- Čekijoje visiškai nieko egzotiško
nėra. Nuotykių ten nepatirsite. Nebent absentinėse. Yra tokios
visapasaulinio blogio kupinos vietos. Deja, buvome su maže....
- Čigonų yra. Trutnove net gyvenome klaikiame buvusiame statybininkų barake atseit viešbutyje, kur pusė administracijos buvo čigonų kilmės. Ar jei
tolerantiškiau – čekoromų. Ar romočekų? Bet nieko - pernakvojome. O viena
čigonė netgi išgelbėjo mano mažę atvirame
Podolės baseine Prahoje. Pagavo krentančią nuo baseino krašto žemyn
galva ne į tą pusę kur vanduo.Tai
buvau labai priverstas vikriajai čigonei dėkoti.
- Radome net ir Čekijoje cepelinų. Jie
ten vadinami bulviniais knedlikais ir yra paduodami ant stalo perpjauti
pusiau. Bet čysto lietuvio neapgausi – cepelinai.
- Gatvėse kai kur parašyta ant asfalto
“Pozor- deti”. Gėda turėti vaikų maždaug išsiverčiau. I r tikrai ten vaikų pasirodė žymiai mažiau nei
katalikiškoje Lenkijoje. Visiškai jau sueuropėjo tie čekai...BM pasmerkė čekes mamas – jos kerpa mergaitėms plaukus trumpai ir net nepina joms
kasų. Vienžo “Pozor – deti”.
- Pilių per daug. Net nervino. Mes tai žinome yra Trakų pilis ir
taškas. Ar yra nors vienas čekas kuris visas tas pilis apėjo? Tiesa,
Jogailaičiai pilių statyboje ir čekų krašte ryškiai pasireiškė...
Puslapiai
▼
2014 m. rugsėjo 17 d., trečiadienis
Paskutiniai nusistebėjimai Čekija
2014 m. rugsėjo 15 d., pirmadienis
jau...
Raudonas, iš savo sodo, skanus, lietuviškas arbūzas. Nedidukas, tai tiesa. Bet savo sodo.
Mes juos padarėme.
Dar devyni tokie....
2014 m. rugsėjo 9 d., antradienis
Genų mišinys atrodo bus sprogus
Dukrai jau penkeri ir taip įdomu stebėti, kurie jos
gimdytojų genai kuriame gyvenimo etape suteikia jai džiaugsmo.
Veidukas pailgėjo
ir mamytės jau giria - dukra į tėtuką. O tai paprasčiausiai
europiečio veido forma. Kitą gerą
savybę paveldėjo vaikas iš tėčio – lygioje vietoje įklimpti į nuotykius. Kas yra gerai. Gyventi bus nenuobodu.
Kai kuriuos blogus
genus aišku turime iš mamos, bet jau ką bepadarysi, nutiko tokia nelaimė ir
viskas, genų inžinerija neužsiimsime.
Štai atsitikimas
iš kelionės po Čekiją, kur pasireiškė gerieji tėčio ir blogieji mamos..
Prahos
zoologijos sode yra mažyčių gyvūnėlių
aikštelė kur galima glostyti visokius mažylius.
Tėčiai meta kronas į aparatą, iš ten iškrenta labai nedaug maistelio. Be
tas maistelsi yra dieviško skonio ožiukams ir jie sekioja su ryškia meile kiekvieną
vaiką su maisteliu..
Mažė ištirpo iš džiaugsmo. Ji galėjo
paglostyti gyvūnėlius, atkakliai ją mylinčius, kol turi maistelio. Man buvo gaila tiek leisti kronų ožiukų maisteliui,
kai diena tokia karšta ir buvau numatęs už tas kelias kronas kelis bokalus
Velkopopovicky Kozel alaus iškart kai
tik. Mąsčiau tik kokį Kozelą pasirinkti: černe ar šviesų.
Be maistelio rankose mažei išlindo blogieji
mamos genai. Ji pradėjo reguliuoti
aptvare ožiukus, stumdyti juos kam eilė ėsti, o kam negalima nes ir taip storas
pilvas. Mojavo rankomis kaip eismo reguliuotoja -policininkė. Didžiausias tarp mažiukų ožiukas susikaupęs stebėjo
naujo aptvaro reguliuotojo atsiradimą. Aš irgi smūksojau prie aptvaro vis labiau belinkstąs link tamsaus
Kozelo. Tas ožiukas vis dar stovėjo ramus
ir stebėjo mano mažę reguliuojančią eismą jo aptvare. Keistas ožiukas, stovi ir
spokso, pagalvojau, geriau eitų prašyti
vaikų maistelio kaip kiti ožiukai.
