2013 m. rugsėjo 30 d., pirmadienis

Knygų klubas - 1



Pats aš niekada  nesėdėjau, tai balta dėmė mano biografijoje ir beveik gėdinga. Na kelis kartus jau beveik reikėjo džiovintis sucharikus, bet  grotuoto likimo pirštas  pralėkė pro mane obuolmūšiais žirgais. Šias knygų klubo istorijas apie įkalinimo įstaigas papasakosiu pirmu asmeniu, nes man prie tekilos butelio papasakojo geras pasakotojas, tai beveik nieko nereikia keisti.
Visa laimė, kad Pravieniškėse mus pirmą kartą patekusius sodino į vieną kamerą.
Dar kol buvau Lukiškėse  tai buvo pakliūvęs kameron toks visiškas persibadęs narkomanas, jis nemiegodavo naktimis, staugdavo ir dejuodavo. Jau ne šio pasaulio gyventojas. Tai su tokiu jau baisu. Ir Pravieniškėse kitose kamerose girdėdavosi beveik kasdien muštynių garsai ir riksmai. Pas mus buvo ramu, visi mes skaitėme knygas (buvau atsivežęs apie 18 knygų). taip ir praminė mus knygų klubu.
Paeiliui ir papasakosiu apie savo kameros draugus. Kazys, 36 metai, iš Zarasų. Straipsnis 140, už smurtą artimoje aplinkoje. Tai daugumos pirmą kartą sėdinčių straipsnis. Gamtos vaikas, beveik niekur nedirbo, gyvena iš miške surinktų ir nušautų gėrybių. Kai tik prasidėjo laisva Lietuva, motina veždavo latviškas prekes į Lenkiją. Jam tada buvo 15 metų kai dingo Lenkijoje motina. Taip tyliai be jokios žinios, joks gandas net neatėjo, seneliai lyg ir pabandė ieškoti, bet vangiai. O jis paauglys, na  nėr ir nebėr motinos, ką bepadarysi. Kai jau buvo pilnametis, apie 19, vieną dieną jiems į namus paskambino moteris  ir sako:
-         Labas. Nepažinai, Kazy?
-         Ne,  - sąžiningai atsakė Kazys.
-         Mama aš tavo būsiu.
Mama beprekiaudama Lenkijoje  latviškomis prekėmis netikėtai tapo nėščia nuo vieno lenko, labai bijojo pasisakyti savo griežtiems tėvams, kad vėl benkartukas. Tai ir apsigyveno patylomis  su tuo lenku. Gyvena gražiai. Lenkas mamą vedė. Kazys buvo nuvažiavęs aplankyti naujai atsiradusių giminių Lenkijoje.
Tai šis gamtos vaikas labai bijojo sėdėti Pravieniškėse, prisiklausė kaip elgtis, prisirinko žargono ir pirmą kartą įėjęs iškart ryžtingai nuo durų paklausė:
-         Tai kur mano škonkė.
-         Lova,  - atsakiau, -  tavo lova bus čia. Ramiai. Pas mus čia knygų klubas. Visi pirmą kartą sėdi.

(bus daugiau)

2013 m. rugsėjo 27 d., penktadienis

Mes galėjome prisivalgyti bizonžuvių



Kadangi mėgstate mano netikėtas pabaigas tai dabar pradėsiu nuo netikėtos pabaigos. Šią vasarą nuogas maudytis Elektrėnų mariose neišdrįsau. Nors Balkanų moteris nurodė atkampią vietą ir  leido.
Bet kai nuo pabaigos tai net mano protingiausias skaitytojas nieko nesuprato. Literatūros mokslas teisus. Tekstas turi prasidėti nuo pradžios. 
Pradedu nuo pradžių.
Socializmas yra puiki politinė sistema. Nes nori visais vienodai pasirūpinti, na bent jau tais kurie juo tiki. Taigi visos tos  pažangios  sistemos visus svajoja po lygiai ir gausiai aprūpinti  gėrybėmis. Tam reikia Karakumų kanalų, Mičiurino ir Sibiro upių nukreipimo į Azijos dykumas. Atrodo tokioje vargšėje stabilaus žemės ūkio Lietuvoje jau nebuvo  ką tobulinti. Cha, apsirikote. Šviesus rytojus mūsų laukė  ne tik kukurūzų bei koksagyzo pasėliuose pokario kolūkiuose. Mus į šviesų rytojų vedė  ir Sosnovskio barštis. Tai dabar juo baisimasi kaip nuodingu ir pavojingu augalu, kurio syvų lašas nudegina žmogaus odą ir šiaip jame dar kupina įvairių siaubingų europėnams  iš ES savybių. Tačiau tarybiniam  žmogui tas tolimų kraštų augalas tiko.  Barštis  buvo įvežtas Lietuvon kaip gerą pašaro kiekį duosiantis augalas. Karvių socialistinis maistas. Tai turėjo būti eilinė tarybinio mokslo pergalė.

