo akcijų, kotiruojamų Londono biržoje. Šiek tiek. Buvo tokia lengva nuojauta, kad negerai darau, bet makleriai tarė – reikia pirkti.Right now.
Ir dabar visiems abejojantiems galiu pranešti – tėvynę parduoti neapsimoka. Gryni nuostoliai. Pirkimo kaina buvo po 22,15, o šiandien Gazprom Londone tik po 23,70.
Uždarbio vargani 7 porcentai. Kai lietuviškoji Teo akcija pabrango per tą patį laiką 16 procentų. Kaip sakoma pirkite prekę lietuvišką.
O dar amerikonai išmoko išgauti dujas iš skalūnų. Rauda Gazpromo vadovybė, raudosiu matyt tuoj ir aš...
Nors iš kitos pusės jei visi Lietuvos buržua už visus savo pinigus nupirktų Gazpromo akcijų – būtų geras flešmobas. Gazpromas - lietuvių. Tik bijau nepakaks visų Lietuvos kelių kartų babkių tokiam flešmobui.

2010 m. sausio 26 d., antradienis

Krepšinio virtuvė

Netikėtai ramiai ir labai įžvalgiai rašo apie krepšinį. Nemini tos visų laikų idiotiškiausios žurnaliūgų nukaltos frazės „Krepšinis – antroji lietuvių religija“. Išgirstu tą frazę ir kaip Gebelsui norisi griebtis pistoleto. Pavadinimas krepšinio virtuvė labai tiksliai atspindį blogo turinį. Būtent – virtuvė, ten kur neaišku iš ko ir kaip verdami krepšinio pingai.
Daug rašoma ir apie „medinį buratiną“ Romanovą. Ši sezoną jam pasisekė, visai nepelnytai, su Top-16.
Bet su Romanovo vadovavimu Hearts „blizga“ Škotijos futbolo čempionate. „Blizgės“ taip pat ir „Žalgiris“...



http://krepsiniovirtuve.blogas.lt/

2010 m. sausio 25 d., pirmadienis

Studento iš Pchenjano blogas

Man patiko. Žmogelis bando pabrėžtinai ramiai rašyti apie Šiaurės Korėją. Sunku jam...praslysta kartais...
Na bet reikės kada ir mūsų Aitvarui ten pakariauti. Tad skaitome...

http://ashen-rus.livejournal.com/

Ar Prezidentė – boba?

Labai žiaurus ir griežtas tvirtinimas. Bet...taip iki šiol ir neišgirdau aiškiai kodėl nuimtas užsienio reikalų ministras Ušackas. Galėjo bent jau su kokiu kyšiu pagauti. Jei nėra aiškių normalių nuėmimo kriterijų, tai lieka bobiškas variantas: neklausė manęs ir viskas.

Man 11 mėnesių( iš ciklo 'Tėvų auginimas')

Na va, sugebėjau išgąsdinti tėtę. Vieną savaitgalį, kai tėtė tampa lovos budinčiuoju(naktį ramina mane, atneša atsigerti arba obuolio skiltelę arba nešioja ant rankų ar kitaip užsiima su manimi), jis pagalvojo, kad jau atėjo paskutinioji. Jam. Miegojau ramiai visą naktį ir todėl tėtė iš ryto atsibudo visas išpiltas šalto prakaito. Matyt jau Anapilis, pagalvojo, kad taip ramu. Bet aš pradėjau šaukti iš lovelės duokite man valgyti ir tėtė nurimo. Jis namie ir net gyvas.
Per šalčius buvo kiek nuobodoka, bet buvo labai įdomu pačiupinėti leduką viduje kambario, susiformavusį ant palangės. Kiaura matyt, pafilosofavo tėtė, bet pasakė žiauriai klaidingai. Nes mama puolė aiškintis kaip gali ledas susidaryti kambaryje jei namie yra vyras. Po kelių triukšmingų valandų atsirado prie lango flegmatiškas meistras-auksarankis, jis pasakė padarysiu remontą pigiai, bet tik kai šiek tiek atšils. Tada ir bus šilta.
Smagu. Ledukų dar bus ir gal net prisitaikysiu palaižyti.
Bet matyt tėvai neleis. Neleidžia laižyti rozečių, parketo, kavos puodelio, o patys geria lovoje, kai žiūri į mane išsišiepę savaitgalio rytais. Tėtė cituoja daugybę filmų, kur moterys atneša kavą į lovą vyrui, bet mama nesutinka. Tėtė tada iškeikia feminizmą, civilizacijos baigtį ir mes einame darytis kavos. Mes – tai tėtė su manim ant rankų. Mane žavi kavos aparatas, jis žybsi lempelėmis ir burzgia. Kai tik pasieksiu aš jį...
Per muzikos pamokėles mums leido visokius garsus ir kai paleido meškos riaumojimą aš iškart pasakiau – tėtė. Visi mokyklėlėje juokėsi ir mama pasakoja visiems dabar mano juoką. Tėtė truputį nesupranta kodėl jis meška. Bet visi kiti kurie jį matė pritariamai šypsosi.
Bet dar be prilaikymo nevaikštau ir katė manęs didelei draugystei neprisileidžia. Tai ir yra madingai pasakius mano iššūkiai iki pirmojo gimtadienio...

