Mini

Mini sijonai atsirado apie 1967 metus ir iškart nuo to prasidėjo pasaulyje bardakas. Maištai  Paryžiuje Prahoje et cetera. Moteris, nors kiek daugiau apnuoginta, prie gero ir padoraus gyvenimo negali privesti vyrų. Trumpi moterų rūbai ar plaukai  - ilgos revoliucijų dienos.

 Tarybinėje Lietuvoje man rodos  mini mada atsirado porą metų vėliau. Tada dar buvau pradinukas, bet supratau, kad tai jau įdomu. Iš mokyklos atvažiuodavau į tėvų gamyklą pavalgyti. Turėjau blatą - apsauga mane pažinojo ir įleisdavo pavalgyti. Mat motina dirbo su atlyginimais buhalterijoje. O tada pinigai buvo mokami asmeniniu būdu per kasininkę. Tad aš buvau kaip privilegijuota klasė. Tai toje pažangioje gamykloje  pasirodė beveik pirmosios mieste  mini. Ir darbuotojai pagarbiai apžiūrėdavo ir aptardavo pirmą kartą gerai matomas moterų kojas. Galite įsivaizduoti kaip man pradinukui buvo pamokoma klausytis  vyrų, guviai aptariančių mini sijonų pranašumus.

Bet dar po kelių  metų stipresnis raudonas minis gyveno prieš mūsų buto  langus tokiame bendrike. Futbolą tai visi gatvės banditėliai priimdavo mane  žaisti, nes mokėjau. Tiesa gaudavau niuksus, bet tai tik sustiprino mokėjimą stovėti ant kojų. Kas gyvenime pravertė. Bet pažaidę jie pasiimdavo šunį, o manęs neimdavo. Ir eidavo priešais mano buto  langus švilpti raudono minio savininkei. Kad ji išeitų su jais.

Net aš suvokiau  kokia gera buvo tos minėtos savininkės figūra. Tik durna boba susidėjo su Dzeržinkos banditėliais. Banditėlių jau vos vienas kitas gyvas, matau palei turgų. Daugumos jau matyt nebėr. Alkoholis ar peiliai anksti  pribaigė juos. Raudonminė irgi vėliau šlitinėjo girta  ir be minio jau. Šiukšlė gyvenimo  ir tiek. Bet mano iniciacija į vyrų pasaulį prasidėjo nuo jos ir  nuo futbolo kai atsilaikydavau prieš banditėlių niuksus ir kai grauždavau nagus namie prie lango, kad manęs neima pasivaikščioti su ja.

Pats švilpti nemokėjau.

Dabartinis jaunimas nesuvoks to džiaugsmo kai laisvėja rūbai - atsiveria pasaulis -  tau augant. Mačiau minių atsiradimą, liemenukų nenešiojimo madą...

Britaniškėjimas

Nuo suvartotų ir suvalgytų kalėdinių gėrybių į galvą netikėtai šovė viena mintis.
Filmai kurie patiko: Karaliaus kalba, šnipų filmas sudėtingu pavadinimu pagal Le Carre romaną, serialai kurie patiko: Profas, Šerlokas, Šarpas, Bynas. BM patinka sekmadieniais žiūrėti į Puaro nuo Telšių. Dar anksčiau   patiko vienas toks komikas, su pachabna muzikėle ir gaudynėmis. Benis Hilas. Patiko olimpiada. Visi žiūrėjo Kembridžo hercogų sutuoktuves. Patiko hercogienė sesuo. Britai net nemuša mūsų gerai pažįstamo emigranto, kelia jam algą ir jis dar kyla fabrike pareigose. Net aukštąjį baigs fabriko kursuose. Tik nutrenkė kažkas važiuojantį dviračiu, bet gal ten ne anglai buvo. Britai Putinui  neatiduoda pabėgėlių.
Premier lygoje geriausias futbolas. Anglų regbininkai  prieš kelias savaites net įveikė kivius.
Anglai vieninteliai Europoje nepasiduoda ES nerinktų veikėjų diktatui. Dar Čarlzas Dikensas. Aišku Vinstonas Čerčilis ir baronienė Tečer.
Kiti Anglijos karaliai bus žymiai dailesni (dėka Spencer ir Midleton). Monarchijos institutas pagarboje.
Ir ką tai reiškia? Imperija nežuvo,  ji tik  įgavo kitas formas? Jei Amerika netikėtai nusmurgs - yra Vakaruose paruoštas ir laukiantis kitas lyderis? Monarchijų laukia šviesesnė ateitis?

Avinėlis

Šiandien Kalvarijų turguje mėsos paviljone be darbo nuobodžiauja avienos pardavėjas. Galanda peilius vieną į kitą. Ūmai jausmingai užkalbina praeinančią su pudeliuku pensininkę:
- Ui, koks gražus tamstos avinėlis!
Pensininkė su siaubu lekia nuo jo neatsigręždama.

Žmogus iškankintas šampano

Dar neprasidėjo pačios šventės, o aš jau esu švenčių kankinys. Literatūra žino elektromonterį iškankintą narzano, o aš iškankintas šampano.

Įmonė mūsų didelė ir apie mane susiformavusi keista nuomonė, kad esu galingas ir didelis vyras. Bosai nupirko šampano po pigiai ir kokybė aiški. Kamščio jokia normali moteris iš to butelio išsukti negali. Ne kiekvienas vyras taip pat. Tad garbingos pareigos atidarinėti koletyvui šampano butelius teko man. Apie 100 nuo savaitės pradžios.

Šiandien aš jau streike. Du pirštai užklijuoti pleistru. Pūslės nuo šampano butelių atidarinėjmo.

Ar kas turėjo tokią profesinę traumą?

Operoje Aida

Buvome Metropoliten Opera HD operos Aida transliacijoje iš Niu-Jorko ir ten patyrėme kelis intelektualinius nuotykius.

Visą pirmą ir antrą veiksmą atkakliai laukėme garsiojo vergų choro. Antrame veiksme net pravarė per sceną minią vergų, bet jie kažkodėl neuždainavo. Balkanų moteris viena ausimi lyg ir girdėjo kažkur tolumoje fone tą melodiją. Tačiau ir trečiame, ir ketvirtame veiksme to choro nebuvo. Mes pasibaigus transliacijai jau net beveik garsiai skandalinome – tai kas kur ir kodėl nupjovė vergų chorą. Įtarėme italų klastą arba, kad Verdis kažuriame variante jos buvo choro atsisakęs, tai visi kaip dabar madinga grįžta prie varianto 1.0 tai čia taip ir bus. Bet likome nepatenkinti, bilietai po 100 litų ir tokie smulkūs sukčiavimai.

Namie BM pasitikrino gūgle. Jai buvo neramu.

Vergų choras yra kitoje Verdžio operoje Nabukas. Ką gi, reikia dažniau vaikščioti į aukštosios kultūros apraiškas...

Bet šiaip prie šios operos pastatymo matyt laisvalaikiu prisidėjo ir Bžezinskis arba kas labiausiai įtikinama - Duginas .Nes ji visiškai geopolitinė ir pranašiška. Tą operos esmę irgi vėlokai supratau tarp audringai besiliejančių morir, amore ir patria mia.

Radamesas (dainavo italas, taigi atseit Europas) myli Aidą (dainavo ukrainietė), bet jų meilei rezga pinkles faraono dukra Amneris (dainavo rusė). O daugiausiai intrigų prirezga Amonasras (gruzinas su baisiausiai besivartančiomis akimis, net galiorkose visi suprato koks tai klastingas veikėjas). Taigi Gruzijas surezgė intrigą, kurioje Europas padedamas Ukrainos išduoda tėvynę, Rusija myli Europą, bet jau nebegali jam padėti, nes anas per daug įklimpo į išdavystes ir dar priedo Ukrainos neišsižada.. Tada už bausmę gyvi užmūrijami kape Europas ir Ukraina, jie dar gieda meilės giesmes tarpu savęs. Bet kape. Gruzijas irgi lyg ir nudaigojamas už savo suktybes.



Lieka liūdna Rusija. Ji mylėjo, bet tie visi kiti buvo patys kalti dėl savo tragiškos lemties.....

Čirikas

Aš kaip tikras idėjinis konservatorius auklėjau kieme vieną jaunuolį. Tiesa tada dar gyvenau prie Kalvarijų  turgaus tai toks turginis kiemas buvo pilnas gyvenimiškų reiškinių, kuriuos lengvai galėjai paversti didaktiniais..

Štai ir vėl toks jaunuolis nusiskundė neturįs pinigų. Plačiu rankos mostu apėmiau kiemą ir sakau:

-         Pilna galimybių užsidirbti. Apsižvalgyk.

Jaunuolis apsižvalgė ir niūriai pamaskatavo galva. Nėra visai jokių galimybių uždirbti kieme prie turgaus. Dar kartą liepiau pagalvoti ir jau visai arti privedžiau prie rakinamų kiemo vartelių. Pirštu net parodžiau į vartelius.

Jaunuolis vis dar bukai tylėjo. Avinų proto brolis, pagalvojau, bet ištiesiau konservatoriškąją meškerę;

-         Šeštadienio rytą turgaus dieną atrakini ir lauki. Kai prašalaitis įvažiuoja užrakini ir lauki. Išvažiavimas – čirikas.

-         A!!!! O jeigu muš? – apsidžiaugė ir pradėjo galvoti savo galva jaunuolis.

-         Būsiu balkone su švilpuku. Atbėgsiu jei kas, - nuraminau.

Pirmas pagautas čiriko mokėtojas sureagavo į pasiūlymą lengvai išvažiuoti iš kiemo keiksmais ir šokęs mašinon brovėsi pro bordiūrus ir medžius taip, kad apibraižė mašiną. Tačiau čiriko principingai nemokėjo. Nieko, surėkiau  nuo balkono, pirmas blynas visada toks. Jaunuolis  padrąsintas tęsė savo verslo debiutą.

Antras klientas buvo ramesnis. Jis išsitraukė policininko pažymėjimą. Bet – ir čia jau sau pats užsidedu nedidelį laurų vainiką už jaunuolio tobulėjimą – jaunas verslininkas nesutriko. Jis pasakė:

-         Kaip jums ne gėda ne tarnybos  metu naudotis tarnybiniu pažymėjimu ir dar gąsdinant nepilnametį.

Policininkas iš nuostabos tylomis atsisėdo į savo automobilį ir tiesiog nežinojo ką sakyti. Jaunuolis kiek palaukė čiriko bet ir  iš antro  kliento nesulaukė. Tad paleido jį ir metė versliuką.

Bet mano galva gavo meškerę, sugebėjo ją suvaldyti ir gyvenime jam tai pravers. Juk gyvenimas prie turgaus pilnas galimybių.

Vienas flegmatiškas katinas sugadino visą reikalą

Kartą durnoje paauglystėje Žirmūnų katinai buvo dingę iš maždaug puskilometrio  kraštinės  dydžio kvadrato aplink mokyklą. Kaip galima pasiekti tokių įspūdingų rezultatų be jokios specialiai apmokytų žmonių  komandos?

