Mini

Mini sijonai atsirado apie 1967 metus ir iškart nuo to prasidėjo pasaulyje bardakas. Maištai  Paryžiuje Prahoje et cetera. Moteris, nors kiek daugiau apnuoginta, prie gero ir padoraus gyvenimo negali privesti vyrų. Trumpi moterų rūbai ar plaukai  - ilgos revoliucijų dienos.

 Tarybinėje Lietuvoje man rodos  mini mada atsirado porą metų vėliau. Tada dar buvau pradinukas, bet supratau, kad tai jau įdomu. Iš mokyklos atvažiuodavau į tėvų gamyklą pavalgyti. Turėjau blatą - apsauga mane pažinojo ir įleisdavo pavalgyti. Mat motina dirbo su atlyginimais buhalterijoje. O tada pinigai buvo mokami asmeniniu būdu per kasininkę. Tad aš buvau kaip privilegijuota klasė. Tai toje pažangioje gamykloje  pasirodė beveik pirmosios mieste  mini. Ir darbuotojai pagarbiai apžiūrėdavo ir aptardavo pirmą kartą gerai matomas moterų kojas. Galite įsivaizduoti kaip man pradinukui buvo pamokoma klausytis  vyrų, guviai aptariančių mini sijonų pranašumus.

Bet dar po kelių  metų stipresnis raudonas minis gyveno prieš mūsų buto  langus tokiame bendrike. Futbolą tai visi gatvės banditėliai priimdavo mane  žaisti, nes mokėjau. Tiesa gaudavau niuksus, bet tai tik sustiprino mokėjimą stovėti ant kojų. Kas gyvenime pravertė. Bet pažaidę jie pasiimdavo šunį, o manęs neimdavo. Ir eidavo priešais mano buto  langus švilpti raudono minio savininkei. Kad ji išeitų su jais.

Net aš suvokiau  kokia gera buvo tos minėtos savininkės figūra. Tik durna boba susidėjo su Dzeržinkos banditėliais. Banditėlių jau vos vienas kitas gyvas, matau palei turgų. Daugumos jau matyt nebėr. Alkoholis ar peiliai anksti  pribaigė juos. Raudonminė irgi vėliau šlitinėjo girta  ir be minio jau. Šiukšlė gyvenimo  ir tiek. Bet mano iniciacija į vyrų pasaulį prasidėjo nuo jos ir  nuo futbolo kai atsilaikydavau prieš banditėlių niuksus ir kai grauždavau nagus namie prie lango, kad manęs neima pasivaikščioti su ja.

Pats švilpti nemokėjau.

Dabartinis jaunimas nesuvoks to džiaugsmo kai laisvėja rūbai - atsiveria pasaulis -  tau augant. Mačiau minių atsiradimą, liemenukų nenešiojimo madą...

Britaniškėjimas

Nuo suvartotų ir suvalgytų kalėdinių gėrybių į galvą netikėtai šovė viena mintis.
Filmai kurie patiko: Karaliaus kalba, šnipų filmas sudėtingu pavadinimu pagal Le Carre romaną, serialai kurie patiko: Profas, Šerlokas, Šarpas, Bynas. BM patinka sekmadieniais žiūrėti į Puaro nuo Telšių. Dar anksčiau   patiko vienas toks komikas, su pachabna muzikėle ir gaudynėmis. Benis Hilas. Patiko olimpiada. Visi žiūrėjo Kembridžo hercogų sutuoktuves. Patiko hercogienė sesuo. Britai net nemuša mūsų gerai pažįstamo emigranto, kelia jam algą ir jis dar kyla fabrike pareigose. Net aukštąjį baigs fabriko kursuose. Tik nutrenkė kažkas važiuojantį dviračiu, bet gal ten ne anglai buvo. Britai Putinui  neatiduoda pabėgėlių.
Premier lygoje geriausias futbolas. Anglų regbininkai  prieš kelias savaites net įveikė kivius.
Anglai vieninteliai Europoje nepasiduoda ES nerinktų veikėjų diktatui. Dar Čarlzas Dikensas. Aišku Vinstonas Čerčilis ir baronienė Tečer.
Kiti Anglijos karaliai bus žymiai dailesni (dėka Spencer ir Midleton). Monarchijos institutas pagarboje.
Ir ką tai reiškia? Imperija nežuvo,  ji tik  įgavo kitas formas? Jei Amerika netikėtai nusmurgs - yra Vakaruose paruoštas ir laukiantis kitas lyderis? Monarchijų laukia šviesesnė ateitis?