2010 m. sausio 22 d., penktadienis

Buvo kilęs realus žlugimo pavojus pasaulio finansinėms rinkoms...

Kartą trukčiojau pedalais automobiliu spūstyje ir staiga Balkanų moteris man telefonu pranešė, kad ji sugalvojo kaip praturtėti. Kadangi šiaip at taip neturėjau kur dėtis bandžiau įsiklausyti. Bet vis niekaip negalėjau pagauti kampo kur to greito praturtėjimo paslaptis.
Ji vėl aiškino, iš lėto ir tupiems.
Turime akcijų. Jos gerai pabrango. Dabar jas parduokime ir prisipirkime tų pačių akcijų, bet nusipirksime daugiau, kadangi jos pabrango ir gausime daugiau dividendų.
Aš vėl nieko nesupratau, bet pasakiau, kad parvažiuosiu, dabar vairuoju, matyt todėl nesuprantu ir tikrai išklausysiu.
Namie net nevalgęs paėmiau popierių, pieštuką ir puoliau aiškintis kaip praturtėjama balkaniškai.
Paišiau lape skaičius.
Turime akcijų 1000, jas pirkome po 1 litą. Dabar jos pabrango iki 2 litų.
Teisingai – džiugiai žvilgėjo balkaniškos akys.
Tada jas parduodame ir turime 2000 litų. Už 2000 litų perkame akcijų rinkos kaina po 2 litus ir gauname 1000 akcijų. Tas pats tūkstantis akcijų. Kur biznis?
Balkaniškos akys net sudrėko:
- Visada tu šitaip. Aš norėjau kaip geriau.
O juk buvo kilęs realus žlugimo pavojus pasaulio finansinėms rinkoms….

2010 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Vokiečiai Azijoje. II dalis

