2017 m. kovo 23 d., ketvirtadienis

Baltarusijos estės iš Naujosios Vilnios teorija

Chiromantais, iliuminatais ir astrologais beveik netikiu, bet viena tokia bioenergetikė iš Naujosios Vilnios, kuri buvo tikra Baltarusijos estė, mano nugarai padėdavo bioenergetiniu būdu. Pamaigydavo, patrindavo  nugarą ir pasakiusi porą kartų  chorošo išlydėdavo. Ir nebrangiai. Nugara porą mėnesių neskaudėdavo. Bet aš aišku kaip tikras šiuolaikinis žmogus netikėjau bioenergetikais, bet kol gulėdavau po jos skvarbiomis rankomis, dar ir minčių visokių bioenergetinių gaudavau.


Tai ji man dėstydavo įdomią teoriją, aš aišku ja netikiu, bet jums esmę nupasakosiu.
Bazinė estės  teorijos aksioma – vyrams reikia klausyti moterų.
-         Kodėl?  - visai teisėtai pasibaisėjęs nustėrdavau.
Moterims reikia šeimos. Moterys natūraliai trokšta vaikų, o vaikus labai sunku vienai auginti. Tam reikalinga šeima, o šeimai - geras vyras. Todėl moterys sukasi  kaip išmano, iš bet  kurio, kad ir gatvėje surasto vyro, stengiasi padaryti puikų šeimos žmogų. Todėl moterims negalima  kliudyti. Jos blogo nenori. Kiekvienas paimtas vaikų auginimui vyras turi stengtis ir suprasti kaip sunku moteriai iš jo daryti šeimos žmogų. Patys gi žinote, jei jus paleisti  – garažai, futbolai, motociklai, išgerti, pabėgti, palakstyti laukais.
Jei moteris pervargsta perdarinėti vyrą, ji nelaiminga, bet ir visai šeimai nelaimė, todėl pasipriešinimo negali būti, net jei  moteris psichuoja. Vistiek, vyrai,  jums bus geriau, gal dabar ir nesuprasite, bet senatvėje bus kam jumis pasirūpinti, jei išsiauginsit vaikų.
Taigi  - teisingas vyro gyvenimas yra po padu. Ten jam šilta, jauku, jis gali kartais net apgalvoti savas mintis.
Apie šeimą ir kaip daugiau uždirbti.



2017 m. kovo 20 d., pirmadienis

Pavasario rytas


Jau  vedžiodamas šunį pastebėjau  - velniškai eikliai  atidunda pavasaris į mūsų miškelį, žvaliai triukšmauja medžiuose  paukščiai, dalinasi  poras ir lizdus. Šį daug žadantį pavasario rytą atvažiavau  į vieną valdišką įstaigą. Buvau susitaręs. Sėdėjau, laukiau. Valdininkės nebuvau matęs.
Įlėkė kaip vėjas. Jauna, daili, saikingai maloniai kaip vyresnio vyro akiai apvali. Na visa pavasariška tokia.
-         Sveiki, palaukite, aš tuoj nusirengsiu, - nusišypsojo.

O  tada aš skausmingai  pabandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą girdėjau tokią frazę iš tokių jaunų moterų...