Avinėlis

Šiandien Kalvarijų turguje mėsos paviljone be darbo nuobodžiauja avienos pardavėjas. Galanda peilius vieną į kitą. Ūmai jausmingai užkalbina praeinančią su pudeliuku pensininkę:
- Ui, koks gražus tamstos avinėlis!
Pensininkė su siaubu lekia nuo jo neatsigręždama.

Žmogus iškankintas šampano

Dar neprasidėjo pačios šventės, o aš jau esu švenčių kankinys. Literatūra žino elektromonterį iškankintą narzano, o aš iškankintas šampano.

Įmonė mūsų didelė ir apie mane susiformavusi keista nuomonė, kad esu galingas ir didelis vyras. Bosai nupirko šampano po pigiai ir kokybė aiški. Kamščio jokia normali moteris iš to butelio išsukti negali. Ne kiekvienas vyras taip pat. Tad garbingos pareigos atidarinėti koletyvui šampano butelius teko man. Apie 100 nuo savaitės pradžios.

Šiandien aš jau streike. Du pirštai užklijuoti pleistru. Pūslės nuo šampano butelių atidarinėjmo.

Ar kas turėjo tokią profesinę traumą?

Operoje Aida

Buvome Metropoliten Opera HD operos Aida transliacijoje iš Niu-Jorko ir ten patyrėme kelis intelektualinius nuotykius.

Visą pirmą ir antrą veiksmą atkakliai laukėme garsiojo vergų choro. Antrame veiksme net pravarė per sceną minią vergų, bet jie kažkodėl neuždainavo. Balkanų moteris viena ausimi lyg ir girdėjo kažkur tolumoje fone tą melodiją. Tačiau ir trečiame, ir ketvirtame veiksme to choro nebuvo. Mes pasibaigus transliacijai jau net beveik garsiai skandalinome – tai kas kur ir kodėl nupjovė vergų chorą. Įtarėme italų klastą arba, kad Verdis kažuriame variante jos buvo choro atsisakęs, tai visi kaip dabar madinga grįžta prie varianto 1.0 tai čia taip ir bus. Bet likome nepatenkinti, bilietai po 100 litų ir tokie smulkūs sukčiavimai.

Namie BM pasitikrino gūgle. Jai buvo neramu.

Vergų choras yra kitoje Verdžio operoje Nabukas. Ką gi, reikia dažniau vaikščioti į aukštosios kultūros apraiškas...

Bet šiaip prie šios operos pastatymo matyt laisvalaikiu prisidėjo ir Bžezinskis arba kas labiausiai įtikinama - Duginas .Nes ji visiškai geopolitinė ir pranašiška. Tą operos esmę irgi vėlokai supratau tarp audringai besiliejančių morir, amore ir patria mia.

Radamesas (dainavo italas, taigi atseit Europas) myli Aidą (dainavo ukrainietė), bet jų meilei rezga pinkles faraono dukra Amneris (dainavo rusė). O daugiausiai intrigų prirezga Amonasras (gruzinas su baisiausiai besivartančiomis akimis, net galiorkose visi suprato koks tai klastingas veikėjas). Taigi Gruzijas surezgė intrigą, kurioje Europas padedamas Ukrainos išduoda tėvynę, Rusija myli Europą, bet jau nebegali jam padėti, nes anas per daug įklimpo į išdavystes ir dar priedo Ukrainos neišsižada.. Tada už bausmę gyvi užmūrijami kape Europas ir Ukraina, jie dar gieda meilės giesmes tarpu savęs. Bet kape. Gruzijas irgi lyg ir nudaigojamas už savo suktybes.