Be mūsų ketveriukės vagone dar buvo mažas depresyvus palydovas ir dar keli epizodiniai keleiviai. Keli langai buvo išdaužyti, tai dieną buvo nepakeliamai karšta , o naktį šalta. Kelios paros iki Maskvos praslinko įtemptai. Palydovas kartais balsu raudodavo, o po to eidavo muštis su keleivias. Mūsų nelietė, nes mūsų buvo daug, tai puldavo pavienius keleivius, surizikavusius sėsti į obščyj vagon. Bet ir pavieniai jį, mažulį, sumušdavo, tai vėl jis balsu vienišai raudodavo į pagalvę. Dėl šios ypatingos obščyj vagon atmosferos vokiečiai labai prijunko prie mūsų ir kai sakėme nuo Maskvos iki Vilniaus tranzuosime poromis, jie pasakė vokiečių poros nebus. Jie organizavo mišrias poras su mumis. Man teko Kornelija.
Smolensko srities Gagarino miesto apylinkes autostopu pasiekėme jau pritemus. Toliau tranzuoti buvo abejotina. Bet vokietė pedantiškai toliau stabdė mašinas ir sustojo jugoslavo fura. Jis pasakė moterį ims, o manęs - ne. Tai buvo sena mano bėda. Kažkodėl dėl savo išvaizdos netikdavau jokiam tranzavimui. Kornelija ilgai įkalbinėjo jugoslavą pavežti abu, tol kol privažiavo milicija. Milicija mus išsivežė į savo atraminį punktą trasoje. Budrus jaunas milicininkas troško veiklos:
- Prašau pasus. Ahaaa, taaaip, lietuviai? Važiuojame namo? Į Vilnių?
Ūmai balsas net paspringo, kai rado DDR pasą:
- Vvvvokietė?
Atsakiau:
- Vokietė, bet sava . Iš demokratinės Vokietijos.
Ir prasidėjo. Milicininkas net dejavo kiek numatė nusikaltimų. SSSR pilietis naktį su vokiete(šeši šauktukai) Smolensko srityje stabdė jugoslavą(kapitalistinė šalis, trys šauktukai). Jo galva visi šie veiksmai turėjo aiškius nusikaltimų požymius.
Aš derėjausi. Sakiau, kad Jugoslavija beveik socialistinė šalis, tik su nežymiais nukrypimais nuo socialistinio vystymosi kelio. Vokietė sava, iš socialistinio lagerio. Mes faktiškai važiuojame namo, mums Lietuvoje galima draugauti su vokiečiais iš soclagerio, tai netgi tautų draugystė. Vilnius su Erfurtu – susibroliavę miestai. Froindšaft.
Kornelija buvo persigandusi. Viza. Pamenate, ji neturėjo teisė būti SSSR jau kokią savaitę.
Milicininkas purtė galvą ir svajingai šypsojosi, numatydamas vyresnybės padėkas už budrumą, o gal net paaukštinimą. Surinko vyresniojo numerį ir raportavo:
- Vokietė..naktis...jugoslavo fura... lietuvis.
- Ar jie ką pažeidė? - paklausė vyresnybė.
Pažeidimų aiškių nebuvo. Bet mažoji vyresnybė liepė perskambinti didelei vyresnybei, nes atvirai sakant situacija buvo nestandartinė. Didelė vyresnybė jau miegojo, bet išklausė litaniją – vokietė, naktis, jugoslavo fura, lietuvis. Ir su keliais keiksmažodžiais perklausė ar buvo pažeidimų. Išgirdo – nebuvo. Pakartojo kelis keiksmažodžius bei papildė naujais ir liepė vargšui iniciatyviam milicininkui tuoj pat sustabdyti furą ir įlaipinti mus. Ir tegu dingsta tas internacionalas iš Smolensko srities.
Dabar jau šypsojausi aš. Nieko tas budrusis milicininkas vizoje nesusigaudė. Tiesa milicininkas truputį dar atkeršyjo. Furos mums nestabdė. Susistabdėme patys....
Vokiečiai po visų nuotykių mus labai gerbė. Vilniuje atsisveikinimo vakarui nupirko šešis vyno „Agdam“ butelius, o kai nuvykome atsakomojo vizito pas juos Vokietijon vežiojo po savo draugus ir rodė mus kaip gyvus eksponatus iš Kelio legendų.

