Regbis Vilniuje

Sekmadienį rugsėjo 30 d. 13,00 Lietuvos vyrų čempionato II grupės varžybos;

Vilniaus Geležinis Vilkas - Panevėžio Ryšių statyba

Vieta: Vingio parko regbio stadionas

Įėjimas nemokamas

Iš vaikiškos knygelės „Ką žmonės dirba visą dieną?“

Vaikai, šiais laikais žmonės nebedirba. Jie tik eina į darbą ir ten užsiima kas kuo, tik nedirba:
Štai žurnalistai - pliurpia. 
Mokslininkai - tyrinėja. Bomžai - irgi tyrinėja. Konteinerius. 
Ofiso planktonas – žaidžia kompiuteriu.
Policininkai – važinėjasi. Pardavėjos - nuobodžiauja. Seimūnai – važinėjasi ir nuobodžiauja. 
Kurie nori pabūti seimūnais – žada. Žada maždaug kaip vaikinas merginai likę dviese.
Prezidentė – barasi. Premjeras – aiškina. Politologai paaiškina juos abu.
Finansų ministrė – neduoda. Niekam arba truputį kai kam. Kai kurios moterys irgi neduoda. Niekam arba truputį kai kam.
Marketingistai – vynioja visus aplink pirštą.
Bedarbiai – ima pašalpą. Ūkininkai – ima kompensaciją. Valdininkai – irgi ima. Negeros moterys prie stoties neima. Duoda.

Jei gerai valgysite košę, vaikai, užaugę irgi galėsite būti žmonėmis ir eiti į darbą.

Anarchistinis veiksmas

Ką gi, Keistų Knygų redakciją su visais laisvai samdomais  darbuotojais manau reikėtų padalinti per pusę lygiomis dalimis. Vieną pusę viename name priešais Charkovo Astorijos viešbutį 1918 metais ir kitą pusę kitame name ten pat ir tuo pat metu priešais Astorijos viešbutį kuriam laisvieji anarchistai jau užtaiso savo patranką ir tuoj iššaus  į miestą nuo per visas siūles traškančio noro galų gale ką nors realaus anarchistiško padaryti. Kai iššautų patranka  likusiai gyvai  redakcijos pusei vis dėl to leisčiau pabėgti.

Nes vakar taip gražiai susirgau ir pasirgau (Balkanų moteris   izoliavo nuo visų kambaryje su arbata) su dviem knygomis  dar  prieškubiline kaina po 10 lt per mugę – Serhij Žadan “Anarchy in UKR” bei Ballardo “Saulės Imperija”.  Ir aišku Keistų Knygų yra dar viena nuopelnas (arba juodas darbas, kaip pažiūrėsi): Bukovskio įvedimas į visiškai masinę kultūrą pas  mumi. Jau net baras Vilniuje Bukovskis yra. Nors vyresnioji dukra  sakė ne, ten pagal atmosferą joks Bukovskis, jau greičiau Makajovskis, tokia sovietinė hipsteriška priebėga.

Bet grįžkime prie knygų.

Ballardo šiaip stipri story  apie anglų berniuką japonų okupuotame Šanchajuje. O Serhijus Žadanas visiškai tobulas rašytojas. Kaifavau beveik nuo kiekvienos pastraipos..Jos taip gražiai sukaltos su kulminacija pabaigoje ir tikrai ties kiekviena  pastraipa  netgi priverstas esi stabtelėti. Pasiskonėti. Abzacinė literatūra. Tikra.

Bet šiaip  Keistos knygos leidžia ir komunistuojančią literatūrą. Taigi aš ir sakau  - redakciją per pusę. Tegu likusi gyva pusė po realaus anarchistinio veiksmo  ir toliau  leidžia knygas prisimindama revoliucinėje kovoje kritusius draugus.

Otkatas įvertintas kaip gėris

Nekiekvienas  otkatas yra blogis. Štai istorija kurioje paėmėme su kolega otkatus, bet vadovybė vis tiek su ašara akyje dėkojo už tokius veiksmus.

