Dar viena recenzija...

RECENZIJA: Linksmasis sovietmetis
AUTORIUS: R.S.
Sveikas, Gyvenimo stebėtojau,
Esame beveik bendraamžiai. Tik mano sovietmečio dienos bėgo kitame Vilniaus rajone. Ir po truputį kitus plačiosios sovietinės tėvynės kraštus keliavau. Bet ne tai svarbu. Esu sužavėtas, kaip tiksliai savo memuaruose perteikei tuometines nuotaikas. Tiksliau, tas nuotaikas, kurios apima prisiminus tuometines nuotaikas. Vėlesnėje, postsovietinėje epochoje jau pasukome skirtingais keliais, bet Tavo pasakojimai apie pirmuosius postsovietijos verslus irgi labai įtikinami, tarsi pats būčiau juose dalyvavęs.
Bet kas gi darosi su tais šviesiais ir linksmais sovietinės jaunystės prisiminimais? Kodėl iš sovietmečio laikų išliko pasąmonėse kažkas pozityvaus? Gal esame taip paveikti sovietinės ideologijos ir propagandos, kad dabar tik patys sau vaidiname laisvus ir nepriklausomus? Juk turėtume verkti ir raudoti, kaip buvo blogai, niūru, baisu…
O buvo linksma. Yra nemažai žmonių, kuriuos labiausiai veža daryti tai, kas uždrausta, o uždrausta gi buvo oi kiek daug. Negalvojome tuomet apie asmens, tautos, žodžio laisvę, tiesiog buvo smagu laviruoti tarp tų draudimų ir įžvelgti tuometinės Sistemos kvailystes, net nesuvokiant, kad jos sisteminės. Tiesiog pats gyvenimas atrodė juokingas. Tėvų politiniai anekdotai apie Brežnevą buvo juokingi todėl, kad pats Brežnevas buvo juokingas, o ne dėl to, kad vaikams ir paaugliams atskleisdavo sovietinės sistemos supuvimą (kita vertus, labai reprezentatyviai papuvusi buvo ir ta anekdotų persona). Aišku, gali nesutikti su manimi, gal tik man vienam taip atrodo.
Stebiuosi, kaip lengvai, sklandžiai ir su subtilia ironija pasakoji savo prisiminimus, kaip atrandi puikias istorijas iš pirmo žvilgsnio visai kasdienėse situacijose. Memuarų žanro anksčiau niekada nemėgau, bet dėl Tavo kaltės situacija gali pasikeisti. Jei būtų mano galioje skirti lietuviškos metų knygos apdovanojimą – žinau, kam jį skirčiau. Gal Tavo memuaruose ir nėra ypatingų literatūrinių „fintų“, bet taip smagiai jau seniai neskaičiau nei vienos lietuviškos knygos.
Ne, vis dėlto į linksmąjį sovietmetį grįžti nenorėčiau. Bet… žvelgdamas į dabartinį jaunimėlį, studentus, moksleivius, galų gale į savo atžalas, pagalvoju, kad gal ir neblogai buvo augti terpėje, kai buvo bent prieš ką protestuoti, nors ir nesąmoningai. Nes dabarties jaunajai generacijai belieka protestuoti prieš mus ir ieškoti savęs visokiuose budizmuose ar londonuose.

Ten galima recenzijas rašyti, gauti prizus ir balsuoti

Kelnės ir garbė

Sutinku, teksto pavadinimas “Kelnės ir garbė” yra netinkamas padoriam beletristiniam kūrinėliui. Bet nieko negaliu padaryti. Tai vėl senas tikras atsitikimas.

Jau kelias vasaras dėl pinigų trūkumo neteko paklajoti musulmonų šalyje. Ne visi perneša tą jų derybingumo įtūžį, be kurio tu joks vyras ir tik pajuokos vertas durnelis. Tą derybingumo įtūžį kai reikia turiu. Ir musulmonų šalys mano turistiniams tikslams labai tinka.

Šią žiemą buvau užsigeidęs Vilniuje rasti tikrą kazaną. Kazanas – tai toks ketaus indas plovo virimui.

Internete baisi skylė Vytenio gatvėje reklamavosi turį tikrų kazanų ir mangalų.

Nuėjau kartą iki jų kontoros. Kai tik pamačiau direktorių – supratau, bus dabar man musulmoniškos atostogos. Rytietiškas žmogus. Kaip jis džiugiai pradėjo mane durninti, kažkokį žygeivių ketinį laužo katiliuką pradėjo man stumti kaip tikrą kazaną už 200 litų. Nors virtuvėje savo reikmėms  turėjo gerą kazaną. Aš maloniai klausiausi ir vis šalutiniais klausimais išsiaiškinau, kad jis kitų rūšių kazanų neturi ir neturės. Ketaus liejyklos neturi. Keliais ryžtingais išėjimas beveik iki durų išsiaiškinau už kiek jis maždaug gauna. Vieno neišpešiau  -  iš kur Lietuvoje jų gauna.

