2012 m. gruodžio 30 d., sekmadienis
Mini
Mini sijonai atsirado apie 1967 metus ir iškart nuo to prasidėjo pasaulyje bardakas. Maištai Paryžiuje Prahoje et cetera. Moteris, nors kiek daugiau apnuoginta, prie gero ir padoraus gyvenimo negali privesti vyrų. Trumpi moterų rūbai ar plaukai - ilgos revoliucijų dienos.
Tarybinėje Lietuvoje man rodos mini mada atsirado porą metų vėliau. Tada dar buvau pradinukas, bet supratau, kad tai jau įdomu. Iš mokyklos atvažiuodavau į tėvų gamyklą pavalgyti. Turėjau blatą - apsauga mane pažinojo ir įleisdavo pavalgyti. Mat motina dirbo su atlyginimais buhalterijoje. O tada pinigai buvo mokami asmeniniu būdu per kasininkę. Tad aš buvau kaip privilegijuota klasė. Tai toje pažangioje gamykloje pasirodė beveik pirmosios mieste mini. Ir darbuotojai pagarbiai apžiūrėdavo ir aptardavo pirmą kartą gerai matomas moterų kojas. Galite įsivaizduoti kaip man pradinukui buvo pamokoma klausytis vyrų, guviai aptariančių mini sijonų pranašumus.
Bet dar po kelių metų stipresnis raudonas minis gyveno prieš mūsų buto langus tokiame bendrike. Futbolą tai visi gatvės banditėliai priimdavo mane žaisti, nes mokėjau. Tiesa gaudavau niuksus, bet tai tik sustiprino mokėjimą stovėti ant kojų. Kas gyvenime pravertė. Bet pažaidę jie pasiimdavo šunį, o manęs neimdavo. Ir eidavo priešais mano buto langus švilpti raudono minio savininkei. Kad ji išeitų su jais.
Net aš suvokiau kokia gera buvo tos minėtos savininkės figūra. Tik durna boba susidėjo su Dzeržinkos banditėliais. Banditėlių jau vos vienas kitas gyvas, matau palei turgų. Daugumos jau matyt nebėr. Alkoholis ar peiliai anksti pribaigė juos. Raudonminė irgi vėliau šlitinėjo girta ir be minio jau. Šiukšlė gyvenimo ir tiek. Bet mano iniciacija į vyrų pasaulį prasidėjo nuo jos ir nuo futbolo kai atsilaikydavau prieš banditėlių niuksus ir kai grauždavau nagus namie prie lango, kad manęs neima pasivaikščioti su ja.
Pats švilpti nemokėjau.
Dabartinis jaunimas nesuvoks to džiaugsmo kai laisvėja rūbai - atsiveria pasaulis - tau augant. Mačiau minių atsiradimą, liemenukų nenešiojimo madą...
2012 m. gruodžio 26 d., trečiadienis
Britaniškėjimas
Nuo suvartotų ir suvalgytų kalėdinių gėrybių į galvą netikėtai šovė viena mintis.
Filmai kurie patiko: Karaliaus kalba, šnipų filmas sudėtingu pavadinimu pagal Le Carre romaną, serialai kurie patiko: Profas, Šerlokas, Šarpas, Bynas. BM patinka sekmadieniais žiūrėti į Puaro nuo Telšių. Dar anksčiau patiko vienas toks komikas, su pachabna muzikėle ir gaudynėmis. Benis Hilas. Patiko olimpiada. Visi žiūrėjo Kembridžo hercogų sutuoktuves. Patiko hercogienė sesuo. Britai net nemuša mūsų gerai pažįstamo emigranto, kelia jam algą ir jis dar kyla fabrike pareigose. Net aukštąjį baigs fabriko kursuose. Tik nutrenkė kažkas važiuojantį dviračiu, bet gal ten ne anglai buvo. Britai Putinui neatiduoda pabėgėlių.
Premier lygoje geriausias futbolas. Anglų regbininkai prieš kelias savaites net įveikė kivius.
Anglai vieninteliai Europoje nepasiduoda ES nerinktų veikėjų diktatui. Dar Čarlzas Dikensas. Aišku Vinstonas Čerčilis ir baronienė Tečer.
Kiti Anglijos karaliai bus žymiai dailesni (dėka Spencer ir Midleton). Monarchijos institutas pagarboje.
Ir ką tai reiškia? Imperija nežuvo, ji tik įgavo kitas formas? Jei Amerika netikėtai nusmurgs - yra Vakaruose paruoštas ir laukiantis kitas lyderis? Monarchijų laukia šviesesnė ateitis?
Filmai kurie patiko: Karaliaus kalba, šnipų filmas sudėtingu pavadinimu pagal Le Carre romaną, serialai kurie patiko: Profas, Šerlokas, Šarpas, Bynas. BM patinka sekmadieniais žiūrėti į Puaro nuo Telšių. Dar anksčiau patiko vienas toks komikas, su pachabna muzikėle ir gaudynėmis. Benis Hilas. Patiko olimpiada. Visi žiūrėjo Kembridžo hercogų sutuoktuves. Patiko hercogienė sesuo. Britai net nemuša mūsų gerai pažįstamo emigranto, kelia jam algą ir jis dar kyla fabrike pareigose. Net aukštąjį baigs fabriko kursuose. Tik nutrenkė kažkas važiuojantį dviračiu, bet gal ten ne anglai buvo. Britai Putinui neatiduoda pabėgėlių.
Premier lygoje geriausias futbolas. Anglų regbininkai prieš kelias savaites net įveikė kivius.
Anglai vieninteliai Europoje nepasiduoda ES nerinktų veikėjų diktatui. Dar Čarlzas Dikensas. Aišku Vinstonas Čerčilis ir baronienė Tečer.
Kiti Anglijos karaliai bus žymiai dailesni (dėka Spencer ir Midleton). Monarchijos institutas pagarboje.
Ir ką tai reiškia? Imperija nežuvo, ji tik įgavo kitas formas? Jei Amerika netikėtai nusmurgs - yra Vakaruose paruoštas ir laukiantis kitas lyderis? Monarchijų laukia šviesesnė ateitis?
2012 m. gruodžio 22 d., šeštadienis
Avinėlis
Šiandien Kalvarijų turguje mėsos paviljone be darbo nuobodžiauja avienos pardavėjas. Galanda peilius vieną į kitą. Ūmai jausmingai užkalbina praeinančią su pudeliuku pensininkę:
- Ui, koks gražus tamstos avinėlis!
Pensininkė su siaubu lekia nuo jo neatsigręždama.
2012 m. gruodžio 19 d., trečiadienis
Žmogus iškankintas šampano
Dar neprasidėjo pačios šventės, o aš jau esu švenčių kankinys. Literatūra žino elektromonterį iškankintą narzano, o aš iškankintas šampano.
Įmonė mūsų didelė ir apie mane susiformavusi keista nuomonė, kad esu galingas ir didelis vyras. Bosai nupirko šampano po pigiai ir kokybė aiški. Kamščio jokia normali moteris iš to butelio išsukti negali. Ne kiekvienas vyras taip pat. Tad garbingos pareigos atidarinėti koletyvui šampano butelius teko man. Apie 100 nuo savaitės pradžios.
Šiandien aš jau streike. Du pirštai užklijuoti pleistru. Pūslės nuo šampano butelių atidarinėjmo.
Ar kas turėjo tokią profesinę traumą?
2012 m. gruodžio 17 d., pirmadienis
Operoje Aida
Buvome Metropoliten Opera HD operos Aida transliacijoje iš Niu-Jorko ir ten patyrėme kelis intelektualinius nuotykius.
Visą pirmą ir antrą veiksmą atkakliai laukėme garsiojo vergų choro. Antrame veiksme net pravarė per sceną minią vergų, bet jie kažkodėl neuždainavo. Balkanų moteris viena ausimi lyg ir girdėjo kažkur tolumoje fone tą melodiją. Tačiau ir trečiame, ir ketvirtame veiksme to choro nebuvo. Mes pasibaigus transliacijai jau net beveik garsiai skandalinome – tai kas kur ir kodėl nupjovė vergų chorą. Įtarėme italų klastą arba, kad Verdis kažuriame variante jos buvo choro atsisakęs, tai visi kaip dabar madinga grįžta prie varianto 1.0 tai čia taip ir bus. Bet likome nepatenkinti, bilietai po 100 litų ir tokie smulkūs sukčiavimai.
Namie BM pasitikrino gūgle. Jai buvo neramu.
Vergų choras yra kitoje Verdžio operoje Nabukas. Ką gi, reikia dažniau vaikščioti į aukštosios kultūros apraiškas...
Bet šiaip prie šios operos pastatymo matyt laisvalaikiu prisidėjo ir Bžezinskis arba kas labiausiai įtikinama - Duginas .Nes ji visiškai geopolitinė ir pranašiška. Tą operos esmę irgi vėlokai supratau tarp audringai besiliejančių morir, amore ir patria mia.
Radamesas (dainavo italas, taigi atseit Europas) myli Aidą (dainavo ukrainietė), bet jų meilei rezga pinkles faraono dukra Amneris (dainavo rusė). O daugiausiai intrigų prirezga Amonasras (gruzinas su baisiausiai besivartančiomis akimis, net galiorkose visi suprato koks tai klastingas veikėjas). Taigi Gruzijas surezgė intrigą, kurioje Europas padedamas Ukrainos išduoda tėvynę, Rusija myli Europą, bet jau nebegali jam padėti, nes anas per daug įklimpo į išdavystes ir dar priedo Ukrainos neišsižada.. Tada už bausmę gyvi užmūrijami kape Europas ir Ukraina, jie dar gieda meilės giesmes tarpu savęs. Bet kape. Gruzijas irgi lyg ir nudaigojamas už savo suktybes.
Lieka liūdna Rusija. Ji mylėjo, bet tie visi kiti buvo patys kalti dėl savo tragiškos lemties.....
2012 m. gruodžio 12 d., trečiadienis
Čirikas
Aš kaip tikras
idėjinis konservatorius auklėjau kieme vieną jaunuolį. Tiesa tada dar gyvenau
prie Kalvarijų turgaus tai toks
turginis kiemas buvo pilnas gyvenimiškų reiškinių, kuriuos lengvai galėjai
paversti didaktiniais..
Štai ir vėl toks
jaunuolis nusiskundė neturįs pinigų. Plačiu rankos mostu apėmiau kiemą ir
sakau:
-
Pilna
galimybių užsidirbti. Apsižvalgyk.
Jaunuolis apsižvalgė ir niūriai pamaskatavo galva. Nėra visai jokių
galimybių uždirbti kieme prie turgaus. Dar kartą liepiau pagalvoti ir jau visai
arti privedžiau prie rakinamų kiemo vartelių. Pirštu net parodžiau į vartelius.
