Optikoje

Nuėjau į optiką. Pasakiau kokių akinių man reikia.

Konsultantė pasiūlė tokius akinius.

Sakau:

-         Gerai.

Tada pagalvojusi pasiūlė dar kitokius akinius.

Vėl sakau:

-         Gerai.

Bet konsultantė dar atidžiau pažiūrėjo man į veidą. Jai aiškiai buvo neramu. Nedrąsiai sau pamurmėjo apie kažkokią didelę nosį ir padavė dar kitokius akinius:

-         Šitie bus geriau. Prie jūsų no...veido.

-         Gerai,  - atsakiau.

Tada ji pratrūko:

-         Tai gal jūs pasipriešinkite? Akinius tai jums nešioti. Gal brangūs, gal netinka?

 -     Kokia prasmė? – atsakiau, - ilgametė mano patirtis byloja – moterys žino geriau

Apie soc.tinklų naudą

Nėra jau tuose soc.tinkluose taip blogai kaip rašo žurnalistai. Štai aš soc.tinklus naudoju geresnėms derybinėms pozicijoms derybose dėl gyvenimo patogumo pagerinimo.

Vakar pradėjau aiškintis, kur mano kampas name bus, jei užeis pasiutęs  noras parašyti stambios formos kūrinį. Būna, ištinka mane.  Net dabar kažką niežtinčio organizme jaučiu ir rudenį arba žiemą tai gali susiformuoti į rimtą darbą.

-         Rūbinėlėje po boileriu,  - maktelėjo kaip kirviu BM.

Ten vos 3 kvadratiniai metrai. Tilpčiau tik labai susilankstęs ir minčiai per siaura.

Gyvenimo partnerei maloniai priminiau, kiek aš turiu uždraustų temų skelbimui soc.tinkluose. Apie tai nerašiau, apie šitą ir apie kitą net nepaminėjau. Tiesa apie 5000 parašiau, nervai neatlaikė. Nors būna tokių vakarų, kad tik spėk užsirašyti šeimos mintis.purslojančias lava kaip iš islandiško vulkano. Patys net kartais juokiamės.

BM susijaudino, greitai nubėgo į feisbuką ir nustėro:

-         Bet nėra apie 5000?

-         Taip, nėra. Kol kas. Bet prašom pagalvoti apie mano kampelį ne rūbinėlėje po boileriu.

Tada žiūrėsim. 

Apie menotyros daktares

Tai bus liūdnas pasakojimas apie menotyros daktares ir plyteles.

Apie tokį  apie jas visas jaučiamą  keturgubą mano jausmą.

Pirma jausmo dalis. Aš jau pavargau stebėti skirtumus tarp turkio, salotinės ir jūros bangos. Ir man dar reikia pritarti tiems dizaino grakštiems sūkiniams nuo smaragdinės link kitos žalios su protinga veido išraiška ir giliai įsijautus, nes reikės ten gyventi iki smerties. Jei nesidomiu žalios atspalviais  tai esu niekuo nesirūpinantis egoistas – tą net pats suvokiu.

Kažkur prie Gargždų sandėliuose ramiai dulkėjo niekam nereikalingos plytelės, spalvos, kuri tokia, kokios reikia, po mėnesio rinkos tyrimų ir pigiai, nes kas jas matęs nors kartą gyvenime dar norėtų jas matyti antrą kartą. Kompe atrodė geriau nei realybėje. Ir tai taisyklė jei nežinojote. Vis tie samsungai pagražina mūsų gyvenimus savo paveikslėliais, o iš tikro ten...

 Bet kuo man patinka Balkanų žmonės – jie nepasiduoda. Jie po kiekvieno žiauraus Osmanų imperijos smūgio atsikeldavo ir vėl optimistiškai laikydavosi savo balkaniškos linijos.

Taip buvo  pranešta ir man: spalva nelabai, bet plytelės labai pigios. Nupirksme dar kitų ir jos atmuš tas pigias ir nelabai spalvos plyteles. Bus dar įdomiau.

Taip, jaučiu dar bus įdomybių, dar bus laminato atranka iš tūkstančio atspalvių (visi ten kažkodėl ąžuolo spalvos su pusspalviais, bet matyt laminato marketologai pasaulyje nusprendė, kad tik ąžuolo atspalvius žmonės perka).

Ir po visų šitų spalvinių kančių, išsigandusių sandėlių darbuotojų kratymo už atlapų ir akcijų gaudymo ateis kokia menotyros daktarė į įkurtuves mūsų namelyje ir išsišiepusi pareikš:

-         Nu žinoce...spalvos tai jau visai....o atrodėte inteligentiški žmonės....

O antras, trečias ir ketvirtas jausmas vis toks pats ir stiprėjantis – artėja pabaiga ir bus blogai. Prakeiktas kapitalizmas siūlo per daug variantų. Prie ruso statėmės ką gavom, o čia....

Kojos ir bendrabutis

Tada dar buvau visai jaunas. Vos 19 arba 20 metų. Nes pirmą kėlinį buvau atsarginiu, o tai galėjo būti  tik ankstyvoje jaunystėje. Atsarginiu vėliau jau nebūdavau. Net ir šimto kilų tada dar nesvėriau, vienu žodžiu stovi šalia aikštės toks bloznas bičelis it laukų berželis.

Žaidėme regbį prie kažkurios medicinos mokyklos bendrabučio. Merginos susirinko pavėpsoti: daug jaunų žirgų belaigančių po regbinę pievą, bet labai smarkiai  taisyklių nesuprato. Žiūrėjo, žiūrėjo  ir pradėjo įdomautis tuo, kas joms labiau rūpi.