2010 m. sausio 20 d., trečiadienis

Vokiečiai Azijoje. I dalis

Išvykę iš Ču slėnio ant kiekvieno kampo Azijoje sutikdavome vokiečių.
Vengdami pašalinių akių pakeliavome gabalą kelio prekiniu traukiniu. Buvo naktis kai į jį sėdome, todėl gerai neapžiūrėjome vagono. Rytą ratų bildesys liovėsi ir pažiūrėję vienas į kitą pašiurpome. Anglini iki ausų. Išlipome ir prie vandens kolonėlės prausėmės.
Miestukas aplinkui atrodė įtartinai tvarkingas. Kiek paėję radome net Liuksemburgo veterinarinę vaistinę. Čia dabar? Liuksemburgas Kirgizijoje? Paklausėme praeivio:
- Koks čia miestas?
Vyriškis labai paspartino žingsnį, bet atsakė nutoldamas:
- Kantas. Miesto tipo gyvenvietė Kantas.
Pavadinimas visiškai įtartinas. Pašnekinome nuobodžiaujančią moterį su vaiku. Taip ir yra - vokiečiai, preciziškai tvarkingi vokiečių namai. Vokiečių gyvenvietė. Nebuvom matę ką nors apart SSSR, bet tas vokiškas tvarkingumas azijietiškomis sąlygomis truputį sujudino pasaulio schemą mūsų smegenyse.
Kiti vokiečiai priėjo prie mūsų jau Bucharos čaichanoje po kelių dienų. Mat mes - jei ką - vis dar buvome blondinai. Bet baisiai nuobodžiavome, nes vėl netikėtai baigėsi pinigai ir laukė rūsti kelionė namo. Geriausiu atveju – obščyj vagon(ši sąvoka neverčiama, obščyj vagon supranta tik ten buvę).
Kornelija su Hartmutu kreipėsi į mus su visiškai keistu prašymu. Ar mes negalime jiems padėti nukakti kur nors arčiau Bulgarijos sienos? Pasitikslinome ar jiems gerai su galva, kad ieško Bulgarijos sienos Bucharoje. Ne, jiems net pernelyg gerai su galva. Ir pinigų jie turi, ir net konservų. Vokiško pašteto. Todėl įdėmiai ir net sakyčiau pagarbiai išklausėme jų problemą.
Paklaikusio Rytų Vokietijos jaunimo tarpe pasidarė madinga važiuoti į tarybinę Aziją. Bet vizų jie negaudavo, tad imdavo į SSSR tranzitinę vizą atseit važiuoti į Bulgariją arba Rumuniją. Tai juos dabar kažkoks gudrus uzbekas milicininkas demaskavo, jie sugebėjo pabėgt, pirmą kartą tai tokių kelionių istorijoje ir jie turi skubiai dingti kur nors arčiau Bulgarijos. Paklausėme ar Lietuva pakankamai arti Bulgarijos? Tiks - išsišiepė. Bet mus bilietuosite ir maitinsite. O mes rūpinsimės bilietais ir saugumu. Taip, nespėjus baigti pasiūlymo, išrėkė vokiečiai. Buvo matyt kažkas ypatingai patikimo mūsų mėlynose akyse.
Pirmiausia pasirūpinome kad nesugęstų vokiško pašteto konservai. Tai yra juos suvalgėme. Po to prie kasų išsimušėme keturis bilietus iki Maskvos obščyj vagon. Išsimušėme tiesiogine to žodžio prasme. Aš kaip tvirtesnis įsikabinau dantimis ir rankomis į kasos langelio grotas, o jau Dalius pirko palindęs po manimi bilietus.
Vokiečiai pagarbiai žiūrėjo iš tolo ir suprato kad paštetas sumaitintas neveltui. Su šitais nepražus. Taip beveik ir buvo...

Tęsinys bus antroje dalyje

2010 m. sausio 19 d., antradienis

Ču upės slėnis

Aišku Ču tai ne Kalifornija ir net ne Nevada. Bet ...kaip čia gražiau išsireiškus... ten augo prieš 20 metų (manau ir auga iki šiol) krūvos laukinių augalų, nuo kurių buvo sukeliami įvairūs orientavimosi erdvėje sutrikimai. Toliau vadinsime juos paprastai - augalais.
Taigi kartą mes ten atsidūrėme su Daliumi. Kirgizas mus pavežė ir pasakė, o juk lietuvių čia visas batalionas. Ir tikrai. Prie kareivinių tvoros ten tarnaujantiems lietuviams privalėjome pasakoti kaip ten Lietuva, Tauro ragas, futbolas, Vilniaus „Žalgiris“. Tada kaip tik buvo „Žalgirio“ fantastinis pakilimas. Kareiviams mes patikome ir jie suorganizavo išvyką į bataliono kiaulių fermą. Karininkų maisto pagerinimo tikslais du lietuviai tupėjo priekalnėse ir augino kiaules. Kiek supratome tai buvo visai slaptas objektas. Bet geras. Dabartiniais laikais ko gero suvokiu, kad ne tik kiaulės ten buvo auginamos, bet anuo pitekantropinės jaunystės metu versija apie kiaulių auginimą mums tiko. Prisigėrėme su kiaulių fermeriais siaubingo kirgiziško vyno. Dainavome „Ant kalno mūrai“ ir „Paduok sesule kardą“. Daina sklido plačiai per Centrinės Azijos naktį iki pat Issyk Kulio ežero, nors klausą turėjo tik vienas. Bet jis sakė – vyrai – labai gerai. Kareiviai pažadėjo rytą bus dar geriau. Paklausėme kas bus rytą, o jie atsakė bus labai gerai.
Rytą paėmėme kelis senus laikraščius ir nukebnojome link ūkinio pastato griuvėsių netoliese. Labiau išsilavinęs kareivis dūrė pirštu į tankius patvorio sąžalynus ir tarė:
- Nū, atpažįstate augalą? Keruakas, kelyje?
Buvome skaitę... štai po tokius krūmynus išsirengę nuogai hipiai bėgiodavo po kaitria saule. Tada nuskusdavo nuo kūno gautą masę. Ir prašau - puikiausi sąmonės sutrikimai.
Mes nuogi nebėgiojome. Pakako nuo apačios iki viršaus kelis kartus perbraukti delnais krūmą. Ir tada skutome tamsią masę kaip plasteliną nuo pajuodusių delnų į laikraščius. Priskutome bent kelis rutuliukus...
Visa priekalnė buvo pilna tokių krūmynų. Bet kareiviai nerekomendavo ilgiau užsibūti ar eiti kur toliau. Visi krūmynai kažkam priklausė. Ir mirti galėjai Ču slėnyje lengvai kaip ašara ant įkaitusios keptuvės. Taip ir pasakė.
Valdžia gaudė tokius niekadėjus kaip mus. Kareiviai perspėjo bent savaitę nerodyti niekam delnų. Neleisti uostyti jokiems šunims. Delnai neatsiplovė. Išdavikiškai visose gyvenimo ir meilės linijose visą savaitę iki pat Bucharos juodavo augalo syvų likučiai. Trinėme benzinu ir smulkiu smėliu. Tada oi kaip pasigailėjome kad rankelės baltos.
Bet mūsų kelionių angelas mus išvežė tada be jokių kliūčių iš slėnio, iš Azijos ir iki pat namų. Dalius taip ir parsivežė plastiliną įvyniotą į sidabriuką bate iki Vilniaus. Kelioninis kojų dvokas puikiausiai apsaugojo nuo uoslių šunų. Bet mano galva kelionių angelas labiau nei dvokas. Nes būti tokiais pridurkais gebėjome tik mes. Ir tai tik ankstyvoje jaunystėje...