Jaunuolis vis dar bukai tylėjo. Avinų proto brolis, pagalvojau, bet
ištiesiau konservatoriškąją meškerę;
-
Šeštadienio
rytą turgaus dieną atrakini ir lauki. Kai prašalaitis įvažiuoja užrakini ir
lauki. Išvažiavimas – čirikas.
-
A!!!! O jeigu muš? – apsidžiaugė ir
pradėjo galvoti savo galva jaunuolis.
-
Būsiu
balkone su švilpuku. Atbėgsiu jei kas, - nuraminau.
Pirmas pagautas čiriko mokėtojas sureagavo į pasiūlymą lengvai išvažiuoti
iš kiemo keiksmais ir šokęs mašinon brovėsi pro bordiūrus ir medžius taip, kad
apibraižė mašiną. Tačiau čiriko principingai nemokėjo. Nieko, surėkiau nuo balkono, pirmas blynas visada toks.
Jaunuolis padrąsintas tęsė savo verslo
debiutą.
Antras klientas buvo ramesnis. Jis išsitraukė policininko pažymėjimą. Bet –
ir čia jau sau pats užsidedu nedidelį laurų vainiką už jaunuolio tobulėjimą –
jaunas verslininkas nesutriko. Jis pasakė:
-
Kaip jums ne
gėda ne tarnybos metu naudotis
tarnybiniu pažymėjimu ir dar gąsdinant nepilnametį.
Policininkas iš nuostabos tylomis atsisėdo į savo automobilį ir tiesiog nežinojo
ką sakyti. Jaunuolis kiek palaukė čiriko bet ir iš antro kliento nesulaukė.
Tad paleido jį ir metė versliuką.
Bet mano galva gavo meškerę, sugebėjo ją suvaldyti ir gyvenime jam tai
pravers. Juk gyvenimas prie turgaus pilnas galimybių.
2012 m. gruodžio 11 d., antradienis
Vienas flegmatiškas katinas sugadino visą reikalą
Kartą durnoje
paauglystėje Žirmūnų katinai buvo dingę iš maždaug puskilometrio kraštinės
dydžio kvadrato aplink mokyklą. Kaip galima pasiekti tokių įspūdingų
rezultatų be jokios specialiai apmokytų žmonių
komandos?
Mados ir tada
ateidavo ir išeidavo. Ribota paauglių fantazija sustingdavo ties džinsais ar
specialaus mergaičių mokyklinės
uniformos trumpumu. Būdavo ir juokelių mados. Vienu metu mokykloje įvedėme
specifinę labai madą. Iškrauni kokio vargšo portfelį, su tuščiu portfeliu
keliauji iki artimiausios laiptinės ten pavilioji katiną dešrigaliu ir štai
jums katinas jau portfelyje keliauja semtis žinių į vidurinę mokyklą. Svarbu
pamokoje paleidus pablūdusį katiną jį dar kryptingai paspirti link merginų
suolo, kad jos ten pradėtų cypti ir katinas garantuotai išsigąstų. Tada buvęs
tuščias portfelis skubiai privaromas vėl knygų bei sportbačių. Konspiracija
padaryta. Tada galima jau dalyvauti bendrame džiaugsmingame chaose. Katinas
bėgioja po klasę, drasko užuolaidas, visi džiugiai žviegia, mokytoja bąla ir
šąla, pamokos nebebus. Net uždarius klasės duris dar ilgai girdimas liūdnas katino
miaukimas ilguose aidžiuose mokyklos koridoriuose, iš kurių sunku vargšui gyvulėliui išsikapstyti. Tas tolimas
liūdnas miaukimas vėl puikiai dezorganizuoja klasę. Kaltų nėra - vargšas
gyvulys benamis, miegojo matyt pasislėpęs nuo šalčio kur už klasikų .
Taigi keli tokie
atvejai ir Žirmūnų katinų telegrafu buvo perduota žinia. Bėgti nuo bet kurio
dešrigalio iš mėlynšvarkių blizgančiomis geltonomis sagomis, tai yra mokinių. O
ir babuškos nuo suoliukų pradėjo ginti vargšus gyvulėlius. Katinų nebeliko per
pertraukos atstumą aplink mokyklą. Nepatiko jiems mokykla. Kaip ir kai kuriems mokiniams.
Bet po kelių
dienų visai prie pat mokyklos buvo
pastebėtas snaudžiantis naujas ramus katinas. Gal buvo naujokas ir katinų
telegrafo nematęs. Arba specialus agentas. Greitai buvo pagautas tų, kam tą
dieną nereikėjo kontrolinio.
Taigi, pradžia
buvo kaip visada. Katinas portfelyje. Konspiratyvus spyris link merginų suolo.
Niekas neišlenda. Dar kartą. Tylus protestuojantis miaukimas. Bet katinas
portfelyje. Jis neina lauk. Tada portfelio kratymas. Katinas įsikabina į
portfelio sieneles ir nekrenta.Visa konspiracija šuniui, soriukas, katinui ant
uodegos. Mokytoja pastebi galinių suolų sąmyšį. Patikrina portfelį. Ten žiba
atkaklaus flegmatiko akys. Jis atsisako palikti savo priebėgą.
Visas trio –
mokytoja, portfelio savininkas ir katinas
portfelyje kaip įrodymas - ir
iškeliauja pas direktoriaus pavaduotoją. Demaskuotas katinistų-chaosistų tinklas nubaudžiamas ir daugiau šis juokelis
nebepraktikuojamas. Ir vis per tą vieną
flegmatišką katiną....
2012 m. gruodžio 7 d., penktadienis
Teisėjų humoras
Rūstūs jie tokie
sėdi konstituciniame kodeksų danguje ir iš ten lyg dzeusai laido strėles -
nuosprendžius.
Aš kalbu apie
teisėjus. Tai tie, kurie dabar liko vieni prieš visą darbo parciją su Pskovo divizija rūke už nugarų.
Gal atsilaikys. Bet ir aš turėjau smagų
nutikimą su jais ir šiek tek jau žinau
teisėjišką humorą.
Pirmojoje
instancijoje mane gražiai išdurnino toks nedidelis lietuviškasis
oligarchėlis kartu su neaiškių motyvų pilna teisėja. Pats negavau prašyto šešiaženklio skaičiaus pinigų iš oligarchėlio, bet ir ir per kitus žmones
gavau idėją, kad pats ir damokėsiu jei nebaigsiu kvailai spyriotis. Kadangi net
sugebėdavau gauti bilietus į obščyj vagon iš Kagano (Uzbekijos TSR) į Maskvą gūdžiais
1982 metais tai nepasidaviau ir tęsiau kovą aukštesnėse instancijose. Kuo kylome aukščiau link Olimpo
tuo mano tiesos teisėjams buvo aiškesnės. Tai paskutinėje instancijoje kur jau
trys teisėjai iš atsakovo pusės beliko tik vargšas lenkų kilmės advokato padėjėjas su labai sergančiu vaiku.
Jau beveik ramiai
atsistojau išklausyti kiek gi babkių galų gale įbyrės į mano iškankintą kišenę.
Klausau:
- Tatata tata, priteisti 300 litų, tata
tatata 2630 litų.
Ir stop.
Teisėjas nustoja
skaityti. Ir aš sušalęs į ragą jaučiu jog tik tiek ir tegausiu. Ašaras iš įsivaizduotų
tūkstančių. Liūdžiu. Galvoju tai man jau
sėstis ir pradėti verkti? Du metai bylos šuniui ant uodegos.
Teisėjas staiga
nusišypso ir pasako lemiamą frazę.
- Šimtas tūkstančių tata tatatata.
Tikrai tikrai jis
su ta aktorine pauze per kurią vos
nenumiriau darė humoristinę pertraukėlę efektui sustiprinti.
Nuo tada tvirtai žinau - dalis teisėjų korpuso
turi specifinį humoro jausmą.
2012 m. gruodžio 1 d., šeštadienis
Regbistai žmonių nemuša
Vakar vakare buvo regbistų vakarėlis ir vyrai papasakojo ką jie veikė po vienų varžybų. Trenerio tada paprastai jau nesiveda....
Regbio sezonas Lietuvoje buvo baigtas tokių trijų simbolinių rinktinių pasižaidimu - Žemaitija, Aukštaitija ir Nemuno kraštas. Po jų vyko garsusis regbio trečiasis kėlinys. Tai tokiam trečiame kėlinyje trys grumtynių geriausi žaidėjai labai stipriai pasivaišino samagonu. Parvežti į Vilnių nutarė nestabdyti ir pratęsti. Tačiau čiliake jiems pasakė;
- Prašome išeiti, mes jau jūsų nebeaptarnausime.
Trys vyrai nesuprato ir tęsė atkaklų reikalavimą dar po bokalą alaus.
Kavinė tęsė kvailą pasipriešinimą regbistams ir iškvietė apsauginį. Apsauginis buvo vienas ir nelabai didelis. Tie trys kaip minėjau geriausi grumtynių žaidėjai ir plika akimi matosi, kad prie jų geriau nesikabinėti. Nes vienas iš pirmos linijos, du iš antros. Pirma linija tai nagli galingi vyrai mažo ūgio, antra linija - didžiausi komandos galiūnai. Bet ramūs. Vienas iš jų svėrė (pavadinkime E.) gyvo judraus raumeningo kūno svorį apie 125 kg. Ūgis panašiai įspūdingas. Vienžo žmogų lengvai parmeta viena ranka, bet kokį judantį ar ne. Judantį dar geba ir pasivyti. Neatsargi moteris gali net pastoti pamačiusi tokį galingą vyrą.
Taigi apsauginis buvo gudrus ir iš nugaros netikėtai puolė galingiausią. Maždaug atjungsiu milžiną, tada kiti bijos. Toliau pasakoja pats E.:
- Pajaučiau kažkas nugarą baksnoja ir daro garsą bir bir. Atsisuku, o ten apsauginis stovi su elektro šoku. Ir baksnoja man nugarą. Aparatas bir bir ir bir bir.
Apsauginio akys padidėjo, bet jis tęsė savo niekingą darbą. Trys regbistai pasipiktino. Negana negauna alaus, o dar jiems daro bir bir. Ir dar slapčia iš nugaros.
Visi žino, kad regbistai paklūsta tvarkai ir pavyzdžiui klauso 30 vyrų aikštėje teisėjo, dažnai mažo ir kvailo sutvėrimo, kuris nėra skaitęs regbio taisyklių ir švilpia būdamas aklas. Bet net ir jo nemuša. Taigi ir gatvėje žmonių taip pat nepuola nei iš šio, nei iš to daužyti. Ne tokie žmonės.