-         Niekaip neleis, neduos pinigų, tiek žmonių, moterys vyresnės ir visokių pažiūrų, - prieštaravo kolega A., šiaip jau labai bijantis žengti žingsnį į kairę arba dešinę. .

-         Tai mum pinigų prašyti  nereikia, paimsime iš visų otkatus ir mums užteks, - paaiškinau aš.

O kadangi buvome gavę sąmatą aiškią ir nurodymą padaryti šventę visai firmai įspūdingą bei nestandartinę, o  ir krizė dar buvo negirdėta žodis, tai galų gale sutarėme otkatai  bus. Darom.Visi šventės sąmatos pinigų gavėjai  išgirdę koks  reikalas vieningai paaukojo otkatus kas 10, kas 5 procentus. Bet slapta.

Parengėme žaidimus, paintbolus, sumo, vaišes, šokius, namukus prie gražaus Aukštaitijos ežero ir paskelbėme, kad šventė prasidės oficialia dalimi. Pusė valandos, o po to jau tikrasis timbildingas.

Susirinko iš viso Lietuvos virš 200 žmonių. Netgi suradome  prie to ežero stalinistinio  dar stiliaus salę, tokią laiko smarkokai paliestą, bet su tribūna pranešimams. Firmos darbuotojai  rinkosi nenoriai, jau buvo paduotas alus, lauke gražu ir šilta,  net gendiras vos atsliūkino, nustebęs tiesa, kad ne jis tribūnoje su grafinu ir vandeniu stums kalbą. Bendra nuotaika buvo tokia:  nu va pašnekės apie pasiekimus,  o tada pavarysime per gėrimus ir žaidimus. Kad tik ne per ilgai.

Pirmam pranešimui išėjo graži nematyta mergina. Pasidėjo lapus su tekstu, išgėrė vandens iš grafino  ir užgrojo muzika.

I r j i pradėjo mesti nuo savęs rūbus. Vis pasislėpdama už tribūnos. Ir dėkingi darbuotojai suūžė vieningai achh, kai ji pabaigoje nusimetė viską, bet pasislėpusi už tribūnos. Pažiūrėjo į mus, mes davėme otmaškę, varyk, ir ji išėjo visa  Ievos kostiumu ir dar gerai nuoširdžiai  pavarė šokių judesių. Vienžo vyrų  akims tikra ambrozija.

Kas žinojo organizatorius vis pažiūrėdavo į mus pastėrusiomis akimis. Bet gendirui patiko, pasakė kolega A. Jis jautė gendirą visais dūšios fibrais, gendirui kaifas ir mes atsipalaidavome antram numeriui.

Jame  išėjo dailus vyrukas. Čia jau gendiras smerkiančiai pažiūrėjo į mus. Tada dar nebuvo homomados. Mes sušnibždėjome – moterims gi... Vyrukas moterų pusę  pagyvino, bet stringams jam nedavėme  otmaškės. Vyrai erzėjo kėdėse.

Trečias numeris vėl nuoga gražuolė. Čia jau tauta atsipalaidavo ir mojavo alaus bokalais gyvai pritardama. Puiki oficiali dalis – visi spaudė mums rankas, gaila kad tik pusvalandis...

Gendiras pareiškė  tik vieną pastabą:

-         Iš kur gavote pinigų striptizui, sąmatoje tai nebuvo?

-          Nu jūs sakėte nustebinti, tai mes ir nustebinome....

-         Na taip...bet su jumis jau reikia atsargiai žiūriu...

Kai kurios lljičiaus dalys gyvos

Toliau skaityti tik stiprių nervų žmonėmis. Kadangi  protu tai sunkiai suvokiama ir silpnos natūros moteriškės naktį mane sapnuotų..