Mados ir tada ateidavo ir išeidavo. Ribota paauglių fantazija sustingdavo ties džinsais ar specialaus mergaičių  mokyklinės uniformos trumpumu. Būdavo ir juokelių mados. Vienu metu mokykloje įvedėme specifinę labai madą. Iškrauni kokio vargšo portfelį, su tuščiu portfeliu keliauji iki artimiausios laiptinės ten pavilioji katiną dešrigaliu ir štai jums katinas jau portfelyje keliauja semtis žinių į vidurinę mokyklą. Svarbu pamokoje paleidus pablūdusį katiną jį dar kryptingai paspirti link merginų suolo, kad jos ten pradėtų cypti ir katinas garantuotai išsigąstų. Tada buvęs tuščias portfelis skubiai privaromas vėl knygų bei sportbačių. Konspiracija padaryta. Tada galima jau dalyvauti bendrame džiaugsmingame chaose. Katinas bėgioja po klasę, drasko užuolaidas, visi džiugiai žviegia, mokytoja bąla ir šąla, pamokos nebebus. Net uždarius klasės duris dar ilgai girdimas liūdnas katino miaukimas ilguose aidžiuose mokyklos koridoriuose,  iš kurių sunku vargšui gyvulėliui išsikapstyti. Tas tolimas liūdnas miaukimas vėl puikiai dezorganizuoja klasę. Kaltų nėra - vargšas gyvulys benamis, miegojo matyt pasislėpęs nuo šalčio kur už klasikų .

Taigi keli tokie atvejai ir Žirmūnų katinų telegrafu buvo perduota žinia. Bėgti nuo bet kurio dešrigalio iš mėlynšvarkių blizgančiomis geltonomis sagomis, tai yra mokinių. O ir babuškos nuo suoliukų pradėjo ginti vargšus gyvulėlius. Katinų nebeliko per pertraukos atstumą aplink mokyklą. Nepatiko jiems mokykla. Kaip  ir kai kuriems mokiniams.

Bet po kelių dienų visai  prie pat mokyklos buvo pastebėtas snaudžiantis naujas ramus katinas. Gal buvo naujokas ir katinų telegrafo nematęs. Arba specialus agentas. Greitai buvo pagautas tų, kam tą dieną nereikėjo kontrolinio.

Taigi, pradžia buvo kaip visada. Katinas portfelyje. Konspiratyvus spyris link merginų suolo. Niekas neišlenda. Dar kartą. Tylus protestuojantis miaukimas. Bet katinas portfelyje. Jis neina lauk. Tada portfelio kratymas. Katinas įsikabina į portfelio sieneles ir nekrenta.Visa konspiracija šuniui, soriukas, katinui ant uodegos. Mokytoja pastebi galinių suolų sąmyšį. Patikrina portfelį. Ten žiba atkaklaus flegmatiko akys. Jis atsisako palikti savo priebėgą.

Visas trio – mokytoja, portfelio savininkas ir katinas  portfelyje kaip įrodymas -  ir iškeliauja pas direktoriaus pavaduotoją. Demaskuotas katinistų-chaosistų  tinklas nubaudžiamas ir daugiau šis juokelis nebepraktikuojamas. Ir vis per tą vieną  flegmatišką katiną.... 

Teisėjų humoras

Rūstūs jie tokie sėdi konstituciniame kodeksų danguje ir iš ten lyg dzeusai laido strėles - nuosprendžius.

Aš kalbu apie teisėjus. Tai tie, kurie dabar liko vieni prieš  visą darbo parciją su Pskovo divizija rūke už nugarų.

 Gal atsilaikys. Bet ir aš turėjau smagų nutikimą  su jais ir šiek tek jau žinau teisėjišką humorą.

Pirmojoje instancijoje mane gražiai išdurnino toks nedidelis  lietuviškasis  oligarchėlis kartu su neaiškių motyvų pilna  teisėja. Pats negavau prašyto šešiaženklio skaičiaus pinigų  iš oligarchėlio, bet ir ir per kitus žmones gavau idėją, kad pats ir damokėsiu jei nebaigsiu kvailai spyriotis. Kadangi net sugebėdavau gauti bilietus į obščyj vagon iš Kagano (Uzbekijos TSR) į Maskvą gūdžiais 1982 metais tai nepasidaviau ir tęsiau kovą aukštesnėse  instancijose. Kuo kylome aukščiau link Olimpo tuo mano tiesos teisėjams buvo aiškesnės. Tai paskutinėje instancijoje kur jau trys teisėjai iš atsakovo pusės beliko tik vargšas lenkų kilmės advokato  padėjėjas su labai sergančiu vaiku.

Jau beveik ramiai atsistojau išklausyti kiek gi babkių galų gale įbyrės į mano iškankintą kišenę. Klausau:

 - Tatata tata, priteisti 300 litų, tata tatata 2630 litų.

 Ir stop.

Teisėjas nustoja skaityti. Ir aš sušalęs į ragą jaučiu jog tik tiek ir tegausiu. Ašaras iš įsivaizduotų tūkstančių. Liūdžiu. Galvoju tai man jau  sėstis ir pradėti verkti? Du metai bylos šuniui ant uodegos.

Teisėjas staiga nusišypso ir pasako lemiamą frazę.

 - Šimtas tūkstančių tata tatatata.

Tikrai tikrai jis su ta aktorine pauze per kurią  vos nenumiriau darė humoristinę pertraukėlę efektui sustiprinti.

Nuo tada  tvirtai žinau  - dalis teisėjų korpuso  turi specifinį  humoro jausmą.

Regbistai žmonių nemuša

Vakar vakare buvo regbistų vakarėlis ir vyrai papasakojo ką jie veikė po vienų  varžybų. Trenerio tada paprastai jau nesiveda....
Regbio sezonas Lietuvoje buvo baigtas tokių trijų simbolinių rinktinių pasižaidimu - Žemaitija, Aukštaitija ir Nemuno kraštas. Po jų vyko garsusis regbio trečiasis kėlinys. Tai tokiam trečiame kėlinyje trys grumtynių geriausi žaidėjai labai stipriai pasivaišino samagonu. Parvežti į Vilnių nutarė nestabdyti ir pratęsti. Tačiau čiliake jiems pasakė;
 -  Prašome išeiti, mes jau jūsų nebeaptarnausime.
Trys vyrai nesuprato ir tęsė atkaklų reikalavimą dar po bokalą alaus.
Kavinė tęsė kvailą  pasipriešinimą regbistams ir iškvietė apsauginį. Apsauginis buvo vienas ir nelabai didelis. Tie trys kaip minėjau geriausi grumtynių žaidėjai ir plika akimi matosi, kad prie jų geriau nesikabinėti. Nes vienas iš pirmos linijos, du iš antros. Pirma linija tai nagli galingi vyrai mažo ūgio, antra linija -  didžiausi komandos galiūnai. Bet ramūs. Vienas iš jų svėrė (pavadinkime E.) gyvo judraus raumeningo kūno svorį apie 125 kg. Ūgis panašiai įspūdingas. Vienžo žmogų lengvai parmeta viena ranka, bet kokį judantį ar ne. Judantį dar geba ir pasivyti. Neatsargi moteris gali net pastoti pamačiusi tokį galingą vyrą.
Taigi apsauginis buvo gudrus ir iš nugaros netikėtai puolė galingiausią. Maždaug atjungsiu milžiną, tada kiti bijos. Toliau pasakoja pats E.:

- Pajaučiau kažkas nugarą baksnoja ir daro garsą bir bir. Atsisuku, o ten apsauginis stovi su elektro šoku. Ir baksnoja man nugarą. Aparatas bir bir  ir bir bir.
Apsauginio akys padidėjo, bet jis tęsė savo niekingą darbą. Trys regbistai pasipiktino. Negana negauna alaus, o dar jiems daro bir bir. Ir dar slapčia iš nugaros.
Visi žino, kad regbistai paklūsta tvarkai ir pavyzdžiui klauso 30 vyrų aikštėje teisėjo, dažnai mažo ir kvailo sutvėrimo, kuris nėra skaitęs regbio  taisyklių ir švilpia būdamas aklas. Bet net ir jo nemuša. Taigi ir gatvėje žmonių taip pat nepuola nei iš šio, nei iš to daužyti. Ne tokie žmonės.
Na, na   susidomėjau ir aš:
 -  Tai ar  jūs jo tikrai tada nemušėte?
 - Ne, išsinešėme apsauginį  į lauką. Ten pastatėme. Ir nemušėme, tik elektrošoką sulaužėme...
Aš ir sakau - ne tokie žmonės...

Rūsys ir instrukcija

Arba štai rūsiai. Rūsiai būna toli, juose pilna voratinklių, raktai netinka, laiptai statūs, gyvena smulkūs graužikai ar stambūs bomžai ir šiaip tai gana pavojinga vieta. Dar juose būna tamsu bei klaidu. Retas vyriškis mėgsta vaikščioti į rūsį...

Taigi bet kuri atsakinga moteris siųsdama savo vyrą į tokią vietą  privalo nuodugniai instruktuoti savo vyriškį idant nepatirti žalos.

Vakar  mane Balkanų moteris siunčia į rūsį:

-         Atnešk tų ryžių. Du.

Pagalvoju kaip ir per daug manęs, kad neščiau du ryžius. Tad tikslinuosi:

-         Kokius ryžius?

-         Baltus pailgus tokius, nedidelius,  valgiui naudojamas grūdas, - atsako.

Man iš tolimų pasąmonės gelmių lėtai  išplaukia vėlyvos vasaros  vaizdinys - daroma balkaniška košė iš sodo gėrybių su ryžiais. Ir po to į indelius. Aha.

BM tuo metu ramiai sukryžiavusi rankas laukia kol aš su savo pasąmone išsiaiškinu ryžių klausimą.

Atsiminęs aš ironiškai nusišypsau ir atrėžiu:

-         Žinau,  kad ryžiai  ne juodi ir ne kvadratiniai.

Moteris įvertina mano ironiją ir dadeda:

-         Tik neišiminėk ryžių iš indelių. Man reikia visos košės. Aš noriu dviejų sveikų indelių su ta koše. Ir  ant laiptų nepargriūk.

Va taip kruopščiai instruktuotam man pavyksta sėkmingai nuvykti į tolimą rūsį ir atnešti du sveikus indelius su ryžių ir daržovių koše. Kita kokia neteisinga moteris šūkautų ir rėkautų bei neįstengtų tiksliai instruktuoti. Ir tada vyriškiui nepavyktų rodos  paprasta iš pirmo žvilgsnio užduotis. O manoji  BM žino, kad tik labai tiksli instrukcija padės susikalbėti  su nuosavu vyriškiu.

Senelis Ansbergis susiranda šautuvą

Turniškėse nors ir atpūtė nauji vėjai, bet niekas nieko jau nebesuprato. Valdys toliau patys turniškėnai ar geri vyrai atsiųs generalgubernatorių?

Visi pastovėjo, paburnojo ir vėl kožnas sau  išsivaikščiojo po savo gryčias. Viktoras irgi pavaikščiojo aplink savo gryčią. Bet labai nenutolo. Algirdas Kuris Buvo Jonas blaškėsi kaip rudeninis lapas lietuviškoje estradinėje dainoje.

Adamso akis išmintingai visus stebėjo pro tvoros statinius. Jis prižiūrėjo demokratiją.

Senelis Ansbergis sunkiai atsiduso   - kas jei nei mes - ir užsiropštė ant savo namo pastogės,  kur kažkadaise  po sija buvo užkišęs šaunyką. Mažu prireiks. Ir dabar prireikė.

