2015 m. gegužės 29 d., penktadienis

Šiandien romanas išvažiavo į spaustuvę


Baigtas ilgas redaktorių triūsas. Atvirai  sakant ne  tiek gaišau rašydamas, kiek gaišo su manimi  vargšai redaktoriai ir atsakingi leidyklos darbuotojai. Ypač viena Atsakinga Darbuotoja.

Romano anotacija čia

Dėkui leidyklos "Tyto Alba" žmonėms.

Karlita ir fanera


Šunį tebeturime. Bet štai kokios bėdos prasidėjo su Karlita: myžčioja namie, koridoriuje.
Balkanų Moteris  liepė galvoti. Ta prasme aš daugmaž visada galvoju, bet ji liepė galvoti ne apie tapimą kultūros reiškiniu, o ką nors naudinga parketui, nes dalis parketo jau pūtėsi nuo drėgmės pertekliaus.
Na mano giminė yra praktiška. Kai kurie pusbroliai net auksarankiai. Štai viena pusbrolis pasistatė namą, įsirengė, padėjo tėvui įsirengti namą. Tada jam pasidarė neramu. Vaikščiojo vaikščiojo apie sutvarkytą namą ir sugalvojo. Nusipirko gretimą sklypą ir ten statys namą.
-         O ką veikti? – paaiškino man, - negi akcijas pirkti ar pinigus banke laikyti? Neaiškūs tie reikalai man. Namas kažkaip aiškiau, ramiau. Gal išnuomuosiu.
Tad ir aš paskatintas įkvepiančių giminės pavyzdžių nutariau galvoti  praktiškai. Iš motinos garažo atsitempiau didelį faneros lakštą. Iš praktiško pusbrolio gavau kažkokios sveikatos įstaigos  iškabą, kuri jau nuimta nuo ten, kur kabojo. Aš apsimečiau, kad nesuprantu ką reiškia  iškabos raidės IGONINĖ. Be to pusbrolis dar supjaustė tą iškabą į  raides I, GON ir INĖ. Ir nesuprasi kas ten buvo....
Taigi namie suskaidžiau ilgą lenktą koridorių tomis plokštumomis  ir atribojau plotą, kur Karlita  myžčiojo, aukštais trumpakojei kalytei lapais.
Karlita susikaupusi  stebėjo mano meistrystes ir vakar išliko visą dieną susikaupusi ir sausa. Mes jau beveik džiūgavome. Ypač didžiavosi BM - ir mano vyras gali...
Šią naktį Karlita buvo užblokuota faneros lakštu  virtuvėje. Na mano galva tai geriausia  vieta visame  bute, ten šaldytuvas, maistas, kavos aparatas ir net televizorius. Aš per vakarą su malonumu ten užeinu penkis kartus mažiausiai.
Tačiau vidurnaktį pasigirdo lojimas, faneros virtimas, bruzdesys ir keiksmai. Karlita ir ten pridirbo, tada išsiveržė  nuo nešvaros per tą fanerą, ją su didžiuliu triukšmu nugriovė ir visa tai pamatė  BM
Iš ryto BM viską persakė man. Dabar ir aš susinervinęs.