Taigi aš mačiau Vladimirą Iljičių. Tą patį Uljanovą – Leniną. Tai buvo jau pati XX amžiaus pabaiga kai Rusija galavosi  paskutines dienas su Jelcinu paskendusiu dokumentuose ir aušo naftingai šviesus  rytojus su KGB papulkininkiu. Bet dar buvo prietema ir aš atvykau į Maskvą. Arbate išgėriau kelis įvairios  degtinės stikliukus  tokioje anuomet garsioje Gogol užeigoje. Paskutinė degtinė iš ridiko skrandyje stovėjo stulpu. Supratau tai ilgam ir reikia  kito stipraus  įspūdžio pergalėti tą ridikinės stulpą.

Ūmai prisiminiau - kol buvau pionierius ir komjaunuolis taip niekada ir nepasiryžau atstovėti tą milžinišką eilę prie mauzoliejaus. Dabar taigi galiu tą padaryti. Kremlius netoli.. Ir tikrai po pusvalandžio išvydau mauzoliejų ir jokios eilės. Ridikinė vis dar stovėjo skrandyje ir aš nutariau patirti šitą stiprų niekada iki tol nepatirtą išgyvenimą.

Bet rusai durni nebuvo. Taip paprastai į mauzoliejų neleido, prieš tai reikėjo apeiti ekskursiją aplink  Raudonąją aikštę už papildomą mokestį. Plaukuota biznio ranka  jau buvo įsisukusi ir prie Kremliaus sienos. Nusipirkau pilną ekskursiją. Bet akcentas sukėlė ekskursovodei įtarimus. Ji paprašė visų prisistatyti kas iš kur. Serbija, Pridnestrovje, osetinai ir  šiaip rusai kėlė tik nuobodulį. Mano prisistatymas – Litva – visus kiek pagyvino. Kurių velnių čia tam reikia? Bet kratos nedarė ir leido žingsniuoti link Kremliaus. Tik ekskursovodė žengė vis mane patikrindama budria dar nuo CCCP akimi.

Parodė papasakojo ir galų  gale programos vinis. Nusileidome tokiais įvyjais laiptais, kiekviename kampe  stovėjo sargai-milicininkai. Apačioje po stikliniu gaubtu apšviestas gulėjo kūnas ir galva. Aš trumparegis, tad kol radau geresnį  žiūrėjimo kampą ir nustačiau akinius – praėjo kiek laiko. Jaunas sargybinis netoli  manęs ramiai  kramtė kramtomąją gumą. Metras nuo Vladimiro Iljičiau galvos. Jis buvo rusas, bet bent jau jam akivaizdžai buvo  po..ui tas revolicijos vadas.

Kai įsižiūrėjau į Leniną pašiurpau. Jis šiandien  iš ryto ir gal net jau kelios dienos nesiskuto ir publikoje buvo visas apžėlęs trijų dienų barzdele.

Pažiūrėjau dar kartą į guminį sargybinį. Jis ritmingai  žandikauliais tęsė savo darbą.

Dar kartą į Leniną. Nesiskutęs tris dienas. Ramiai pradėjau skaičiuoti kiek metų praėjo nuo jo mirties 1924 metais. Oho beveik 80. O barzdos gyvaplaukiai  šviežutėliai. Pačiupinėjau savo barzdelę, panašu, tikrai nesiskutęs  tris dienas.

Rusus   buvo apėmęs pereinamojo laikotarpio tingumas, Leninas neskutamas, o ekskursantai priversti šiurpti už savo pinigus begalvodami   apie vampyrus, vurdalakus ir kitokius baziliskus.

Visi išėjo tylūs ramūs, bet pietetas buvo ne nuo Lenino  darbų didybės, o nuo barzdos gyvaplaukių . Visų galvos virškino vieną mintį - atskiros Lenino  dalys  gyvos ir auga.

O man net klaikioji ridikinė susivirškino. Nebūtų to guminio sargybinio būčiau gal apsivėmęs. Bet jis savo ramumu nuramino.

Menas palaužė ir Lietuvos Banką: moneta su skylute.

