Rašytojo Jono priešistorė. 1,2,3 apsakymai

Apsakymas “Apsakymas - 1”
.....jie už tai net ir babkių negauna. Ir dar vargsta rašydami, pavyzdžiui pameta personažus. Personažai mušasi, verkia ir rėkia baisiu balsu. Vidurnaktį. O dar rašytojui reikia gerti ir filosofuoti. Užfiksuoti detales. Dar mokėti kalbą. Jei esi lietuvis – rašytojas, tai lietuvių kalbą su visomis nosinėmis ir kabliukais, oi, kableliais.
Toks rašytojas Jonas gerdamas sugalvojo apsakymą apie vienarankį banditą , Juozą, Juozo žmoną Leokadiją „Geltoną“, rusus, Vilniaus Universitetą ir Udavus. Rytą Jonas neapsidžiaugė. Pakirdo nuo „Geltonos“ klaikaus klyksmo. Visą naktį nuo pat personažų sugalvojimo momento Udavai neturėjo siužeto ir patys nusprendė veikti, bo Jono palėpėje buvo šalta ir reikėjo ką nors veikti. Jono lovoje Juozas miegojo kaip užmuštas, nes nenorėjo nieko daugiau įsileisti į šiltą abiejų lovą. Tada Udavai sugalvojo paimti jėga „Geltoną“. „Geltona“ buvo nešpėtna, net galima primerkus vieną akį sakyti beveik graži ir sušilti galima. Bet jai skaudėjo, nes Udavų buvo daug ir jie buvo grubūs. Ir jos vyras knarkė lovoje, kol ją ėmė - kaip koks ne vyras. Jonas atidavė užėjusiam pasižiūrėti siužeto posūkių vienarankiam banditui paskutinius dešimt litų , kad kaip autoritetas visus išvestų į Vilniaus Universiteto rajoną ir ten visus paklaidintų . Taip baigėsi pirmas Jono apsakymas „ Apsakymas – 1“. Ar rašys dar Jonas apsakymą „Apsakymas- 2“? Apie tai sužinosite kitoje serijoje....rusai tai nepaklaidinti ....

Apsakymas - 2
Viena bėda - ne bėda. Realybėje atsirado toks Jonas Jonaitis kuris pareikalavo iš visų kas neteisėtai vartojo jo vardą ir pavardę 50000 litų. Rašytojas Jonas išgirdęs tokią žinią net pritūpė. Nei kaip atrodo 50000 litų, nei ką su jais daryti - rašytojo fantazija impotentiškai atsisakė pavaizduoti. Rusai,kurie nepradingo, klastingai pasiūlė pasivadinti Ivanu. Nes Ivanų daug,o ir Rusija didelė - padės. Jonas atmetė Cvirkos ir Salomėjos kelią. Ir net pasijautė žmogumi. Susigraudinęs grįžo į savo jaunystės idealų vietą Vilniaus Universitetą. Ten sutiko Leokadiją , kurį higieniškai apsiplovinėjo Sarbievijaus kiemo fontane po Udavų. Didingame polėkyje - aš tave pagimdžiau, aš tave ir vesiu - pasiūlė tekėti už jo Leokadijai. Leokadija verkdama ir laužydama rankas atsakė, kad ji personažas, o rašytojas yra gyvas vyras iš vyno bei kraujo ir kad jie niekada nesusitiks šioje gyvenimo šventėje . Jie abu visą naktį pravaikščiojo po Senamiestį susikabinę rankomis. Jonas pažadėjo sugrįžti , kada nors.... Ar Jonas liks Jonu, ar Udavai irgi reketuos rašytoją...apietaisužinositekitojeserijoje...

Apsakymas 3
Udavus pagavo ir pasodino. Dar ne visus, bet Bombilą su broliu tai jau tiksliai. Jonas pamintijo, kad irgi buvo nepatenkintas Udavais, aprašė juos kaip neigiamus personažus - prievartautojus bei Kremliaus agentus. Kažkaip net krūtinė išsipūtė bei pečiai išsitiesino - galinga meninio žodžio jėga! Dvasiniame pakylėjime ir naktyje Jonas kiek atpalaidavo savo dvasinės jaunystės rajone šlapimo pūslę ir teko deklamuoti itališkai Torkvato Tasso, kad pridengtų nebūdingus jo vidinei nuostatai nesišlapinti viešai garsus. Laiminga Prezidentūros apsauga stvėrė Joną abiem galingomis rankomis. Jų kolekcijoje italo dar nebuvo. Jonas asociatyviai pagalvojo, kad rankos jų stiprios it valtininko Charono.
Ar Joną išgelbės Italijos ambasadorius, ar meninio žodžio jėga išliks ir rytą, sužinosite apsakyme 4.