2015 m. gegužės 7 d., ketvirtadienis

Apie fotografijų albumą panelėms ir moterims



Buvau pas tetą, kuriai jau virš 80 metų. Ji leido pasirinkti iš savo albumo kelias senas įspūdingas fotografijas. Viena 1926 metų fotografija iš Amerikos buvo tikras atradimas. Šiek tiek paaiškėjo žiauriojo matriarchato mūsų  giminėje šaknys. Ten nufotografuota šeima Amerikoje ir kitoje pusėje užrašas nuo sūnaus Amerikoje mamai Lietuvoje - štai tie,  kurių tu taip neapkentei. Ta mama, mano promočiutė, taip nemėgo savo marčios, kad išėdė ją net į Ameriką. Bet fotografiją išsaugojo.
Kita nuotrauka, iš vėlesnių laikų -  stambus labai aukštas  vyras prie  motociklo. Tas girininkas  pabėgo nuo bolševikų į Argentiną. Naktį atėjo pas mano senelį - savo sesers vyrą -   ir beldė į langą:
-         Važiuojam,  Povilai. Aš  balševikams netarnausiu.
Būčiau dabar  “Boka Chuniors” arba “River Pleit”  gerbėjas. Bet senelis nevažiavo.
Vienos  labai gražaus ir šviesaus veido vyro nuotraukos teta net neleido čiupinėti. Čia jos amžinai. Tepasakė – kvaila labai buvau.
Apie tetą sukosi jaunystėje labai daug vaikinų. Šitas – pavadinkime jūreiviu, kam jau mirusio žmogaus vardą tampyti – piršosi, teta dar nenorėjo tekėti, tai jis išvažiavo į Liepoją, plaukiojo jūron, vedė. Kitas atmestas pabėgo į Kaliningradą. Trečias – brigadininkas Kazickas – važinėjo su emka (toks mandras anų laikų motociklas su lopšeliu) - ir vaikė kulokais konkurentus nuo tetos  namų. Buvo mandras: ataskaitose atsisakinėjo rašyti vienetus, rašė – štukos. Bet vėl – teta netapo tada  nei Kazickiene, nei kitokia.
Kartą – pasakojo su fotografija rankoje teta – visai atsitiktinai sutiko savo jūreivį parduotuvėje dvare, jis kaip tik ėjo lauk, jį  į vidų. Abu iškart išėjo iš parduotuvės po liepom  ir jūreivis paklausė, ar priimtų jį grįžtantį pas save. Teta atsakė, kad jau jie išsiskyrė kaip jūroje laivai, nes jis vedęs.
Taip daugiau ir nesimatė. Abu saugojo vienas kito fotografijas. Jūreivis vėliau  išsiskyrė su pirma žmona ir su antra žmona, bet trečią kartą nebepaklausė tetos ar priimtų. Tik kitų klausinėdavo kaip ji.
O teta istoriją apie fotografiją rankoje baigė taip:

- Aš tai moterims  ir  merginoms  pasakyčiau taip. Stverk ir nepaleisk  savo meilas. Niekada. Kitaip gailėsies iki smerties. Net jei vedęs, jei tau jo reikia, kviesk. 
Jūreiviui  reikėja pasakyti – atvažiuok, kai būsi laisvas, tadu po liepam prie pardatuvės, o ne honorų rodyti... 

2015 m. gegužės 5 d., antradienis

Oficialus romano "Vilniaus plovas" viršelis

Pagaliau suradome oficialų viršelį. Primenu lietuviško šnipų romano  "Vilniaus plovas" knygynuose ir knygynų topuose dar nėra.
Knygynuose  romanas atsiras  šį mėnesį. Knygynų topuose - jau birželio  mėnesį.
Pasislinkite užkalniai, žilinskai, tapinai ir čekuoliai: padarykite man daugiau vietos.

Jataganą dadėjo

 Aš pats visų žalios atspalvių nelabai atskiriu nuo  visų rudos atspalvių. Tai ir viršelio dailininkės Ilonos Kukenytės darbo grožio negaliu profesionaliai  įvertinti.
Man gražu. Tačiau, siekdamas įberti ir savą  druskos žiupsnį (parodyti savo žemaitišką bjaurumą)  į šią  meno žaizdą pareikalavau detalės, kuri  labiau susietų su lietuviško šnipų romano "Vilniaus Plovas" veiksmo vieta - Azija. Man tada gerieji  žmonės iš leidyklos "Tyto Alba" leido pripiešti jataganą
Su jataganu juk intrigiškiau?
Tai tik viršelis, pati knyga dar ne knygynuose, bet  jau greitai, šį mėnesį.Aišku pranešiu. Mažiausiai penkis kartus.