Išvyniojo iš skuduro. Buvo šaunykas gerai suteptas, tai ir šiandien blizgėjo  kaip naujas.

Tik seneliui Ansbergiui  liūdna buvo, kad per tiek metų Turniškėse taip ir

neatsirado  kito kieto  vyro, kuris stotų prieš  Viktorą aiškiai,  tvirtai ir  su šaunyku. Vėl jam seneliui reikia....

Susimetęs į kuprą  Ansbergis lėtai lyg Vinstonas Čerčilis per antrą pasaulinį ėjo ūlyčios viduriu  per ranką persisvėręs šaunyką.

Viktoro gryčios ir visų namų pakeliui langinės umariai užsidarinėjo.Tuoj šaudys, oi, šaudys, kiekvienas suprato.

Viktoras daro higieną

Viktoras daro higieną

Gapšiokas jau bėgiojo  priekyje Viktoro su dviem lentelėmis, savo su titulu bei šiokiu tokiu herbioku ir  Viktoro. Kartais kur už kampo sustojęs dar papūsdavo bei meiliai pavalydavo švariu zomšiniu skudurėliu savo naująją lentelę. Bet darbai nelaukė, paklaikę Dalkos   prokurorai  vėl šiurpino  uždaryti juos su Viktoru  į daboklę. Tad reikėjo lakstyti.

 Tačiau  ir jis nustėro kai Viktoras pasakė besiimsiąs Turniškių higienos:.

-         Visi darom kur norim. Dimokratija. O ateis subotnikas tada kartu išvalysime visi. Subotnikas bus kasmet  – balandį. Vot teip bus tvarka.

Turniškės jau keletą metų buvo europietiškas kaimas. Kiekvienas turėjo prie  savo namo medinę susitvarkymo būdelę su širdele duryse. Būdelėse buvo pastatyti dezodorai su gėlių kvapais. Gatvės nebesmirdėjo. Ir staiga daryti bet kur. Tad turniškėnai susirinko prie Viktoro namų ir tylomis laukė, kas pirmas nusimaus kelnes  ūlyčioje ir pridarys.

Viktoras irgi laukė savo name su gonkomis. Bet kiek privėręs langines. Niekada nežinai kada šoks koks paklaikęs  prokuroras pro langą. Gapšiokas dėl visa ko paslėpė savo lentelę. Nešiojo  jau tik Viktoro.

Visos Turniškės įtemptai laukė kas pirmas nusitrauks  žemyn kelnes..

Viktoras taip pat laukė, negi gamta nei vieno neprispirs?

Slaptasis senelis

 

 Kažkaip prisiminiau. Net toks užkietėjęs diedas kaip aš irgi turėjo senelį. Tik iš vienos pusės ir slaptą. Iš kitos pusės senelio išvis nebuvo. Tik senelė, kuri kepdavo mielinius pūstus blynus. O bobutė kepdavo plonus, nemielinius. Apskritai giminėje vyravo matriarchatas. Moterys viską žinojo ir viską tvarkė. Tik tolimesnėje giminėje buvo protingų vyrų, kurie realiai valdė šeimas. Per tokią giminės bevyrystę ir aš neišmokau tvarkytis  su moterimis...


Slaptasis senelis negyveno su bobute, nes iš pradžių buvo  Vorkutoje (Komija, už Poliarinio rato atrodo) lageryje, paleistas iš lagerio persikėlė iškart už tvoros  pas kažkokią rusę, ta jau buvo jį nužiūrėjusi pro lagerio tvorą, pas tą rusę užsiaugino tokį bulvių derlių, kad kaimynai sakė tikrai vėl tave pasodins į lagerį, po to Estijoje, po to Lietuvoje, bet ne Utenoje. Vienu žodžiu nuo pokario jau ne su šeima. Lyg ir bandė grįžti. Bet jo jau nepriėmė bobutė. Todėl ir slaptas, man jo beveik nerodė.

Slaptasis senelis man pradėjo labai patikti per degtinę. Jau kai galėjau oficialiai vartoti alkoholį kartą jis sėdo su tėvu ir manimi gerti degtinę. Moterų prie stalo nebuvo. Tėvas greit atsipalaidavo ir užmigo. Senelis nužvelgė mane, aš laikiausi guviai. Matyt kažką vorkutiško turėjau ir slaptasis senelis pasišukavęs ūsus kaip pas Smetoną išdėjo viską. Aš ir aštuoniolikos mokėjau klausyti.

Geriausia tauta pasaulyje tai politiniai ukrainiečiai, Vakarų Ukraina, tie net lageryje atsilaikė prieš visus, net kriminalinius padurdavo jei reikia, atsikeldavai lageryje ir rytą dar rūbai būdavo sušalę, nors miegojai su rūbais, pasakė kas buvo skundikas, rado pas senelį daug ginklų, anas skundikas sutikęs senelį dar kažką apie tokį laiką slebizavojo, pasakė kokia dalis jų grįžo iš lagerių – trys iš šimto penkiasdešimt. Didelis buvo jų etapas iš Utenos. Tai tik trys sugebėjo grįžę susiskaičiuoti. Tikėjimą Dievu prarado lageryje, turtą reikia laikyti auksu, moterų meile netikėti, bet šiaip moterys yra labai smagu. Ta proga ir davė kelis auksinius caro rublius. Daug prikalbėjo. Nuo tada pradėjau didžiuotis jo kietais genais. Bei naiviai tikėtis kad ir man jo genų  kliuvo.

Kai sirgo vėžiu paskutinėmis  dienomis onkologiniame  po pagalve slėpė neišgertas tabletes. Niekuo netikėjo. Daugiau žiūrėjo pro langą. Dar šukavo ūsus. Aš dar spėjau atnešti iš prokuratūros  reabilitacijos lapelį. Nelabai susidomėjo.  Kompensaciją gautą už lagerį liepė po lygiai padalinti anūkams. Bet šiaip nebuvo labai  geras šeimai. Bobutė taip viena ir išaugino  po karo penkis vaikus.

Likusi giminė taip ir mykė apie slaptąjį senelį. Po smerties abu su bobute paguldė į vieną kapą. Iš jaunesnių niekas geriau ir nepažinojo jo. Liksiu kada nors ant svieto paskutinis su juo gerai pakalbėjęs.

Šerlokas

Užsikabinome už modernaus britų serialo Šerlokas per LRT sekmadienio vakarais. Tačiau jau antroje serijoje Balkanų moteris nachališkai pasakė, kad žudikas  - taksistas. Šerlokas tai irgi patvirtino baisiai įtemptai pamąstęs bei aplakstęs pusę Londono, bet po pusvalandžio.

Dabar dar žiūriu Šerloką ir gal žiūrėsiu, tačiau BM uždrausta skelbti savo spėjimus. Ji tada mezga ir labai dažnai ironiškai tyli.

Bet vėl, vakar. Grįžau su maže iš darželio. Įėjome į kambarį pasisveikinti, ji bemegzdama tik pakėlė akis ir pasakė, kad po pietų buvo jaunesnioji  auklėtoja.

It daktaras Vatsonas  pareikalavau paaiškinimo. Pasirodo elementaru. Mažės kuodukas perrištas kitaip,  nebalkaniškai. Taip daro tik jaunesnioji auklėtoja.

Va taip ir gyvename kaip seriale. Šerlokas tik užmeta akį ir viską žino...

Она еще и ходит

Tai Balkanų tautai, kuri yra ir mano mažės genuose, istorija susiklostė labai nesėkmingai ir iki mūsų laikų buvo perduoti tik mažų ir nesveikai energingų žmonių genai. Tai yra gebėjimas bėgti, slėptis arba rėkti. Visas pirmos pagalbos komplektas, kurio  reikėjo išgyventi margoje Balkanų istorijoje.

Tad pas juos viskas ne kaip pas mus, rambius, melancholiškus ir didelius lietuvius, kurių pelkės su giriomis mažai kam terūpėjo.

Taigi  kai mažei tebuvo aštuoni mėnesiai ji ūgiu dar atsiliko nuo bendraamžių, o aš – tėvas – jau lenkiau bendraamžius ne tik ūgiu, bet ir kūno apimtimi į šonus. Kūnų dydžiais skyrėmės neįtikėtinai, nors tėvas  su dukra. Kai  eidavom Vilnius Spa į restoraną  tai ne tik paprastai  negalėjau mažei paduoti rankos, bet dar ir turėdavau gerai palinkti jos pusėn, kad abu galėtume eiti susikabinę ranka. Be mano rankos ji išvis dar negalėjo paeiti.

Taip ir eidavome – it du invalidai - viena dar mokosi, kitas pagalbon  keturlinkas sulinkęs. Tačiau kadangi mažė lankė kūdikių pamokas vandenyje, tai baseine  išdidžiai praplaukdavo viena  įsitvėrusi plūdurą pro dėdes ir tetas. Viena rusė neatlaikė tokios smulkmės plaukiojmo vaizdo ir paklausė  kiek gi metų šiam stebuklui.

Paaiškinome, kad tik 8 mėnesiai. Ji pasigyrė nors  josios vaikui tiek pat, bet jis neplaukioja.  Bet  žymiai didesnis. Na mes į tai pažymėjome, kad ūgis tai dar ne išsivystymo rodiklis.

Ta rusė mus dar užtiko ir restorane. Mažė po baseino vaikiškoje kėdutėje patenkinta lapnojo restorano maistą, kažkokį omletuką. Rusės žvilgsnis vėl užstrigo už Balkanų ir Lietuvos jungtinės  veiklos produkto. Rusė jau nieko nesakė, tik  nešė savo vaikui skystą maistelį buteliuke. Restorano maisto josios atžala  aišku nevalgė. Rusė kažką prie savo stalo energingai papasakojo vyrui ir pirštu parodė į mus.

Tuo metu mažę kažkas sudomino prie gretimo staliuko. Mes ją paleidome iš kėdės ir ji pasilaikydama stalų bei kėdžių nuslinko link kito  vaiko.

Va tada rusės nervai  ir neišlaikė. Pasigirdo klyksmas  per visą salę:

 - Аркадий,  oна еще и ходит!!!!

Šoka visi

Savaitgalis prasidėjo visų mano baimių patvirtinimu. Darželio tėvų susirinkime mažė buvo demaskuota kaip labiausias energinga, mažiausias keturis kartus energingesnė nei bet kuris kitas  vidutinis  grupės  vaikas. Bet nieko,  sakė auklytės, susikalbėti su ja dar galima. Jauni tėveliai užjaučiamai šypsojosi žiūrėdami į vargšą žilą  tėvą, bėjėgiškai kratantį galvą ir skėsčiojantį rankomis. Nieko nepadarysi, būna nelaimių, sugalvojo pagyvenę  žmonės ant pensijos sau vargelį....

Tad jau kitą dieną tvirtai išvežėme mažę į Alytų, festivalį, kur šoka visi kaip kas gali.

Naikinti, naikinti  ir dar kartą naikinti tą energiją visais pasiekiamais būdais.

Iš garsenybių dalyvavo Medinis Buratinas iš garsiojo LNK šokių projekto. Iki šiol matyt Vladimirui Romanovui skauda  tą Valinsko numintą mozolį  ir jis grupėje senjorų Pro/Am skynė prizus vieną  po kito. Gavo tiek prizų, kad kai fotografavosi tai netilpo  rankose visi. Maža pastabėlė – toje amžiaus  grupėje konkurentų nebuvo. Neišdrįso niekas.