Dabar jau artėjame prie Elektrėnų. Kažkada Zoologijos instituto akvariume (buvo toks prie Verkių rūmų) apie 1975 metus teko matyti milžiniškas rainas žuvis – bizonžuves. Dar kažkokias ten stebuklingas žuvis rodė. Tais ar  kiek vėlesniais  metais Sovietų Sąjungoje buvo partijos parašyta  Maisto programa ir pagal ją visi tarybiniai žmonės galų gale būtų buvę  pamaitinti po 50 metų socialistinio  išgyvenimo kurso.
Taigi tame institute  įstrigo mano galvon savo sveiku dydžiu keistosios žuvys bizonžuvės. Tarybiniai mokslininkai išsišiepę frankenšteiniška šypsena mums žadėjo jas kiek paauginti Elektrėnų mariose ir tada paleisti visų socialistinių lietuvių džiaugsmui į kitus vandens telkinius  Lietuvoje. Elektrėnų marios anais  laikais bvuo intensyviai šildomos (taupiame kapitalizme jau nebe taip) ir žiemą,  tad aktyvus tarybinis mokslininkas puikiausiai galėjo įgyvendinti visas savo naktines vizijas, kuriose bizonžuvėmis ir kitomis keisčiausiomis iš visų pasviečių surinktomis  žuvimis bus sočiai pamaitinti tarybiniai žmonės. Pagal Maisto programą.

Dabar to instituto nebėra. Akvariumo likimo irgi nežinau. Bet kai stebiu važiuodamas per Lietuvą  džiugiai išsidauginusius Sosnovskio barščius, tai nežinomas bizonžuvių, suleistų į Elektrėnų marias, likimas mane kiek neramina. Jei Sosnovskio barštis taip agresyviai išsikėtojo, tai į kokias baisybes galėjo išmutuoti  rainos ir tada jau gana keistos didelės bizonžuvės?
Taigi Elektrėnų mariose plaukioju atsargiai, jokiu būdu ne nuogas, nes ką ten žinai, kas gali išnerti iš socialistinio mokslo tamsiųjų gelmių ir su kokio aštrumo dantimis...

2013 m. rugsėjo 26 d., ketvirtadienis

Opresionistinis falocentristinis savimyla (tai apie mane)


Gavau galų gale ko prašiau. Gerbiamas blogeris  Skirmantas Tumelis vieną vakarą/naktį išspaudė iš savęs recenziją apie "Gyvenimo stebėtojo memuarus".
Tai dabar  taip galvoju: o gal nereikėjo to prašyti, ypač kai recenzentas  prikaišiojo  į tekstą apie mano knygą tokių žodžių kaip falas ir opresija. Na bet...pats norėjau...nors rado  ir pliusų. Skirmantui labai patiko pabaigos.
Štai čia visa ta Skirmanto Tumelio recenzijistinė bakchanalija

2013 m. rugsėjo 24 d., antradienis

Buhalteriai ir autoriai išgelbės žurnalus


Maloniai taip interneto platybėse užtikau  gerbiamo dviejų žlugusių žurnalų redaktoriaus memuarus apie žurnalų leidybą. Tų nelaimėlių redaktorius A. Puklevičius lyg ir bando visiems žurnalams sugroti in memoriam, tačiau prasisunkia  dviejų žurnalų ex-redaktoriaus memuaruose viena gera  mintis. Autoriai. Žurnalams būtini autoriai. O autoriams būtini honorarai.
Gerb.Puklevičius bandė tik dviese su dizaineriu  išleisti žurnalą, be jokių niekingų autorių, tačiau nepavyko. Dar pasirodo  labai reikalingi ir net būtini žurnalų išgyvenimui autoriai...o autoriams  pinigai labai pageidautini tokiu prašmatniu  pavadinimu – honorarai.
Taigi moralas labai aiškus. Tik suvienytomis  buhalterių, autorių ir redaktorių  pastangomis galima išgelbėti popierinių žurnalų leidybą!!!

 Po vieną –jokių šansų.

2013 m. rugsėjo 23 d., pirmadienis

Moters sudedamųjų dalių procentų išaiškinimas ir netikėtai pradingęs iš Miuncheno Oktoberfestas



Ruošiamės baliui. Jau vėluojame pusvalandį. Balkanų moteris  mane paguodžia pamačiusi nervingą  mano veidą:
-         Aš jau 70 procentų gatava. Liko tik galvą sutvarkyti.
Apskaičiuoju mintyse. Na mes, vyrai, pagalvoju tikrai daugiau procentų galvą vertiname...
Po valandos jau baliuje. Pusbroliuko žmona paaiškina kodėl baliuje nėra vyro:
-. Vyras Vokietijoje, Miunchene, alaus įrangos parodoje.