2010 m. sausio 18 d., pirmadienis

Saugos tarnyba ‘Temidės žvilgsnis”

Štai galvojau kad kiti žmonės yra protingesni už mane. Na kartais kai kurie. Bet kai savo paslaugas pasiūlė UAB “Temidės žvilgsnis” labia stipriai tuo suabejojau. Mano galva šios įmonės kūrėjai net galėtų pretenduoti į Darvino premiją. Bent jau Lietuvos mastu.
Priminsiu kas tai per Temidė. Temidė yra graikų teisingumo deivė. Ji paprastai vaizduojama su raiščiu ant akių. Ir viską sprendžia rankose laikomomis svarstyklėimis.
O minėta šauni apsaugos tarnyba yra įsitikinusi, kad jos apsaugos gebėjimus labai tiksliai atspindi akla moteris. Galėjo tada pasirinkti įmonės įvaizdžiu ir saldžiai miegantį šiltoje sargo patalpoje girtą bomžą. Arba recidyvistą Vasilijų. Marketinginės sėkmės būtų tiek pat…
Sutarties su UAB “Temidės žvilgsnis” nesudariau. Ir nesudarysiu. Jau geriau man apsaugos įmonė “Trikampis žiedas”. Kvailas saugos tarnybos pavadinimas, bet nors neakli…


http://www.temides.com/

2010 m. sausio 15 d., penktadienis

Kaip Rimas grūdinosi

Rimas tarnavo desantininku ir kai grįžo nutarė likti tokiu pat kietu. Gyveno Žvėryne, tai kas rytą bėgdavo nuogas iki pusės( buvo raumeningas) iki Neries. Neryje pasinerdavo kelis kartus ir paplaukiodavo šiek tiek. Vasarą jis ramiai bėgiojo. Rudenį irgi. Ir net žiemos pradžią sutiko ramiai bėgiodamas nuogas iki pusės.
Vieną labai stipraus šalčio žiemą Nerį surakino ledas. Rimas nepasidavė. Kas rytą bėgdavo iki Neries, bet net savo raumeningomis rankomis negalėjo perplėšti ledo.
Toliau pačio Rimo pasakojimas:
- Nebesportuoju. Milicija man uždraudė sportuoti. Kas rytą ramiai sau bėgdavau ir kas rytą jie atvažiuodavo manęs areštuoti. Dažnai atvažiuodavo ir greitoji.
Kas per velniava? Kodėl žmogui negalima pasportuoti. Net ir tarybinėje šalyje sportas juk skatinamas. Juolab grūdinimasis.
Tada įsivaizduokite. Žiemos rytas. Termometras už lango rodo minus penkiolika. Jūs žiovaudamas žvelgiate por langą. Ūmai ramioje Žvėryno gatvelėje pasigirsta garsus šnopavimas. Kažką ritmingai ūkčiodamas gatvele bėga šerkšnotas raumenų kalnas, iki pusės nuogas ir su blizgančiu kirviu rankoje.
- Rimai, o kirvis kam????
- Eketę prasikirsti. Juk Neryje visada pasineriu kelis kartus.
Ramūs Žvėryno gyventojai pamatę šį sportišką vaizdelį iškart paskambindavo milicijai ir greitajai. Kiekvienas. Net kuris niekada gyvenime neskambindavo.