Mažė savo amžiaus grupėje  konkurentų irgi  neturėjo – buvo vėl mažiausia balerina. Bet kaip ir kolegai Vladimirui tai tik suteikė jai papildomai  džiaugsmo ir energijos. Svarbu ryškios scenos rampos šviesos.  Kaip ir Vladimiras mojavo rankomis smarkiai  ne taip. Vladimiras taip energingai  pradžioje prašuoliavo  kvikstepą, kad po to jau nuvargę jo rankos jau nepakildavo. Kojos dar, dar sukosi kiek tempė profė partnerė. . Bet abiems žiūrovai atleido. Vladimirui už Žalgirį, mažei, kad tokia laiminga kokia yra.

Dar šokinėjo ant parketo  visokiausių kitokių moterų amžiaus tarpsnyje tarp Roma Nova ir mažės, dauguma metė svorį, kelios seksualesnės,  o viena ilgakojė raudona iškarpyta iki visur  suknele tai net kirsdavo  vyrams per kelius neatsargiai pažvelgus kai tik ji pasisukdavo  ant parketo.  Tiko ji labai  ir vargšo priešpensijinio energingos mažės nustekento tėvo akiai. Ai,  bet numoju ranka, ar jau čia mumi tokios..... BM griežtai liepė prižiūrėti daiktus ir filmuoti kas įdomu. Po to peržiūrėjo filmuotą medžiagą ir už Romanovą nieko nepasakė, o už raudonąją suknią  davė pastabą: vaiko neužtenka  griežtai  pasakė? 

Matematikos žala jaunam organizmui

Vėl su manimi ginčysis šviesūs protai, kai aš pasakysiu keturi nebūtinai daugiau už vieną. Jūs sakysite - tai matematika, elementaru. Keturi daugiau arba stipriau už vieną. Ne. Ne ir dar kartą ne....Pasakoju.

Jaunystėje mokiausi sustiprintoje matematikos ir  fizikos klasėje. Suprantama kai kuriuos išmoktus dalykus bandėme įdiegti ir realiame gyvenime. Veiksmas  lygus atoveiksmiui pavyzdžiui. Ir jei kas iš bendraamžių devintokų prie mūsų kabindavosi sugebėdavome atlupti tokius. Tačiau mus kartą pastumdė ir dviem metais vyresnis vienuoliktokas. Stambus toks, bet ne matematikas.

Logiškai (sustiprinta fizika, matematika) mąstydami suvokėme – laikas ir tokius auklėti. Anksčiau ar vėliau būsime mokykloje vierchais, tai kodėl ne dabar.

Keturių klasės delegatų užteks sumušti tą mėsos kalną. Jis nejudrus. O mes visi sportininkai.

Mušimo vietai parinkome sporto salės rūbinę, gana uždara vieta, nes jei viešai mušti ir greitai atbaladoti nepavyks, tai pakvies kas kokį mokytoją.

Kad klasiokai to mėsos kalno neužstotų, slapta suderinome su tokiu jų klasės lyderiu, kad kiti  nelys kol auklėsime jų nepopuliarų klasioką.

Lyderis  žvengdamas pasakė:

-         Nu bandykite, leidžiu. Pasakysiu

Y dienos X valandą  įėjome keturi devintokai  į vienuoliktokų rūbinę. Būsimas vienos didelės ligoninės direktorius turėjo pasakyti:

-          Nu ką bliat, žinosi kaip stumdytis, padla.

Ir tada mes visi iš visų keturių kampų kalame jam per snukį..Bet per snukį iškart gavo ligoninės direktorius nepasakęs iki galo teksto. Tas mėsos kalnas  puolė pirmas. Mes pagal planą  laukėme teksto pabaigos, tad atakos planas iškart  žlugo. Mes tikėjomės, kad jis stovės ramiai arba verks. Kol mes jį. O jis, niekšas, pats puolė mus gaudyti po kampus, dar ne pagal planą  prisijungė jo draugas (matyt lyderis ne visus informavo). Ir mums nesisekė. Taškėmės, bet nuojauta buvo -  tai jo neįtikina. Mėsos kalnas viduryje rūbinės dar pastvėrė  kažkurio vargšo klasioko kelnes ir perplėšė jas pusiau  vienu ypu. Jis jau nebesumojo kiek čia jį puola ir ką dar atkalti.

 - Kas dar nori ? – paklausė aiškiai.

Mes jau nebenorėjome. Dingome.

 Ir nuo tada tvirtai žinau:  keturių jėgos tik matematiškai  sudėtos  oi gali nepakakti vienai gerai atskirai jėgai....4 gali būti mažiau nei 1.

Į Ružova gatvę

Prisiminiau vieną vaizdelį. Bet jau čia reiktų kinematografininko. Nes vaizdai taip ir stovi akyse.

Į vidutinišką tokį čekų miestelį Olomoucą mūsų pilnas regbininkų autobusas tyliai įčiuožė lyg kaubojai į priešų pilną miestą užvertomis langinėmis  ankstyvą ankstyvą rytą, dar prieš aušrą. Mums reikėjo rasti Ružova gatvę. Bet vairuotojui nepakako duomenų iš žemėlapio.Tad reikėjo rasti kokį blaivų čeką tikslesnei krypčiai nustatyti.

Pakeliui pamatėme turgų, ten tikrai rytą rasime  blaivių rimtų žmonių.

Autobusas minkštai stabtelėjo. Apsižvalgėme. Tikrai, netoliese judėjo žmonės mašiniuke su maišais ant stogo.Vairuotojas nuėjo paklausti. Ūmai sustojo ir stovėjo ir neklausė. Tada  pakilo komandos vadovas. Jis nuėjo ten pat ir irgi sustojo ir neklausė ir dar sumojavo rankom. Jau visas autobusas pabudo ir prilipo nosimis prie langų – kas ten vyksta. Tada paraginti vyrų nuėjau aš. Sustojau prie jų ir irgi nepajėgiau žengti nė žingsnio.

Mašiniuke fermeris susikaupęs darė papildomą darbo jėgą savo ūkiui su žmona. Viena akimi jau pastebėjo mus, bet kaip rimtas vyras darbą baigė. Tada apsimovė kelnes ir išėjo pas mus. Mato juk trys rimti vyrai su dideliu autobusu fone rimtai laukia. Reikalas suprantama rimtas. Kitų gyvų žmonių parodyti Ružova gatvę tai aplink nebuvo. Vyriškis aiškiai nurodė kryptį į Ružova gatvę  ir mes padėkoję išvykome. Iš fermerių mašiniuko mums atsisveikindama pamojavo ir laiminga fermerio žmona.

Praktiški  žmonės, pagalvojome, laiko tuščiai nešvaisto. Turgus buvo dar uždarytas  ir jie spėjo nuveikti kelis gerus darbus....

Baltas megztukas su retomis sagomis

Į valdišką darželį mažės pasiimti einu retai - maždaug kartą į savaitę. Bet mano galva per dažnai. Geriau išvis neičiau.

Štai kas atsitinka kai aš nueinu.

Prieš dvi savaites buvau informuotas, kad vieno berniuko  mama rado namie apdraskytą savo berniuką. Tas pasakė - šita mažė apdraskė. Sureagavau, bandžiau visą savaitę stabdyti dukros aršumo proveržius. Daugiau skundų nebuvo

Prieš savaitę vėl nedrąsiai pravėriau duris į grupę ir auklytė apsidžiaugė. Iš tolo sušuko – megztuką reikės atiduoti. Ką aš žinau ką jos ten su žmona tarėsi, linktelėjau galva - atiduosime. Besirengiant auklytė dar priėjo ir aiškiau  man paaiškino. Mano toks veidas. Žmonės man daug aiškina ir kartoja, mat nepanašu jiems, kad suvokiu iš pirmo karto elementarius dalykus. Tai auklytė papildomai  paaiškino. Berniuko mama sako, kad toks baltas megztukas tai gali būti. Bet sagos su laiveliais labai retos ir jai dingo namie tiksliai toks megztukas. O mažė tiksliai tokį  nešioja.

-         O tai kaip mes jį galėjome paimti, - garsiai pasvarsčiau - nurengėme ir atėmėme darželyje? Iš jų namų tai negalėjome paimti?

Akies krašteliu mačiau mažę. Ji suprato kaltinimų rimtumą ir pirštuku krapštė tą retą sagą su laiveliu kaip pagauta nusikaltimo vietoje.

Auklytei profesinė savigarba neleido pripažinti, kad jos grupėje dienos metu vyko plėšimas atviru  būdu. Ji irgi pradėjo galvoti kada ir kur mes galėjome atimti iš vargšo berniuko  baltą megztuką su retomis  sagomis. Nesugalvojo, tik pasakė, kad taip mama sakė.

Variantai buvo tokie: mes varganai atrodome, mašinos abiejų nenaujos, jau po penkis-šešis  metus, markės neprestižinės - škoda ir opelis, manęs su Armani niekas darželyje nematė, tik su Lelijos kostiumais. Matyt toks jau mūsų renome – prastai atrodome. Liumpenai ir ilgapirščiai. Reikės eiti aiškintis policijon dėl vagystės. Gerai, kad prisiminiau Balkanų moterį, paskambinau, gal ji ką žino. Jos rezoliucija išgelbėjo mane. Taip ir perdaviau auklytei;

-         Į nesveikų žmonių pastabas mes nereaguojame, rekomenduojame ir jums.

Auklytė daugiau pastabų nebereiškė. Megztuko neatidavėme  ir išdidžiai išėjome iš darželio. Bet vėl su baime laukiu eilinio vizito darželin. Šią savaitę dar nebuvau, tuoj prisireiks, ką vėl praneš....o privačiame darželyje buvo ramiau, ten tokių originalių  mamų nebuvo. Su retomis sagomis.

Diktatoriaus vaikai

Vakar gavome progą su Balkanų moterimi  ramiai atlikti vandens procedūras  Trasalyje. Savo atžalą klastingai įgrūdome močiutei su įtarimu, kad gal lengva sloga, tai baseinas mažei jokiu būdu. Atsipalaidavome labai puikiai, net jaunatviškai nučiuožėme kelis kartus nuo čiuožyklos. Buvome vieni tai savo žaibiškosios    palikuonės gaudyti nereikėjo ar bėgti paskui su klyksmu – nemušk, neimk, atiduok, grįžk, tyyylos, neeeee...

Po maudynių persirengęs dar žinojau ilgai lauksiąs BM, kurios  organizmas neįtikėtinai šlapias ir ji džiūsta gerą  pusvalandį, tai nuslinkau restoranan – Trakai gi, tai kibinai, jantykai. Suvalgysiu pats krūvelę ir BM kokį vieną gal paliksiu.

Restoranas buvo pilnutėlis rusiškai kalbančių paauglių.  Bendras aprangos stilius ir tylus jų kuklumas leido man lengvai identifikuoti  iš kur jie. Respublika Belarus. Kaimynai. Neturėjo jie turtingosios Maskvos aplombo ar Piterio intelektualinio pranašumo.