Aš nemeluoju, prašau pažiūrėti kaip šauniai išrodo pirmoji lietuviška moneta su skylute:

http://www.lb.lt/moneta_dailei

Man tik ilgai tvyrojo galvoje nerami  mintis, kodėl dabar pavarėme monetą su skylute.

Variantai  būtų tokie;

1. Skylutė simbolizuoja amžinai kiaurą Lietuvos  biudžetą  bei žmonių kišenes.
2. Simbolizuoja Antonovą su Baranausku. Ir jų nuopelną  Lietuvos bankinei sistemai.
3. Tokia moneta simbolizuoja Lietuvą kaip patrauklią turizmui čiabuvių gyvenamą vietą, kur pusnuogiai čiabuviai  vaikšto pasikabinę karolius iš savo monetų. Arba ausyje kaip auskarą. Vienžo kažkas panašaus į Taitį, Fidžį ir Papua  - Naująją Gvinėją.
4. Skylutė išreiškia požiūrį į meną. Ir kitų, ir pačių menininkų.
5. Skylutė skirta atminti  – ir tai liūdniausias variantas – emigrantus, kurie nebegrįš...

Kitų vokiečių tai nėra

Į Viskrį (rašoma Viscri) tarp Brašovo ir Sigišoaros važiavome dviejų egzotinių dalykų. Tai buvo originalus senovinis Transilvanijos arba Septynmiesčio saksų kaimas su fortifikuota bažnyčia ir kartu princo Čarlzo vasarvietė. To pačio, to pačio...

Viskris pagal Čiaušesku išlyginimo  programą buvo sulygintas su kitais  rumuniškais kaimais. Tai yra komunistai Viskrin neinvestavo, kelių į jį nulis ir kaimas liko koks buvo XIX amžiuje. Be asfalto.  Na gerai iki kaimo vietomis asfaltas buvo. Tokiu keliu greitis 30 km/h su keiksmažodžiais. Iš esmės išlikos daug  autentikos  ir baltoji bažnytėlė-tvirtovė, kai kas sako viena tikriausių  savo grubiu realizmu  visoje Rumunijoje.

Viskryje netgi išliko keli tikri vokiečiai, bet dar daugiau tądien jų buvo privažiavusių kaip turistų. Vaikščiojo pagarbiai  vos ne su ašara akyje po savo protėvių žemę. Ką nors paklausti  angliškai buvo sunku, visur tik vokiečių kalba. Iš esmės Teutonų Ordinas  pakeliui iš Jeruzalės į baltų žemes dar spėjo ketvirtį XIII amžiaus pabūti Transilvanijoje, pastatė pilis, prikėlė vokiečių kurie jau iš čia nebeišsikėlė. Po to Vengrų karalius  riterius išvarė, bet kitus saksus paliko.

Taigi galų gale prie bažnytėlės radome ir angliškai kalbančią moterį-vokietę, kuri šiaip jau buvo visai panaši į paprastą kaimo rumunę (Čiaušesku lyginimai nenuėjo veltui):

      - Kur mums rasti princo Čarlzo namą?

-         Ai,  - atsakė ji, - jis toks žydras, bet jūs neatpažinsite. Toks pats kaip kiti. Ten, kitame kaimo gale.

Bandėme dar patikslinti, bet viskas baigdavosi neapibrėžtu, ai, ten kažkur. Ir pokalbis nusisukus su kitais – vokiškai.

Princas Čarlzas jau buvo savas. Ir iš Saxo – Coburg  ir Gotha  karališkųjų namų, ir kaimynas. Vokiečių bendruomenė. Savas. Neišduodamas.

Dar ant bažnyčios sienų  memorialinėse lentose surašyti  visi kaimo vyrai vokiškomis pavardėmis žuvę pirmame ir antrame pasauliniuose  karuose. Kaimo paaukotų vyrų skaičius abiems karams buvo beveik vienodas ir pavardės kartojosi  tos pačios...