O aš irgi žalias, nieko dar apie jas labai nesupratau. Man įdomiau kas aikštelėje vyksta. Jaučiau, kad greitai  ir man teks eiti žaist. Treneris vis pažiūri į žioplius aikštėje, paskui į mane. Tai prasitampau, kojas pakilnoju, pasilankstau, visas toks energingas budrus laukiu.

Medicinkės merginos girdžiu kažką aktyviai aptaria. Netgi žavisi. Cypauja ir kikena. Tos mergos. Numerius kažkokius pradėjo skelbti. Lyg ir  vyksta konkursas viena ausimi supratau. Bet aš regbistas, nekreipiu dėmesio į tas. Neregbistes. Tuoj man treneris lieps lėkti į aikštę. Koncentracija.

Staiga toks beviltiškas atsarginis prieina ir tempia mane už rankovės:

-         Tave kviečia. Numerį gi tavo šaukia.

Taip. Kol aš ten lanksčiausi ir kilnojau kojas aikštės pakraštyje  jos mane išrinko. Gražiausių regbistų kojų atstovu. Paveikė jas giliai tas mano kojų lankstymas ir grožis. Buvo tada tos mano kojos ilgos, saikingai raumeningos bei minimaliai plaukuotos. .

Aišku šiais laikais tuo niekas netiki, bet ... Nerūpėjo joms mano gilus dvasinis pasaulis ir eiklus intelektas. O tik kojos. Atėjo ir mano eilė padaryti coming outą, metoo ir giliai užslėptą jaunystės traumą.

Kur jūs dabar, medicinkės studėntės iš bendrabučio, ir kur mano jaunystės konkursinės kojos?

Apie spalvas

Man spalvos buvę nebuvę. Moterims tos spalvos svarbiau. Ramiai sau žiūriu 6nations, bet nuklausiau vyr.dukros ir BM  pokalbį apie virtuvės dangos spalvą (jos ten kartais prišneka):

  -    Turėtų būti spalva kavos su pienu. Bet tokios švelnesnės.

-         Kokia maždaug, parodyk?

-         Ėėėė, štai kaip Karlitos užpakalio kailio spalva. Tėti, pakviesk Karlitą, kad į mus užpakaliu atsisuktų.

Aš pašaukiu šunį. Karlita atsisuka į mane snukiu, į jas užpakaliu.

 - O,  - sako pažiūrėjusi šuniui po uodega BM,  - dabar supratau kokia spalva.

Mano akių ir smegenų sąsaja

Man tai gerai, esu šiek tiek žvairas ir beveik  nematau. Vieni akiniai vairavimui, kiti - žiūrėti į kompiuterį. Nusiėmus akinius – liūdnumas sėlina  iki pat kepenų ir noriu prisigerti iškart vietoje – nieko nebematau.

Bet tai nereiškia, kad galiu atsipalaiduoti ir akimis makaluotis  bet kur. Pasiruošiau naujas taisykles pagal laiko reikalavimus.

Sutikus moterį vengiu tų vietų, kur veido zonoje ryškios spalvinės  dėmės. Lūpos, akys. Šiukštu. Žvelgiant į ryškiai raudonas moters lūpas viskas aišku su vyrų mintimis. Raudonos lūpos tai raudona vėliava per revoliuciją. Tegali reikšti vieną -  Žiemos Rūmų  šturmą  Taigi, jei tai spalvota ir veido zonoje – nežiūrėti.

Nuo veido keliaujam žemyn. Nes nu jei kalbėsi su moterimi ir žvelgsi į dangų dar pažvairuodamas ar dar stovi su tavim tavo pokalbio adresatas, tai atrodysi keistai  it Hanibalas Lekteris ir pokalbio adresatas tols nuo tavęs sparčiu žingsniu. Nes nevertini moters intelekto, o tik....

Tad geriau akimis žemyn – štai dar viena banguota dalis. Jei žvilgsnis aprėps visą bangą ar net porą kartų pasisups su ta banga, tai kaput,  tai tau geriau savanorškai kviestis pareigūnus – vėl seksistinės priekabės. Tik  mažiau areštinės parų gausi, nes savanoriškai prisidavei.

Tad skubiai nudelbti akis dar žemiau. Štai čia ir papuolei. Ten labai labai intymi vieta. Tu moterį vertini tik kaip sekso objektą ir net nebandai bendrauti su ja protiškai. Iškart vizualizuoji savo alfa patino bjaurius kėslus.

Ką daryti? Akis dar žemiau? Ką gi, esi neįtikėtina šlykštynė. Tau rūpi tik moters kojos. Dar vienas seksualinis laikinai galią turinčių patinų džiaugsmas. Tiesiog per 30 sekundžių atskleidei visą savo primityvumą, mizoginiją ir gyvuliškumą.

Tai todėl aš dabar čia oficialiai pareiškiu. Nacionalinės negavau. Norėjau, svajojau, bet dabar nebenoriu. Buvau nacionalinėje viktorinoje, tą prisipažįstu, bet ir ten nesėkmingai. Akys mano silpnos, aiškios informacijos iš aplinkos man į smegenis neperduoda. Gauta iš akių informacija yra išskydusi, be aiškių kontūrų. Taip pat dalinai esu daltonikas. Todėl jei mano akys klaidžiojo ten, kur negalima, tai nieko nereiškia, akys ir smegenys manyje menkai susiję. Mano akys juda Brauno judėjimo principu – todėl nepakaltinamos.