Penkių litų moneta vienam prieš mane stovinčiam vyrukui buvo ganėtinas turtas, jis tris kartus primygtinai prašė draugių neužmiršus jos jam  atiduoti, dėjo monetą  į savo piniginę pagarbiai ir atidžiai. Kai jiems atnešė kibinus ir buljoną termosuose  jaunuoliai dailiai susibūrė į seniai matytą dalinimo eilutę, jie nuo mažumės žinojo seną tarybinę taisyklę -  jei pavėluosi gali ir nebegauti.

Tėviškasis Luka gražiai išmankštino savo pavaldinius - nemušk, neimk, atiduok, grįžk, tyyylos, neeeee... Jie organizuotai grupėje egzistavo  pagal tas taisykles. Visiškai lengvai ir įprastai lyg kvėpuotų.

Aš net susigėdau.

Mano vaikas mano išsvajotame idealiame  pasaulyje irgi turėtų būti kaip tie diktatoriaus vaikai. Ojojoj, tėvai...

Mažas juodas verkiantis tarakonas be krypties

Šiandien Balkanų moteris ilgesingu balsu pasakė yra pigių bilietų iš Varšuvos per Kalėdas Anglijon. Ji ten važiuotų. Turi pas ką.

Pamenu kai anksčiau  abi su maže išvažiuodavo. Pirmą po jos su maže grižimo iš atostogų dieną  rytą pamačiau prabėgant be krypties mažą juodą ir atrodo net verkiantį tarakoną, nes Balkanų moteris grįžusi surado jų šeimos lizdelį ir visus sunaikino. Išskyrus tą vargšą kuris dabar blaškosi be krypties ir be šeimos.

Tiesa, Balkanų moteris leido sumakaluoti degtinę su svarainių sirupu. Bet neleido paslėpti į man vienam žinomą vietą. Pilnus namus primėtė įvairių moteriškų ir vaikiškų daiktų, sūrelių ir saldainių popierėlių. Mažoji pirmą naktį po atostogų reikalavo tėtės dešimt kartų. Suprantama tai malonu, bet dešimmmmt kartų. Organizmas rytą tabalavo net po dviejų stiprios espresso. Net beresnevičiškoji Norkaus Imperija nebelindo į galvą, nes Balkanų moteris per atostogas tiek prikaupė informacijos, kad tos informacijos pliūpsniai savo reguliarumu priminė Islandijos geizerius.

Bet vis dar tikriausiai nesupratote apie ką aš čia. Apie tą patį – amžinąjį laisvės troškimą, ilgą miegą su gera knyga šalia, tarakoną su pilna šeima ir kupinus alkoholio butelius tik man žinomose vietose.

Gal ir vėl išleisiu jas vienas atostogų….tik va svaraininę šiemet gaila įveikiau jau, rodos nebėra ir paslėptos.

Bulvės Leningradui

Tęsiu Vėlinių savaitės ciklą. Šį kartą apie jau senas tetas...Paklausiau  kodėl vyriausioji teta liko neženota. Gi jaunystėje buvo aukšta išvaizdi merga? Iškart visos pagyvėjo. Sužibo tetulių akys.

 Turėjo ji kavalierių. Turėjo daug. Ir su matociklu taksai brigadininkas buvo. Gražiausias tai jūrininkas iš Liepojos, aukštas, gražus, kvietė su savimi į Liepoją. Narėjo labai ale nevažiava. Verkė. Anas mirė neseniai. O tai kodėl nevažiavo, klausiu. Taigi mūsų ji nepaliko mažų su moma. Rūpinosi užauginti. Tada  sakau:

-         Kalūkyje  tai visas dirbat?

-          Kaksai tadų buva kalūkyje uždarbis.... –  numojo ranka moteriškės. – Ašaras...

Net Stalino laikais, kad prasimanytų kiek pinigų,  teta važiuodavo  špekuliuoti.

Kaip tai buvo daroma. Supirkdavo iš visų kaimynų bulves. Paimdavo  dėl apsaugos vyrą. Nusisamdydavo iki Leningrado porą mašinų. Abi  pakraudavo supirktomis  bulvėmis ir  važiuodavo gulomis ant bulvių maišų iki Leningrado turgaus. Šonus taip atmušdavo, kad – labai visų persiprašo – net nusimyžti iš ryto negalėdavo. Taip visus raumenis  skaudėdavo.

Taigi atvažiuoja tokia sudaužyta į turgų iš ryto, ruskai nelabai smarkiai moka, bulvių penkios tonos, parduoti visos dienos darbas, o toks akiniuotas inteligentas perka tik  vieną kilogramą ir dar klausinėja, o iš kur tos bulvės, ar geros, ar moka lietuviai auginti bulves, o kokia rūšis.

Pažiūrėjo teta į jį, paklausė inteligento išvedžiojimų  ir atrėžė kaip mokėjo ruskai:

-         3,14зда называется эта сорт картофель.

Eilė iškart puolė pirkti tokias bulves nieko  nebeklausinėdama ir ne po kilą, o po penkis. Kiti ir maišiokais.

Tai sakau turtingos buvot. Ne, sako, nuperki kam suknelę, kam kelnes, dar cukraus maišą, arbatos, sau rankinuką ir visas uždarbis iš bulvių pradingsta. O dar ОБХСС kabinėjosi. Ir areštavę buvo. Važiuodavom visur – Leningradas, Lvovas, net Odesa. Viską vežiodavome – bulves, vyšnias, obuolius. Bet užtat vaikai nebadavo.

Aha, supratau – toks buvo gyvenimas. Tetoms virš 70, bet piršto tarp dantų nedėk iki šiolei ir dar žiaurus matriarchatas šeimose…

Rimti ir nerimti proseneliai

Eilinį kartą susirūpinome su vyresne giminės medžiu ir per Vėlinių savaitę apklausėme daugybę prie giminių kapų sutiktų žmonių.

Vaizdelis nekoks. Dar atsimenami XX amžiaus pradžioje gimę keturi broliai. Ir jie buvo skirtingi. Ir iš esmės nusprendė savo palikuonių likimus beveik iki pat  XXI amžiaus.

Pats nerimčiausias buvo Juozapas. Jam labiau rūpėjo moteriškės ir pasisvečiuoti pas ką nors. Galėjo svečiuose išgerti aštuonias stiklines arbatos. Jei duoda. Net savo žemę prarado. Atėmė Vyžuonų klebonas Mileika už skolas. Tada blaškėsi  Zarasų  pusėje, po to vėl grįžo  gimtinėn. Tačiau turėjo dvi žmonas ir vaikų daugiausiai iš visų brolių – aštuonis. Tačiau jaunėlis ir jo palikuonys tiko visoms valdžioms, jie niekur nesėdėjo, jų netrėmė.

Pats protingiausias  buvo Boleslovas. Rimtas ūkininkas. Vienas sūnus mokėsi medicinoje, kitas mokytojavo. Pokaryje du Boleslovo sūnūs pakliuvo kalėjiman -  medikas gydė partizanus, o mokytojas  pakliuvo su ginklais, po to tremtis Buriatijon  ir pačio Boleslovo ir visų jo palikuonių . Tai Boleslovo palikuonys dabar tokie: keli maišyti su buriatais, du  gyvena Sibire išvis išsižadėję lietuviškos pavardės, trečias Škotijoje, dar keli Lietuvoje.

Per vidurį tarp šių brolių buvo Povilas, mano senelis. Turėjo ir Boleslovo rimtumo, ir Juozapo polinkių. Tai jam ir sekėsi per vidurį. Turėjo penkis vaikus ir į lagerį Vorkuton pateko vienas, be šeimos. Oficiali  versija sovietų laikais buvo tokia; labai mėgo kolekcionuoti ginklus, pagal sutartis ir prie vokiečio, ir prie ruso prižiūrėjo Utenos kelią tai ir prisirinko besimėtančių ant Utenos kelio ginklų arsenalioką per karą ir po karo netyčia....Povilo žmona, mano senelė, viena išaugino penkis...

Ketvirtas buvo visai ramus ir mokytas. Girininkas. Tai jis padarė gudriausiai, per karą prieš ateinant rusams movė Argentinon. Ir Argentinoje dirbo kažkokiame medžių departamente, o vaikų atrodo  ir neturėjo. Paskutiniai laiškai iš Buenos  Airių apie 1957 metais, jame rašė,  kad virš 40 laipsnių karščio, tad atostogauja  kalnuose ir naujam automobiliui taupė ilgokai...

Tai  šios mano  dalies giminės medžio trumpa apžiūra man inspiravo  labai stiprų moralą: reikia  domėtis moterimis arba Argentina, kiti mokslo, įdomių dalykų kolekcionavimo  ir rimto ūkininkavimo keliai veda kalėjiman arba į lagerį.

Neverta  būti rimtam.

Biliardas ir koja

Sovietų laikais žmonės parodydavo neįtikėtiną sumanumą  besigerindami savo buities sąlygas. Štai čia papasakosiu ganą neįtikėtiną įvykį ta tema.

Vienos įstaigos raudonajame kampelyje, kur man teko laimė darbuotis, anuo metu stovėjo normalaus dydžio  biliardo stalas. Tad per pietų pertrauką, o kartais ir po darbo, kaldavomės prie jo iki užsimiršimo. Viršininkas tvirtai buvo įsitikinęs, kad tas stalas blogis ir jo reikia atsikratyti. Bet kolektyvas stojo mūru už kultūringą laisvalaikį. Kitaip  - grasino kolektyvas - visi prisigers darbo metu.

Bet nuo aktyvaus naudojimo biliardo  lazdos eižėjo ir ypač kentėjo lazdų galiukai ten kur uždėta tokia lyg ir guma. Bet be jos tikslaus smūgio neišgausi. Jau kiekvienas turėjome  savo mylimą lazdą ir naktį galėjo pasakyti kuria vieta reikia  mušti rutulį kai tiesus ir kuria kai savas. Bet nauja gumelė ant lazdos galiuko  būtų išgelbėjus padėtį. Bet jų niekur negalėjome gauti.

Mėgdavo biliardą ir Kostas, skyriaus viršininkas, didžiulis vyras, bet be vienos kojos. Sakė tuoj gaus superkoją, protezą iš švediškos medžiagos. Kai gavo iškart atšlubavo pasirodyti nauja koja. Nu sakė šedevras, palietus  kaip tikra koja  beveik. Labai gera švediška medžiaga. Vyrai sako: tai parodyk. Kostas atsmaukė kelnių klešnę. Pačiupinėjo vienas, pačiupinėjo kitas – o bliamba, minkšta maloni medžiaga, bet su sveiku kietumu smūgio tikslumui, lyg  guma, lyg dar kas, bet biliardo lazdų galams 1000 procentų tinkama. Taip Kostui ir pasakėme.

-         Ne,  - atsakė Kostas,  - tai mano koja. Neduosiu.

Per kelias dienas, pasiremdami mechanika,  medžiagų atsparumu  ir kitais įtikinėjimo metodais (kliuksinčiais), įtikinome ir įsitikinome, kad nupjovus plonai ir atsargiai paviršinį sluoksnį nuo kojos nieko neatsitiks. O tik gausime  visi, tame tarpe  ir Kostas, tik didelį malonumą nuo tobulo žaidimo biliardu. Kostas pasakė aš pats bei su geru peiliu atskėlė kojos gabaliuką kaip tik keturiems lazdų antgaliams.