Ūmai pasišokėjęs
tas didžiausias ožiukas savo ragiukais tvojo mano vaikui visa jėga į užpakalį.
Mažė nuvirto ir pradėjo rėkti. Aš juokiausi,
bet puoliau gelbėti savo vaiko besijuokdamas
. Skauda, - rėkė
mažė. Buvau priverstas perlipti tvorelę ir kelti savo vaiką. Tiesa, dar
įspyriau tam negeram ožislovui dėl tvarkos. Kad žinotų. Mažė pritariamai
sušniurkščiojo nosimi kai ožislovas mekendamas nubėgo slėptis.
Apžiūrėjau mažę.
Plati kraujosrūva raudonavo ir plėtėsi akyse. Minkštoji dalis tarp kelių ir nugaros buvo traumuota visu to ožiuko ragelių
plotu Netgi buvo pastebima ragų forma
ant minkštosios dalies.
Taigi. Patyrė
lygioje vietoje nuotykį, tai mano genai, pagalvojau. Gavo už kvailą vadovavimą
ne ten kur reikia ir ne tiems kam reikia. - mamos genai. Sprogstamas mišinys.
Užpakalis
normalią spalvą atgavo tik po poros
savaičių, jau Lietuvoje. Lietuvoje mažė išmoko liūdnai išpasakoti kaip jai
trenkė ožislovas, nes visi reikalavo šitos liūdnos istorijos ir būtinai su
ragelių žymių pademonstravimu.. O
linksmoji dalis – visi giminės
suprato už kuriuos genus gavo tas
vaikas...taip taip, už vadovavimą ne vietoj...Niekam tai nebuvo
paslaptis.
2014 m. rugsėjo 5 d., penktadienis
Merunkova palinka
Per daug gerai
pramokau planuoti keliones automobiliu po Europą. Gal jau laikas pasisiūlyti
Martynui Starkui į kelioninius partnerius vietoj vidutinio amžiaus krizės
kamuojamo Vytaro? Beveik be didesnių nuotykių šią vasarą vyko kelionė po
Čekiją. Turizmas ten tvarkingas, visur kur tik gali čekai nusiima savo kapeikėlę nuo turistų.. Rumunijoje,
pavyzdžiui, turizmas labiau improvizacinis, todėl smagesnis.
Turistai čekui rūpi tik tiek, kiek ruošiasi palikti kronų..
Gal tik vienoje
vietoje iki čekų giluminių
sluoksnių man pavyko prisikasti..
Tokiame etnografiniame jaukiame Čekų
Rojaus kaimelyje Vesec u Sobotki pačiame Čekų Rojaus viduryje. 2 km iki pilies
Kost, 2 km iki pilies Humprecht. Labai puiki kaimo sodyba, jei kas
rekomenduoju, labai tinka Čekų Rojaus tyrinėjimams.Čia.
Jau buvau kiek pavargęs nuo alaus, tai vakarui
paėmiau kriaušių degtinės. Buvau ragavęs ir pamėgęs austriškąjį kriaušinį
šnapsą. Tai čekišką pamaniau verta pabandyti.Visas tas dvarelis buvo vien mūsų:
su baseinu viduryje kiemo, su tikromis vištomis ir kaimišku tvartų kvapu.
Baseine maudėmės nuogi, vartai užrakinti, klaikiai karšta, kaifavome dvarelyje
visai vieni. Atsigaivinę sėdome valgyti, pasistatėme ant stalo ir kriaušinę
kaimiškam vakarojimui.
Bet staiga pas mus
įsibrovė čekai pro vartus su škoda. Vienos neaiškios tvartelio durys pasirodo
slėpė jų nuomojamą kambarį. Čekas, čekė ir čekiukas nekalbėjo jokia kalba, tik čekų.
Pagalvojau, na va, dabar kaip vilkai vaikščiosime ir spoksosime vieni į kitus. Negerai. Pripyliau du stikliukus ir
pakviečiau čekus sėsti prie mūsų. Mūsų
vaikai greit susikalbėjo lakstymo ir
gaudymo kalba.
Mano gyvenimo
patirtis sako – visada verta įpilti stikliuką vietiniams. Atsiperka keliagubai.