O tai Oktoberfestas kur, pagalvoju, ar tik ne Miunchene dabar irgi...bet tyliu. Vyriškas solidarumas. Mūsų galvos tikrai  daugiau nei 30 procentų.

2013 m. rugsėjo 21 d., šeštadienis

Geros žinios iš Pravieniškių

Netikėtos. Bet geros.
Nors kaliniams nepavyksta perduoti kol kas e-skaityklių, tačiau vienoje kameroje atsirado mano memuarų spausdintas tekstas. Tai pasirodo visa kamera perskaitė, visa kamera leipo juokais, po to prisijungė ir prižiūrėtojai. Ir tie leipo. Nežinau ar pasiekė knyga administraciją...
Kamera pavadino memuarų autorių lietuvišku Bukovskiu. Va tai aš vadinu šlove.

2013 m. rugsėjo 20 d., penktadienis

Rytdienos tosto apmatai



Tai sena kaip pasaulis ir liūdna kaip visiems žinomas atsitikimas Veronoje istorija. Džentelmenas dideliame mieste sutinka nepilnametę mergaitę iš kaimo. Mergaitei pažada suknelę už gerą elgesį ir aišku jos nenuperka. Klasikinis siužetas.
Tad leiskite pakelti šią taurę už tai, kad tas džentelmenas tai buvau aš kokių dviejų metų, kad nepilnametė šios istorijos naivi džentelmenų pažadais tikinti mergaitė sėdi dabar kaip garbingą jubiliejų  švenčianti ponia, ši istorija turi laimingą pabaigą  ir aš galų gale po karštų džentelmeno pažadų už gerą auklėjimą  maždaug po penkiasdešimt metų galų gale įteikiu  tą pažadėtą suknelę.

***

Kas nesuprato paaiškinsiu paprastai. Jubiliatė mane kūdikį auklėjo, kol tėvai dirbo. Jubiliatė   buvo atsiųsta į Vilnių iš kaimo, jai labai reikėjo miestietiškos suknelės,  ir man matyt mažam labai tiko tas jos auklėjimas ir aš jai pažadėjau dar mažas kada nors už tai nupirksiąs  suknelę. Sąžinė priveikė mane tik dabar. Tetai- 70.

2013 m. rugsėjo 19 d., ketvirtadienis

Atsakymai nesutapo



Vėl artėja proto mūšių sezonas. Tai ta proga memuaras kaip patyriau gėdingą konfūzą. Šiaip mūsų komanda žaidžia  padoriai, A divizione. Bet kaip visada su manimi kas nors atsitinka...
Aš esu labai gudrus ir protingas. Bent jau taip apie save manau. Ir sukūriau keletą suktų klausimų ir išsiunčiau protmūšio organizatoriams. Praėjo viena savaitė, dvi savaitės, jau ir mėnuo, aš beveik pamiršau tuos išiųstus klausimus.
Tik staiga, po beveik dviejų mėnesių pertraukos protmūšio ekranuose pasirodė mano foto ir  klausimas apie vieną iš liberalų mąstytojų  Benthamą.
Vyresnė dukra spyrė į koją, nu sakyk maždaug greitai atsakymą, užrašysime. Mane pila šiltas ir šaltas prakaitas. Atsakymo tiksliai neprisimenu, nes labai grudrus buvo:.maždaug tai žinau apie ką kalba, bet kaip tiksliai? Pradedu karštligiškai taškytis po smegenis  ką aš ten galėjau susukti.
Idėja tokia, liberalų XIX amžiaus teoretikas Jeremy Benthamas buvo labai originalus  britų džentelmenas. Lyg  iš Dikenso  Pikviko klubo užrašų išplaukęs. Jis testamentu paliko Londono ligoninei palikimą, bet su sąlyga, kad ir po mirties dalyvaus  ligoninės tarybos posėdžiuose. Tai iki šiol ir dalyvauja prikimštu šiaudu kūnu bei balzamuota galva. Šį taryboje dalyvaujantį sudurtinį darinį sunku kaip nors vienu žodžiu įvardinti. Lavonas, skeletas, kūnas, griaučiai, mumija - daugybe pavadinimų galima pavadinti tą tarybos narį.
Bet kaip pavadinau aš? Kokį atsakymo  variantą pasirinkau aš? Na niekaip nepamiętam. Kažką nedrąsiai užrašėme kaip atsakymą. Savaime suprantama kilo skandalas, iki manęs kaip klausimo autoriaus atlėkė  įsiutę kitų komandų žaidėjai, pats quizmasteris R. Petrauskas visas strėles paleido į mane. Per mikrofoną paaiškino, kad pats klausimo uždavėjas atsakė kitaip dabar nei atsakė prieš kelis mėnesius. Niekingai išdavė prie kurio stalo sėdi  neaiškaus klausimo autorius. Čia pat.supratau  tuoj mane žaidimo kolegos patį padarys mumija arba skeletu arba griaučiais. Pamenu sukausi kaip ungurys, kažką fantazavau ir mykiau. Nes tiesos neatsiminiau. R. Petrauskas atrodo tada visus atsakymų variantus ir užskaitė...man eilinį kartą viešumoje nepavyko pasirodyti  atsakingu ir protingu asmeniu. Ir dar prieš savo dukrą.

