Kelis pastaruosius mėnesius man buvo ne kas.
Ir vis dažniau - na šaitanas žino kodėl - aš prisimindavau
vieną tadžikų kalnų kaimelį Nuratau
kalnyne Uzbekistane. Aš net jo pavadinimo tiksliai neatsimenu: Sintiabas arba Sentobas?
Vienaip vadinamas tadžikiškai, kitaip uzbekiškai.
Į vienintelius svečių namus kišlako centre
užropojome su senutėle Lada užkabinę kelis kartus dugną akmenimis. Turistai ten
retas įvykis, tad vis daugėjo atsitiktinių praeivių, kurie visi sveikinosi
vienodai:
-
Chieliou.
Tą jų
“chieliou” reiktų aprašyti. Tai angliškas pasisveikinimas “hello”
tariamas dvidešimt kartų minkščiau nei Mumbajuje. Taip pat papildomas šypsena,
besiplečiančia per visą dulkinos kalnų kišlako gatvės plotį. Drąsesnis
kalnietis net kilsteli iki pusės peties ranką pasisveikindamas. O vaikas,
pasakęs “chieliou” , lieka stovėti išsižiojęs nuo savo narsos ir su tystančiu
iš nosies snargliu. Jis nežino ką dar pasakyti, bet jam velniškai smalsu kas
dar atsitiks.
Bet šiaip kalnų kišlako žmonės šypsojosi ten
visada. Savo derlingame slėnyje augino
mažas, bet labai skanias pistacijas. Zira arba Romos kmynas arba kuminas
mūsiškai, renkama jų kalnuose kvepėjo
dieviškai ir iš tolo, net nepatrinus ziros grūdelių tarp pirštų (trina tarp
pirštų sukti Taškento turgų prekeiviai, kad zira kvepėtų). Lengvu narkotiku
nasvajumi jie vaišino vienas kitą tiesiog susitikę kaimyną prie vartų. Savo
gėrį jie bet kada apačioje turguje gali parduoti gera kaina. Jei kartais
prireikia pinigų. Bet šiaip jie visko savo tarpeklyje turi. Ir gal todėl visą
laiką šypsosi.
Tada dar vienas svarbus kišlako žmogus išaiškino,
kad tuoj atjos Sentobo mokyklos anglų kalbos mokytojas ir jis norės pasikalbėti
su mumis angliškai. Dar tas svarbus žmogus kukliai pridūrė – tas anglų kalbos
mokytojas jo sūnus.
Aš susikaupiau ir bandžiau susidėlioti kelias
gramatiškai taisyklingas frazes angliškai. Visgi atsakingas pokalbis su
vietiniu inteligentu.
Mokytojas atjojo ant asiliuko. Nulipo ir minkštai
švelniai ištarė tą patį, ką mums pasakė
iki tol kiti sentobiečiai:
-
Chieliou.
Ir šypsojosi. Po kelių
minučių paklausė kiek dabar valandų ir dar po minutės kuo aš vardu. Viskas.
Visas pokalbis. Jo šypsena, kol jis bandė prisiminti tas frazes, buvo gatvės pločio ir jis dar pajodinėjo ant
savo asiliuko mano mažę.
Sentobe viskas visada
gerai ir su šypsena.
Nuotraukoje - anglų kalbos mokytojas, jo asiliukas ir mažė.