Čekas pasipurtė išgėręs ir apžiūrėjo
etiketę. Gut, pasakė, moment. Ir nuėjo prie savo škodos.
Tai buvo didelė
bonkė Pietų Moravijoje namie varytos
“merunkovos palinkos”. Po poros stikliukų tos kvapnios gintarinės spalvos
naminės pradėjome suprasti vieni kitus. Įsivėliau net į literatūrinę
diskusiją su čekais. Pasakiau, kad jų geriausias rašytojas rašo
prancūziškai ir ūmai užmiršau pavardę, sakiau dar vardas jo kaip Italijos
meisto. Čekė ir čekas netikėjo. Mes dar
išgėrėme, pasakiau dar čekų rašytojų
pavardes Hrabalas, Čapekas, Božena Nemcova su babičko, iškeikiau
komunistu Hašeką ir tada jie suprato – aš kažką žinau apie juos. Vyras pasiėmė
planšetę, ilgai ten krapštėsi ir galų gale maloniai nustebęs suriko – Milan
Kundera!
-
Yes, of
course, - ir aš pliaukštelėjau sau kakton.
Už Kunderą dar išgėrėme. Paskui už
Hrabalą. Čekė baisiai stebėjosi, kad Kundera
rašo prancūziškai. Čekai baisiai
mane užgerbė. Čekė buvo su ilga ir nelabai vykusia nosimi, bet visa kita
figūra buvo daili. Tokios moterys labai kompleksuoja ir bais nustemba kai jas užkalbina vyrai. Bet ir tuo tada
džiaugiasi labai. Mes vis labiau su ja
supratome vienas kitą. Be to naminė buvo kaip ji pasakojo 53 laipsnių,
namie varyta iš jų seno sodo abrikosų
prieš kelias dienas jos tėvo rankomis.
Parduotuvėse tokių gėrimų nebūna.
Solidžiai patvirtinau – aš kaip alkoholio pramonės buvęs darbuotojas jos
tėvo palinka žaviuosi.
Balkanų moteriai “merunkova
palinka” buvo per stipri ir ji sėdėjo kiek pasipūtusi. Nevartojant palinkos
kalbos jai nesisekė.
Vėliau čekė visai laisvai čekų,
anglų ir vokiečių kalbų miksu
išbrokavo mano pristatytą
Čekijos kelionės planą. Mes visai neplanavome
užvažiuoti į jos Pietų Moraviją, kur labai gražu, kur
vietinis vynas, abrikosai ir šilta kaip
Italijoje tik be jūros.
Primygtinai liepė važiuoti taip: iš Česky Krumlovo į Jindržichuv Hradec, Telč, Tržebon su žydų kvartalais, Znojmo su katakombomis po visu senamiesčiu,
ir dar kažkokios pilys prie Austrijos sienos, jau pamiršau pavadinimus.
Apie Lietuvą čekei papasakojau apytiksliai, nes labai sunku man buvo rasti
žodžius - mano vokiečių ir čekų kalbų pradmenys labai silpni
Lietuva tai graži šalis toli šiaurėje su minus trisdešimt žiemą, su daug
ežerų ir miškai vien. Yra gal trys miestai, o šiaip vien miškai. Miškuose
vaikšto aukšti, niūrus, flegmatiški žmonės, kurie, jeigu nežaidžia krepšinio,
tai visą likusį laiką galvoja apie
savižudybę. Mes tik vienu dalyku pirmaujame pasaulyje – savižudybių reitingu.
Čekė labai klausėsi, juokėsi ir sakė
tikrai atvažiuos pažiūrėti.
Išdiskutavome mūsų kelionės planus
iki pat palinkos didžiojo
butelio dugno. Mano valdiška kriaušinė stovėjo dar artipilnė. Būtume ir
ją pabaigę, bet BM parvedė mane į kambarį, nes ji ragavo tik vyną, todėl
mus su čekais pasmerkė. Čekas jau smūrksojo apsnūdęs, aš
pasiūlau eiti maudytis į baseiną, kad kriaušinė geriau eitų, čekė paklausė su
rūbais ar be rūbų? Ir todėl mane BM
parvedė namo, nes jau buvo naktis - laikas migdyti vaikus.
Koks šios istorijos moralas?
Ir čekus galima išjudinti, bet tuo
pat metu reikia Balkanų moteriai duoti tą
patį gėrimą, kuriuo judini
čekus...