2017 m. kovo 15 d., trečiadienis

FŪ ir fiiiuuu


Karlitą mes paėmėme iš prieglaudos paaugusią, ji savo pirmą gyvenimo pusmetį sutiko laisva. Gatvėse,  šiukšlynuose ir pakelėse. Todėl savaime suprantama Karlita yra padriko ir nevaldomo elgesio kalė.
Pavyzdžiui sodo sklypą ji suvokia kaip saugomą  teritoriją ir visus praeivius  aršiausiai aploja. Tai būtų dar pusė velnio, bet lygiai taip pat savo saugoma teritorija suvokia  ir visą devynaukštį.
Tad išeiti į lauką – lojimas baisiausias, visus pamatytus žmones, šunis ir net stovinčius automobilius aploja.
BM neapsikentė ir pradėjo šunį drausminti. Pirmiausiai išbarė mano komandą fu, pasmerkė kaip per švelnią, be ryžtingo akcento pabaigoje. Sakė – nežinočiau kas tu, tai skambėtų lyg gėjų pasimurkavimas, o ne komanda šuniui. Tokia manieringai prancūziška fiiiiuuuu...
Pati BM komanduoja FŪ su pakeltu pirštu ir Karlitai net kojos linksta iš baimės. Ji išslenka iš namų prispaudusi prie žemės užpakalį ir kartais net iškenčia iki lauko durų neloti. Bet ne visada. Tai BM dar atsidariusi buto duris bara Karlitą.
Na taip, tingiu aš žmones ir net šunis stramūžyti. Kažkaip komandos fu pradžioje -  ties raide f -  dar turiu ryžto, bet jau ties raide u entuziazmas staiga išsenka. Na kaip griežtalais šokdinti tokį šunį, kuris tau laižo rankas,  kojas ir žiūri didelėm akim lyg į pusdievį.
Bet  BM  atnaujino namie drausmę. Šuniui. Už vis dar pasitaikantį nepaklusnumą. Visur. Neleidžia šokti į lovą ir vakarais kelis kartus garsiai bei priekaištingai atsidususi Karlita susirango ant kilimėlio prie lovos. Mano pusėje. Dūsauja ir neramiai vartosi. Bet iš BM lovos pusės vis pasigirsta komandos ir šuo palūžta Susirango į nebylų priekaištingą švelniakailį kamuoliuką.
Bet kartais... Paryčiui, paryčiui, kai miegas pats saldžiausias ir visi parpia savo lovos pusėse, kartais pajuntu tylų švelnaus kailiuko įslinkimą į lovą. Karlita beveik nekvėpuodama prisiglaudžia prie mano kojos, tik jokiu būdu nesirodo patys žinote kam. Ir net neiškiša iš už mano kojos galvos. Tai jos apkasas.  Karlitai apkase taip jauku, kad ji rodos ir nekvėpuoja, jokio garso ar judesio nepastebėtų pats Goiko Mitičius.
Ir aš negaliu išduoti savo šuns. Tyliai gulime abu susiglaudę paskutinę miego valandą lyg prieš sušaudymą auštant. Taip mes atnaujiname savo socialinį kontraktą. Be to griežto fū it šūvio, patys žinote iš kieno lūpų.




2017 m. kovo 7 d., antradienis

Testas, po velnių, be atsakymų


Gyvenimas tęsiasi ir vakar vėl tikrinom pas neurologę tėvo atmintį. Daktarė tėvui patiko ir jis jai maloniai pranešė, kad jam tik 70 (iš tikro – 85). Kurie dabar metai ir kuris metų laikas aišku tėvo nejaudina – šaldytuvas visą laiką pilnas – tai ir nežino.
Aš stovėjau tėvui už nugaros ir rodžiau pirštais daktarei teisingus skaičius, kuriuos tėvas fantazavo.
Gydytoja paklausė kiek atimti iš šimto septynis.
Tėvas atsakė:
-         93.
Tada daktarė pagal užrašus paklausė, o kiek bus dar kartą atėmus septynis.Tėvas rėžė:
-         85.
Daktarė įtarė kažką negero ir pažiūrėjo  užrašus – ten, velniai griebtų, nebuvo teisingo atsakymo..Ji pasimetusi pradėjo žvalgytis po stalą  ir ieškoti kuo suskaičiuoti ar gerai pacientas atsakė. Tada prisiminė mane ir akimis paklausė:

- 86, - padėjau daktarei ir kartu su daktare pagalvojau tą patį: galėtų ligonių kasos sunkiai sergančių ligonių testus spausdinti su teisingais atsakymais. Po velnių.