Rimas niekaip nesuprato kodėl.

2010 m. sausio 14 d., ketvirtadienis

Vunderkindas perėjo per 12 universitetų

Pats nieko įdomaus nesugalvoju, tai skaitinėju tokį pažangų reiškinį kaip Laisvasis Universitetas. Bet ir ten pristatomas Stanislovas Tomas, citata:

Stanislovas TOMAS yra Paryžiaus Sorbonos universiteto ir Londono universiteto teisės doktorantas, R. Pakso teisinis atstovas Strasbūro Teisme, kuriame nagrinėjama ar apkaltos procesas nepažeidė žmogaus teisių, o taip pat kandidatas į Seimo narius Nr. 40 „Tvarkos ir teisingumo“ sąraše. Mokykloje Stanislovas buvo vunderkindu: peršoko iš šeštos klasės iš karto į aštuntą. Intelekto koeficientas: 156. Moka aštuonias užsienio kalbas, perėjo per 12 pasaulio universitetų. Studijuojant Briuselyje, jo magistriniam darbui vadovavo prof. Duncan Kennedy iš Harvardo universiteto – šiuolaikinio Amerikos teisinio realizmo tėvas-įkūrėjas. Ketverius metus jis dirbo teisininku-patarėju Europos Parlamente.
Keturis kartus Stanislovas dalyvavo Sorbonos universiteto okupacijoje. Lietuvoje – jau du kartus neteisėtai suimtas už studentų pasipriešinimo organizavimą prieš nemokamo mokslo naikinimą ir barikadų statymą. S. Tomas priklauso postmoderniam Kritinių teisės studijų judėjimui, yra Prancūzijos socialistų partijos narys.
Kai Stanislovui buvo 18 metų, jis autostopu apvažiavo 14 Europos valstybių.

Paksas turi retų gabumų pasirinkti draugų.

2010 m. sausio 13 d., trečiadienis

Apie sausio 13

Sausio 13 tapo visiškai oficioziniu daiktu. Ko gero normalu.
Patiko tik Svarinsko pasisakymai...

2010 m. sausio 11 d., pirmadienis

Mums kiekvienas tarakonas savas...

Derybos dėl aptarnavimo kainos su deratizacijos tarnyba. Tarnyba liūdnu ir ilgesingu pavargusios moters balsu po kelių minučių derybų:
 - ...gerai jau. Sutinkame su mažesniu įkainiu. Mums geriau jau savas tarakonas. Kiekvieną juk beveik rankomis išgaudėme...