Na, na susidomėjau ir aš:
- Tai ar jūs jo tikrai tada nemušėte?
- Ne, išsinešėme apsauginį į lauką. Ten pastatėme. Ir nemušėme, tik elektrošoką sulaužėme...
Aš ir sakau - ne tokie žmonės...
Regbio sezonas Lietuvoje buvo baigtas tokių trijų simbolinių rinktinių pasižaidimu - Žemaitija, Aukštaitija ir Nemuno kraštas. Po jų vyko garsusis regbio trečiasis kėlinys. Tai tokiam trečiame kėlinyje trys grumtynių geriausi žaidėjai labai stipriai pasivaišino samagonu. Parvežti į Vilnių nutarė nestabdyti ir pratęsti. Tačiau čiliake jiems pasakė;
- Prašome išeiti, mes jau jūsų nebeaptarnausime.
Trys vyrai nesuprato ir tęsė atkaklų reikalavimą dar po bokalą alaus.
Kavinė tęsė kvailą pasipriešinimą regbistams ir iškvietė apsauginį. Apsauginis buvo vienas ir nelabai didelis. Tie trys kaip minėjau geriausi grumtynių žaidėjai ir plika akimi matosi, kad prie jų geriau nesikabinėti. Nes vienas iš pirmos linijos, du iš antros. Pirma linija tai nagli galingi vyrai mažo ūgio, antra linija - didžiausi komandos galiūnai. Bet ramūs. Vienas iš jų svėrė (pavadinkime E.) gyvo judraus raumeningo kūno svorį apie 125 kg. Ūgis panašiai įspūdingas. Vienžo žmogų lengvai parmeta viena ranka, bet kokį judantį ar ne. Judantį dar geba ir pasivyti. Neatsargi moteris gali net pastoti pamačiusi tokį galingą vyrą.
Taigi apsauginis buvo gudrus ir iš nugaros netikėtai puolė galingiausią. Maždaug atjungsiu milžiną, tada kiti bijos. Toliau pasakoja pats E.:
- Pajaučiau kažkas nugarą baksnoja ir daro garsą bir bir. Atsisuku, o ten apsauginis stovi su elektro šoku. Ir baksnoja man nugarą. Aparatas bir bir ir bir bir.
Apsauginio akys padidėjo, bet jis tęsė savo niekingą darbą. Trys regbistai pasipiktino. Negana negauna alaus, o dar jiems daro bir bir. Ir dar slapčia iš nugaros.
Visi žino, kad regbistai paklūsta tvarkai ir pavyzdžiui klauso 30 vyrų aikštėje teisėjo, dažnai mažo ir kvailo sutvėrimo, kuris nėra skaitęs regbio taisyklių ir švilpia būdamas aklas. Bet net ir jo nemuša. Taigi ir gatvėje žmonių taip pat nepuola nei iš šio, nei iš to daužyti. Ne tokie žmonės.
Na, na susidomėjau ir aš:
- Tai ar jūs jo tikrai tada nemušėte?
- Ne, išsinešėme apsauginį į lauką. Ten pastatėme. Ir nemušėme, tik elektrošoką sulaužėme...
Aš ir sakau - ne tokie žmonės...
2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis
Rūsys ir instrukcija
Arba štai rūsiai.
Rūsiai būna toli, juose pilna voratinklių, raktai netinka, laiptai statūs,
gyvena smulkūs graužikai ar stambūs bomžai ir šiaip tai gana pavojinga vieta.
Dar juose būna tamsu bei klaidu. Retas vyriškis mėgsta vaikščioti į rūsį...
Taigi bet kuri
atsakinga moteris siųsdama savo vyrą į tokią vietą privalo nuodugniai instruktuoti savo vyriškį idant nepatirti
žalos.
Vakar mane Balkanų moteris siunčia į rūsį:
-
Atnešk tų
ryžių. Du.
Pagalvoju kaip ir per daug manęs, kad neščiau du ryžius. Tad tikslinuosi:
-
Kokius
ryžius?
-
Baltus
pailgus tokius, nedidelius, valgiui
naudojamas grūdas, - atsako.
Man iš tolimų pasąmonės gelmių lėtai
išplaukia vėlyvos vasaros
vaizdinys - daroma balkaniška košė iš sodo gėrybių su ryžiais. Ir po to
į indelius. Aha.
BM tuo metu ramiai sukryžiavusi rankas laukia kol aš su savo pasąmone
išsiaiškinu ryžių klausimą.
Atsiminęs aš ironiškai nusišypsau ir atrėžiu:
-
Žinau, kad ryžiai
ne juodi ir ne kvadratiniai.
Moteris įvertina mano ironiją ir dadeda:
-
Tik
neišiminėk ryžių iš indelių. Man reikia visos košės. Aš noriu dviejų sveikų
indelių su ta koše. Ir ant laiptų
nepargriūk.
Va taip kruopščiai instruktuotam man pavyksta sėkmingai nuvykti į tolimą
rūsį ir atnešti du sveikus indelius su ryžių ir daržovių koše. Kita kokia neteisinga
moteris šūkautų ir rėkautų bei neįstengtų tiksliai instruktuoti. Ir tada
vyriškiui nepavyktų rodos paprasta iš
pirmo žvilgsnio užduotis. O manoji BM
žino, kad tik labai tiksli instrukcija padės susikalbėti su nuosavu vyriškiu.
2012 m. lapkričio 27 d., antradienis
Senelis Ansbergis susiranda šautuvą
Turniškėse nors
ir atpūtė nauji vėjai, bet niekas nieko jau nebesuprato. Valdys toliau patys turniškėnai ar geri vyrai atsiųs generalgubernatorių?
Visi pastovėjo,
paburnojo ir vėl kožnas sau išsivaikščiojo
po savo gryčias. Viktoras irgi pavaikščiojo aplink savo gryčią. Bet labai
nenutolo. Algirdas Kuris Buvo Jonas blaškėsi kaip rudeninis lapas lietuviškoje
estradinėje dainoje.
Adamso akis
išmintingai visus stebėjo pro tvoros statinius. Jis prižiūrėjo demokratiją.
Senelis Ansbergis
sunkiai atsiduso - kas jei nei mes -
ir užsiropštė ant savo namo pastogės,
kur kažkadaise po sija buvo
užkišęs šaunyką. Mažu prireiks. Ir dabar prireikė.
Išvyniojo iš
skuduro. Buvo šaunykas gerai suteptas, tai ir šiandien blizgėjo kaip naujas.
Tik seneliui
Ansbergiui liūdna buvo, kad per tiek
metų Turniškėse taip ir
neatsirado kito kieto
vyro, kuris stotų prieš Viktorą
aiškiai, tvirtai ir su šaunyku. Vėl jam seneliui reikia....
Susimetęs į
kuprą Ansbergis lėtai lyg Vinstonas
Čerčilis per antrą pasaulinį ėjo ūlyčios viduriu per ranką persisvėręs šaunyką.
Viktoro gryčios
ir visų namų pakeliui langinės umariai užsidarinėjo.Tuoj šaudys, oi, šaudys,
kiekvienas suprato.
2012 m. lapkričio 23 d., penktadienis
Viktoras daro higieną
Viktoras daro
higieną
Gapšiokas jau
bėgiojo priekyje Viktoro su dviem
lentelėmis, savo su titulu bei šiokiu tokiu herbioku ir Viktoro. Kartais kur už kampo sustojęs dar
papūsdavo bei meiliai pavalydavo švariu zomšiniu skudurėliu savo naująją
lentelę. Bet darbai nelaukė, paklaikę Dalkos prokurorai vėl
šiurpino uždaryti juos su Viktoru į daboklę. Tad reikėjo lakstyti.
Tačiau
ir jis nustėro kai Viktoras pasakė besiimsiąs Turniškių higienos:.
-
Visi darom
kur norim. Dimokratija. O ateis subotnikas tada kartu išvalysime visi.
Subotnikas bus kasmet – balandį. Vot
teip bus tvarka.
Turniškės jau keletą metų buvo europietiškas kaimas. Kiekvienas turėjo
prie savo namo medinę susitvarkymo
būdelę su širdele duryse. Būdelėse buvo pastatyti dezodorai su gėlių kvapais. Gatvės
nebesmirdėjo. Ir staiga daryti bet kur. Tad turniškėnai susirinko prie Viktoro
namų ir tylomis laukė, kas pirmas nusimaus kelnes ūlyčioje ir pridarys.
Viktoras irgi laukė savo name su gonkomis. Bet kiek privėręs langines.
Niekada nežinai kada šoks koks paklaikęs
prokuroras pro langą. Gapšiokas dėl visa ko paslėpė savo lentelę.
Nešiojo jau tik Viktoro.
Visos Turniškės įtemptai laukė kas pirmas nusitrauks žemyn kelnes..
Viktoras taip pat laukė, negi gamta nei vieno neprispirs?
2012 m. lapkričio 22 d., ketvirtadienis
Slaptasis senelis
Kažkaip prisiminiau. Net toks
užkietėjęs diedas kaip aš irgi turėjo senelį. Tik iš vienos pusės ir slaptą. Iš
kitos pusės senelio išvis nebuvo. Tik senelė, kuri kepdavo mielinius pūstus
blynus. O bobutė kepdavo plonus, nemielinius. Apskritai giminėje vyravo
matriarchatas. Moterys viską žinojo ir viską tvarkė. Tik tolimesnėje giminėje
buvo protingų vyrų, kurie realiai valdė šeimas. Per tokią giminės bevyrystę ir
aš neišmokau tvarkytis su moterimis...
Slaptasis senelis negyveno su bobute, nes iš pradžių buvo Vorkutoje (Komija, už Poliarinio rato atrodo) lageryje, paleistas iš lagerio persikėlė iškart už tvoros pas kažkokią rusę, ta jau buvo jį nužiūrėjusi pro lagerio tvorą, pas tą rusę užsiaugino tokį bulvių derlių, kad kaimynai sakė tikrai vėl tave pasodins į lagerį, po to Estijoje, po to Lietuvoje, bet ne Utenoje. Vienu žodžiu nuo pokario jau ne su šeima. Lyg ir bandė grįžti. Bet jo jau nepriėmė bobutė. Todėl ir slaptas, man jo beveik nerodė.
Slaptasis senelis man pradėjo labai patikti per degtinę. Jau kai galėjau oficialiai vartoti alkoholį kartą jis sėdo su tėvu ir manimi gerti degtinę. Moterų prie stalo nebuvo. Tėvas greit atsipalaidavo ir užmigo. Senelis nužvelgė mane, aš laikiausi guviai. Matyt kažką vorkutiško turėjau ir slaptasis senelis pasišukavęs ūsus kaip pas Smetoną išdėjo viską. Aš ir aštuoniolikos mokėjau klausyti.