Taigi taip praėjo noras užduoti sudėtingus klausimus. Surezgiau  dar kelis paprastus su lengvais atsakymais, o po to ir visai nusispjoviau. Nu juos, atsimink tiek....Moralas toks. Neužduok kitam gudraus klausimo, nes pačiam reikės atsakinėti. 
Ir labai įdomu ar vyresnioji dukra dar išsaugojo  tuos užrašus kur surašyta  kokius mūsų komanda  klausimus/atsakymus  sugalvojo žiemą ir pavasarį?

2013 m. rugsėjo 18 d., trečiadienis

Meninio pasakos sekimo būdo žlugimas




Mes vakarais skaitome brolių Grimų pasakas. Nes vokiečiai visada laimi net kai pralaimi. Ir šiaip visokeriopai pamokanti vaikus  klasika tie Grimai. Kiekvienoje pasakoje kas nors žudomas ar suvalgomas ar paliekamas miške nusigaluoti. Tokių pasakų prisiklausę vokiečiai...nu  žinote patys.

Taigi,  o pasaka apie septynis ožiukus ir vilką ypatingai dėkinga tokiam tėveliui kaip man, kuriam nuobodu vienodai  sekti kas vakarą tą pačią pasaką.
Taigi vilkas pas mane kalba kaip klastingoji pirmojo policijos komisariato tyrėja Tarasevič, akmenys mano vilko pilve vartosi visu  garsu ir net matomi paprasta akimi kaip ten ridinėjasi (juolab pilvo apimtys tai leidžia raiškiai parodyti), mano vilkas kai skęsta tai vilko priburbuliavimo garsai sklinda per visus keturis kambarius, jei ožiukai slepiasi nuo vilko, tai mes  visi septyni ožiukai,  tėtė ir mažė sulendame po antklode. Kadangi kas vakarą mažė reikalauja (nors ir bijo) tų pačių ožiukų, tai aš vis labiau įsisiautėjau ir mažė pastatytomis akimis bei  iki smakro užsitraukta antklode nuo tos pasakos jau du vakarus negalėjo užmigti apie  porą valandų. O jei netyčia užmigdavo  tai naktį šūkčiodavo – ne, nereikia, vilkas.

Savaime suprantama Balkanų moteris kaip atsakinga mama uždraudė man vokiškas bakchanalijas - sekti septynių ožiukų pasaką meniniu būdu. Nurodė  sekti taip lėtai ir vienodai, kad vaikas užmigtų jau pasakos pabaigoje. Liūdėdamas paklusau mamos pozicijai. Ir vakar pasekiau pirmą  kartą pasaką pagal liūdnas ir lėtas taisykles. Mažė tris kartus reikalavo parodyti tyrėjos Tarasevič balsą, akmenis pilve ir kaip skęsta vilkas. Ne, buvo griežtas tėvo atsisakymas, seksiu lėtai ir gražiai. Mažė liūdnai išklausė ir greitai užmigo. Supratau - žlugo mano meninis pasakos sekimo būdas. Balkanų  moteris  kaip  visada teisi.
Betgi man bus liūdna vakarais nepastaugti vilku. Ech, ta gyvenimo proza