Apie moterų patobulinimus

Manau visi vyrai vieningai su manim sutiktų, kad moteris yra būtina patobulinti. Iš tolo kai pažiūri savo į futbolą bei kitus niekniekius pražiūrėtomis akimis jos kaip ir veikiančios ir netgi labai. Žiba, blizga, paliestos net kibirkščiuoja. Aiškiai matyti jose įtampa ir aukštas voltažas. Bet tik pasiimk tokią moterį arčiau savęs ir vieną dieną pastebi ji sugedo. Vat taip paėmė nugriuvo, kojos aukštyn ir rieda iš organizmo tik upeliai vandens, o moteris nebeveikia. Įtampa nulis, voltažas mažas. Valgyti nėra, kampuose vorai kelia jau šeštas per savaitę vestuves, gerai dar musių nėra dėl vorų pertekliaus.
Taigi grįžtu link pagrindinės temos, jas reikia tobulinti. Štai pagalvojau, kad taip joms sumažinti pamatymo gebėjimus. Nes dabar moterų akys veikia kaip fotoaparatas Canon, tik daug geriau. Žybt ir mato. Saga kreivai prisiūta, plaukai neplauti dvi dienas, ūsai kreivai kirpti, vakar buvo pas meilužę, marškinių ir kostiumo spalvos nesuderintos.Vien vardijimas ką užfiksavo moters žaibiška akis per nanosekundę vyre užimtų lapą popieriaus arba pusę valandos.
O palikti reikia moterims tokias akis kad sugebėtų suvolioti cepelinus arba kotletus. Matyti du šimtus žalios spavos atspalvių panaikinti. Nebūtina. Pasaulį suvoktų kaip nupasakoja vyras. Tokia moteris nematytų kelio ir negalėtų patarti vairuojant. Tyliai sau sėdėtų ir lauktų ką papasakotų vyras apie pasaulį. Lauktų ir klausytų. Klausytų ir lauktų.
Bet velnią tau...dar liktų jai uoslė, klausa ir lytėjimas.

2010 m. sausio 8 d., penktadienis

Dar kartą apie pulkininką Pociūną

Dar kartą pastaruoju metu prisimenamas pulkininkas Pociūnas. Vėl bandoma  gerai organizuotai per daugumą mass media prikabinti jo bylai nebūtus dalykus.  Vėl vieningai ir visu parsidavėliškų mass media frontu bandoma prikabinti versiją , kad dingo JAV milijonai Baltarusijos opozicijai, todėl ir nužudytas pulkininkas. Vėl bandoma nuslėpti pagrindinė pulkininko Pociūno mirties versija - "Dujotekanos" užsakymas.

Inspiravo šį pasisakymą diskusija čia:
http://urvas.wordpress.com/2010/01/07/vaizdelis-tautines-ziniasklaidos-takoskyra/#comment-1368

Kinija - naujas pasaulio centras

JAV, Rusijai, o jau ir Europai - šakutės. Kinija - naujas galios centras pasaulyje. Paskutiniai pribaigiantys mano vaizduotę skaičiai:
1. Kinija 2009 m. tapo didžiausia eksportuotoja pasaulyje. Aplenkė Vokietiją.
2. Kinijoje parduota daugiau automobilių nei JAV 2009 m. Tai pirmas kartas istorijoje kai JAV nepirmauja pagal parduotų naujų automobilių skaičių.
3. Pagal ekonomikos apimtis Kinaj baigia pavyti Japoniją ir lieka tik pavyti JAV.


Ir įdomu kaip laisvos rinkos institutas paaiškina tokį nelaisvos visuomenės fenomeną.

Laisvosios rinkos institutas

Lietuvos laisvosios rinkos institutas neįmanomai puiki įstaiga. Tik paskaitykite tekstą iš jos prisistatymo :

Instituto misija - propaguoti laisvosios rinkos idėjas - skatina efektyviai naudotis visomis viešumo priemonėmis. Palaikome glaudžius ryšius su verslo bendruomene, tarptautinėmis organizacijomis, žiniasklaida ir kitomis visuomenės grupėmis. Siekdami pateikti savo mintis tinkamu laiku ir tinkamu būdu, nuolat atrandame naujų informacijos sklaidos formų. Mūsų balsas yra gerai girdimas, o per penkiolika nenuilstamos veiklos metų matome, kad individo laisvės ir laisvosios rinkos idėjos tampa žmonėms artimos ir reikalingos.

Tada nueikite į rėmėjų sąrašą.
http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/apie_llri/llri_remimas/remejai/275