Geriausia tauta pasaulyje tai politiniai ukrainiečiai, Vakarų Ukraina, tie net lageryje atsilaikė prieš visus, net kriminalinius padurdavo jei reikia, atsikeldavai lageryje ir rytą dar rūbai būdavo sušalę, nors miegojai su rūbais, pasakė kas buvo skundikas, rado pas senelį daug ginklų, anas skundikas sutikęs senelį dar kažką apie tokį laiką slebizavojo, pasakė kokia dalis jų grįžo iš lagerių – trys iš šimto penkiasdešimt. Didelis buvo jų etapas iš Utenos. Tai tik trys sugebėjo grįžę susiskaičiuoti. Tikėjimą Dievu prarado lageryje, turtą reikia laikyti auksu, moterų meile netikėti, bet šiaip moterys yra labai smagu. Ta proga ir davė kelis auksinius caro rublius. Daug prikalbėjo. Nuo tada pradėjau didžiuotis jo kietais genais. Bei naiviai tikėtis kad ir man jo genų kliuvo.
Kai sirgo vėžiu paskutinėmis dienomis onkologiniame po pagalve slėpė neišgertas tabletes. Niekuo netikėjo. Daugiau žiūrėjo pro langą. Dar šukavo ūsus. Aš dar spėjau atnešti iš prokuratūros reabilitacijos lapelį. Nelabai susidomėjo. Kompensaciją gautą už lagerį liepė po lygiai padalinti anūkams. Bet šiaip nebuvo labai geras šeimai. Bobutė taip viena ir išaugino po karo penkis vaikus.
Likusi giminė taip ir mykė apie slaptąjį senelį. Po smerties abu su bobute paguldė į vieną kapą. Iš jaunesnių niekas geriau ir nepažinojo jo. Liksiu kada nors ant svieto paskutinis su juo gerai pakalbėjęs.
Slaptasis senelis negyveno su bobute, nes iš pradžių buvo Vorkutoje (Komija, už Poliarinio rato atrodo) lageryje, paleistas iš lagerio persikėlė iškart už tvoros pas kažkokią rusę, ta jau buvo jį nužiūrėjusi pro lagerio tvorą, pas tą rusę užsiaugino tokį bulvių derlių, kad kaimynai sakė tikrai vėl tave pasodins į lagerį, po to Estijoje, po to Lietuvoje, bet ne Utenoje. Vienu žodžiu nuo pokario jau ne su šeima. Lyg ir bandė grįžti. Bet jo jau nepriėmė bobutė. Todėl ir slaptas, man jo beveik nerodė.
Slaptasis senelis man pradėjo labai patikti per degtinę. Jau kai galėjau oficialiai vartoti alkoholį kartą jis sėdo su tėvu ir manimi gerti degtinę. Moterų prie stalo nebuvo. Tėvas greit atsipalaidavo ir užmigo. Senelis nužvelgė mane, aš laikiausi guviai. Matyt kažką vorkutiško turėjau ir slaptasis senelis pasišukavęs ūsus kaip pas Smetoną išdėjo viską. Aš ir aštuoniolikos mokėjau klausyti.
Geriausia tauta pasaulyje tai politiniai ukrainiečiai, Vakarų Ukraina, tie net lageryje atsilaikė prieš visus, net kriminalinius padurdavo jei reikia, atsikeldavai lageryje ir rytą dar rūbai būdavo sušalę, nors miegojai su rūbais, pasakė kas buvo skundikas, rado pas senelį daug ginklų, anas skundikas sutikęs senelį dar kažką apie tokį laiką slebizavojo, pasakė kokia dalis jų grįžo iš lagerių – trys iš šimto penkiasdešimt. Didelis buvo jų etapas iš Utenos. Tai tik trys sugebėjo grįžę susiskaičiuoti. Tikėjimą Dievu prarado lageryje, turtą reikia laikyti auksu, moterų meile netikėti, bet šiaip moterys yra labai smagu. Ta proga ir davė kelis auksinius caro rublius. Daug prikalbėjo. Nuo tada pradėjau didžiuotis jo kietais genais. Bei naiviai tikėtis kad ir man jo genų kliuvo.
Kai sirgo vėžiu paskutinėmis dienomis onkologiniame po pagalve slėpė neišgertas tabletes. Niekuo netikėjo. Daugiau žiūrėjo pro langą. Dar šukavo ūsus. Aš dar spėjau atnešti iš prokuratūros reabilitacijos lapelį. Nelabai susidomėjo. Kompensaciją gautą už lagerį liepė po lygiai padalinti anūkams. Bet šiaip nebuvo labai geras šeimai. Bobutė taip viena ir išaugino po karo penkis vaikus.
Likusi giminė taip ir mykė apie slaptąjį senelį. Po smerties abu su bobute paguldė į vieną kapą. Iš jaunesnių niekas geriau ir nepažinojo jo. Liksiu kada nors ant svieto paskutinis su juo gerai pakalbėjęs.
2012 m. lapkričio 21 d., trečiadienis
Šerlokas
Užsikabinome už
modernaus britų serialo Šerlokas per LRT sekmadienio vakarais. Tačiau jau
antroje serijoje Balkanų moteris nachališkai pasakė, kad žudikas - taksistas. Šerlokas tai irgi patvirtino
baisiai įtemptai pamąstęs bei aplakstęs pusę Londono, bet po pusvalandžio.
Dabar dar žiūriu
Šerloką ir gal žiūrėsiu, tačiau BM uždrausta skelbti savo spėjimus. Ji tada mezga ir
labai dažnai ironiškai tyli.
Bet vėl, vakar.
Grįžau su maže iš darželio. Įėjome į kambarį pasisveikinti, ji bemegzdama tik
pakėlė akis ir pasakė, kad po pietų buvo jaunesnioji auklėtoja.
It daktaras
Vatsonas pareikalavau paaiškinimo.
Pasirodo elementaru. Mažės kuodukas perrištas kitaip, nebalkaniškai. Taip daro tik jaunesnioji auklėtoja.
Va taip ir
gyvename kaip seriale. Šerlokas tik užmeta akį ir viską žino...
2012 m. lapkričio 20 d., antradienis
Она еще и ходит
Tai Balkanų
tautai, kuri yra ir mano mažės genuose, istorija susiklostė labai nesėkmingai
ir iki mūsų laikų buvo perduoti tik mažų ir nesveikai energingų žmonių genai.
Tai yra gebėjimas bėgti, slėptis arba rėkti. Visas pirmos pagalbos komplektas,
kurio reikėjo išgyventi margoje Balkanų
istorijoje.
Tad pas juos
viskas ne kaip pas mus, rambius, melancholiškus ir didelius lietuvius, kurių
pelkės su giriomis mažai kam terūpėjo.
Taigi kai mažei tebuvo aštuoni mėnesiai ji ūgiu
dar atsiliko nuo bendraamžių, o aš – tėvas – jau lenkiau bendraamžius ne tik
ūgiu, bet ir kūno apimtimi į šonus. Kūnų dydžiais skyrėmės neįtikėtinai, nors
tėvas su dukra. Kai eidavom Vilnius Spa į restoraną tai ne tik paprastai negalėjau mažei paduoti rankos, bet dar ir
turėdavau gerai palinkti jos pusėn, kad abu galėtume eiti susikabinę ranka. Be
mano rankos ji išvis dar negalėjo paeiti.
Taip ir eidavome
– it du invalidai - viena dar mokosi, kitas pagalbon keturlinkas sulinkęs. Tačiau kadangi mažė lankė kūdikių pamokas vandenyje, tai
baseine išdidžiai praplaukdavo
viena įsitvėrusi plūdurą pro dėdes ir
tetas. Viena rusė neatlaikė tokios smulkmės plaukiojmo vaizdo ir paklausė kiek gi metų šiam stebuklui.
Paaiškinome, kad
tik 8 mėnesiai. Ji pasigyrė nors josios
vaikui tiek pat, bet jis neplaukioja. Bet
žymiai didesnis. Na mes į tai pažymėjome,
kad ūgis tai dar ne išsivystymo rodiklis.
Ta rusė mus dar
užtiko ir restorane. Mažė po baseino vaikiškoje kėdutėje patenkinta lapnojo
restorano maistą, kažkokį omletuką. Rusės žvilgsnis vėl užstrigo už Balkanų ir
Lietuvos jungtinės veiklos produkto.
Rusė jau nieko nesakė, tik nešė savo
vaikui skystą maistelį buteliuke. Restorano maisto josios atžala aišku nevalgė. Rusė kažką prie savo stalo
energingai papasakojo vyrui ir pirštu parodė į mus.
Tuo metu mažę
kažkas sudomino prie gretimo staliuko. Mes ją paleidome iš kėdės ir ji
pasilaikydama stalų bei kėdžių nuslinko link kito vaiko.
Va tada rusės
nervai ir neišlaikė. Pasigirdo
klyksmas per visą salę:
- Аркадий,
oна еще и ходит!!!!
2012 m. lapkričio 19 d., pirmadienis
Šoka visi
Savaitgalis
prasidėjo visų mano baimių patvirtinimu. Darželio tėvų susirinkime mažė buvo
demaskuota kaip labiausias energinga, mažiausias keturis kartus energingesnė
nei bet kuris kitas vidutinis grupės
vaikas. Bet nieko, sakė auklytės,
susikalbėti su ja dar galima. Jauni tėveliai užjaučiamai šypsojosi žiūrėdami į
vargšą žilą tėvą, bėjėgiškai kratantį
galvą ir skėsčiojantį rankomis. Nieko nepadarysi, būna nelaimių, sugalvojo
pagyvenę žmonės ant pensijos sau
vargelį....
Tad jau kitą
dieną tvirtai išvežėme mažę į Alytų, festivalį, kur šoka visi kaip kas gali.
Naikinti,
naikinti ir dar kartą naikinti tą
energiją visais pasiekiamais būdais.
Iš garsenybių
dalyvavo Medinis Buratinas iš garsiojo LNK šokių projekto. Iki šiol matyt
Vladimirui Romanovui skauda tą Valinsko
numintą mozolį ir jis grupėje senjorų
Pro/Am skynė prizus vieną po kito. Gavo
tiek prizų, kad kai fotografavosi tai netilpo
rankose visi. Maža pastabėlė – toje amžiaus grupėje konkurentų nebuvo. Neišdrįso niekas.