Kazanų direktorius nežinojo -  aš jau buvo gerose rytietiškose derybose ir anksčiau. Štai kartą jaunam ir pavargusiam  kažkur mažame dulkėtame Azijos miestuke malonus senyvas chalatuotas musulmonas išaiškino, kad mes tai visi kilę iš Abraomo knygos,  ir jie, ir žydai, ir krikščionys. Tad  jis maloniai  pavyzdžiui atiduotų  man savo dukterį. Net už krikščionio. Aš iškart prablaivėjau ir ryžtingai nusukau diskusijas į religijotyrą.

O kitą kartą paprašiau tokio vietinio leisti savo sklype miestelyje  pasistatyti palapines prie upelio mūsų grupei, ką tik nusileidusiai  iš kalnų.  O mes grupėje turėjome tokią Audingą (dabar gyvena ar Prancūzijoje, ar Šveicarijoje), kuri šiaip nieku ypatingu nepasižymėjo, tačiau  kai išmesdavo gana ilgų savo kojų liniją šalia kelio tai sutranzuodavo bet kurią mašiną. Mes tai vadinome “išmesti biodrus” (lietuviškai būtų išstatyti pravažiuojantiems vairuotojams iš tolo viliojančią klubų liniją). Matyt netyčia “išmetė biodrus” ir tam sklypo savininkui.

Vyriokas visų pirma  papasakojo, kad esąs beveik milijonierius, šitą jau žinojau  - visi ten bent matę Taškentą iš tolo yra milijonieriai, po to sakė mums visiems  nupirks išgerti ir šašlykų, dar supažindins su miestelio milicijos viršininku. Bet ..ėėėė... kaip čia pasakius...labai norėtų artimiau susipažinti su ta aukšta moterimi...namie, dviese. Visus  palikęs ilsėtis palapinėse vyriokas mane vieną vežiojosi po miestelį, kad susidaryčiau įspūdį koks jis įtakingas. Na man tas įspūdis vis nesusidarė. Niekaip nesutikau kaip nors nusileisti dėl Audingos garbės. Milijonierius tada atnešė gal porą butelių pigaus baisaus   uzbekiško vyno ir nieko nepešęs dingo.

 Audingą informavau kaip išsaugojau jos garbę ir pasilenkęs dirbti kažkokius laužo darbus galutinai  suplėšiau savo paskutines  kelnes per užpakalio siūlę. Padėtis buvo apgailėtina, bet Audinga buvo taip sujaudinta mano išderėto jos neliečiamumo, kad tylomis nusimovė kelnes.

 Na negalvokite to, ką tik pagalvojote. Kaip sakiau ji buvo gana ilgų kojų, o aš tarybinėje jaunystėje  dar buvau visai lieknas.

Pasakė:

-         Pasimatuok. Turiu kitas kelnes.

Kelnės buvo juodos, madingos, su petnešom. Man kaip tik tiko petnešos viršuje ir kelnės per klubus. Tik apačioje vos dengė kelius. Na, pagalvojau aš su pridengtais keliais dar tiksiu azijatiškai moralei. Ir papildoma ventiliacija apačioje per karščius kaip tik. Tariau ačiū. Ir tikrai  dar keliolika  Azijos dienų sėkmingai jose gyvenau.

Tikiuosi dabar  pavadinimas “Kelnės ir garbė” aiškus? Už išsaugotą merginos  garbę gavau panešioti juodas kelnes su petnešomis. Praktiška ir patogu.

Paltas su karakuline apykakle

Toje gamykloje, kur dirbo mano tėvas buvo specialus cechas, kur darbininkai privalėjo atlikti  sudėtingas nestandartines užduotis ir to cecho viršininku, pavyzdžiui, dirbo dabar žinomas  istorikas Gudavičius. Visos mano nerimtos būdo savybės paveldėtos iš tėvo. Rimtos (bet jų nedaug)  - iš motinos. Dėlei  aiškesnio   to išmaniojo cecho vaizdo pasakysiu, kad pagrindinis cecho šposininkas  buvo Ibelhauptaitės (kuri režisierė su  Londono akcentu) tėvas ar dėdė Ibelhauptas. Taigi įsivaizduojate maždaug publiką. Juokai   ceche liedavosi lyg fizikų institute.