Apie rankas paaiškinsiu kitame pasiaiškinime.

Aš -  nekaltas.

Apie Simą

Apie Simą ir pisimą

Aš specialiai  grubiai susiejau dabar skandaluose vartaliojamą  Simą Jasaitį ir patį grubiausią žodį, kuris aprašo vyro seksualinius veiksmus. Ir dar sueiliavau  kaip pigiausioje gatvinėje čiastuškoje.

Dėmesį jūsų pagavau. Man tik to reikėjo.

Vyrų seksualinis potraukis yra nevaldomas laukinis instinktas. Visas vyro gyvenimo variklis, vos persiritus dešimt ar dvylika metų, yra tame instinkte. Tai progreso variklis. Visuomenės vystymosi pagrindinis ingredientas. I r gal  maždaug nuo 45-50 metų jau protas ir taip vadinama išmintis kiek apvaldo aistrų gyvačių kamuolį, kuris yra vadinamas vyro galva. Ta taip vadnama išmintis yra  visuomenė uždėti pavalkai žirgui, kad jis prunkšdamas ir kandžiodamas žąslus sugebėtų bent jau laikytis bendros tvarkingos rikiuotės. Tai tramdymas ir grandinės, bet toje rikiuotėje vis dar nuveikiame bendrus reikalingus darbus..

Aiškiau gal  paaiškinsiu su jūra. Vyro seksualinis potraukis yra lyg jūra. Jūra gali laukti ženklo gana ramiai. Jūra tada yra rami iki pat horizonto linijos. Mes matome  ramios jūros tykią savimi pasitikinčią galią. Nes ji tokia – iki pat ten, kur mūsų akis nemato ir dar velniai žino kiek už tos ribos.

Mažas ženklas –vejėlis iškart suraibuliuoja jos paviršių ir vėl iki pat horizonto linijos matome  baltas besišiaušiančias bangų keteras. Ir jei tas  palankus vėjas stiprėja – iškart pakeliamos bangos ir jos nenuilstamai daužo ramų krantą, kuris čia amžiams. Ir kai audra įsišėlioja kranto smėlis nuplaunamas velniop.Tas kuris buvo sudėtas amžiams. Kažkur į jūros gelmes. Niekas nebežino ar grąžins jūrą smėlį..

Tai šių laikų vyrų, kurie nesuvaldė savo įgimto potraukio, visuotinis smerkimas man primena neatsargius poilsiautojus  vaikštinėjančius po pajūrio smėliuką ir barančius jūrą. Jūrai yra visiškai pofik tos margos pleputės bei plepučiai. Ji ramiai laukia kol vėl ją įsiūbuos vėjas. Tie drausminantys pokalbiukai nesukelia nė mažiausios bangelės. Tik bėda, kad plepučiai įsikalba sau ir kitiems kalbeles, kurios atseit panaikins pavojingą jūros bangavimą ir visuose pajūrio pliažuose kabos nukarusios baltos vėliavos..

Na nebus taip. Jūra banguos sau, kada norės. Plepalai draikysis pavėjui sau.

Jei kuri kvaila jūra bandys klausytis kas plepama ant kranto, tai bus priversta užmiršti savo prigimtį ir niekada nebanguos. Nebanguojanti jūra yra pelkė. Purvina dvokianti bala. Ligotas nelaimingas padaras.

Augalų karai

Vyko Baltosios ir Raudonosios Rožių karas. Viduramžiais ir labai kruvinas. Aš kariauju Salotų karą. Mus su maže grubiai atplėšė  nuo mylimų fotelių, televizorių bei kompiuterių į vis kastuvą rankosna pasiūlantį sodą. Tad aš arba mažė gana rezervuotai vertiname sodo džiaugsmus. Kas džiaugiasi sodu – tai tik Karlita: drugeliai, paukščiai ir entuziastingai aplojami reti praeiviai.

Vienas moterų žurnalas parašė, kad salotas valgyti visiškai sveika. O jei tos salotos nuo savo lysvės – tai gyvenimas beveik amžinas. Kažkas, nerašysim, jog tai galimai BM, perskaitė ir įsidėjo dūšion.

Pusryčiams salotų valgymui yra nupirktos tortilijos. Į jas leidžiama  susisukti dešros, majonezo ir sūrio. Dar konservuotų pupelių, bet jau baigėsi. Tačiau į tortiliją, kad tai būtų sveikas pusryčių maistas, būtina įsukti salotas nuo savos lysvės arba petražoles arba krapus arba svogūnų laiškus. Ir dar jų tuntai tų žalių karviškų maistų dygsta lysvėse. Svogūnų laiškus tai beveik ir pats mėgstu.Vyriškas valgis, primena degtinės taurelę su lašinuku  ir duona. Teko kadaise garbė gauti rasotą degtinės stikliuką su  svogūnėliu, juoda duonyte ir parūkytu lašinuku iš pačio maestro Vytauto Kernagio rankų.

Tai kartais net pasapnuoju apie rasotą stikliuką su vyriška užkandėle.

Bet salotos. Žalias karviškas raukšlinys ir jokios asociacijos su rasotu stikliuku. Asociacija tik su moteriškų žurnalų dietomis. Kelis rytus prasisukau, nes labai anksti pusryčiavau. Bet kartą mane BM mane sugavo. Tortilijoje vien nesveikas maistas. Majonezas, sūris ir dešra, kai lysvės pasiekiamos  ranka...