Mažė savo amžiaus
grupėje konkurentų irgi neturėjo – buvo vėl mažiausia balerina. Bet
kaip ir kolegai Vladimirui tai tik suteikė jai papildomai džiaugsmo ir energijos. Svarbu ryškios
scenos rampos šviesos. Kaip ir
Vladimiras mojavo rankomis smarkiai ne
taip. Vladimiras taip energingai
pradžioje prašuoliavo kvikstepą,
kad po to jau nuvargę jo rankos jau nepakildavo. Kojos dar, dar sukosi kiek
tempė profė partnerė. . Bet abiems žiūrovai atleido. Vladimirui už Žalgirį,
mažei, kad tokia laiminga kokia yra.
Dar šokinėjo ant
parketo visokiausių kitokių moterų
amžiaus tarpsnyje tarp Roma Nova ir mažės, dauguma metė svorį, kelios
seksualesnės, o viena ilgakojė raudona
iškarpyta iki visur suknele tai net
kirsdavo vyrams per kelius neatsargiai
pažvelgus kai tik ji pasisukdavo ant
parketo. Tiko ji labai ir vargšo priešpensijinio energingos mažės
nustekento tėvo akiai. Ai, bet numoju
ranka, ar jau čia mumi tokios..... BM griežtai liepė prižiūrėti daiktus ir
filmuoti kas įdomu. Po to peržiūrėjo filmuotą medžiagą ir už Romanovą nieko
nepasakė, o už raudonąją suknią davė
pastabą: vaiko neužtenka griežtai pasakė?
2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis
Matematikos žala jaunam organizmui
Vėl su manimi
ginčysis šviesūs protai, kai aš pasakysiu keturi nebūtinai daugiau už vieną.
Jūs sakysite - tai matematika, elementaru. Keturi daugiau arba stipriau už
vieną. Ne. Ne ir dar kartą ne....Pasakoju.
Jaunystėje
mokiausi sustiprintoje matematikos ir
fizikos klasėje. Suprantama kai kuriuos išmoktus dalykus bandėme įdiegti
ir realiame gyvenime. Veiksmas lygus
atoveiksmiui pavyzdžiui. Ir jei kas iš bendraamžių devintokų prie mūsų
kabindavosi sugebėdavome atlupti tokius. Tačiau mus kartą pastumdė ir dviem
metais vyresnis vienuoliktokas. Stambus toks, bet ne matematikas.
Logiškai
(sustiprinta fizika, matematika) mąstydami suvokėme – laikas ir tokius auklėti.
Anksčiau ar vėliau būsime mokykloje vierchais, tai kodėl ne dabar.
Keturių klasės
delegatų užteks sumušti tą mėsos kalną. Jis nejudrus. O mes visi sportininkai.
Mušimo vietai
parinkome sporto salės rūbinę, gana uždara vieta, nes jei viešai mušti ir
greitai atbaladoti nepavyks, tai pakvies kas kokį mokytoją.
Kad klasiokai to
mėsos kalno neužstotų, slapta suderinome su tokiu jų klasės lyderiu, kad
kiti nelys kol auklėsime jų nepopuliarų
klasioką.
Lyderis žvengdamas pasakė:
-
Nu
bandykite, leidžiu. Pasakysiu
Y dienos X valandą įėjome keturi
devintokai į vienuoliktokų rūbinę.
Būsimas vienos didelės ligoninės direktorius turėjo pasakyti:
-
Nu ką bliat, žinosi kaip stumdytis, padla.
Ir tada mes visi iš visų keturių kampų kalame jam per snukį..Bet per snukį
iškart gavo ligoninės direktorius nepasakęs iki galo teksto. Tas mėsos
kalnas puolė pirmas. Mes pagal
planą laukėme teksto pabaigos, tad
atakos planas iškart žlugo. Mes
tikėjomės, kad jis stovės ramiai arba verks. Kol mes jį. O jis, niekšas, pats
puolė mus gaudyti po kampus, dar ne pagal planą prisijungė jo draugas (matyt lyderis ne visus informavo). Ir mums
nesisekė. Taškėmės, bet nuojauta buvo -
tai jo neįtikina. Mėsos kalnas viduryje rūbinės dar pastvėrė kažkurio vargšo klasioko kelnes ir perplėšė
jas pusiau vienu ypu. Jis jau
nebesumojo kiek čia jį puola ir ką dar atkalti.
- Kas dar nori ? – paklausė
aiškiai.
Mes jau
nebenorėjome. Dingome.
Ir nuo tada tvirtai žinau: keturių jėgos tik matematiškai sudėtos
oi gali nepakakti vienai gerai atskirai jėgai....4 gali būti mažiau nei
1.
2012 m. lapkričio 14 d., trečiadienis
Į Ružova gatvę
Prisiminiau vieną
vaizdelį. Bet jau čia reiktų kinematografininko. Nes vaizdai taip ir stovi
akyse.
Į vidutinišką
tokį čekų miestelį Olomoucą mūsų pilnas regbininkų autobusas tyliai įčiuožė lyg
kaubojai į priešų pilną miestą užvertomis langinėmis ankstyvą ankstyvą rytą, dar prieš aušrą. Mums reikėjo rasti
Ružova gatvę. Bet vairuotojui nepakako duomenų iš žemėlapio.Tad reikėjo rasti
kokį blaivų čeką tikslesnei krypčiai nustatyti.
Pakeliui pamatėme
turgų, ten tikrai rytą rasime blaivių
rimtų žmonių.
Autobusas
minkštai stabtelėjo. Apsižvalgėme. Tikrai, netoliese judėjo žmonės mašiniuke su
maišais ant stogo.Vairuotojas nuėjo paklausti. Ūmai sustojo ir stovėjo ir
neklausė. Tada pakilo komandos vadovas.
Jis nuėjo ten pat ir irgi sustojo ir neklausė ir dar sumojavo rankom. Jau visas
autobusas pabudo ir prilipo nosimis prie langų – kas ten vyksta. Tada paraginti
vyrų nuėjau aš. Sustojau prie jų ir irgi nepajėgiau žengti nė žingsnio.
Mašiniuke
fermeris susikaupęs darė papildomą darbo jėgą savo ūkiui su žmona. Viena akimi
jau pastebėjo mus, bet kaip rimtas vyras darbą baigė. Tada apsimovė kelnes ir
išėjo pas mus. Mato juk trys rimti vyrai su dideliu autobusu fone rimtai
laukia. Reikalas suprantama rimtas. Kitų gyvų žmonių parodyti Ružova gatvę tai aplink
nebuvo. Vyriškis aiškiai nurodė kryptį į Ružova gatvę ir mes padėkoję išvykome. Iš fermerių mašiniuko mums
atsisveikindama pamojavo ir laiminga fermerio žmona.
Praktiški žmonės, pagalvojome, laiko tuščiai
nešvaisto. Turgus buvo dar uždarytas ir
jie spėjo nuveikti kelis gerus darbus....
2012 m. lapkričio 13 d., antradienis
Baltas megztukas su retomis sagomis
Į valdišką
darželį mažės pasiimti einu retai - maždaug kartą į savaitę. Bet mano galva per
dažnai. Geriau išvis neičiau.
Štai kas
atsitinka kai aš nueinu.
Prieš dvi
savaites buvau informuotas, kad vieno berniuko
mama rado namie apdraskytą savo berniuką. Tas pasakė - šita mažė
apdraskė. Sureagavau, bandžiau visą savaitę stabdyti dukros aršumo proveržius.
Daugiau skundų nebuvo
Prieš savaitę vėl
nedrąsiai pravėriau duris į grupę ir auklytė apsidžiaugė. Iš tolo sušuko –
megztuką reikės atiduoti. Ką aš žinau ką jos ten su žmona tarėsi, linktelėjau
galva - atiduosime. Besirengiant auklytė dar priėjo ir aiškiau man paaiškino. Mano toks veidas. Žmonės man
daug aiškina ir kartoja, mat nepanašu jiems, kad suvokiu iš pirmo karto
elementarius dalykus. Tai auklytė papildomai
paaiškino. Berniuko mama sako, kad toks baltas megztukas tai gali būti.
Bet sagos su laiveliais labai retos ir jai dingo namie tiksliai toks megztukas.
O mažė tiksliai tokį nešioja.
-
O tai kaip
mes jį galėjome paimti, - garsiai pasvarsčiau - nurengėme ir atėmėme darželyje?
Iš jų namų tai negalėjome paimti?
Akies krašteliu mačiau mažę. Ji suprato kaltinimų rimtumą ir pirštuku
krapštė tą retą sagą su laiveliu kaip pagauta nusikaltimo vietoje.
Auklytei profesinė savigarba neleido pripažinti, kad jos grupėje dienos
metu vyko plėšimas atviru būdu. Ji irgi
pradėjo galvoti kada ir kur mes galėjome atimti iš vargšo berniuko baltą megztuką su retomis sagomis. Nesugalvojo, tik pasakė, kad taip
mama sakė.
Variantai buvo tokie: mes varganai atrodome, mašinos abiejų nenaujos, jau
po penkis-šešis metus, markės
neprestižinės - škoda ir opelis, manęs su Armani niekas darželyje nematė, tik
su Lelijos kostiumais. Matyt toks jau mūsų renome – prastai atrodome. Liumpenai
ir ilgapirščiai. Reikės eiti aiškintis policijon dėl vagystės. Gerai, kad
prisiminiau Balkanų moterį, paskambinau, gal ji ką žino. Jos rezoliucija
išgelbėjo mane. Taip ir perdaviau auklytei;
-
Į nesveikų
žmonių pastabas mes nereaguojame, rekomenduojame ir jums.
Auklytė daugiau pastabų nebereiškė. Megztuko neatidavėme ir išdidžiai išėjome iš darželio. Bet vėl su
baime laukiu eilinio vizito darželin. Šią savaitę dar nebuvau, tuoj prisireiks,
ką vėl praneš....o privačiame darželyje buvo ramiau, ten tokių originalių mamų nebuvo. Su retomis sagomis.
2012 m. lapkričio 12 d., pirmadienis
Diktatoriaus vaikai
Vakar gavome
progą su Balkanų moterimi ramiai
atlikti vandens procedūras Trasalyje.
Savo atžalą klastingai įgrūdome močiutei su įtarimu, kad gal lengva sloga, tai
baseinas mažei jokiu būdu. Atsipalaidavome labai puikiai, net jaunatviškai
nučiuožėme kelis kartus nuo čiuožyklos. Buvome vieni tai savo žaibiškosios palikuonės gaudyti nereikėjo ar bėgti
paskui su klyksmu – nemušk, neimk, atiduok, grįžk, tyyylos, neeeee...
Po maudynių
persirengęs dar žinojau ilgai lauksiąs BM, kurios organizmas neįtikėtinai šlapias ir ji džiūsta gerą pusvalandį, tai nuslinkau restoranan –
Trakai gi, tai kibinai, jantykai. Suvalgysiu pats krūvelę ir BM kokį vieną gal
paliksiu.