Aha, vokiečiai pralaimėjo abu karus. Aha, vokiečiai išvažiavo iš počiaušeskinės Rumunijos ir Kazachijos namo Vokietijon. Aha, Merkel, nevykusiai besirengianti pastoriaus dukra  iš DDR. Aha, Rumunijos karaliai buvo vokiečiai ir šalis buvo tada kaip Paryžius (patys rumunai taip  pasakojo). Aha, visi šiandien klausia ką pasakys Vokietija ir kaip gelbės Europą vėl.

Vokiečiai Rumunijoje jau atsiperka savo namus, palieka rumunus tik prižiūrėtojais, per atostogas  sugrįžta.

Vokiečiai pralaimi, bet visada vėl laimi. Kas per tauta. Ir per kažkokį portugaliūkštį trockistą vėl vienyja Europą (po savimi ko gero ir lyg labai nenoromis, bet nėr kas daryti, kitų vokiečių tai nėra), ir ten kur buvo jų miestai, ir net ten kur jų niekada nebuvo...

Komunistų apgaila

Komunistai visada buvo geresni už kitus. Jie vieninteliai galvojo kaip sutvarkyti pasaulį, kad jis būtų geresnis.

Tai mes jų nevertiname, kaišiojame kaip priekaištus visokius polpotus bei robespjerus  su stalinais.Tai mes žinome, kad žmogaus nagai riesti į save, kad jo už ačiū nepriversi dirbti, kad žmogus dirba gerai tik sau. Ir su tokiomis žiniomis gyvename...

O pažvelkite į tyras žydras išsilavinusiais  akis priešais. Gamybos priemones paverskime visaliaudinėmis, išdalinkime bjauriai sukauptą turtą visiems.

Jūs nuleisite akis, nes neatlaikysite tyro žydro teisingo komunisto žvilgsnio. Jie ieško geresnės žmonijos pusės, tai mes jų neįvertiname ir komunistai priversti netgi slėptis, vadintis visokiausiais kitais vardais. Mes jų neįvertiname ir jie todėl vieną dieną vėl  išeis. Tylomis. Nusiminę.

 Išeis ten kur už horizonto linijos aušta šviesus rytojus.

Kur geresnė žmonija, kur visi teisingi  ir nėra varguolių, o mes liksime niekingai kuistis šioje pinigų  pakalnėje kur kapitalizmas ir pelnas. Mes tiesiog dar komunistų  neverti....bet kada nors...galbūt...jie dar sugrįš....

Vokietis ir italas

Pradėjo  regbio treniruotes  lankyti  vokietis ir italas. Kartu ir kartu. Italas Marko nuo Bolonijos visas toks šviesaus gymio, sausas, pasitempęs, vienžo galima tokį užsimerkus užrašyti į SS diviziją Totenkampf. Vokietis Adrianas tai išvis mulatas, susivėlęs ir nelabai tvirtas. Jokia drausme ar kariuomene jo išvaizda  lyg ir nedvelkia.
Tačiau.
Vakar  Adrianas vos spėjo į treniruotę, atėjo be Marko ir piktas. Įsivaizduojate!!!! Jis  pralaukė Marko 15 minučių, tas net nepaskambino ir neatėjo į sutartą vietą!!!! Adrianas buvo beveik priverstas pavėluoti  į treniruotę!!!
Ko gero šalies kultūra stipresnė už bet kokias genetines įtakas....

Ta kerštingoji moteriška giminė...

Na iš vienos pusės mūsų katė kaip ir stengiasi. Nuoširdžiai dirba nešiojamu mažės žaisliuku ir leidžiasi tampoma bei kankinama beveik be pasipriešinimo. Joks vyriškos giminės katinas neleistų tokių jo orumą žeminančių veiksmų. Mūsiškė gi tik kartą per savaitę  kepšteli mažei nagais. Bet tik kai jau visai blogai. Kai trūksta oro ar kai kailis beveik atplėštas nuo kaulų.