Žmona pati susuko man tortiliją su visomis sodo žolėmis. Atsargiai atsikandau. Valgyti galima. Beveik galima paklusti. Žingsnis po žingsnio, matyt, žengsiu į įtartiną priešišką žaliavalgių teritoriją.

Bet kur dėti vyrišką orumą?  

Baltarusijos estės iš Naujosios Vilnios teorija

Chiromantais, iliuminatais ir astrologais beveik netikiu, bet viena tokia bioenergetikė iš Naujosios Vilnios, kuri buvo tikra Baltarusijos estė, mano nugarai padėdavo bioenergetiniu būdu. Pamaigydavo, patrindavo  nugarą ir pasakiusi porą kartų  chorošo išlydėdavo. Ir nebrangiai. Nugara porą mėnesių neskaudėdavo. Bet aš aišku kaip tikras šiuolaikinis žmogus netikėjau bioenergetikais, bet kol gulėdavau po jos skvarbiomis rankomis, dar ir minčių visokių bioenergetinių gaudavau.

Tai ji man dėstydavo įdomią teoriją, aš aišku ja netikiu, bet jums esmę nupasakosiu.

Bazinė estės  teorijos aksioma – vyrams reikia klausyti moterų.

-         Kodėl?  - visai teisėtai pasibaisėjęs nustėrdavau.

Moterims reikia šeimos. Moterys natūraliai trokšta vaikų, o vaikus labai sunku vienai auginti. Tam reikalinga šeima, o šeimai - geras vyras. Todėl moterys sukasi  kaip išmano, iš bet  kurio, kad ir gatvėje surasto vyro, stengiasi padaryti puikų šeimos žmogų. Todėl moterims negalima  kliudyti. Jos blogo nenori. Kiekvienas paimtas vaikų auginimui vyras turi stengtis ir suprasti kaip sunku moteriai iš jo daryti šeimos žmogų. Patys gi žinote, jei jus paleisti  – garažai, futbolai, motociklai, išgerti, pabėgti, palakstyti laukais.

Jei moteris pervargsta perdarinėti vyrą, ji nelaiminga, bet ir visai šeimai nelaimė, todėl pasipriešinimo negali būti, net jei  moteris psichuoja. Vistiek, vyrai,  jums bus geriau, gal dabar ir nesuprasite, bet senatvėje bus kam jumis pasirūpinti, jei išsiauginsit vaikų.

Taigi  - teisingas vyro gyvenimas yra po padu. Ten jam šilta, jauku, jis gali kartais net apgalvoti savas mintis.

Apie šeimą ir kaip daugiau uždirbti.

Pavasario rytas

Jau  vedžiodamas šunį pastebėjau  - velniškai eikliai  atidunda pavasaris į mūsų miškelį, žvaliai triukšmauja medžiuose  paukščiai, dalinasi  poras ir lizdus. Šį daug žadantį pavasario rytą atvažiavau  į vieną valdišką įstaigą. Buvau susitaręs. Sėdėjau, laukiau. Valdininkės nebuvau matęs.

Įlėkė kaip vėjas. Jauna, daili, saikingai maloniai kaip vyresnio vyro akiai apvali. Na visa pavasariška tokia.

-         Sveiki, palaukite, aš tuoj nusirengsiu, - nusišypsojo.

O  tada aš skausmingai  pabandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą girdėjau tokią frazę iš tokių jaunų moterų...

FŪ ir fiiiuuu

Karlitą mes paėmėme iš prieglaudos paaugusią, ji savo pirmą gyvenimo pusmetį sutiko laisva. Gatvėse,  šiukšlynuose ir pakelėse. Todėl savaime suprantama Karlita yra padriko ir nevaldomo elgesio kalė.

Pavyzdžiui sodo sklypą ji suvokia kaip saugomą  teritoriją ir visus praeivius  aršiausiai aploja. Tai būtų dar pusė velnio, bet lygiai taip pat savo saugoma teritorija suvokia  ir visą devynaukštį.

Tad išeiti į lauką – lojimas baisiausias, visus pamatytus žmones, šunis ir net stovinčius automobilius aploja.

BM neapsikentė ir pradėjo šunį drausminti. Pirmiausiai išbarė mano komandą fu, pasmerkė kaip per švelnią, be ryžtingo akcento pabaigoje. Sakė – nežinočiau kas tu, tai skambėtų lyg gėjų pasimurkavimas, o ne komanda šuniui. Tokia manieringai prancūziška fiiiiuuuu...

Pati BM komanduoja FŪ su pakeltu pirštu ir Karlitai net kojos linksta iš baimės. Ji išslenka iš namų prispaudusi prie žemės užpakalį ir kartais net iškenčia iki lauko durų neloti. Bet ne visada. Tai BM dar atsidariusi buto duris bara Karlitą.

Na taip, tingiu aš žmones ir net šunis stramūžyti. Kažkaip komandos fu pradžioje -  ties raide f -  dar turiu ryžto, bet jau ties raide u entuziazmas staiga išsenka. Na kaip griežtalais šokdinti tokį šunį, kuris tau laižo rankas,  kojas ir žiūri didelėm akim lyg į pusdievį.

Bet  BM  atnaujino namie drausmę. Šuniui. Už vis dar pasitaikantį nepaklusnumą. Visur. Neleidžia šokti į lovą ir vakarais kelis kartus garsiai bei priekaištingai atsidususi Karlita susirango ant kilimėlio prie lovos. Mano pusėje. Dūsauja ir neramiai vartosi. Bet iš BM lovos pusės vis pasigirsta komandos ir šuo palūžta Susirango į nebylų priekaištingą švelniakailį kamuoliuką.