Kaip mes žaidėme tada - kaip švediški dievai! Savi guldavo į lūzas neįtikėtinom trajektorijom.

Ir kai   tie antgaliai sudilo, Kostas atsidusęs vėl pjovė ploną ploną savo kojos gabaliuką... vėliau išėjau iš to darbo ir nežinau kiek Kostas nuskobė  savo koją. Dar ne kartą galvoju.

Nes biliardo rutuliai su nauju švediško protezo medžiagos antgaliu guldavo į lūzas fantastiškai...

Kaip suteikiamas nedidelis stresas Taškento taksistui

Neaprašytų memuarų krūvos senka. Ir tenka vis dažniau ištraukti tokius, kur aš bjauriai taupau centuką ar šiaip negražiai apgaudinėju žmones tiesiog dirbančius savo darbą.

Dar vienas toks bjaurokas memuaras.

Įvadiniai  istorijos duomenys tokie. Rusiškai laisvai skaitau galima sakyti be akcento, o kalbu su nedideliu pribaltijsku akcentu. Labai susikaupęs galiu kelis sakinius pavaryti beveik kaip tikras rusas, ypač jei klauso nerusas ir iš toliau.

Antras šiai istorijai  būtinas elementas:  Balkanų moteris Taškente su sulaužyta  koja įtvare, mažei tik pusantrų   ir ekskursauti po miestą  galime tik taksi.

O užsienietis, juolab šviesus  europietis,  moka už viską Uzbekijoje trigubai.  Rusai iš Rusijos Federacijos ir tie moka pigiau daugelyje vietų. Net muziejuose jiems atskiri pigesni tarifai. Jie kaip ir savi. O jau ES gyventojas  mokės ir trigubai, ir keturgubai. Kai kur net apsimesdavome rusais ar vietiniais Taškento rusais, bjauriai taupydami centus ir taip neparemdami Uzbekistano ekonomikos. Iki šiol vakarais prieš miegą gėda.

Taigi kaip vyksta pigaus taksi samdymas Taškente. Pakeliu ranką ir stoviu.  Po minutės koks žmogelis jau kala per ševrole (Uzbekistane kitų mašinų beveik nėra, turi jie ševrole pas save gamyklą) stabdžius. Aš prie takso neinu. Rėkiu iš tolo švariai  taškentskai:

-         На Сарыкульскую за мостом.

Jeigu tūpas taksistas nežino tokio žinomo taško, tai jis yra nevietinis ir aš jam dar turėsiu rodyti kelią nuo geležinkelio stoties. Maksimali kaina tokia tūpam taksistui – 3000 somų. Jei taksistas  linkteli – tai žino. Tai reiškia jis fruktas kietas. Ir reikia jį dabaigti žiniomis:

-         Старaя Tезиковка,  бывшая Першина.

Taip mestelėjus gilias Taškento  geografijos žinias – kaina tik 4000 somų. Esu aiškiai savas, vietinis. Uzbekai gatves neseniai pervadinę uzbekiškais pavadinimais, bet šios sovietinės imperijos rytų  atplaišos  gyventojai tebevartoja senus pavadinimus.

Kainą vietiniams  greit suderame (3000 arba 4000) ir drąsiai lipame į taksi. Mažė savo mėlynomis akimis ir visiškai šviesiais  plaukais sukelia lengvą įtarimą. Bet mes visada tylime kol nesulipame pilnu ekipažu. Tokia taktika. Pradedame važiuoti tada jau prašnekame lietuviškai.

Taksistas krūpteli. Veide jo susimeta gilaus rūpesčio raukšlės.. Ir jis paklausia: iš kur jūs? Gauna atsakymą – Lietuva. Ir tada jau visai nuliūdęs taksistas tepaklausia – jau Europos sąjunga? Aha, jau penki metai, atsakome niekšiškai. Likusį kelio gabalą taksistai važiuoja liūdname transe, tylomis skaičiuoja savo nuostolį. Nevietiniai rusai – reiškia  turėjo gauti visus  6000 somų. Jei iš evrosojuzo ir ne rusai  tai  visi 10000 somų.

Prakeikti fašistai imitavo tikrus taškentiečius.

Vienas vargšas taksistas net išmaldavo  iš manęs 2000 virš suderėtų, kai emocingai  papasakojo nuvežęs kaip jam skaudu prarasti turėtus gauti iš mūsų ne mažiau 10000, vaikai badauja ir kaip jį apmovėme. Nužudėme faktiškai...biznį  sugriovėme...

Serhijus Žadanas “Vorošilovgradas”

Žadaną pamėgau kai jis nepelnytai Lietuvoje atpigo iki 10 litų. Toks paklaikęs parūkantis žolę anarchistuojantis jaunuolis  iš posovietinio Charkovo, principingai rašantis tik ukrainietiškai, blaškėsi po gyvenimą ir vakarinę  Eurazijos dalį . Ber rašė taip, kad įsukdavo  grožio banga kiekvienoje  pastraipoje.

Dabar rusiškai išleistas pirmas  jo tikras romanas – Vorošilovgradas. Ir dabar tai jau tikrai nebus kam jo leisti Lietuvoje. Raudonokai visų keistų knygų leidyklai (ji leido Žadaną anksčiau) nereikalingas naujai iškeptas konservatorius. 

Vorošilovgrade Žadanas rašo apie vyrus, kurie gina savo benzino kolonėlę, savo moteris, savo žemę, savo vietą. Rašo apie  bendruomenę, kuri susirenka neleisti skriausti savų. Ir dar tai vyksta fantastinėje aplinkoje, stepėse kur Eurazijos kraštas, biznesmenas pusryčiams nusišauna avį, važinėjama niekur neinančiu geležinkeliu, rūke kontrabandininkai  naktimis kerta pasienį ir geležinkelį, mongolai keliauja į ES, moterys geros ir guodžia vyrus, vyrai kovoja arba važiuoja su reikalais.

Puiki knyga, puikus rašytojas. Retai taip skonėjausi knyga  šiais metais kaip Vorošilovgradu.

Jei slavams vėl pribręs politinis reikalas  duoti nobelį –  tikrai Žadanas bus pirmame kandidatų  trejetuke.

Kompotai

Ankstyvoje jaunystėje pereinamajame laikotarpyje nuo besimokančio link dirbančio išgirdau labai karštus pažadus apie šviesią savo karjeros perspektyvą.

Tada buvau praktikoje  - rimti žmonės statė Kretingoje grūdų elevatorius, o aš ten turėjau praktikuotis, tai yra mokytis iš rimtų statybos specų. Statybos vadovas buvo gana menkutis iš pažiūros žmogutis. Tačiau tais sovietų laikais statybininkai statė  ir instrumentais, ir keiksmais. Tai tas menkutis iš pažiūros žmogutis kaip pavarydavo triaukščiais – visi iki vieno, net rūsčiausi brigadininkai, nustėrdavo, sumažėdavo  ir puldavo  prie savo darbų.

Kelias dienas paslampinėjus man po objektą be aiškaus tikslo galų gale man buvo rasta vieta. Prie įvažiavimo į statybos teritoriją su vėliavėle nukreipinėti betono mašinas ten kur reikia. Iš ryto meistras pasakydavo kiek kuriai brigadai šiandien užsakyta betono, aš lengvai paskaičiuodavau kiek kuriai teks  mašinų ir prie vartų su vėliavėle tris nukreipdavau vienai brigadai, ketvirtą mašiną kitai. Vėl trys vienai, ketvirta kitai. Buvo dar šiltas metų laikas ir smėlio krūvoje išsėdėjau patogią formą pusiaugulomis, vairuotojai jau žinojo kur sėdžiu ir tik lengvu raudonos vėliavėlės mostu reguliavau   betono srautus toje visoje didelėje  statybos teritorijoje.

Statybos vadovą aišku nervinau savo pusiaugula  poza, bet iš esmės jis manęs negalėjo ištraukti iš smėlio krūvos, nes tada reikėtų kokį kvalifikuotą  statybininką vistiek kišti į tą smėlio krūvą. Tai jis per meistrą man nurodė  papildomą funkciją, kurią vėlgi galėjau atlikti pusiaugulomis – ant manęs užrašė gerą atlyginimą beveik 300 rublių į mėnesį, .paleis savaite anksčiau iš praktikos (man reikėjo į kalnus), bet atiduosiu tris  ketvirtadalius  algos fondui nenumatytiems atvejams. Man liks apie 70.

Aš sutikau.

Algų mokėjimo dieną meistras akimis manė ganė nuo pat ryto. Vos tik gavau pinigus ir pasirašiau kasininkei algalapyje nuvariau į valgyklą pavalgyti. Nes jau porą savaičių faktiškai badmiriavau. Prisikroviau pilną padėklą maisto. Meistras šalia pasiėmė kompoto. Susėdome prie vieno staliuko. Meistras pasakė: valgykloje tu neduok, išeisime į lauką.

Aš atsakiau – išvis neduosiu. Man pinigų irgi reikia. Praktikos parašus susitvarkiau anksčiau.

Meistras išpurkštė kompotą ant stalo. Tu žinai ką mes tau padarysime? Aš skaniai valgiau ir su pilna burna maisto į diskusijas apie hipotetinius veiksmus nesileidau. Dabar norėjau tik valgyti. Tai netikėtai stipriai  paveikė meistrą ir jis palikęs savo kompotą  išbėgo.

Grįžo su rimtu statybų vadovu. Tas irgi pasiėmė kompotą ir prisėdo prie mano stalo. Rėkti  valgykloje kaip ir neišėjo. Buvo aplinkui daug žmonių. Aš vis dar valgiau. Jis pasigrožėjo mano apetitu. Ir pasakė:

-Tiek to, tau paliekame šimtą rublių .

Ir štai šioje vietoje man atėjo į galvą mintis, kuri pravertė po to labai gyvenime. Jų derybinės pozicijos labai silpnos. Vieta deryboms tinkama – nerėks ir nemuš. Jie nebeturi kozirių. Aš baigiau valgyti. O aš  turiu visus pikus  – beveik trys šimtai mano  rankose. Jie tik gali paspringti kompotu.

Galų gale po kelių raundų kompotų sutarėme – atiduodu  pusę sumos 140 rublių. Man liko irgi 140. Man liekanti suma nuo pirmo kompoto iki paskutinio kompoto  padvigubėjo.

Tada ir išgirdau tuos pranašingus statybų vadovo žodžius apie savo šviesią karjeros perspektyvą atsisveikinant:

-         Toli, bachūras,  eisi, jei nelaimingų atsitikimų tau neatsitiks...

Tuo pažadu tikėjau ir karjera iš tikro nusisekė pusė velnio.

Viktoras stebisi

Viktoras prisėlino prie atsišaudymo angos savo troboje ir vėl, jau kažkelintą kartą per tas dvi savaites, iškart tik pažvelgus angon į akį pataikė kažkuo minkštu rudu ir šiltu. Tačiau  smirdėjo. Viktoro akis nerviškai sutrūkčiojo. Pats  nusikeikė:

-         Nu vysi prieš mani. Ikanomika mano jiems necinka.