2013 m. rugsėjo 17 d., antradienis

Cirkas, Zobovas ir Dikensas



Mus su maže nugrūdo į cirką. Cirke nebuvau nuo ...bandau prisiminti....oi...buvo toks klounas Karandašas , tai aš jį dar ko gero mačiau, dar net Operos ir baleto  naujo pastato nebuvo. Nes cirkas buvo už Revoliucijos muziejaus. Bet tai miglose ir rūke. Gal ir ne taip buvo. Mažės paprašiau, kad kai man bus baisu ji mane palaikytų už rankos. Mažė sutiko.
Tai buvo Mykolo Zobovo iš Kauno, kuis gavo palikimą ir daro dabar tik kas jam malonu, meškučių cirkas. Na pasakysiu reginys pusė velnio. Malonios vyriškai akiai akrobatės vartosi prieš akis. Suprantu jos ne ilgakojės striptizo šokėjos, jos trumpesnių kojų, sportiškesnės, kažkiek apsirengę. Bet man tiko. Dar vaikščiojo po areną labai skirtingo storumo ir labai skirtingai nukarusiomis plunksnomis Cicino šokėjos. Bet be Cicino dainų atrodė  lyg nepilnavertės.
Palikimą gavęs Zobovas siautėjo, Zobovienę perrenginėjo kiekvienam numeriui. Aš jį supratau, kaip senam diedui, tai jo žymiai jaunesnės žmonos figūra visai nieko. Tai rodė Zobovienę su balandžiais, su fokusais, su meškutėm,  su šuniukais, su gyvatėm, su katėm. Protarpiais  tik įlėkdavo kitos akrobatės ar šokėjos. Matyt tik kad  Zobovienė spėtų  persirengti.
Mažei irgi buvo gražu. Veidelis buvo susikaupęs. Išsigando tik žmogaus driežo. Driežas klaikios violetinės spalvos kostiumu lankstėsi ir griuvinėjo visaip kaip Dikenso romanų laikais. Po to (nors vyras aukštas) susipakavo į alaus dėžės dydžio  plastmasinį konteinenrį. Nusistebėjau. Aš vos susilenkiu, o čia...reikia mažiau ėsti...

Tai šitas keistas reginys Vilniuje pasirodo klesti. Vienu metu Vilniuje dabar gastroliuoja net du cirkai. Man  po renginio šovė tokia pedagoginė mintis. Ar verta/naudinga vaikus vedžioti  į cirką?  Kiek suprantu tai XIX amžiau pramoga skirta beraščiams prakutusių darbininkų vaikams?

Navy yard shooting



Žiūrėjau per CNN. Afrožurnalistas apklausia afronukentėjusį ir baltą moterį. Į juos šaudė.  Balta moteris bando apibūdinti užpuoliką. Stena žiūrėdama  į afrokolegą:
:  - Ėėė..ėėė... jis buvo dark..
Afrožurnalistas mato baltoji papuolė į kažkokius politkorektiškus spąstus ir iš jos naudos nedaug. Klausia savo juodo brolio.
Tas sako:
- Black, buvo  visiškai black tas užpuolikas su šautuvu...


Visgi kokių aukštumų jau pasiekė  Vakarų politkorekcija. Jei į mane šaudytų, tai aš jau žodžių nesirinkčiau...

2013 m. rugsėjo 13 d., penktadienis

Seimas kelyje į galutinę demokratijos pergalę



Labai keistu dalyku užsiėmiau. Pažiūrėjau Seimo tinklapyje kaip ir kur galiu susitikti su Seimo nariais.
Ryšių su visuomene skiltyje  pagal frakcijas gavau tokius rezultatus:
Darbo parcija – 9 Seimo nariai nori mus, rinkėjus,  pamatyti.
Tėvynės Sąjunga – jau  mažiau, tik 8 Seimo nariai pageidautų išgirsti  rinkėjus.
LSDP frakcijos nariai  dirba su rinkėjais geriausiai, net su foto ir aktyviai  skelbiasi kur kokioje derliaus šventėje būsią.
Kitos frakcijos neišreiškė jokio noro pažindintis su rinkėjais. Aiškiai nelabai jie reikalingi toms frakcijoms. Gal tie rinkėjai nesiprausę, gal nusišneka. Nežinau to nenoro susipažinti su rinkėjais detalių. Išvardinsiu tas rinkėjų nenorinčias frakcijas:
Drąsos Kelias,
Tvarka ir Teisingumas,
Lietuvos lenkai,
Liberalų Sąjūdis,
Mišri grupė.