Bet kartais... Paryčiui, paryčiui, kai miegas pats saldžiausias ir visi parpia savo lovos pusėse, kartais pajuntu tylų švelnaus kailiuko įslinkimą į lovą. Karlita beveik nekvėpuodama prisiglaudžia prie mano kojos, tik jokiu būdu nesirodo patys žinote kam. Ir net neiškiša iš už mano kojos galvos. Tai jos apkasas.  Karlitai apkase taip jauku, kad ji rodos ir nekvėpuoja, jokio garso ar judesio nepastebėtų pats Goiko Mitičius.

Ir aš negaliu išduoti savo šuns. Tyliai gulime abu susiglaudę paskutinę miego valandą lyg prieš sušaudymą auštant. Taip mes atnaujiname savo socialinį kontraktą. Be to griežto fū it šūvio, patys žinote iš kieno lūpų.

Testas, po velnių, be atsakymų

Gyvenimas tęsiasi ir vakar vėl tikrinom pas neurologę tėvo atmintį. Daktarė tėvui patiko ir jis jai maloniai pranešė, kad jam tik 70 (iš tikro – 85). Kurie dabar metai ir kuris metų laikas aišku tėvo nejaudina – šaldytuvas visą laiką pilnas – tai ir nežino.

Aš stovėjau tėvui už nugaros ir rodžiau pirštais daktarei teisingus skaičius, kuriuos tėvas fantazavo.

Gydytoja paklausė kiek atimti iš šimto septynis.

Tėvas atsakė:

-         93.

Tada daktarė pagal užrašus paklausė, o kiek bus dar kartą atėmus septynis.Tėvas rėžė:

-         85.

Daktarė įtarė kažką negero ir pažiūrėjo  užrašus – ten, velniai griebtų, nebuvo teisingo atsakymo..Ji pasimetusi pradėjo žvalgytis po stalą  ir ieškoti kuo suskaičiuoti ar gerai pacientas atsakė. Tada prisiminė mane ir akimis paklausė:

- 86, - padėjau daktarei ir kartu su daktare pagalvojau tą patį: galėtų ligonių kasos sunkiai sergančių ligonių testus spausdinti su teisingais atsakymais. Po velnių.

Padaryti malonumą moteriai

Mano tėvas mokėsi dar smetoniškoje pradžios mokykloje. Tad suprantate  -   metų jam daug. Bet...

Naujoji  jo slaugė vakar klykdama iš džiaugsmo paskambino, kad koks šaunus tėvas, kaip jinai pasiilgsta tokių vyrų ir kokį jis jai malonumą suteikė.

Šiek tiek sunerimau ir suklusau. Reikalaus daugiau pinigų už papildomas paslaugas? Na kas čia, po velnių, per penkiasdešimt žilų atspalvių... Bet stoiškai tęsiau pokalbį:

-         Kokiu būdu suteikė malonumą?

Emocingą slaugės pasakojimą sutvarkiau.

Taigi buvo taip. Tėvas visiškai nuostabiai paklusnus, slaugė liepia  eiti gult į lovą, jis eina, slaugė liepia  laikas valgyti - ateina valgyti, slaugė paklausia kiek kiaušinių valgys, tėvas parodo du pirštus ir lygiai du kiaušinius suvalgo. Jei slaugė pasitikslina ar gers tėvas kavos, tėvas visada sutinka išgerti puodelį kavos. Slaugei visiškas malonumas dirbti su tokiu vyru. Ji galvojo, kad tokių paklusnių vyrų jau nebūna, o štai pasirodo yra.

Na, tylomis pagalvojau, o ką visą gyvenimą veikė mūsų matriarchatinės giminės moterys. Aršiai auklėjo savo vyrus. Štai rezultatai: net slegiami  metų naštos giminės vyrai vis dar sugeba padaryti didelį malonumą moteriai.

Balutė kamputyje

Šeštadienio rytą atsikėliau, nuknebnojau daryti kavos ir virtuvės kamputyje po  kavos aparatu blizgėjo šviežia balutė. Ant mylimo parketo. Surėkiau:

-         Virtuvės kampe balutė.

Balkanų Moteris atsišaukė iš miegamojo:

-   Karlita?

Paklausiau sekiojančią mane kaip virvutę potencialią nusikaltėlę:

-         Kaaaarlita, tavo darbas?

Mūsų šuo, visada vikriai  puolantis atgailauti už savo ir svetimas nuodėmes, šį kartą stovėjo tiesiai  ir net nebandė vizginti uodegos. Ji doru kūno tiesumu  rodė -  ne mano darbas ta balutė.

Palenkiau jos galvą prie balutės, kad apuostytų ir prisipažintų. Karlita palakė iš balutės ir taip įrodė savo nekaltumą. Stovėjo kaip uola. Jokios atgailos. Tad informavau BM, kad jau ne mano jėgoms išsiaiškinti, kas pridirbo balutę.

BM atsikėlė ir atvarė aiškintis pati:

 - Aišku ne šuo. Tavo darbas. Kalė taip į patį patį kampą negali padaryti.

Pagalvojau, o kada aš paskutinį kartą taip prisigėriau, kad myžčiau savo namų virtuvės kampe ir neprisiminčiau. Gal maždaug  prieš kokius tris metus taip normaliai kaip žmogus prisigėriau. O vakar išvis nė lašo. Tad apgailestavau, kad tris metus jau negaliu taip ryškiai prisidirbti.

-         Ne, - nusivylė manimi BM,  - tai iš tavo kavos aparato pribėgo. Gal.