2010 m. sausio 4 d., pirmadienis

Pagrindinė organizacijos patelė

Bet kuri uždara žmonių organizacija anksčiau ar vėliau susisluoksniuoja ir į paviršių išstumia Patiną. Tas jau viskam vadovauja, jo balsas garsus, įsakymai – greit vykdomi. Viskas visiems aišku . Dažniausiai tokios organizacijos siekia pelno. Ir iki krizės – netgi sėkmingai. Kaip šiais laikais kam nors vadovauti dar niekas nežino. Analitikai po krizės išanalizitikuos ir tada mes sužinosime.
Atitinkamai žmonių grupė iškelia sau ir pagrindinę patelę. Ji rūpinasi viskuom kuom nespėja Jis.
Bet jei įstaiga gauna tikrai gerą Patelę…tada irsta natūraliu būdu…organizacija tampa malonumo siekiančia, jokio pelno siekimo…. …pamenu viena organizaciją, pagrindine Patele ten tapo tokia Ž., ji buvo ir Dievo, ir gamtos apdovanota nežmoniškai ilgomis kojomis, natūraliai virstančia iš visų rūbų krūtine ir bet kuris vyriškos giminės atstovas nejučia sulėtindavo žingsnį eidamas prošal. Vyrai labai mėgdavo kai Ž. apsitempdavo firminius marškinėlius su ilgu ilgu firmos pavadinimu. Kukliai sakant per visą krūtinės plotį. Pavadinimo raidės išsivartydavo visais įmanomais rakursais ir jei pradėdavai skaityti pradžią - teksto pabaigos niekaip negalėjai pamatyti ir tekdavo prašyti Ž. :
- Pasisuk prašom, nematome kas ten pabaigoje parašyta.
Arba jei ji atsisakydavo pasisukti reikėdavo apibėgti moterį iš vieno ar kito šono. Ir tada rasdavai raides, kurių taip tau trūko. Organizacijos pavadinimo juk neuždrausi skaityti.
Tokiu būdu pelno siekimas kažkaip savaime išblukdavo iš tavo gyvenimo tikslų, ypač jei tekdavo skaityti raides ant Ž. marškinėlių kelis kartus per dieną.

Moralas: grožis gali būti ir griaunantis.

Kas nustebino 2009 metais. Keisčiausi faktai

1. Jevtušenka, toks senas šestidesiatnikas, pasirodo iš tikro Gangnusas, tai yra tėvas 100 procentinis arijus – vokietis  Jevtušenka tai mamos pavardė. Tėvą sušaudė už šnipinėjimą Latvijai...

2. Odesos vagys buvo sukūrę net savo vagių pulką per Pilietinį karą Rusijoje. Į ataką eidavo apsirėdę jūrinikėmis ir šiaudinėmis kanotje.

3. Tamplieriai visii nebuvo sunaikinti. Portugalijos karalius juos priglobė, tiesa kitu pavadinimu ir jie karaliui atrado pasaulį. Vasko da Gama irgi iš jų…

4. Georgijus Kotovskis buvo užbalzamuotas mauzoliejuje. Kol per II pasaulinį karą jo neišniekino rumunai. Kotovskio mauzoliejus buvo jau trečiasis Sovietų Sąjungoje…

2. A.Račas - geriausias 2009 metų blogeris

Orhanas Pamukas. Knyga “Stambulas”

Pamukas savo knygoje apie Stambulą kokius tris tūkstančius penkis šimtus kartų parašė žodį liūdesys ir beveik tiek pat kartų Stambulas. Knyga visiškai atitiko mano ideologinę nuostatą , kad patys gražiausi pasaulyje miestai yra imperijų sostinės. Ypač buvusių imperijų. Šitas žmonijos kūrinys ant Bosforo buvo net trijų imperijų sostinė.


Osmanų palikuonis Pamukas beveik neprisimena Nova Romos, šiek tiek užčiuopia bizantiškąjį Konstantinopolį, bet Stambulą, kuris buvo Puikiosios Portos, mena su liūdesiu kiekviename puslapyje. Didžioji dalis knygos liūdesio ir yra iš Osmanų likučių liūdesio.

Knyga buvo skaitoma tarpušventį , tarp vaiko dantukų kalimosi(kelios naktys be miego), trupučio degtinės, šalčio, apgailestavimo, kad Vilniui vos vos neteko pajusti tos imperiškosios sostinės dalios, tos dalios tikrai dabar trūksta iki pasaulinio garso ir liūdesio miesto. Koks urvinis lietuvis net nesupras apie ką aš čia. Tebūnie, nebuvo jis ant Bosforo(antras ar trečias romano veikėjas) kranto praplaukiant milžiniškam rumuniškam tankeriui pro minaretų bokštus. Nežino kokį kilmingą vualį miestui uždeda buvusi imperiškoji didybė

Taigi Pamukas toks pats liūdnas kaip savo romane “Sniegas”. Bet man buvo ramu/gera su juo Naujų ir Senųjų sandūroje. Aiškiau netapo, nei kas bus su gyvenimu, nei su Turkija. Bet todėl tik įdomiau