Pandų erotika ir vargai



Kartą vakare bėgiojant po TV kanalus užtikau filmuką apie pandas. Jėzau kaip vargsta kiniečiai su tom pandom.
Pandos dauginasi sunkiai. Kiekvieno panduko gimimas šventė. Dviejų skirtingų lyčių pandų susitikimas visiškai nereiškia meilės ir sekso tarp jų. Dauguma patinų – nevykėliai. Rodė. Įleidžiamas pas patelę toks solidus panda - vyras. Apsiuosto abu, po to bando patinas kažkaip neryžtingai ir be aiškios krypties. Panda patelė po kelių tokių be krypties aploja kaip šuva tą vargšą nevykėlį ir dar apkandžioja. Pažeminto pandos -vyro jau nebeleidžia pas kitas. Traumuoto nevykėlio žymė. visam gyvenimui.
Pasirodo kame bėda, visos patelės užsinori pastoti vienu metu. Fermoje neužtenka patinų. Kitame kadre parodo vietinį čempioną Lulu. Tas purto  galingai narvo grotas, Jaučiame net už kadro kaip  visos jo laukia. Parodo vieną sceną – Lulu riaumodamas veržiasi  pro grotas į svečius  tiesiu taikymu, patelė jo nekantriai laukia ir  laimingai cypia. Pandukas bus.  Rodos imkime ir atiduokime visą fermą Lulu, jis aiškiai susitvarkys . Bet ne. Gudrieji kiniečiai supranta, kad Lulu tai čempionas, tačiau  po to genai visoje fermoje bus vienodi. Tada  dar prisimena užsilikusį purvinoje tokioje kampinėje klėtelėje senį pandą, buvusį čempioną, jam jau 21-eri, visai senas, dantys krenta. Bet netikėtai tyrimai parodo: sėkla veikli. Tai jį vargšą užmigdo, atima viską ką randa jame dauginimuisi ir dirbtinai apvaisina pateles. Niekšai. Seniui neleido patirti  paskutinių gyvenimo džiaugsmų.
Bet finaliniuose filmuko kadruose palaimingi vaizdai . Karstosi šešios mažos naujos pandos. Krenta kaip maži bulvių maišiukai nuo karstyklių. Bet vėl ir vėl lipa. Pilni gyvenimo ir energijos.
Lulu ir bedančio senio  vaikai.

Moralas. Jei nežinote ką daryti, kreipkitės į patyrusius. Kurie kampe. Jie padarys ne iš knygų, o taip kaip reikia.

2013 m. rugsėjo 11 d., trečiadienis

Viktoras išeina



Viktoras paėmė savo varganą terbelę. Sukaišiojo ten paskutinius ką tik gautus varganus pusmilijonius iš Zenkos. Pakėlė viena ranka, pakėlė kita ranka. Tpfū... Mažoka, pagalvojo.
Bet paėmė ir išėjo. Ant aukšto Neries kranto dar prisėdo ant kelmelio ir paskutinį kartą pažvelgė į Turniškes. Kaip Algirdas Mykolas sėdžiu čia išėjęs iš Lietuvos, dar palygino griaudžiai  save Viktoras.
Turniškėse dar nesigirdėjo vaikomų su štakietais  iš padorių vietų  gapšiokų raudų, nedegė dar ir leiboristų partijos būstinės. Bet tuoj tuoj, pagalvojo Viktoras, va išeisiu ir prasidės bardakas. Kas vargšams žmogeliams paduos per rinkimus po dešimtinę и ledų nuleis iš dangaus...kas čečiotką jumi per televiziją pašoks, Kubilius?...Ech, Lietuva...atvažiavau čia atvira širdimi ir ištiesęs ranką kaip paprastas suvirintojų brigadininkas. Ir su kuo dabar išeinu? Keli vargani milijonai terbelėje. Ir tie daugiau iš Europos.
Ar tai taip turėjote man atsidėkoti? Kažkokiais kalėjimais dar grasina.

Viktoras atsiduso ir išėjo vieškeliu Archangelsko kryptimi su dulkėta  kelionine  terbele ant peties. Kaip Algirdas Mykolas kažkada. It lituviškas biaržas su dalgiu ant peties...

2013 m. rugsėjo 6 d., penktadienis

Už vilkus

Rugsėjo 8 d., šį sekmadienį, 14:00 val. Vilniaus „Vingio“ regbio stadione (M.K. Čiurlionio g. 112, Vilnius)
GELEZINIS VILKAS - VILNIAUS REGBIO AKADEMIJA

Ruduo, depresija, knyga

Penkios priežastys kodėl rudenį reikia  šios knygos



1. O ką  geriau rasite nuveikti kai baigsis eurobasketas,  bulves nukasite ir užraugsite  agurkus žiemai?
2. Lietuva nukris iš pirmos vietos pasaulyje pagal savižudybių reitingus. Nes dar nei vienas žmogus nerado šioje knygoje nors lašelio depresyvios nuotaikos.
3. Jei esate nevilnietis (užjaučiu) tai šioje knygoje  pamatysite tikrąjį nenuzuokintą Vilniaus veidą. Tą patį veidą pamatysite ir jei esate vilnietis
  1. Kai  prasidės  šalto oro sezonas ir jus krės nervinis drebulys nuo naujų šildymo kainų  jus sušildys visiškai nemokami tekstai apie karštąją  Aziją .
  2. Šioje knygoje  Ž.Grigaitis nė karto nepaminėtas.