Restoranas buvo
pilnutėlis rusiškai kalbančių paauglių.
Bendras aprangos stilius ir tylus jų kuklumas leido man lengvai
identifikuoti iš kur jie. Respublika
Belarus. Kaimynai. Neturėjo jie turtingosios Maskvos aplombo ar Piterio
intelektualinio pranašumo.
Penkių litų
moneta vienam prieš mane stovinčiam vyrukui buvo ganėtinas turtas, jis tris
kartus primygtinai prašė draugių neužmiršus jos jam atiduoti, dėjo monetą į
savo piniginę pagarbiai ir atidžiai. Kai jiems atnešė kibinus ir buljoną
termosuose jaunuoliai dailiai susibūrė
į seniai matytą dalinimo eilutę, jie nuo mažumės žinojo seną tarybinę taisyklę
- jei pavėluosi gali ir nebegauti.
Tėviškasis Luka
gražiai išmankštino savo pavaldinius - nemušk, neimk, atiduok, grįžk, tyyylos,
neeeee... Jie organizuotai grupėje egzistavo
pagal tas taisykles. Visiškai lengvai ir įprastai lyg kvėpuotų.
Aš net susigėdau.
Mano vaikas mano
išsvajotame idealiame pasaulyje irgi
turėtų būti kaip tie diktatoriaus vaikai. Ojojoj, tėvai...
2012 m. lapkričio 9 d., penktadienis
Mažas juodas verkiantis tarakonas be krypties
Šiandien Balkanų moteris ilgesingu balsu pasakė
yra pigių bilietų iš Varšuvos per Kalėdas Anglijon. Ji ten važiuotų. Turi pas
ką.
Pamenu kai anksčiau abi su maže išvažiuodavo. Pirmą
po jos su maže grižimo iš atostogų dieną
rytą pamačiau prabėgant be krypties mažą juodą ir atrodo net verkiantį
tarakoną, nes Balkanų moteris grįžusi surado jų šeimos lizdelį ir visus
sunaikino. Išskyrus tą vargšą kuris dabar blaškosi be krypties ir be šeimos.
Tiesa, Balkanų moteris leido sumakaluoti degtinę su svarainių sirupu. Bet neleido paslėpti į man vienam žinomą vietą. Pilnus namus primėtė įvairių moteriškų ir vaikiškų daiktų, sūrelių ir saldainių popierėlių. Mažoji pirmą naktį po atostogų reikalavo tėtės dešimt kartų. Suprantama tai malonu, bet dešimmmmt kartų. Organizmas rytą tabalavo net po dviejų stiprios espresso. Net beresnevičiškoji Norkaus Imperija nebelindo į galvą, nes Balkanų moteris per atostogas tiek prikaupė informacijos, kad tos informacijos pliūpsniai savo reguliarumu priminė Islandijos geizerius.
Bet vis dar tikriausiai nesupratote apie ką aš čia. Apie tą patį – amžinąjį laisvės troškimą, ilgą miegą su gera knyga šalia, tarakoną su pilna šeima ir kupinus alkoholio butelius tik man žinomose vietose.
Tiesa, Balkanų moteris leido sumakaluoti degtinę su svarainių sirupu. Bet neleido paslėpti į man vienam žinomą vietą. Pilnus namus primėtė įvairių moteriškų ir vaikiškų daiktų, sūrelių ir saldainių popierėlių. Mažoji pirmą naktį po atostogų reikalavo tėtės dešimt kartų. Suprantama tai malonu, bet dešimmmmt kartų. Organizmas rytą tabalavo net po dviejų stiprios espresso. Net beresnevičiškoji Norkaus Imperija nebelindo į galvą, nes Balkanų moteris per atostogas tiek prikaupė informacijos, kad tos informacijos pliūpsniai savo reguliarumu priminė Islandijos geizerius.
Bet vis dar tikriausiai nesupratote apie ką aš čia. Apie tą patį – amžinąjį laisvės troškimą, ilgą miegą su gera knyga šalia, tarakoną su pilna šeima ir kupinus alkoholio butelius tik man žinomose vietose.
Gal ir vėl išleisiu jas vienas atostogų….tik va
svaraininę šiemet gaila įveikiau jau, rodos nebėra ir paslėptos.
2012 m. lapkričio 7 d., trečiadienis
Bulvės Leningradui
Tęsiu Vėlinių
savaitės ciklą. Šį kartą apie jau senas tetas...Paklausiau kodėl vyriausioji teta liko neženota. Gi
jaunystėje buvo aukšta išvaizdi merga? Iškart visos pagyvėjo. Sužibo tetulių
akys.
Turėjo ji kavalierių. Turėjo daug. Ir su
matociklu taksai brigadininkas buvo. Gražiausias tai jūrininkas iš Liepojos,
aukštas, gražus, kvietė su savimi į Liepoją. Narėjo labai ale nevažiava. Verkė.
Anas mirė neseniai. O tai kodėl nevažiavo, klausiu. Taigi mūsų ji nepaliko mažų
su moma. Rūpinosi užauginti. Tada
sakau:
-
Kalūkyje tai visas dirbat?
-
Kaksai tadų buva kalūkyje uždarbis.... – numojo ranka moteriškės. – Ašaras...
Net Stalino laikais, kad prasimanytų kiek pinigų, teta važiuodavo
špekuliuoti.
Kaip tai buvo daroma. Supirkdavo iš visų kaimynų bulves. Paimdavo dėl apsaugos vyrą. Nusisamdydavo iki
Leningrado porą mašinų. Abi pakraudavo
supirktomis bulvėmis ir važiuodavo gulomis ant bulvių maišų iki
Leningrado turgaus. Šonus taip atmušdavo, kad – labai visų persiprašo – net
nusimyžti iš ryto negalėdavo. Taip visus raumenis skaudėdavo.
Taigi atvažiuoja tokia sudaužyta į turgų iš ryto, ruskai nelabai smarkiai
moka, bulvių penkios tonos, parduoti visos dienos darbas, o toks akiniuotas
inteligentas perka tik vieną kilogramą
ir dar klausinėja, o iš kur tos bulvės, ar geros, ar moka lietuviai auginti
bulves, o kokia rūšis.
Pažiūrėjo teta į jį, paklausė inteligento išvedžiojimų ir atrėžė kaip mokėjo ruskai:
-
3,14зда называется эта сорт картофель.
Eilė iškart puolė pirkti tokias bulves nieko nebeklausinėdama ir ne po kilą, o po penkis. Kiti ir maišiokais.
Tai sakau turtingos buvot. Ne, sako, nuperki kam suknelę, kam kelnes, dar
cukraus maišą, arbatos, sau rankinuką ir visas uždarbis iš bulvių pradingsta. O
dar ОБХСС kabinėjosi. Ir areštavę buvo. Važiuodavom visur – Leningradas,
Lvovas, net Odesa. Viską vežiodavome – bulves, vyšnias, obuolius. Bet
užtat vaikai nebadavo.
Aha, supratau – toks buvo
gyvenimas. Tetoms virš 70, bet piršto tarp dantų nedėk iki šiolei ir dar
žiaurus matriarchatas šeimose…
2012 m. lapkričio 6 d., antradienis
Rimti ir nerimti proseneliai
Eilinį kartą
susirūpinome su vyresne giminės medžiu ir per Vėlinių savaitę apklausėme
daugybę prie giminių kapų sutiktų žmonių.
Vaizdelis nekoks.
Dar atsimenami XX amžiaus pradžioje gimę keturi broliai. Ir jie buvo skirtingi.
Ir iš esmės nusprendė savo palikuonių likimus beveik iki pat XXI amžiaus.
Pats
nerimčiausias buvo Juozapas. Jam labiau rūpėjo moteriškės ir pasisvečiuoti pas
ką nors. Galėjo svečiuose išgerti aštuonias stiklines arbatos. Jei duoda. Net
savo žemę prarado. Atėmė Vyžuonų klebonas Mileika už skolas. Tada blaškėsi Zarasų
pusėje, po to vėl grįžo
gimtinėn. Tačiau turėjo dvi žmonas ir vaikų daugiausiai iš visų brolių –
aštuonis. Tačiau jaunėlis ir jo palikuonys tiko visoms valdžioms, jie niekur
nesėdėjo, jų netrėmė.
Pats
protingiausias buvo Boleslovas. Rimtas
ūkininkas. Vienas sūnus mokėsi medicinoje, kitas mokytojavo. Pokaryje du
Boleslovo sūnūs pakliuvo kalėjiman -
medikas gydė partizanus, o mokytojas
pakliuvo su ginklais, po to tremtis Buriatijon ir pačio Boleslovo ir visų jo palikuonių . Tai Boleslovo
palikuonys dabar tokie: keli maišyti su buriatais, du gyvena Sibire išvis išsižadėję lietuviškos pavardės, trečias
Škotijoje, dar keli Lietuvoje.
Per vidurį tarp
šių brolių buvo Povilas, mano senelis. Turėjo ir Boleslovo rimtumo, ir Juozapo
polinkių. Tai jam ir sekėsi per vidurį. Turėjo penkis vaikus ir į lagerį
Vorkuton pateko vienas, be šeimos. Oficiali
versija sovietų laikais buvo tokia; labai mėgo kolekcionuoti ginklus,
pagal sutartis ir prie vokiečio, ir prie ruso prižiūrėjo Utenos kelią tai ir
prisirinko besimėtančių ant Utenos kelio ginklų arsenalioką per karą ir po karo
netyčia....Povilo žmona, mano senelė, viena išaugino penkis...
Ketvirtas buvo
visai ramus ir mokytas. Girininkas. Tai jis padarė gudriausiai, per karą prieš
ateinant rusams movė Argentinon. Ir Argentinoje dirbo kažkokiame medžių
departamente, o vaikų atrodo ir
neturėjo. Paskutiniai laiškai iš Buenos
Airių apie 1957 metais, jame rašė,
kad virš 40 laipsnių karščio, tad atostogauja kalnuose ir naujam automobiliui taupė ilgokai...
Tai šios mano
dalies giminės medžio trumpa apžiūra man inspiravo labai stiprų moralą: reikia domėtis moterimis arba Argentina, kiti
mokslo, įdomių dalykų kolekcionavimo ir
rimto ūkininkavimo keliai veda kalėjiman arba į lagerį.
Neverta būti rimtam.
2012 m. lapkričio 5 d., pirmadienis
Biliardas ir koja
Sovietų laikais
žmonės parodydavo neįtikėtiną sumanumą
besigerindami savo buities sąlygas. Štai čia papasakosiu ganą
neįtikėtiną įvykį ta tema.