Lieka liūdna Rusija. Ji mylėjo, bet tie visi kiti buvo patys kalti dėl savo tragiškos lemties.....

Čirikas

Aš kaip tikras idėjinis konservatorius auklėjau kieme vieną jaunuolį. Tiesa tada dar gyvenau prie Kalvarijų  turgaus tai toks turginis kiemas buvo pilnas gyvenimiškų reiškinių, kuriuos lengvai galėjai paversti didaktiniais..

Štai ir vėl toks jaunuolis nusiskundė neturįs pinigų. Plačiu rankos mostu apėmiau kiemą ir sakau:

-         Pilna galimybių užsidirbti. Apsižvalgyk.

Jaunuolis apsižvalgė ir niūriai pamaskatavo galva. Nėra visai jokių galimybių uždirbti kieme prie turgaus. Dar kartą liepiau pagalvoti ir jau visai arti privedžiau prie rakinamų kiemo vartelių. Pirštu net parodžiau į vartelius.

Jaunuolis vis dar bukai tylėjo. Avinų proto brolis, pagalvojau, bet ištiesiau konservatoriškąją meškerę;

-         Šeštadienio rytą turgaus dieną atrakini ir lauki. Kai prašalaitis įvažiuoja užrakini ir lauki. Išvažiavimas – čirikas.

-         A!!!! O jeigu muš? – apsidžiaugė ir pradėjo galvoti savo galva jaunuolis.

-         Būsiu balkone su švilpuku. Atbėgsiu jei kas, - nuraminau.

Pirmas pagautas čiriko mokėtojas sureagavo į pasiūlymą lengvai išvažiuoti iš kiemo keiksmais ir šokęs mašinon brovėsi pro bordiūrus ir medžius taip, kad apibraižė mašiną. Tačiau čiriko principingai nemokėjo. Nieko, surėkiau  nuo balkono, pirmas blynas visada toks. Jaunuolis  padrąsintas tęsė savo verslo debiutą.

Antras klientas buvo ramesnis. Jis išsitraukė policininko pažymėjimą. Bet – ir čia jau sau pats užsidedu nedidelį laurų vainiką už jaunuolio tobulėjimą – jaunas verslininkas nesutriko. Jis pasakė:

-         Kaip jums ne gėda ne tarnybos  metu naudotis tarnybiniu pažymėjimu ir dar gąsdinant nepilnametį.

Policininkas iš nuostabos tylomis atsisėdo į savo automobilį ir tiesiog nežinojo ką sakyti. Jaunuolis kiek palaukė čiriko bet ir  iš antro  kliento nesulaukė. Tad paleido jį ir metė versliuką.

Bet mano galva gavo meškerę, sugebėjo ją suvaldyti ir gyvenime jam tai pravers. Juk gyvenimas prie turgaus pilnas galimybių.

Vienas flegmatiškas katinas sugadino visą reikalą

Kartą durnoje paauglystėje Žirmūnų katinai buvo dingę iš maždaug puskilometrio  kraštinės  dydžio kvadrato aplink mokyklą. Kaip galima pasiekti tokių įspūdingų rezultatų be jokios specialiai apmokytų žmonių  komandos?