Knygą (nemokamai) galite pasiimti  čia



2013 m. rugsėjo 4 d., trečiadienis

Tik 20 minučių



Kalvarijų turgus gyvas. Ne kokia merdinti “Literatūros ir meno” redakcija, kur tik dulkės ir liūdni papilkėję nuo kultūrinio gyvenimo veidai... Štai šį savaitgalį vėl buvau užėjęs  turgun tik kokias 20 minučių, patikrinau. Turgus pilnas stebuklų ir gyvenimas ten putoja šampanu.
Turgaus pusė nuo Rinktinės gatvės apskritai it koks mažasis Paryžius:  antikvarai, bukinistai, keisčiausios geležėlės, koloritingi  personažai abipus prekystalių.  Tame kampe greitai ir tik  už 5 litus gali patapti  milijonieriumi. Zimbabvės banko bilietai po pusę milijono kainuoja 5 litus, o Jugoslavijos, amžiną jai atilsį, banknotai po 5 milijonus taip pat tik 5 litai.
Biržietiško alaus bare Lielupė vyrauja visiška demokratija, tik du stalai toje Lielupėje, bet apsėsti tirštai vyrų ir uodas snapo  neįkištų. Matyt  šaunūs pokalbiai bei stiprus  ir pigus alus.
O knygų pardavėjai? Štai vieną užtikau, aiškiai  kažkada buvo plačių interesų žmogus, knygos filosofinės ir šiaip įdomus  asortimentas. Apie sufijų ordinus net pavarčiau. Kai pakėliau akis pardavėjas beveik slėpėsi už medžio. Štai pagalvojau, gal jis, tas drovus pradedantis savo karjerą knygų pardavėjas už medžio, yra garsus blogeris Kreivarankis net pardavinėjąs čion  savo knygas, nes negauna padoraus darbo. Reiškia vieta su gera aura.
Taip bevėplinėjant po knygas, plokšteles ir ženkliukus (o ženkliukai kokie – Kazachstano Pionieriaus  redakcijos 50-mečiui pažymėti et cetera) pasigirsta dūžtančio stiklo garsai. Rėkia moterys. Skubu ten ir aš. Drama. Pirmas veiksmas.
Dvi moterys atakuoja ramiai stovintį volvo. Plėšia dureles.  Iš ten ištraukia gyvenimo palamdytą treningą. Treninge pasimetęs vyras su girtavimo pėdsakais veide.
Ištraukia ir moterį, kažkada iki pradedant gerti netgi gal buvusią gražia, išvadina ja kurva. Ta nustemba ir perklausia: ar štai aš kurva? Žiojasi kažką sakyti ir nesugeba. Matyt taip ir yra. Bet gerai įkvėpusi oro, atsako, pati tu kurva. Ir kitai pirštu parodo  – ir tu kurva.
Tada atvedami rėkiantys du to treningo vaikai. Vaikai rėkia – papka!
Tėvo širdis turėtų suminkštėti ir jis grįžtų į šeimą. Juk jau tuoj laikas kasti bulves.
Bet tada pasirodo kaimyninės mašinos savininkas į kurią buvo daužomi  dėl dramatinio efekto stikliukai. Treningas atakuojamas ir iš tos pusės. Dviguba ataka viršija treningo mentalinius gebėjimus ir jis patenka į stuporą. Stovi ir tiek.
Moterys rėkia tuteišiškai, tampo dureles ir treningą. Moteris, nustebusi kad ji kurva, rėkia atgal. Apdaužytos mašinos savininkas trina  paseilėtu pirštu padaužymo žymes.
Dramos matau bus ir antras veiksmas, ir atomazga policijoje. Tad palieku žiūrovų gretas. Keli veiksmai tokio aršaus dramatizmo man per daug.

Dar nueidamas pagalvoju – kuom ne Šekspyro, mūsų Viljamo, teatras Globusas tas mūsų Kalvarijų  turgus...visko yra  ir gyvenimas putoja šampanu.