Bet kuo daugiau vaikas su ja žaidžia, tuo ji naglesnė. Reikalauja sau ta proga išskirtinių teisių kaip pagrindinis namų žaislas. Dieną naktį gyvena ant spintelės prie šaldytuvo. Net jei laikinai kitur mėgaujasi miegu, pakanka tylutėliai praverti šaldytuvo dureles (o šitą veiksmą mėgstu ir aš, ypač tykiais vakarais   kai budrioji  Balkanų moteris jau miega), žiūrėk jau rėkia duok ir man ką valgai.. Duodu, kad neišduotų. Tada abu tyliai šlamščiame, bet ji greitai greitai, kad dar duočiau. Rytą katė leidžia miegoti iki 6 tiktai. Jei atsikeli po 6 iškart miau-skandalas  – valgyti duok vėl.

Tai aš prisitaikiau ją rytais uždaryti toli nuo visų miegamųjų – svetainėje.Ten ji gali rėkti ir draskyti duris, visiems  iki lemputės, nes nesigirdi.

Taip aš ją tvarkiau rytais  pora savaičių. Uždarau - ramu.

Šiandien rytą per anksti atsikėliau ir nutariau dar svetainėje pažiūrėti Euronews. Tik atidariau duris ir susijaudinusi katė įtartinai greitai išlėkė iš kambario. Aš – naivus vyriškis - neatkreipaiu į tai dėmesio. Dribtelėjau į savo mylimą krėslą ir – ojomajo - po manimi  buvo minkšta ruda smirdanti krūvelė. Katės kerštas.

Laksčiau po visus kambarius pilnas įsiūčio, net prabudo Balkanų moteris, tačiaur visai neužjautė savo vyro. Tik moteriškai solidariai juokėsi iš katės keršto, padavė naujas kelnes ir katės keršto objektą  liepė  įmesti į skalbiankę. Išplaus. Jokios pagarbios  užuojautos vyrui, kad nukentėjo nuo žvėrių  gindamas šeimos ramybę rytais.

Katę kai pagavau snukiu pamurkdžiau į jos krūvelę.

Moralas: moteris nors ir kiek guisi - jos sulauks savo valandos ir atkeršys. Tai gal reikia su jomis atsargiau-pagarbiau....

Tokiai ir 200 negaila...

Šiandien Balkanų moteris paskambino ir sako;
- Noriu pirkti bilietus į Aidą, bet turiu tik penkis litus  sąskaitoje. Pervesk prašau šimtą litų.
Aš atsakau:
- Galiu ir daugiau, kad netrūktų.
- Ne,  man reikia tik šimto litų bilietams. Nesišvaistyk pinigais.

Pervedžiau du šimtus.

Kalvarijų žąsys: Дуб

Einant nuo Aušros vartų link Halės turgaus pamačiau Gruzijos vėliavėlę ir užrašą Gruziniška duona. Tikrai viduje kvepėjo skaniai bei svyravo vos ant kojų pastovintis nuo mažumo ir bendro nusilpimo gruziniškai atrodantis senukas (tamsaus gymio, su didele nosimi). Aha, supratau tikras gruzinas savininkas. Ne, tuoj atsirado ir žmogus su treningu, lietuvis, atrodantis kaip provincijos bachūras apie 1995 metus. Jis savininkas - iškart supratome.

Na bet aš dukroms pažadėjau – ragausime chačapuri, tai ir užsisakėme. Paliegęs gruzino vaidmens atlikėjas  pasakė пять минут. Na mes ir nutarėme palaukti.

Žmogus su treningu sulaukė tuo metu savo  draugo, gavusio kiek supratome ką tik dovanų sūnų iš žmonos. Virtuvė ir visi kiti už prekystalio puolė daužtis šampano  taurėmis  su laimingu tėvu, mes kukliai laukėme kamputyje chačapurio.