Dabar abu uostėme ir žiūrėjome balutę – joje buvo tyras vanduo ir jokia kava nė iš tolo nedvelkė. Nei šlapimas, nei kavos gamybos nuotekos. Apkaltinome balkono langą, kad kiauras, bet vėl ne. Sausas tas langas ir tvirtas. Dar mažės  paklausėme – gal žaisdama poniams prilaistė virtuvėje balutę? Ir mažė atbėgo žiūrėti – nedarė tokios.

Tad kas padarė balutę?

Tiesa išaiškėjo tik kitą dieną. Arbatinukas, stovėjęs ant stalo, leido pro savo šoninį langelį vandenį. Vandens jame buvo nedaug, tai tik pribėgo balutė ir didesnių žymių neliko.

Bet tai kokia neteisybė! Jei namie atsitinka kokia nelaimė – pirmiausia  kaltinamas šuo (nu čia dar nieko!), bet antru kaltųjų sąrašo numeriu  -  tų namų vyriškis! Visi kiti namų gyventojai ir daiktai - balkono langas, vaikas, kavos aparatas, arbatinukas  - kaltinami jau po naminio vyriškio. Tris metus kaip žmogus neprisigėręs, o vis dar numeris du kaltųjų sąraše.. . Visiškai neteisingas kaltųjų paieškos eiliškumas! 

Ištrauka iš romano ‘Bronislovas ir imperatorius” IX skyriaus

...

Aikštėje priešais Ferganos gubernatoriaus rūmus ratus suko moteris. Valdininkas Kleinšmitas padėjo pieštuką ir įsispoksojo į moterį. Kolegijos registratorius Kleinšmitas dirbo kolegijos registratoriumi Saratove septynis metus ir čia, Ferganoje, šešerius metus dirbo tuo pačiu kolegijos registratoriumi. Todėl dabar jau vis dažniau žiūrėdavo pro langą. Ten, už lango, buvo gyvenimas. Medžiai, neseniai susodinti naujosios  rusų administracijos, dar neužgožė pilkos dulkinos aikštės. Moteris  buvo labai graži, ta pati  prancūzė, kuri neseniai atsikraustė į jų užkampį ir kažko kelis mėnesius laukė.

Moteris aikštėje nustojo sukti ratus.Valdininkas Kleinšmitas akimis pasekė, ką ji, įsitempusi lyg styga stebi. Tolumoje, palei pačią horizonto liniją, sutamsavo  plonas dulkių debesėlis, galėjai jį įžiūrėti tik jei laukei to debesėlio. Dulkių tumulai vis augo, lyg Čingischano mongolų orda visu greičiu būtų pasileidusi į miestą plėšti. Dulkės ir netvarka. Negi kokie kirgizai užpuls dabar miestą? Kleinšmitas net kilstelėjo nuo kėdės. Dulkių debesis vis augo. Valdininkas prie lango net pagalvojo, gal pakviesti  moterį į vidų, juk visokių bėdų gali atsitikti vienišai prancūzei Azijoje?

Moteris aikštėje stovėjo jau ne kaip styga, o kaip pasienio stulpas, tvirtai įkastas į aikštės smėlį. Aikštės vidurys buvo jos vieta ir pasaulio centras.

Pagaliau dulkių debesyje valdininkas įžiūrėjo savus kazokus, jie vijo arklius greičiau, greičiau, tai buvo visai nepanašu į reguliarų imperatoriškosios armijos dalinį. O kur šios gaujos karininkas, kuris

sutvarkytų šiuos pašėlusius kazokus? Ana va, karininkas paskutinis kavalkadoje, joja ramiau nei jo kazokai. Jis įjoja į aikštę prieš generalgubernatoriaus rūmus.

Aukštaūgis rusų karininkas paglosto savo šyvį, kad anas nurimtų nuo lėkimo. Šyvis prunkščia, jo šonai kilnojasi tarsi kalvio dumplės. Ramindamas žirgą karininkas joja vis mažesniu ratu aplink prancūzę.

Vyras ir moteris šoka. Abiejų toks tylus šokis be muzikos. Abu sukasi ratu taip, kad matytų vienas kito veidus. Lyg ištroškę po dienos žygio per bevandenę dykumą abu geria vienas kito veidus.

Po šimts pypkių, koks jis didelis, tas mano būsimasis vyras, galvoja sukdamasi tylaus šokio sūkuryje prancūzė.

Kokia ji vis dėlto graži, kaip gaila aš neužuodžiu jos kvapo. Ar taip pat ves jos kūno kvapas iš proto, kaip kvapas jos laiškutyje Kašgare ar Batumyje, galvoja karininkas.

Valdininkas prie lango stebi jų šokį. Taigi stverk tą moterį, kvaily, kaip ji sukasi aplink tave  - kaip Saulė aplink Žemę. Štai ko mėnesius laukė prancūzė - štabo kapitono Grombčevskio.

Ir kolegijos registratoriui net nudiegia krūtinėje, kad jis jau praplikęs ir nė viena moteris jau niekada taip lėtai nesisuks aplink jo arklį, einantį ratu...

Grombčevskis nušoko nuo šyvio ir sugriebė į meškos glėbį Mari.

-         Labas, Mari, - tik tiek žodžių surado.

-         Paleisk mane, uždusiu,  – dar paprasčiau atsakė prancūzė.

-         Nežinau ką pasakyti, man gniaužia  kvapą. Gal po kalnų...

-         Pasakyk, kad pasiilgai.

-         Taip, Mari, pasiilgau tavęs.