Tačiau gamyklos buvo internacionalios ir kartu dirbo rusas Mitrochinas iš centrinės Rusijos  dalies. Iš ten kur jau tada tuštėjo kaimai.  Visi  vyrai arba žuvę kare arba išvažiavę į gamyklas po visą SSSR. Taigi, kaip bebūtų keista, rusas Mitrochinas buvo rimčiausias  vyras ceche. Šposų lietuviškų  jis nesuprasdavo ir atsargiai žvelgdavo į tuos nerusiškus šposus. Bet vyras buvo tikrai rimtas, gal iš buožių, matyt  pabėgo į Lietuvą nuo kokių kaimo biednotos persekiojimų.

O kaip kažkur minėjau spekuliacinės  pajamos iš tulpių auginimo Tarptautinei moterų dienai net ir sovietų laikais mūsų šeimai  leido pasijusti kiek turtingesniais. Pinigai buvo leidžiami visaip. Bet kartą tėvas pasisiuvo pas siuvėją labai solidų paltą su karakuline apykakle. O karakulis -  išdirbtas jauno ėriuko kailis -  buvo aukštų pareigų simbolis. Karinę kepurę – papachą -  iš karakulio galėjo dėvėti kariškiai  tik nuo pulkininko ir aukščiau. Šeimos pajamos aišku leido siūtis ir visą paltą iš karakulio, bet tai jai būtų buvęs iššūkis socialistiniam padorumui,  rangų lentelei ir visiškas pižonizmas.

Mitrochinas kaip tik ruošėsi į tėviškę Rusijoje. Jaudinosi. Jam labai norėjosi  grįžti po ilgų nebuvimo metų solidžiai, kad visas kaimas pasakytų och ir ilgai rūkytų sėdėdamas ant suoliukų.  Ir tuomet į cechą įžengė  tėvas kaip ne joks darbininkas, o liaudies tarnas  iš Centro komiteto su paltu karakuline  apykakle.

Šitai. Paltas. Karakulis. Tas pats ūgis. Suvokė Mitrochinas supratęs savo ilgo žvilgsnio į paltą ir ilgos tylos rezultatus. Visas cechas džiugiai stebėjo atkaklius  Mitrochino įkalbinėjimus paskolinti būtiną atostogų rodinoje  atributą. Pats jis irgi gerai uždirbdavo, bet tiesiog  kaip rusas darbininkas nesumojo   kaip ir kur pasidaryti tokį solidų grožį. O ir laiko liko ašaros  iki atostogų.

Po kelių gerų degtinės butelių su Mitrochinu ir cecho kolegų paskatinimų -  atseit reikia jiems ten parodyti kaip čia Lietuvoje  mes gyvename -  tėvas palūžo. Tegu žino rusai apie Lietuvą.

Nepardavė. Bet tik paskolino atostogoms Rusijoje. Nors  motina  ir už tai pasmerkė.

Rimtasis Mitrochinas po atostogų grąžino visiškai sveiką paltą. Kelerius  metus kartkartėmis  pakalbindavo tėvą parduoti  jam paltą. Kaina vis kildavo sulyg augančiomis Mitrochino santaupomis. Tėvas būtų dvigubai uždirbęs už tą seną paltą. Ale ir lietuviai turi savo išdidumą. Atsilaikė. Nepardavė.

 Mitrochinas pasakojo: jo kaime dėl palto su karakuliu visi galvojo, kad jis slaptas generolas ir tik apsimeta dėl didelio slaptumo šaltkalviu iš Lietuvos...

Dar galime spėti

Putinas suėdė Krymą, atsiraugės ir norės dar. Po kelerių metų.

Bet dar galima kažką spėti nuveikti. Karo padėtis. Juridiškai ir protuose.

1.Lauk iš vyriausybės valstybės išdavikus  - LLRA su  Darbo partija. Pasodinti galų gale belangėn Uspaskį su Gapšiu.

2.Visi energetiniai projektai – pirmaeiliai, tai  jungtys su Lenkija Švedija, suskystintų dujų terminalas, atominė, skalūnai.

3. JAV- NATO  karinės bazės ir raketinės gynybos sistemos kuo arčiau ir kuo greičiau.

4. Šauktinių kariuomenė.

5. VSD vadovus pakeisti ir pakeisti ryžtingais. Visa penktoji kolona turi būti Dimitrave. ES manieras galime pamiršti.

Degtinė iš Ukrainos. Problemos

Savaitgalį pirkau ukrainietišką  degtinę Hiper Rimi. Štai kokia situacija, būkite atsargūs..
Nemiroff, kuri galvojau is Ukrainos, iš tikro yra iš Rusyno, rodos Penzoje gaminta.  Barkodas 46.
Tada Medoff degtinę apatinėje lentynoje radau - barkodas 48, tikra Ukraina,  apsidžiaugiau. Bet viską etiketėjė reikia skaityti iki galo. Pasirodo Medoff gaminta Kryme. Vėlgi  - jau ne naši.
Radau trauktinę Nemiroff Cranberry, kodas 48 ir gaminta tikroje Ukrainoje. Bet tik 21 laipsnis, jau per silpna mano ilgų vartojimo metų nualintam organizmui.