Mados ir tada ateidavo ir išeidavo. Ribota paauglių fantazija sustingdavo ties džinsais ar specialaus mergaičių  mokyklinės uniformos trumpumu. Būdavo ir juokelių mados. Vienu metu mokykloje įvedėme specifinę labai madą. Iškrauni kokio vargšo portfelį, su tuščiu portfeliu keliauji iki artimiausios laiptinės ten pavilioji katiną dešrigaliu ir štai jums katinas jau portfelyje keliauja semtis žinių į vidurinę mokyklą. Svarbu pamokoje paleidus pablūdusį katiną jį dar kryptingai paspirti link merginų suolo, kad jos ten pradėtų cypti ir katinas garantuotai išsigąstų. Tada buvęs tuščias portfelis skubiai privaromas vėl knygų bei sportbačių. Konspiracija padaryta. Tada galima jau dalyvauti bendrame džiaugsmingame chaose. Katinas bėgioja po klasę, drasko užuolaidas, visi džiugiai žviegia, mokytoja bąla ir šąla, pamokos nebebus. Net uždarius klasės duris dar ilgai girdimas liūdnas katino miaukimas ilguose aidžiuose mokyklos koridoriuose,  iš kurių sunku vargšui gyvulėliui išsikapstyti. Tas tolimas liūdnas miaukimas vėl puikiai dezorganizuoja klasę. Kaltų nėra - vargšas gyvulys benamis, miegojo matyt pasislėpęs nuo šalčio kur už klasikų .

Taigi keli tokie atvejai ir Žirmūnų katinų telegrafu buvo perduota žinia. Bėgti nuo bet kurio dešrigalio iš mėlynšvarkių blizgančiomis geltonomis sagomis, tai yra mokinių. O ir babuškos nuo suoliukų pradėjo ginti vargšus gyvulėlius. Katinų nebeliko per pertraukos atstumą aplink mokyklą. Nepatiko jiems mokykla. Kaip  ir kai kuriems mokiniams.

Bet po kelių dienų visai  prie pat mokyklos buvo pastebėtas snaudžiantis naujas ramus katinas. Gal buvo naujokas ir katinų telegrafo nematęs. Arba specialus agentas. Greitai buvo pagautas tų, kam tą dieną nereikėjo kontrolinio.

Taigi, pradžia buvo kaip visada. Katinas portfelyje. Konspiratyvus spyris link merginų suolo. Niekas neišlenda. Dar kartą. Tylus protestuojantis miaukimas. Bet katinas portfelyje. Jis neina lauk. Tada portfelio kratymas. Katinas įsikabina į portfelio sieneles ir nekrenta.Visa konspiracija šuniui, soriukas, katinui ant uodegos. Mokytoja pastebi galinių suolų sąmyšį. Patikrina portfelį. Ten žiba atkaklaus flegmatiko akys. Jis atsisako palikti savo priebėgą.

Visas trio – mokytoja, portfelio savininkas ir katinas  portfelyje kaip įrodymas -  ir iškeliauja pas direktoriaus pavaduotoją. Demaskuotas katinistų-chaosistų  tinklas nubaudžiamas ir daugiau šis juokelis nebepraktikuojamas. Ir vis per tą vieną  flegmatišką katiną.... 

Teisėjų humoras

Rūstūs jie tokie sėdi konstituciniame kodeksų danguje ir iš ten lyg dzeusai laido strėles - nuosprendžius.

Aš kalbu apie teisėjus. Tai tie, kurie dabar liko vieni prieš  visą darbo parciją su Pskovo divizija rūke už nugarų.

 Gal atsilaikys. Bet ir aš turėjau smagų nutikimą  su jais ir šiek tek jau žinau teisėjišką humorą.

Pirmojoje instancijoje mane gražiai išdurnino toks nedidelis  lietuviškasis  oligarchėlis kartu su neaiškių motyvų pilna  teisėja. Pats negavau prašyto šešiaženklio skaičiaus pinigų  iš oligarchėlio, bet ir ir per kitus žmones gavau idėją, kad pats ir damokėsiu jei nebaigsiu kvailai spyriotis. Kadangi net sugebėdavau gauti bilietus į obščyj vagon iš Kagano (Uzbekijos TSR) į Maskvą gūdžiais 1982 metais tai nepasidaviau ir tęsiau kovą aukštesnėse  instancijose. Kuo kylome aukščiau link Olimpo tuo mano tiesos teisėjams buvo aiškesnės. Tai paskutinėje instancijoje kur jau trys teisėjai iš atsakovo pusės beliko tik vargšas lenkų kilmės advokato  padėjėjas su labai sergančiu vaiku.