Vienos įstaigos
raudonajame kampelyje, kur man teko laimė darbuotis, anuo metu stovėjo normalaus
dydžio biliardo stalas. Tad per pietų
pertrauką, o kartais ir po darbo, kaldavomės prie jo iki užsimiršimo.
Viršininkas tvirtai buvo įsitikinęs, kad tas stalas blogis ir jo reikia
atsikratyti. Bet kolektyvas stojo mūru už kultūringą laisvalaikį. Kitaip - grasino kolektyvas - visi prisigers darbo
metu.
Bet nuo aktyvaus
naudojimo biliardo lazdos eižėjo ir
ypač kentėjo lazdų galiukai ten kur uždėta tokia lyg ir guma. Bet be jos
tikslaus smūgio neišgausi. Jau kiekvienas turėjome savo mylimą lazdą ir naktį galėjo pasakyti kuria vieta
reikia mušti rutulį kai tiesus ir kuria
kai savas. Bet nauja gumelė ant lazdos galiuko
būtų išgelbėjus padėtį. Bet jų niekur negalėjome gauti.
Mėgdavo biliardą
ir Kostas, skyriaus viršininkas, didžiulis vyras, bet be vienos kojos. Sakė
tuoj gaus superkoją, protezą iš švediškos medžiagos. Kai gavo iškart atšlubavo
pasirodyti nauja koja. Nu sakė šedevras, palietus kaip tikra koja beveik.
Labai gera švediška medžiaga. Vyrai sako: tai parodyk. Kostas atsmaukė kelnių
klešnę. Pačiupinėjo vienas, pačiupinėjo kitas – o bliamba, minkšta maloni
medžiaga, bet su sveiku kietumu smūgio tikslumui, lyg guma, lyg dar kas, bet biliardo lazdų galams 1000 procentų
tinkama. Taip Kostui ir pasakėme.
-
Ne, - atsakė Kostas, - tai mano koja. Neduosiu.
Per kelias dienas, pasiremdami mechanika,
medžiagų atsparumu ir kitais
įtikinėjimo metodais (kliuksinčiais), įtikinome ir įsitikinome, kad nupjovus
plonai ir atsargiai paviršinį sluoksnį nuo kojos nieko neatsitiks. O tik
gausime visi, tame tarpe ir Kostas, tik didelį malonumą nuo tobulo
žaidimo biliardu. Kostas pasakė aš pats bei su geru peiliu atskėlė kojos
gabaliuką kaip tik keturiems lazdų antgaliams.
Kaip mes žaidėme tada - kaip švediški dievai! Savi guldavo į lūzas
neįtikėtinom trajektorijom.
Ir kai tie antgaliai sudilo, Kostas
atsidusęs vėl pjovė ploną ploną savo kojos gabaliuką... vėliau išėjau iš to
darbo ir nežinau kiek Kostas nuskobė
savo koją. Dar ne kartą galvoju.
Nes biliardo rutuliai su nauju švediško protezo medžiagos antgaliu guldavo
į lūzas fantastiškai...
2012 m. spalio 29 d., pirmadienis
Kaip suteikiamas nedidelis stresas Taškento taksistui
Neaprašytų
memuarų krūvos senka. Ir tenka vis dažniau ištraukti tokius, kur aš bjauriai
taupau centuką ar šiaip negražiai apgaudinėju žmones tiesiog dirbančius savo
darbą.
Dar vienas toks
bjaurokas memuaras.
Įvadiniai istorijos duomenys tokie. Rusiškai laisvai
skaitau galima sakyti be akcento, o kalbu su nedideliu pribaltijsku akcentu.
Labai susikaupęs galiu kelis sakinius pavaryti beveik kaip tikras rusas, ypač
jei klauso nerusas ir iš toliau.
Antras šiai
istorijai būtinas elementas: Balkanų moteris Taškente su sulaužyta koja įtvare, mažei tik pusantrų ir ekskursauti po miestą galime tik taksi.
O užsienietis,
juolab šviesus europietis, moka už viską Uzbekijoje trigubai. Rusai iš Rusijos Federacijos ir tie moka pigiau
daugelyje vietų. Net muziejuose jiems atskiri pigesni tarifai. Jie kaip ir
savi. O jau ES gyventojas mokės ir
trigubai, ir keturgubai. Kai kur net apsimesdavome rusais ar vietiniais
Taškento rusais, bjauriai taupydami centus ir taip neparemdami Uzbekistano
ekonomikos. Iki šiol vakarais prieš miegą gėda.
Taigi kaip vyksta
pigaus taksi samdymas Taškente. Pakeliu ranką ir stoviu. Po minutės koks žmogelis jau kala per
ševrole (Uzbekistane kitų mašinų beveik nėra, turi jie ševrole pas save
gamyklą) stabdžius. Aš prie takso neinu. Rėkiu iš tolo švariai taškentskai:
-
На
Сарыкульскую за мостом.
Jeigu tūpas taksistas nežino tokio žinomo taško, tai jis yra nevietinis ir
aš jam dar turėsiu rodyti kelią nuo geležinkelio stoties. Maksimali kaina tokia
tūpam taksistui – 3000 somų. Jei taksistas
linkteli – tai žino. Tai reiškia jis fruktas kietas. Ir reikia jį
dabaigti žiniomis:
-
Старaя Tезиковка, бывшая Першина.
Taip mestelėjus gilias Taškento
geografijos žinias – kaina tik 4000 somų. Esu aiškiai savas, vietinis.
Uzbekai gatves neseniai pervadinę uzbekiškais pavadinimais, bet šios sovietinės
imperijos rytų atplaišos gyventojai tebevartoja senus pavadinimus.
Kainą vietiniams greit suderame
(3000 arba 4000) ir drąsiai lipame į taksi. Mažė savo mėlynomis akimis ir
visiškai šviesiais plaukais sukelia
lengvą įtarimą. Bet mes visada tylime kol nesulipame pilnu ekipažu. Tokia
taktika. Pradedame važiuoti tada jau prašnekame lietuviškai.
Taksistas krūpteli. Veide jo susimeta gilaus rūpesčio raukšlės.. Ir jis
paklausia: iš kur jūs? Gauna atsakymą – Lietuva. Ir tada jau visai nuliūdęs
taksistas tepaklausia – jau Europos sąjunga? Aha, jau penki metai, atsakome
niekšiškai. Likusį kelio gabalą taksistai važiuoja liūdname transe, tylomis
skaičiuoja savo nuostolį. Nevietiniai rusai – reiškia turėjo gauti visus 6000
somų. Jei iš evrosojuzo ir ne rusai
tai visi 10000 somų.
Prakeikti fašistai imitavo tikrus taškentiečius.
Vienas vargšas taksistas net išmaldavo iš manęs 2000 virš suderėtų, kai emocingai papasakojo nuvežęs kaip jam skaudu prarasti
turėtus gauti iš mūsų ne mažiau 10000, vaikai badauja ir kaip jį apmovėme.
Nužudėme faktiškai...biznį
sugriovėme...
žymės:
kelionės,
memuarai,
Uzbekistanas
Serhijus Žadanas “Vorošilovgradas”
Žadaną pamėgau
kai jis nepelnytai Lietuvoje atpigo iki 10 litų. Toks paklaikęs parūkantis žolę
anarchistuojantis jaunuolis iš
posovietinio Charkovo, principingai rašantis tik ukrainietiškai, blaškėsi po
gyvenimą ir vakarinę Eurazijos dalį . Ber rašė taip, kad įsukdavo grožio banga kiekvienoje pastraipoje.
Dabar rusiškai
išleistas pirmas jo tikras romanas – Vorošilovgradas.
Ir dabar tai jau tikrai nebus kam jo leisti Lietuvoje. Raudonokai visų keistų
knygų leidyklai (ji leido Žadaną anksčiau) nereikalingas naujai iškeptas konservatorius.
Vorošilovgrade
Žadanas rašo apie vyrus, kurie gina savo benzino kolonėlę, savo moteris, savo žemę,
savo vietą. Rašo apie bendruomenę, kuri
susirenka neleisti skriausti savų. Ir dar tai vyksta fantastinėje aplinkoje,
stepėse kur Eurazijos kraštas, biznesmenas pusryčiams nusišauna avį, važinėjama
niekur neinančiu geležinkeliu, rūke kontrabandininkai naktimis kerta pasienį ir geležinkelį, mongolai
keliauja į ES, moterys geros ir guodžia vyrus, vyrai kovoja arba važiuoja su
reikalais.
Puiki knyga,
puikus rašytojas. Retai taip skonėjausi knyga
šiais metais kaip Vorošilovgradu.
Jei slavams vėl
pribręs politinis reikalas duoti nobelį
– tikrai Žadanas bus pirmame kandidatų
trejetuke.
2012 m. spalio 27 d., šeštadienis
Kompotai
Ankstyvoje
jaunystėje pereinamajame laikotarpyje nuo besimokančio link dirbančio išgirdau
labai karštus pažadus apie šviesią savo karjeros perspektyvą.
Tada buvau
praktikoje - rimti žmonės statė
Kretingoje grūdų elevatorius, o aš ten turėjau praktikuotis, tai yra mokytis iš
rimtų statybos specų. Statybos vadovas buvo gana menkutis iš pažiūros žmogutis.
Tačiau tais sovietų laikais statybininkai statė ir instrumentais, ir keiksmais. Tai tas menkutis iš pažiūros
žmogutis kaip pavarydavo triaukščiais – visi iki vieno, net rūsčiausi
brigadininkai, nustėrdavo, sumažėdavo
ir puldavo prie savo darbų.
Kelias dienas
paslampinėjus man po objektą be aiškaus tikslo galų gale man buvo rasta vieta.
Prie įvažiavimo į statybos teritoriją su vėliavėle nukreipinėti betono mašinas
ten kur reikia. Iš ryto meistras pasakydavo kiek kuriai brigadai šiandien
užsakyta betono, aš lengvai paskaičiuodavau kiek kuriai teks mašinų ir prie vartų su vėliavėle tris
nukreipdavau vienai brigadai, ketvirtą mašiną kitai. Vėl trys vienai, ketvirta
kitai. Buvo dar šiltas metų laikas ir smėlio krūvoje išsėdėjau patogią formą
pusiaugulomis, vairuotojai jau žinojo kur sėdžiu ir tik lengvu raudonos
vėliavėlės mostu reguliavau betono
srautus toje visoje didelėje statybos
teritorijoje.