Pagalvojo dar: o va kolegai  Bidzinai tai lengviau. Jis jau pažadėjo boržomį ir Kachetijos vyną vėl grąžinti rusams ant prekystalių, o mainais  atgauti Abchaziją ir  Cchinvalį. Kad man tokios sąlygos - atiduočiau vėl Lietuvai  prieš antrą turą Šalčininkus su Maišiogala ir gal net  Visaginą su atomine. Vot kaip dievą myliu. Visa Lietuva ant kelių  klūpotų tada kaip per atlaidus. O dabar cik ikanomika ir babkės..

Dar pažvelgė pro angą. Turniškėse vaikėsi jo paskutinius rinkėjus Kubilioko ir senelio Ansbergio  vyrai su štakietais. Viktoras nusispjovė, ar tokie bailūs turi būti  bachūrai?  Pinigus paėmė ir visi beveik į krūmus....Keli bachūrai pamatė Viktoro akį ir suriko:

-         Viktoras, gelbėk.

 - Cik po antro rinkimų turo,  - atsakė Viktoras ir vėl nusivalė nuo veido naują minkštą rudą ir šiltą. Tačiau  smirdantį. Akis vėl nerviškai sutrūkčiojo

Iš emigrantų laifo: Džekas

Gal pamenate anksčiau rašiau apie emigrantą, kuris net ir feisbuke neturi ramybės nuo moterų, jos ten jį karštai dalinosi, net įsivėlė anglų policija į moterų dalybas. Susinervinę polismenai vieną kovotoją tik su kojinėmis paleido kitame miesto  galė atvėsimui.

Rasite blogo kairėje pusėje po etikete  Anglija tas istorijas  jei nepamenate. Arba šio teksto apačioje etiketę Anglija

Tai štai minėtas emigrantas galų gale susitupėjo, aprimo ir su viena moteriške kuri turi dukrą  jau gyvena kartu meiliai stabiliai ir net pusę metų. Buto nuoma irgi stabilizavosi. Alga gera. Fabrike  matyti karjeros perspektyvos. Gyvenimas vienu žodžiu rieda tiesia  vaga..

Tad prisireikė jam normalaus šeimyninio gyvenimo simbolio – katės. Lietuvoje visada augindavo katę. Ir principingai į šeimos draugus  pasirinko vyriškį – mažą naglą gražutį juodai baltą katiną Džeką. Džiaugėsi juo dvi savaites.

***

Vakar liūdnai pranešė: Džekas yra  Tekila.

Mergaitė vėl....

Mažė kalba - 3

Kartais susirūpinu mažės kultūriniu lygiu. Vakar vėl tas pats susirūpinimas mane ištiko ir sakau mažei:
- Gal knygutę paskaitom. Va Liūtas karalius.
Mažė linkteli:
- Gerai. Tik tyliai skaityk. Aš filmuką žiūriu.

Devintas rikiuotėje

Tikriausiai  visi yra padalyvavę  pramoginiuose renginiuose  Kernavėje ar Trakuose kurie vadinami gyvąja istorija. Žiedžiamos  puodynės iš molio ir  dekoratyviniai riteriai atlieka baletą su kardais. Tačiau būna ir kitokia gyvoji istorija.

Mus perspėjo – Jonas vyras rimtas solidus, buvęs kramtomos gumos gamyklos bosas ir net gali nepriimti gyventi tai porai savaičių. Priims tik jei jūs jam patiksite  – viena sąlyga. Prieš mišias tame šiauriniame Ilinojaus valstijos miestelyje spėjome tik pasisveikinti. Jau po mišių, kurias atliko toks čigoniškas katalikų kunigas, kad jau žvalgėmės ar  tai Tikėjimo žodžio bažnyčia, o joks Rymo katalikų sambūris, taigi jau po mišių pradėjome pažindintis. Kas iš kur. Jonas buvo rūstus. Jautėme  – oi pirksimės už savo babkes viešbutį.  Netyčia pasisakiau  - kilimo  iš Vyžuonų.

 - Iš VYŽANŲ? – vos nenukrito Jonas nuo bažnyčios laiptų. Iškart perėjo nuo American Lithuanian  su gerrra raide R į aukštaitišką šnektą. Jis irgi buvo iš Vyžuonų, gerai pažinojo mano senelį ir  visą giminę. Mes su kolega džiugiai  buvome priimti į didelius Jono ir žmonos namus dviems  savaitėms  su geriausiu kanadišku viskiu ir puikiu maitinimu. Teko prisiminti visą gimtojo Jono miestelio topografiją, keliukus ir visus pusšimčio metų pletkus apie kaimynus. Savaitė tekėjo sklandžiai ir maloniai, tik Rokfordo policijos ekipažas  mus sekdavo kai eidavome stažuotės vieton. Vieninteliai miestelyje vaikščiojome pėsti. Tai savaime suprantamas šerifo murodymas mus sekti. Vietiniai  matyt gimdavo  mašinose, daugindavosi ir mirdavo ten pat.

Taigi gėrėme vakarais kanadiškąjį,  plepėjome jau visą savaitę ir Jonas ūmai prisiminė kalbėdamas apie kažką, kad tai buvo tada kai jie išėjo į rinktinę. Generolo Plechavičiaus. Jono žmona išsigandusi pakilo.  Jonas pradėjo kalbėti kapotai, atskiromis frazėmis - Ašmena, kas dešimtą, šalia manęs. Verkė tikromis ašaromis  ir purtėsi  visu kūnu. Mes nebeatpažinome buvusio  didelės Amerikos gamyklos boso. Žmona parodė – išeikite. Nervinis priepuolis. Jam negalima apie Plechavičių ir rinktinę. Tada rikiuotėje jis buvo devintas ir sušaudė jo draugą – dešimtą.

Tai buvo tikra gyvoji žiaurioji istorija ne iš knygos. Kažką kažkur prabėgšmais buvau girdėjęs apie decimaciją Ašmenoje, kad vokiečiai sušaudė kas dešimtą plechavičiuką už  ką tik suformuotos rinktinės  bailumą  pirmame mūšyje prieš lenkus. Nuo tada visada prisimenu devintą rikiuotėje  kai kalbama  apie plechavičiukus  ar Plechavičių. Vietinės rinktinės tragediją  mačiau  gyvai.

Esto doleriai

Taip susiklostė  tolimais  Vilniaus brigados klestėjimo bei  kitokios  kapitalizmo aušros Lietuvoje laikais, kad estas paliko Lietuvoje  vagoną su kroviniu. Estui buvo blogai ir aš pagelbėjau. Gelbėjimo operacija buvo sėkminga ir estas kitame laido gale ryškiai su palengvėjimu atsiduso, kai jam po visų reikalų  liko iš to vagono apie  16,5 tūkstančio Amerikos dolerių ir rami galva – bo pinigus turiu  aš ir greit atiduosiu.

Deja, kapitalizmo aušroje nėra pradinio kapitalo. Na žinote pirmas  milijonas kuris kruvinas ir taip toliau. Ir kadangi dar buvo galimybių greitai prasukti tuos esto pinigus jie ir buvo prasukti. Tik jau nebepavyko iš viso puikaus plano  vienas žodelis   - greitai.

Du mėnesiai ir estui,  ir man  besukant  tuos pinigus prailgo. Kol vieną kartą ramusis estas pratrūko keiksmais ir pradėjo vardinti blogų vaikinų iš Talino klikuchas ir pavardes. Buvo net armėniškos. Ir dar net pasakė – jų atstovai  tikrai atvažiuos pas tave. Pasitikrinau  vėliau pas kai ką – aha, rimtos pavardės ir klikuchos...

-         Nūū, Urmas, začem tak, vsio sdelajem - atsakiau, bet pradėjau krutėti.

16,5 tūkstančio Amerikos dolerių tai dabar gal nieko, tada tai buvo maždaug keturi vieno kambario butai Lazdynuose. Na gal trys. Per savaitę sukrapščiau. Šaltiniai buvo skirtingi, tai kaip filme gražiai sudėti į lagaminą pagal nominalus nepavyko.  Tik  marga įvairialypė krūvelė  žalianugarių suspaustų gumelėmis.  Nominalai dažniau  po 20 nei po 100. Buvo ir po dolerį...

Urmas sutiko tik su viena nuolaida, pinigų perdavimas vyks Lietuvoje, Pasvalyje, aikštelėje prie bažnyčios.  Nes tada  dar veikė sienos tarp visų Baltijos šalių ir su pinigais grynais rizikos daug. Jei deklaruosi – muitininkai perduos pakelės plėšikams, jei ne - dar ras netyčia.

Nusisamdžiau vairuotoją su nežaisliniu pistoletu, daugiau žadėdamas  įtraukti  į reikalus, nei pinigais. Ir išvykome.

Atvažiavome valanda anksčiau, pinigus palikome konspiraciniame žiguliuke. Konspiracinis  nes visai  giblas iš išorės. Tik motoras žvėris. Patys kavinėje prieš bažnyčią susėdome ir žvalgėmės ar ramu.

Estas atvyko su naujausia Opel Vectra. Bet su jau matytu vairuotoju ir jokių netikėtumų neturėjo su savimi. Net kalbėjo ramiai. Pinigus skaičiavome visi keturi sulipę jo vektron. Pistoleto Urmui nerodėme. Jis mums irgi nieko nerodė. Atsiskaitėme,  paspaudėme  rankas ir estai išvažiavo.

Šiame memuare  kulminacijos nebus. Jokių šaudymų, gaudymų, nes gi aš pats gyvas sveikas kaip suprantate iš gausių memuarų.  Ir vėliau gyvenime su kitais partneriais atsiskaitydavau anksčiau ar vėliau. Liko tik vienas moralas iš esto. Kurį jis pasakė maždaug  po dviejų savaičių kai paskambinau dėl kitų vagonų:

-         Ne, vagonų daugiau nebus. Labai jau varganu  darbu uždirbti atrodė tie  tavo doleriai ir tavo maišiukas iš  Amsterdamo oro uosto. Sėkmės tau gyvenime.

***

Bliamba, o aš taip stengiausi. Net į maišiuką gražų užsienietišką dolerius dėjau...

Du Bucharos fotografai

Du Bucharos fotografai

Bucharos žydų laidotuvės

Kai mano moterys apsirgo skrandžiu vieną vakarą jos išleido mane vieną paslampinėti po Bucharą. Gyvenome viešbutyje beveik senamiesčio centre prie pat Liabi-Hauso tvenkinio. Vienas sugalvojau paeiti kiek į šonus, praplėsti turistinės Bucharos ribas. Gretimame  kvartale  užtikau Bucharos žydų (tokia visiškai atskira tauta) sinagogą, bet ji buvo užrakinta. Senukas  iš kitapus gatvelės  šūktelėjo – vėliau atidarysime. Užeikite dabar čia. Tai buvo fotografijų nedidelė galerija. Tada pirmą kartą pamačiau Anzoro Bucharskio fotografijas. Galerijoje jis taikliai taikė tiesiai  į piniginę turistams. Buvo pilna realios  Uzbekistano egzotikos – išsišiepęs korėjietis su šuns skerdiena  maistui ir t.t.. Pasidrovėjau  paklausti  ar Anzoras iš Bucharos žydų.  Bet įsidėmėjau šį vardą ateičiai.