Vėl stojo nejauki pauzė ir valdininkui Kleinšmitui vėl sudiegė krūtinę, paskui  skrandį, ir gal valdininkas net norėtų išbėgti į aikštę rėkdamas: “Nagi, pasiimk ją”, nuo tos aikštėje tvyrančios įtampos, bet štabo kapitonas staiga stvėrė moterį, užkėlė ant šyvio ir nusivedė arklį už pavadžio, beveik lygus su sėdinčia ant jo moterimi. Moteris vėl nejudėjo, dabar buvo vėliava. Nugalėtojo triumfo eisenoje per nugalėtą miestą.

....

Yra naudos!

Karlitai atsitiko bėda ir ji prišlapino kilimėlį koridoriuke. Mes ją pabarėme, ji labai gražiai atgailavo -  lyg maldininkė  į Lurdą ėjo keliais. Atleidome. Bet kažką reikėjo daryti ir aš išvežiau kilimėlį į valyklą, sumokėjau brangiau, kad tik nuo šuns šlapimo tvaiko išvalytų, nes šunys visada šlapinasi į tą pačią vietą.

Be kilimėlio parketas man net gražiau blizgėjo, bet jeigu -  cituoju BM – daiktas yra, jis turi būti naudojamas. Tai parvežiau išvalytą kilimėlį ir paklojau. Tą pačią naktį Karlita vėl į tą pačią vietą privarė. Apvertėme  kilimėlį - negerai buvo išvalytas. Senoji dėmė švietė visu margumu.

-         Čekį turi, grąžink, tegu pervalo,- rūsčiai susakė BM.

-         Čekio neturiu, nevažiuosiu, manimi nepatikės. Gal geriau padovanokime kam nors kilimėlį, – apgailestavau.

BM nusispjovė ir apsiėmė sutvarkyti reikalą pati.

Papasakojo kaip pavyko. Priimti be čekio valykla nenorėjo:

-         Be čekio pretenzijų nepriimame.

Tada BM pasiskundė vyru:

-         Kiti vyrai smegenis prageria, o mano prarašė.

-         Kaip tai?  - nustebo valykla.

-         Na jis rašytojas, tai jau ne šio pasaulio gyventojas. Kur jam čekį prisiminti ir ar gerai  išvalyta pažiūrėti.

-         Aaa,  - suprato ir užjaučiamai atsiduso valykla, kuri buvo moteris, gyvenime mačiusi labai įvairių vyrų, - duokite kilimėlį, tiek to ir be čekio išvalysime.

O dar sako naudos nėra iš tų,  kur rašo. Yra!

Liberalas lovoje

Šito aš nesitikėjau visiškai. Liberalai ne tik peržengė penkių procentų barjerą, bet ir įsiskverbė į kitą mano lovos pusę.

Vakar visą dieną nuo pat ankstyvo ryto nebuvau namie, grįžau tik apie pusę vienuoliktos. Adata į kelį, darbelis, televizinis interviu rusiškai, protmūšio finalas. BM manęs budriai laukė lovoje. Aš dar nieko neįtariau.

BM sako, štai kokį gražų koliažą dovanų aš padariau iš mūsų fotografijų.

Buvo gražu, visi išsišiepę ir laimingi. Aš tai fotografijoje  buvau išsišiepęs, nes tadžikų kišlake slinkau prie stalo nukrauto degtine ir arbūzais pavėsingame sode šalia linksmai gurgančio per akmenis kalnų upelio.

Staiga sudomino du elementai papildomai įdėti į koliažą. Mano rankose  vaivorykštinių spalvų vėliavėlė ir iš mano burnos išeinantis komiksinis debesėlis su užrašu “cho-cho”.

-         Čia dabar kas? – rūsčiai paklausiau. – Kodėl aš su gėjų vėliavyte? Ir kas per cho-cho?

-         Na man norėjosi linksmų spalvų, padurniavimo, juk į gimtadienį eisime. Bandžiau  degtinės bonkas uždengti kažkuo, - paaiškino kitoje lovos pusėje gulinti.

Menininkė... Ir neprisikabinsi – saviraiškos laisvė. Atsiguliau nusisukęs ir mąsčiau. Gal  tikrai dėmesio žmonai trūksta, jei tokius koliažus dėlioja? Ar per daug per tuos prakeiktus rinkimus visi aplinkui šneka apie liberalus? Liberalizmas jau mano lovoje? O gal namie dažniau būti? Ji kažką bando subtiliai užsiminti? Bet buvau pavargęs, tad užmigau neišsiaiškinęs.

Koliažas egzistuoja, bet nesitikėkite pamatyti viešai. Bus tik šeštadienį viename name Vilniuje. Tikiuosi ant sienos nesikabins tokios nesąmonės žmonės.

Agurkų tankmėje

Kiek save pamenu tėvai plušo sode. Sovietų laikais sodas buvo netgi tulpių biznio dalis.Tėvams ir ypač mano mamai labai skaudu dėl metų naštos atsisakyti darbo sode. Bet tenka. Kai jaučiasi geriau, atvyksta painspektuoti  ką mes ten pridirbome. Paskutinis konfliktas buvo agurkinis. Dideliame metalo-stiklo šiltnamyje vienas galas paskirtas agurkams. Savaitgalį BM surinko prieš atvažiuojant  inspekcijai agurkus, atsiduso ir leido man nebelaistyti agurkų, nes žemė per drėgna ir pradės visokios ligos nuo tos drėgmės  plisti. Leido tik papurkšti kalio permanganato skiediniu.