2013 m. rugsėjo 3 d., antradienis

Katinų gydymas



Mūsų katė taip rėkia, taip rėkia  kai grįžti namo. Duok greitai valgyti arba duok greitai meilės. Palyginti triukšmą galiu su kokiu tremtinių – čečėnų grįžimu namo iš Kazachstano kai visas aūlas sutinka su lezginka ir armonika. Aš kaip žmogus šiek tiek inteligentiškas  pasiūliau Balkanų moteriai kreiptis į kačių psichoterapeutą, nes mes neatlaikysime tokio širdį draskančio jos rėkimo.
Ir nurodžiau savo motinos pavyzdį, kuri išgydė savo korniš reksą.
Katinai korniš reksai tai keisto angliško humoro - pasityčiojimo iš gamtos pavyzdys, o tas korniš reksas, kurį augina mano mama, tai dar nukrypimas nuo korniš rekso standarto, totalus  gamtos brokas. Nukrypimo nukrypimas. Pailgas kaulėtas nakties košmaras be tikro katino ūsų..
Bet nuo to negražumo jau net gražus. Žinote  kaip būna iš visiškos bėdos: negražiame stengiesi įžvelgti bent jau dvasinį grožį.
Ir štai šio skeletinio katino pilvas pradėjo pilnėti.  Visa  šeima džiūgavo  - katinas bus riebus ir geras. Nes jau katuko charakteris buvo tikrai net bjauresnis nei išvaizda. Purkštė ant visų nenamiškių. Taip vadinamas miauksėjimas priminė neužsivedančios pokarinės polutorkos krenkštimą kai suki jos motorą su tokiu metaliniu strypu, kad užsivestų....Visą laiką šalo. Laimei vonios grindys buvo šildomos. Tai ten dienų dienas  vegetuodavo kaip daržovė.
Bet korniš rekso leisgyvumas pradėjo kelti įtarimų. Juolab kačių knygose rašoma apie gyvą, linksmą korniš reksų būdą. Ir tikrai  gydytojai  rado  pilną katino organizmą pūlių, iš čia  kilo jo apvalėjimas ir leisgyvumas. Būtų nudvėsęs  po kelių dienų.
Prasidėjo gydymas, pūlių traukimas, lašelinės, adatų badymas  ir operacijos. Kiek mama sukišo katino gydymui pinigų nežinau. Bet iš liūdno mamos kinkavimo galva supratau – labai labai labai daug. Net  veterinarų klinika jau kelis paskutinius kartus priėmė nemokamai, nes gėda jiems lupti už katuko gydymą tokius pinigus iš pensininkės.
Mama sakė kiti negeri žmonės iš karto užmigdo savo augintinius kai išgirsta gydymo kainas...
Taigi katukas pasveiko, pradėjo prašyti dviejų centų monetų ir tuo parodė už ką jį reikia mylėti.
Tas negražus  džiūsna katukas moka vieną fokusą už kurį moterys jį matyt ir myli. Nukrypsiu nuo temos ir pasidžiaugsiu kaip gerai  sutvarkytas mūsų pasaulis, kad mus, vyriškius,  moterys myli už keisčiausius dalykus, parodai  kokį fokusą kokiai moteriškei  ir žiūrėk susitvarkei sau visą likusį gyvenimą. Ji tave jau myli. Jį tave prižiūrės, maitins ir augins tavo vaikus.
Taigi katuko firminis fokusas. Jam paprašius tuo už širdies griebiančiu polutorkos garsu paberi ant grindų dviejų ar  penkių centų monetas. Jis jas letenėlėmis labai stengdamasis  pastato ant briaunos. Pastebiu, kad triukas retas, katinui bepirštėmis ir naguotomis letenėlėmis labai sunku tai padaryti. Taigi tą ant briaunos stovinčią  monetą  katukas pagriebia jau dantimis  ir tada  neša šeimininkei. Išdidžiai. Fokusas už kurį mylima. Visi šaukia-  oho koks  katukas ir koks šaunuolis. Visi laimingi. Net pinigų gydymui nebegaila.
O Balkanų moteris man parodė špygą už pasiūlymą dėl mūsų katės kreiptis į kačių psichoterapeutą. Durnius, pasakė, pinigų nėturi kur dėti. Amerikoniškų filmukų prisižiūrėjai.

Ir mūsų  katė kaskart kam nors iš savų pravėrus duris klaikiai teberėkia. 

Portnojaus skundas


Gerai ir smagiai rašo Filipas Rotas. Prikausto  dėmesį, nepaleidžia. Jau antrą jo knygą skaičiau. Temos kiek neįprastos, kaip čia gražiau pasakyti N-30, net ne N-18. Bet man jos pasirodė kiek labiau politinės nei visuotinai žinomos kaip N-18 bei žydiškumo.
O aš turėjau tokį seną norą, rasti knygą kur nuoširdžiai (be pykčio) būtų ištirtas kairiojo aktyvisto fenomenas. Dostojevskio "Biesai", žinau. Bet aš norėjau kiek labiau  į mūsų laikus nukreiptos knygos.

Ir dabar radau.   “Portnojaus skunde” aš pamačiau visą kairiojo aktyvisto genezę. Jei kam įdomu kaip ir iš kur gimsta kairieji aktyvistai – “Portnojaus skundas” tų keistų ir nelaimingų žmonių atsiradimo priežasčių tyrimo  tikra parankinė knyga.