Jau beveik ramiai atsistojau išklausyti kiek gi babkių galų gale įbyrės į mano iškankintą kišenę. Klausau:

 - Tatata tata, priteisti 300 litų, tata tatata 2630 litų.

 Ir stop.

Teisėjas nustoja skaityti. Ir aš sušalęs į ragą jaučiu jog tik tiek ir tegausiu. Ašaras iš įsivaizduotų tūkstančių. Liūdžiu. Galvoju tai man jau  sėstis ir pradėti verkti? Du metai bylos šuniui ant uodegos.

Teisėjas staiga nusišypso ir pasako lemiamą frazę.

 - Šimtas tūkstančių tata tatatata.

Tikrai tikrai jis su ta aktorine pauze per kurią  vos nenumiriau darė humoristinę pertraukėlę efektui sustiprinti.

Nuo tada  tvirtai žinau  - dalis teisėjų korpuso  turi specifinį  humoro jausmą.

Regbistai žmonių nemuša

Vakar vakare buvo regbistų vakarėlis ir vyrai papasakojo ką jie veikė po vienų  varžybų. Trenerio tada paprastai jau nesiveda....
Regbio sezonas Lietuvoje buvo baigtas tokių trijų simbolinių rinktinių pasižaidimu - Žemaitija, Aukštaitija ir Nemuno kraštas. Po jų vyko garsusis regbio trečiasis kėlinys. Tai tokiam trečiame kėlinyje trys grumtynių geriausi žaidėjai labai stipriai pasivaišino samagonu. Parvežti į Vilnių nutarė nestabdyti ir pratęsti. Tačiau čiliake jiems pasakė;
 -  Prašome išeiti, mes jau jūsų nebeaptarnausime.
Trys vyrai nesuprato ir tęsė atkaklų reikalavimą dar po bokalą alaus.
Kavinė tęsė kvailą  pasipriešinimą regbistams ir iškvietė apsauginį. Apsauginis buvo vienas ir nelabai didelis. Tie trys kaip minėjau geriausi grumtynių žaidėjai ir plika akimi matosi, kad prie jų geriau nesikabinėti. Nes vienas iš pirmos linijos, du iš antros. Pirma linija tai nagli galingi vyrai mažo ūgio, antra linija -  didžiausi komandos galiūnai. Bet ramūs. Vienas iš jų svėrė (pavadinkime E.) gyvo judraus raumeningo kūno svorį apie 125 kg. Ūgis panašiai įspūdingas. Vienžo žmogų lengvai parmeta viena ranka, bet kokį judantį ar ne. Judantį dar geba ir pasivyti. Neatsargi moteris gali net pastoti pamačiusi tokį galingą vyrą.
Taigi apsauginis buvo gudrus ir iš nugaros netikėtai puolė galingiausią. Maždaug atjungsiu milžiną, tada kiti bijos. Toliau pasakoja pats E.:

- Pajaučiau kažkas nugarą baksnoja ir daro garsą bir bir. Atsisuku, o ten apsauginis stovi su elektro šoku. Ir baksnoja man nugarą. Aparatas bir bir  ir bir bir.
Apsauginio akys padidėjo, bet jis tęsė savo niekingą darbą. Trys regbistai pasipiktino. Negana negauna alaus, o dar jiems daro bir bir. Ir dar slapčia iš nugaros.
Visi žino, kad regbistai paklūsta tvarkai ir pavyzdžiui klauso 30 vyrų aikštėje teisėjo, dažnai mažo ir kvailo sutvėrimo, kuris nėra skaitęs regbio  taisyklių ir švilpia būdamas aklas. Bet net ir jo nemuša. Taigi ir gatvėje žmonių taip pat nepuola nei iš šio, nei iš to daužyti. Ne tokie žmonės.
Na, na   susidomėjau ir aš:
 -  Tai ar  jūs jo tikrai tada nemušėte?
 - Ne, išsinešėme apsauginį  į lauką. Ten pastatėme. Ir nemušėme, tik elektrošoką sulaužėme...
Aš ir sakau - ne tokie žmonės...