Generalinė inspektorė – mama -  pirštu pabadė agurkų žemę ir nustatė: nors paviršiuje žemė drėgna, bet giliau sausa, tad  reikia laistyti.

O laistome mes tik šiltu vandeniu, nes jie lepūs, tie agurkai. Vanduo iš gręžinio jiems per šaltas. Šiltą vandenėlį agurkams  tampo savo rankomis – aišku jau visi atspėjote – mano kukli persona. Moterys tik atlieka augalų pakalbinimo, apžiūrėjimo ir galų paraišiojimo funkcijas.

Taigi gavau du visiškai priešingus aiškius nurodymus. Laistyti ir nelaistyti. Bet kurio nurodymo nevykdymas yra skandalas. Bet aš vyras. Taip paprastai nepasiduodu.

Įvertinau kovos lauką. Agurkai sužėlę tankiai, ir net nors aš visokeriopai didelis – jie mane visiškai uždengia. Iš tolėliau žiūrint visai nesimato ką aš veikiu, galima  orientuotis tik pagal mano skleidžiamus garsus. Ir mano moterys tiki mano atsakingumu – kas liepta,  tas bus padaryta.

Taigi braškėjau, stenėjau ir pilsčiau iš tuščio į  kiaurą vandenį. Tik iš agurkų tankmės pro specialias stebėjimo angas stebėdamas, kuri artėja. Jei komanda “laistyti” artėja – laisčiau, šluodamas ranka nuo kaktos dorą prakaitą. O  artėjant kitai komandai “nelaistyti” čiupdavau purkštuvą su kalio permanganatu.

Visi liko laimingi. Mama, BM  ir net  agurkai. Mano galva agurkams labiausiai patiko tas laistyti/nelaistyti žaidimas. Vaisių jie primezgė dar daugiau...

Maksimali vitaminų dozė

Mažei jau septyneri. Mažas vaikas vėlyvam tėčiui - lyg adatos dūris su maksimalia vitaminų doze. Stačios akys iškart. Išlieki budrus ir kiek leidžia metai  - judrus. Ačiū mamai už šitą baleriną.

Siono kalių protokolai arba Karlita – 7

Siono kalių protokolai  arba Karlita – 7

Kaip joms taip pavyksta nežinau, bet net mano kalė Karlita yra aktyvi ir patyrusi to  pačio pasaulinio sąmokslo dalyvė.

Ilgokai nerašiau apie savo šunį. Jūs jau  aišku niekingai pagalvojote -  užmigdžiau  arba paleidau prie Baltarusijos sienos į laukus. Ne. Karlita  gražaus moterims patinkančio blizgumo kailiu, čipuota, paskiepyta, nukirmėliuota ir pakelta uodega. Ir štai kažkurią dieną aš suvokiau, kad net ji, vos pusantrų metų ir iš prieglaudos, - kaip ir kitos mano gyvenimo moterys – mane mausto.

Vakaras. Aš, paskaitęs mažei anglų kalbos vadovėlį prieš miegą, pats beveik prisnūdęs slenku į  miegamajį. Visą dieną, jei būnu namie Karlita vaikšto iš paskos man kaip lipdukas. Atsiplėšti bent metrą nuo manęs jai per skaudu. Bet vakare Karlita  atsilipina nuo manęs. Taigi pasilaikydamas sienų kankinamas noro kuo greičiau lovon  atslenku į miegamąjį  Lovoje randu tylų tylų beveik nekvėpuojantį  mažytį kailiuotą gumulėlį su uodega. BM savo pusėje po nosimi prunkščia. Gumulėlio tyli viltis - o gal nepastebės, gal leis miegoti savo lovoje? Kartais  ir nepastebiu, tada prispaustas gumulas cypia kai aš ant jo užkrentu.

Tai  atsistoju visu šeimininko ūgiu ir liepiu, rūsčiai kiek pajėgiu ir pirštu net nurodau:

-         Karlita, į vietą.

Karlita, žvelgdama savo akimis kaip nekaltos mergaitės priverktais bliūdais, vos nuslenka į vietą.

Va ta jos manymu jos vieta vėlgi yra labai diskutuotina. Ji atsigula šalia lovos ant kilimėlio. Šiaip jos kilimėlis žymiai toliau, koridoriaus gale.

Aš dar kartą, ir dar tris kartus, ir kaip galima rūsčiau sakau:

-         Karlita, į vietą.

Karlita, vinguriuodama visu kūnu iki pat uodegos galiuko praneša, nu visiems būna, šeimininkas, nu apsirikau, komandą supratau ne iš pirmo karto, esu kvailas šo iš prieglaudos ir lėtai, kas žingsnį atsisukdama ar neapsigalvosiu slenka iš kambario.

Kartais neišlaikau ir juokdamasis šnibždu.

-         Karlita čia.

Šuo reaguoja per milisekundę, netikėtai  visiškai nekvaila kalė, visai ne šo ir komandas vykdo žaibu..

Bet vėl rūsti komanda:

-         Į vietą.

Ir šuo vėl lėtai, vis atsisukdamas į mane, vėl akys – bliūdai: ar tik žiauriai nesuklydai, šeimininkas, aš nusispjaunu ir leidžiu  kalei daryti ką nori,  ir aš taip palaipsniui suvokiu, vėl.... šita kalė, šita moteriškoji gyvūnijos pasaulio sutvėrimė mausto mane, tai tikri Siono kalių protokolai, ji

manipuliuoja manimi ir aš neturiu jėgų jai  pasipriešinti.

Kaip ir visoms kitoms mano gyvenime....