Nuklydęs dar toliau link Samanidų mauzoliejaus jau beveik neturistinėje Bucharoje radau dar vieną karavansarajų su  dirbtuvėmis ir visokiais kultūriniais objektais. Ten nuobodžiavęs žmogelis maloniai pakvietė vienos galerijos vidun. Vėl fotografas. Vėl  tos realistinės bet egzotinės šalies fotografijos, buvo ten ir kažkur anksčiau matytas garsusis čigonas  vagiantis vandenį – firminė Šovkato Boltajevo fotografija. Išsikalbėjome,  fotografas buvo tyliakalbis  ir labai kuklus. Pasisakė esąs iš ironi. Tada nesupratau to reikšmės, bet vėliau sužinojau – ironi buvo persų vergų kasta Bucharoje. Bene žemiausias visuomenės laiptelis. Šovkatas gerai žinojo Sutkų. Labai gerbė visą Lietuvos  fotografijos mokyklą.

O kaip gyvenimas – atsakė labai sunku. Nemoka jis prie dabarties rinkos ir kitų dalykų prisitaikyti. Kai paminėjau Bucharskio galeriją, atsakė aha, anas tai  gerai prisitaikęs. Bucharskis net  Maskvoje masterklasus, parodas  daro. Paminėsiu – Maskva uzbekams tai ir Paryžius, ir Niujorkas, nėra galingesnio miesto pasaulyje. O jis va užkampyje, niekas čion beveik neužeina. Darbų neperka. Nors jo fotografijos gal ir geresnės.

Tai va. Bucharoje du fotomenininkai ir tie nesikalba. Bucharskio pilna internete ir ten jo fotografijos  taip gražiai žaidžia šviesa,  spalva ir egzotika. O Boltajevo juodai balto realizmo internete beveik nėra. Jis nemoka gyventi šiuolaikiškai. Čia įdedu Š.Boltajevo fotografiją. O Anzoro foto nuorodoje:

 http://pavel-kosenko.livejournal.com/400259.html
 

 Įžūlus jaunimas atima iš senųjų meistrų duoną...kaip tai pažįstama...

Emanuelės kova

Apie naujausius Vakarų išradimus ideologinių  diversijų prieš brandų socializmą sferoje  sužinojau  apie 1979-1980 metus. Puikiai  žinojau Queen, džinsus, kramtomąją gumą  ir radiją, tačiau tada pirmą kartą išgirdau apie mažus kompiuterius kurie gali laisvai perdirbti milžiniškos apimties informaciją  ir ja keistis privačiai. Šaltinis iš aukštai sakė – ideologinis pavojus, ojojoj  ir po kelių metų partija Taškento konferencijoje sustiprino rusų kalbos mokymą. Taip durnai sureagavo į tokius pavojus kaip kompiuteris ir Emanuelė.

Vakar mirusi Emanuelė irgi buvo viena didžiausių CCCP griovėjų. Apie 1985 –86 metus Vilniuje pasklido nauja pramoga. Susimeti po 25 rublius, buterbrodai ir  kiek  alkoholio,  apie 20 žmonių susigrūdę vienam kambaryje žiūri kiaurą naktį video. Pinigai video suteneriui, jie videoaparatūrą  pirkdavo pas jūrininkus Klaipėdoje, 7-8 filmai per naktį įvairaus žanro. Pirmiausia Emanuelė ir Istorija O. Po to kokie Suvalgyti gyvi ir Gyvieji numirėliai. Dar kokia aštri dokumentika, parodydavo ir kokį sensacingesnį rimtą filmą. Filmai įgarsinti tokio nepamirštamo sniaukrojančio pro nosį ruso vertėjo. Sako  užsispausdavo nosį specialiai,  kad neatpažintų kam nereikia. Filmus parinkdavo gyvo demokratiško balsavimo būdu. Bet jei dabar prisiminti balsų daugiausia visada surinkdavo   Emanuelė. Jos vienos buvo gal šeši filmai. Ji viena savo liaunu nuogu kūnu stodavo  prieš milijoninę ideologinių darbuotojų bei  KGB armiją. Ir laimėdavo.

Aišku partija lengvai nepasidavė. Ji  priešinosi. Štai slaptieji video salonai buvo gaudomi taip: kvartale naktį išjungiama elektra. Jei  iš kažkur pliupteri  krūva žmonių svajingomis akimis – čiupk, griebk - aiškūs emanuelistai. Taigi iš buto po peržiūrų liepdavo išeiti su pauzėmis  ir po du.

Aišku  pasodindavo pogrindinių peržiūrų organizatorius. Bet pelnas buvo toks greitas ir nežmoniškas (per vakarą įplaukos gerų trijų mėnesinių atlyginimų), kad į pagautų vietą stodavo nauji ir nauji emanuelinio fronto  kovotojai.

Aš pamenu filmus žiūrėdavau pas Seriogą Viršuliškėse. Serioga gal dabar jau miręs, nes ir tada jau buvo nestiprios sveikatos, kažkas blogai su kojomis ir širdimi, vietoj filmų linkdavo virtuvėje panaikinti atsineštus žiūrovų alkoholius. Nes pirmus kartus taip buvo įdomu, kad ir gerti nesinorėdavo. Kitas jau tiksliai amžiną atilsį videoperžiūrų magnatas Mongirdas prie Dzeržinkės turgaus taip pat  neilgai išsilaikė – prasidėjo jam didelės problemos. Bet po kiek laiko perestroika ir glasnost pabėrė visai viešus videosalonus. Ten dar Emanuelė tęsė savo pergalingą  žygį naikindama paskutinius komunizmo likučius mūsų sąmonėje.

Taigi kaip keistai sukasi istorijos ratas ir kas sunaikina imperinius monstrus – gražios nuogos moterys. Amžiną joms atilsį.

Viktoras generuoja

Viktoras jau buvo beveik išsimiegojęs po rinkimų, bet vėl rytą prie jo trobos su gonkomis Turniškėse pradėjo būriuotis bachūrai ir triukšmauti. Viktoras susinervino, nū kas vėl, bet atsikėlė. Juk bachūrai jo patys tikrieji rinkėjai. Užsitempė savo raudonuosius šarovarus ir žengė šokuojančiu pachano žingsneliu ant gonkų:

-         Nū labas rytelis , bachūrai.

-         Labas,  Viktoras, - suošė rinkėjai

Išėjo į priekį pats drąsiausias ir maigydamas rankoje kepurę išmemleno:

-         Viktoras, tu mumi paaiškink paprastai – kas tas yr generuojanti ikanomika. Juokiasi visokie  portugalai iš mumi, kad nesuprantame.

-         Gerai, klausote visi čia. Aiškinu. Vot paimu 10 litų, duodu juos jumi kiekvienam prieš rinkimus, tai yra generuoju. Aš gaunu jumi balsus. Aišku?

-         Aiškuuuu,  - suošė bachūrai, -  visiii  gavooom...

-         Toliau. Dabar aš imsiu iš biudžeto ir pats generuosiu tuos pinigus. Kai vėl bus rinkimai duosiu jumi jau po 20 litų. Vot ir generuojanti ikanomika.

Žmonės skirstėsi nenoromis, ilgai dar aptarinėjo generuojančią ekonomiką ir vis džiaugėsi  per kitus rinkimus gausią dvigubai

Ūsai

Mažė prieš kelias dienas ilgai tylėjo toli nuo svetainės ir nerimastinga tyla palaužė Balkanų moterį. Ji nuėjo išsigandusi pažiūrėti kas vyksta. Mažė virtuvėje ant grindų dvigubu nelsonu buvo užlaužusi katei kaklą ir ant tų pačių grindų mėtėsi daug nukirptų baltų šerių. Mažė tylomis ir susikaupusi žirklėmis taikė į dar likusį katei nebedidelį orumą.

Aišku BM atėmė žirkles, bet jau man įvykį atpasakojo nesulaikydama pro ašaras juoko. Aš išklausiau įvykio versiją ir pasidariau savo išvadas. Pats nusidžyrinau ūsus. Šiek tiek iš solidarumo su kate, o šiek tiek ir dėl viso pikto.

Vakarais kai mažė užmigdoma  katė ateina pamurkti pas mane ant kelių ir trinasi šiurkščiais ataugančių ūsų galiukais. Aš atsakau  tuo pačiu. 

Džiaugsmas buvo ankstyvas

Važiuojant nuo Jasų į Bukareštą kelias beveik puikus ir galima atsipalaiduoti Rumunijos stebėjimui ir kas vyksta pakelėse. Ogi Vincea regione pakelėse vis dažniau matome vyną ir kitus puikius žemės ūkio produktus kaip pavyzdžiui  persikus.

Keliolika kilometrų tokio vaizdo ir aš paklausiau Balkanų moters;

-         O gal ir neblogai būtų sustojus, laiko yra, vakare paragautume tikro liaudiško rumunų  produkto.

Dar papasakojau kaip teko žiauriai trankyti galva sieną iš apmaudo  neparagavus panašaus  pakelės produkto Austrijoje. Ten jis buvo faktiškai nemokamas. Rumunijoje  bus  tas pats. Įtikinta  mano  moteris  leido sustoti.

Valstietis su sena Dacia kalbų nemokėjo, bet ženklais parodžiau norįs išgerti daug šito produkto. Bagažinėje  Rumunijos lygumų sūnus turėjo šlangelį nusiurbti iš didelės talpos vyno paragavimui. Atsargiai siurbtelėjau  balto ir  po to vino rošu(raudono vyno).Ohooo, intensyvus paprastas ir tirštas raudonas vynas. Puikus produktas.  Imsiu, tik kiek? Paskaičiavau, skiedžiant vandeniu (nes labai intensyvus),  10 litrų savaitei prie jūros bus pats tas. Paklausiau dieči  ke kosta (tai maždaug mano supratimu rumuniškai reiškia kiek  dešimt kainuoja)? Bet valstietis suprato. Atsakė kainą  - o jeee, tinkama  piguva visiška. Prileido man vieną didelį indą to savo  vino rošu. Paėmiau pas valstietį dar persikų  ir laimingas  su vyno  bambaliu  nustraksėjau  pas savas moteriškes link opelio. Moku ir aš apsipirkti  pigiai bei gudriai. Ne tik Balkanų žinovė.

Valstietis dar kažką aiškino ir rodė dar bagažinėn, bet aš sakiau:  Ok, gudbai. Viską jie tau parduotų, tik pirk.

Po keliolikos  kilometrų  Balkanų moteris  pasidomėjo kokia  kaina  to  vyno, kad aš toks laimingas. Atsakiau už 10 litrų paėmė tik n lėjų.

-         O tai kur antras bambalis, - paklausė Balkanų žinovė.

-          Koks antras, vieną paėmiau, - kiek pristabdžiau ir įtariau jau negerą dalyką.

-         Čia penki litrai, - paaiškino ji.

Nebegrįžome pasiimti palikto bambalio. Per toli.

Bliamba niekingas beraštis valstietis nesugebėjo man paaiškinti, kad privalo  už tą kainą man paduoti dar vieną 5 litrų bambalį. Bandė tiesa, bet aš skridau laimingas ant sėkmingo biznio sparnų ir į vietinių slebizavojimus nebekreipiau dėmesio.... Kelias dienas, vos pasiūlęs vyno, gaudavau barti. Tad pajūrio poilsio pradžia kiek atsirūgo. Juolab kad Eforie Sud kurorte  vynas buvo nelabai brangesnis nei pakelėje.

Moralas – nesidžiaukite per anksti. Pagalvokite ar jau viską paėmėte. Tinka ir rinkimams.