Žmonės sako, kad Norfose yra ukrainietiškesnis gėrimų ir prekių asortimentas, bet ten dar netikrinau.

Tad teko pirkti Lietuviską Auksinę…

We need Bush

Pamaciau dabar mekenanti J.Kerry po derybu su Lavrovu. Galiu pasakyti:
 -  We need Bush.
Arba lektuvnesi arba toki prezidenta, kuris aiskai pasake kas bus su Lietuvos priesais.
JAV dabartiniai vadai  demokratai - tik gali mekeke ir pamojuoti rankyte...

Ruošiausi kovai, o nukentėjo biudžetas

Protų mūšiuose vyksta tokie finalai, per kuriuos kaunasi  viename ture tik kapitonai. Aš jau vienas nebemoku galvoti, jei šeimos biudžeto klausimais tai tik  kartu su BM sugebu galvoti, o protmūšių klausimais  tik  kartu su komanda ir todėl tuose kapitonų individualistiniuose pasikapojimuose  nežinau daug atsakymų. Ir komanda liūdnai žiūri į mane, grįžtantį prie stalo. O dar prieš pat protų mūšį paskambino motina vos neverkdama -  rusų tankai jau Lietuvos pasienyje. Ji buvo  pirmoke per 1948 metų trėmimą (prie jų namų buvo prisirinkę dešimtys polutorkų su užvestais varikliais, bet neišvežė) ir nuo tada tokios detalės kaip rusų tankai prie Lietuvos pasienio jos visai nedžiugina. Paklausiau kas tai pasakė. Atsakė -  kažkas iš LNK. Apšaukiau, kad to negali būti, nes NATO, bet pats vėl susinervinau.

Atėjau protmūšynėn visas  apraizgytas  nervų. Rusų tankai, kapitonų mūšis. Visada per proto mūšius geriu alų, bet tądien nutariau kautis su nervais ryžtingai ir tam paklausiau po kiek konjakas pas juos bare. Yra atsakė, 15 litų už  40 gramų. Kas per mato vienetas 40 gramų, kuris normaliam vyrui nu niekaip net ant danties....Nuo sovietų  laikų žinojau, kad kovinei atakai naudojami stiprūs alkoholiai mažiausiai  nuo šimto gramų. Arba du po 50 g. Nu jei labai daug kultūros. Greitai sumečiau konjako šimtgramio kainą, bet nesuskaičiavęs iki galo supratau – niekaip netelpu į vieno protmūšio biudžetą ir Balkanų moteris tikrai nebeleis manęs  į kitą protmūšį, kol nesusitvarkysiu su biudžetu.

Bet išgelbėjo mintis – aš gi prakeiktas  sovietoidas, dabar tai vadinama brendžiu. Paklausiau o kaip brendis. Brendis baro meniu   jau buvo padorios, beveik biudžetinės kainos. Nors padavėjai it vilkai sukosi pajautę auką aplink ir primygtinai siūlė konjaką, aš  tvirtai paėmiau 100 g brendžio.

Kai beveik išgėriau visą brendį ir beveik apsiraminau, atėjo komandos draugelis, kuris mane pažįsta 30 metų, užsisakė burokėlių sulčių su žaliomis trejoms devyneriomis ir ramiai pasakė apžvelgęs mano tuštinamą brendžio taurę – rusų tankų dar nėra, kapitonų mūšio nebus – atšaukė paskutiniu momentu.  Feisbuką reikia skaityti, rašė prieš kelias valandas.

3,14...

Tai aš vakaro biudžetą vis tiek perviršijau – paėmiau dar du alaus, nes jau niekaip galva nebeveikė be standartinės raminančios alaus procedūros ranka – burna (štai ir čekų rašytojai Hrabalas su Hašeku galėjo rašyti tik gerdami alų), dar brendis, dar arbata su citrina prie  brendžio, dar dalyvio  mokestis. Vėlesniuose turuose kai alus sėkmingai išstūmė brendį iš galvos jau ir kelis atsakymus teisingus pataikiau.

Atsiskaitymams atidaviau piniginę vyr.dukrai,  kad žiojėjanti piniginės tuštuma negraudintų širdies. Bet geroji dukra  paliko dešimt litų piniginėje, matyt dadėjo aplinkybių nustekentam  tėvui iš savų...