Gavome keturis šiltutėlius chačapurius, bet paprašiau kur nors juos sudėti. Treninginis pasiūlė seną dėžę nuo majonezo Vilnius. Negi karštus nešiu rankose - paėmiau. Aišku pigūs – 4,5 lito. Tešla Mantingos  standartinė. Jokių žolyčių. Sūris – sūrio produktas. Kiek supratau - pigus ir greitas būdas užkalti babkes gruziniškais lietuvių sentimentais.

Šioje vietoje dar  treninginio  svečio paaiškinimas  ką švenčia gruzinui:

-         Cын родился  - Ажуолас имя, -  ir po pauzės,  kad būtų aiškiau gruzinui išvertė, -   Дуб.

Kepykloje stojo nejauki tyla. Kažkaip Ąžuolas skamba šauniai, o išvertus visai prastai.

 Taip ir šitas biznis, prasidėjo gera idėja, o jos įgyvendinimas tuoj duos priešingus nei tikėtasi rezultatus. Bent jau aš negrįšiu. Žodžiu ne tik  draugelio sūnus – Ąžuolas, bet ir kepyklėlės savininkas – Дуб.

Atsargų valdymas arba virvė

Šių laikų verslo mokytojai diegia įvairius naujas biznio valdymo modelius. Vienas jų atsargų valdymas. Na bet pamenu prieš 30 metų mes labai sėkmingai tą taikėme praktikoje be verslo mokytojų patarimų už dideles babkes

Atsargas, kurias nešiesi į kalnus, labai lengvai ir efektyviai gali sumažinti be jokio matematinio modelio. Nes atsargas reikės neštis pačiam ant savo vargšų pečių ir kojų. Tai paprasto nematematinio pakilojimo ranka būdu sėkmingai atsargas susimažini dar iki išvykimo. Išvykoje natūraliu būdu atsargos mažėja, bet dar niekada nėra buvę tobulai suruoštos ekspedicijos. Pamenu vieną kartą buvau labai persistengęs. Tada keliavome į Fanus, Tadžikijoje. Kalnų turistai naudojo sovietų laikais  tokius sunkius kalnų batus – vibramus. Jie svėrė gana daug. Racionalizavau. Įdėjau vietoj vienų vibramų dvi poras paprastų tarybinių basketkių. Jos lengvos, o jei plyš – turiu atsargą. Dar pakilojau virves kopimui, paskaičiau žygio aprašymą, aprašymas buvo trumpas, be nuotykių ir optimistinis, kaip ir nereikia tokio baisaus svorio. Palikome namie. Ne pirmą kartą vaikštom, nebūtina. Tik II kategorijos žygis galų gale.

Ir tikrai kalnuose tos sunkios virvės neprireikė. Bet liko dar  Kaznoko perėja. Netoli 4 km aukščio, bet beveik 4. Ir Dvojnaja, ta 4200 metrų aukščio. Turėjome pagal aprašymą lengvu šuoliu jas  įveikti. Deja, kai įžengėme į priešperėjinį cirką kiek pastėrome. Iš visų pusių cirką supo aukštos uolos ir tako užlipti be virvių nesimato.

Aš kaip patyręs vedlys visus  nuraminu:

–        Prieisime arčiau – pamatysime taką. Kalnuose taip visada, iš tolo baisu tiktai...

Po poros valandų daropojome iki tako kuris baigėsi ties stačia uola. Kaznoko perėja kabojo virš mūsų kokių 20 metrų. Keli entuziastai pabandė paieškoti kelių aplink. Nėra. Didžiulis platus cirkas apačioje bolavo neliestu ledu ir sniegu. Jokios turistų alpinistų grupės nesimatė iki pat horizonto linijos. Pasakiau oras geras, saulė, deginamės ir laukiame. Gal kas praeis. Su virvėmis. Patiklios grupės moterys taip ir padarė. Vyrai rūsčiai tylėjo.

Ir tikrai po valandos pasirodė toli apačioje judantys taškai. Po dviejų priartėjo tikri turistai-alpinistai, kurie nevaldė atsargų. Jie nešėsi virves. Su jomis bei jais ir užlipome iki perėjos.

Turistai-alpinistai labai pagarbiai atsiliepė apie mūsų nordišką charaterį;

-         Ну вы ребята и циркачи. Таk на снегу и ждали бы? нервы у вас железные

-         Na jūs vyrai ir cirkininkai. Taip ant sniego ir pratūpėtumėte? Geležiniai jūsų nervai.

Atsiskaitėme su gelbėtojais spiritu užlituotu tada dar Kapsuko pieno kombinate į atseit kondensuoto pieno skardinę. Tad išsiskyrėme patenkinti vieni kitais.

Kita atsargų valdymo dalis – basketkės - pasiteisino. Nors kelis kartus slysterėjau...Vienos plyšo, o atsarginės  atlaikė iki kelionės pabaigos.

Bet galvojate aš čia apie kalnus, ne – aš apie atsargas. Bet koks krizinis ir dabar madingas kaštų  mažinimas bei taupymas kada nors privalo baigtis. Nes kaip matote iš pavyzdžio gali baigtis ir blogai....

Mažumos mano gyvenime: vienas gėjus

Jaučiu kaip atsėlina klastingoji sezonine depresija. Tad labai liūdna man tema - pažįstami gėjai.

Aišku pažįstamų gėjų pilnas televizorius. Jie ten šoka, šneka, dainuoja ir kitaip mane linksmina. Va vyresnė dukra net neseniai išgąsdino, kad šokėjas ir dainininkas iš televizoriaus Andrius Butkus irgi iš tų pačių....Bet tų,  kur  ne televizorije – liūdnas skaičius vienetas.

Ir jie nekalti, kalta motina gamta, nesuteikusi man jokio subtilumo šnekoje, dydyje ir kituose parametruose. Nei vienas gėjus prie manęs nelindo. Na gal kai paauglys buvau, bet tada tokio ir žodžio nežinojau ir šiaip pasiunčiau nežinodamas.

Merginos irgi nelindo. Bet su tuo kaupiantis gyvenimo išminčiai susitvarkiau ir palaipsniui išmokau pats prie jų (moterų) prilysti. Jos kažkaip daugiau  nei anie manyje įžvelgė gėrio. O su gėjais taip ir būčiau kaip kostmose pragyvenęs – skirtingose orbitose – ir nesusidūręs.

Bet išaušo kiti laikai, įžengė  Europa su  pažangiais žmonėmis  ir aš susirūpinau išsilavinimo dėlei juos pamatyti gyvai. Viename buvusiame darbe ir radau tikrą gėjų.

Jis margos vėliavytės nebuvo  prie darbastalio išsikėlęs ir už savo teises nekovojo. Bet matėsi per pusę kilometro kam atstovauja. Buvo toks tylus. Mane stengdavosi apeiti. Tik kai reikėdavo kokių nuolaidų draugeliams tai ateidavo paprašyti. Tie jo gėjai draugeliai buvo taip įdomiai jo pristatomi – čia giminaitis. Kas porą mėnesių vis kitas giminaitis. Bet giminės, jo , buvo visi panašūs -  margučiai, dekoratyviniai, subtilūs.

Net per firmos baliukus su vyrais jis neidavo gerti. Sėdėdavo moterų pletkinimo kamputyje.

Bet iš kitos pusės matyt buvau ganėtinai pažangus ir aš. Buvau prieš mėnesį sutikęs – tai sveikinosi ir maloniai kalbėjo.

 Beje, turint omenyje pažangių žmonių skleidžiamą statistiką, kad gėjus yra kas dešimtas vyras, matyt jie nuo manęs sėkmingai slapstėsi visuose mano buvusiuose darbuose. Regbio aplinkoje  irgi nelabai matėsi...tad daugiau aiškiai išreikštų gėjų  nesutikau ir memuarą priverstas baigti.