Statybos vadovą
aišku nervinau savo pusiaugula poza,
bet iš esmės jis manęs negalėjo ištraukti iš smėlio krūvos, nes tada reikėtų
kokį kvalifikuotą statybininką vistiek
kišti į tą smėlio krūvą. Tai jis per meistrą man nurodė papildomą funkciją, kurią vėlgi galėjau atlikti pusiaugulomis –
ant manęs užrašė gerą atlyginimą beveik 300 rublių į mėnesį, .paleis savaite
anksčiau iš praktikos (man reikėjo į kalnus), bet atiduosiu tris ketvirtadalius algos fondui nenumatytiems atvejams. Man liks apie 70.
Aš sutikau.
Algų mokėjimo
dieną meistras akimis manė ganė nuo pat ryto. Vos tik gavau pinigus ir
pasirašiau kasininkei algalapyje nuvariau į valgyklą pavalgyti. Nes jau porą
savaičių faktiškai badmiriavau. Prisikroviau pilną padėklą maisto. Meistras
šalia pasiėmė kompoto. Susėdome prie vieno staliuko. Meistras pasakė:
valgykloje tu neduok, išeisime į lauką.
Aš atsakiau –
išvis neduosiu. Man pinigų irgi reikia. Praktikos parašus susitvarkiau
anksčiau.
Meistras
išpurkštė kompotą ant stalo. Tu žinai ką mes tau padarysime? Aš skaniai valgiau
ir su pilna burna maisto į diskusijas apie hipotetinius veiksmus nesileidau.
Dabar norėjau tik valgyti. Tai netikėtai stipriai paveikė meistrą ir jis palikęs savo kompotą išbėgo.
Grįžo su rimtu
statybų vadovu. Tas irgi pasiėmė kompotą ir prisėdo prie mano stalo. Rėkti valgykloje kaip ir neišėjo. Buvo aplinkui
daug žmonių. Aš vis dar valgiau. Jis pasigrožėjo mano apetitu. Ir pasakė:
-Tiek to, tau
paliekame šimtą rublių .
Ir štai šioje
vietoje man atėjo į galvą mintis, kuri pravertė po to labai gyvenime. Jų
derybinės pozicijos labai silpnos. Vieta deryboms tinkama – nerėks ir nemuš.
Jie nebeturi kozirių. Aš baigiau valgyti. O aš
turiu visus pikus – beveik trys
šimtai mano rankose. Jie tik gali
paspringti kompotu.
Galų gale po
kelių raundų kompotų sutarėme – atiduodu
pusę sumos 140 rublių. Man liko irgi 140. Man liekanti suma nuo pirmo
kompoto iki paskutinio kompoto
padvigubėjo.
Tada ir išgirdau
tuos pranašingus statybų vadovo žodžius apie savo šviesią karjeros perspektyvą
atsisveikinant:
-
Toli,
bachūras, eisi, jei nelaimingų
atsitikimų tau neatsitiks...
Tuo pažadu tikėjau ir karjera iš tikro nusisekė pusė velnio.
2012 m. spalio 26 d., penktadienis
Viktoras stebisi
Viktoras
prisėlino prie atsišaudymo angos savo troboje ir vėl, jau kažkelintą kartą per
tas dvi savaites, iškart tik pažvelgus angon į akį pataikė kažkuo minkštu rudu
ir šiltu. Tačiau smirdėjo. Viktoro akis
nerviškai sutrūkčiojo. Pats nusikeikė:
-
Nu vysi
prieš mani. Ikanomika mano jiems necinka.
Pagalvojo dar: o va kolegai
Bidzinai tai lengviau. Jis jau pažadėjo boržomį ir Kachetijos vyną vėl
grąžinti rusams ant prekystalių, o mainais
atgauti Abchaziją ir Cchinvalį.
Kad man tokios sąlygos - atiduočiau vėl Lietuvai prieš antrą turą Šalčininkus su Maišiogala ir gal net Visaginą su atomine. Vot kaip dievą myliu.
Visa Lietuva ant kelių klūpotų tada
kaip per atlaidus. O dabar cik ikanomika ir babkės..
Dar pažvelgė pro angą. Turniškėse vaikėsi jo paskutinius rinkėjus Kubilioko
ir senelio Ansbergio vyrai su
štakietais. Viktoras nusispjovė, ar tokie bailūs turi būti bachūrai?
Pinigus paėmė ir visi beveik į krūmus....Keli bachūrai pamatė Viktoro
akį ir suriko:
-
Viktoras,
gelbėk.
- Cik po antro rinkimų
turo, - atsakė Viktoras ir vėl nusivalė
nuo veido naują minkštą rudą ir šiltą. Tačiau
smirdantį. Akis vėl nerviškai sutrūkčiojo
2012 m. spalio 25 d., ketvirtadienis
Iš emigrantų laifo: Džekas
Gal pamenate
anksčiau rašiau apie emigrantą, kuris net ir feisbuke neturi ramybės nuo
moterų, jos ten jį karštai dalinosi, net įsivėlė anglų policija į moterų
dalybas. Susinervinę polismenai vieną kovotoją tik su kojinėmis paleido kitame
miesto galė atvėsimui.
Rasite blogo
kairėje pusėje po etikete Anglija tas
istorijas jei nepamenate. Arba šio teksto
apačioje etiketę Anglija
Tai štai minėtas
emigrantas galų gale susitupėjo, aprimo ir su viena moteriške kuri turi
dukrą jau gyvena kartu meiliai
stabiliai ir net pusę metų. Buto nuoma irgi stabilizavosi. Alga gera.
Fabrike matyti karjeros perspektyvos.
Gyvenimas vienu žodžiu rieda tiesia
vaga..
Tad prisireikė
jam normalaus šeimyninio gyvenimo simbolio – katės. Lietuvoje visada augindavo
katę. Ir principingai į šeimos draugus
pasirinko vyriškį – mažą naglą gražutį juodai baltą katiną Džeką.
Džiaugėsi juo dvi savaites.
***
Vakar liūdnai
pranešė: Džekas yra Tekila.
Mergaitė vėl....
Mažė kalba - 3
Kartais susirūpinu mažės kultūriniu lygiu. Vakar vėl tas pats susirūpinimas mane ištiko ir sakau mažei:
- Gal knygutę paskaitom. Va Liūtas karalius.
Mažė linkteli:
- Gerai. Tik tyliai skaityk. Aš filmuką žiūriu.
2012 m. spalio 24 d., trečiadienis
Devintas rikiuotėje
Tikriausiai visi yra padalyvavę pramoginiuose renginiuose Kernavėje ar Trakuose kurie vadinami gyvąja
istorija. Žiedžiamos puodynės iš molio
ir dekoratyviniai riteriai atlieka
baletą su kardais. Tačiau būna ir kitokia gyvoji istorija.
Mus perspėjo –
Jonas vyras rimtas solidus, buvęs kramtomos gumos gamyklos bosas ir net gali
nepriimti gyventi tai porai savaičių. Priims tik jei jūs jam patiksite – viena sąlyga. Prieš mišias tame
šiauriniame Ilinojaus valstijos miestelyje spėjome tik pasisveikinti. Jau po
mišių, kurias atliko toks čigoniškas katalikų kunigas, kad jau žvalgėmės
ar tai Tikėjimo žodžio bažnyčia, o joks
Rymo katalikų sambūris, taigi jau po mišių pradėjome pažindintis. Kas iš kur.
Jonas buvo rūstus. Jautėme – oi
pirksimės už savo babkes viešbutį.
Netyčia pasisakiau - kilimo iš Vyžuonų.
- Iš VYŽANŲ? – vos nenukrito Jonas nuo
bažnyčios laiptų. Iškart perėjo nuo American Lithuanian su gerrra raide R į aukštaitišką šnektą. Jis
irgi buvo iš Vyžuonų, gerai pažinojo mano senelį ir visą giminę. Mes su kolega džiugiai buvome priimti į didelius Jono ir žmonos namus dviems savaitėms
su geriausiu kanadišku viskiu ir puikiu maitinimu. Teko prisiminti visą
gimtojo Jono miestelio topografiją, keliukus ir visus pusšimčio metų pletkus
apie kaimynus. Savaitė tekėjo sklandžiai ir maloniai, tik Rokfordo policijos
ekipažas mus sekdavo kai eidavome
stažuotės vieton. Vieninteliai miestelyje vaikščiojome pėsti. Tai savaime
suprantamas šerifo murodymas mus sekti. Vietiniai matyt gimdavo mašinose,
daugindavosi ir mirdavo ten pat.
Taigi gėrėme
vakarais kanadiškąjį, plepėjome jau
visą savaitę ir Jonas ūmai prisiminė kalbėdamas apie kažką, kad tai buvo tada
kai jie išėjo į rinktinę. Generolo Plechavičiaus. Jono žmona išsigandusi pakilo. Jonas pradėjo kalbėti kapotai, atskiromis
frazėmis - Ašmena, kas dešimtą, šalia manęs. Verkė tikromis ašaromis ir purtėsi
visu kūnu. Mes nebeatpažinome buvusio
didelės Amerikos gamyklos boso. Žmona parodė – išeikite. Nervinis
priepuolis. Jam negalima apie Plechavičių ir rinktinę. Tada rikiuotėje jis buvo
devintas ir sušaudė jo draugą – dešimtą.
Tai buvo tikra
gyvoji žiaurioji istorija ne iš knygos. Kažką kažkur prabėgšmais buvau girdėjęs
apie decimaciją Ašmenoje, kad vokiečiai sušaudė kas dešimtą plechavičiuką
už ką tik suformuotos rinktinės bailumą
pirmame mūšyje prieš lenkus. Nuo tada visada prisimenu devintą
rikiuotėje kai kalbama apie plechavičiukus ar Plechavičių. Vietinės rinktinės tragediją
mačiau
gyvai.
2012 m. spalio 22 d., pirmadienis
Esto doleriai
Taip
susiklostė tolimais Vilniaus brigados klestėjimo bei kitokios
kapitalizmo aušros Lietuvoje laikais, kad estas paliko Lietuvoje vagoną su kroviniu. Estui buvo blogai ir aš
pagelbėjau. Gelbėjimo operacija buvo sėkminga ir estas kitame laido gale
ryškiai su palengvėjimu atsiduso, kai jam po visų reikalų liko iš to vagono apie 16,5 tūkstančio Amerikos dolerių ir rami
galva – bo pinigus turiu aš ir greit
atiduosiu.
Deja, kapitalizmo
aušroje nėra pradinio kapitalo. Na žinote pirmas milijonas kuris kruvinas ir taip toliau. Ir kadangi dar buvo
galimybių greitai prasukti tuos esto pinigus jie ir buvo prasukti. Tik jau
nebepavyko iš viso puikaus plano vienas
žodelis - greitai.
Du mėnesiai ir
estui, ir man besukant tuos pinigus prailgo.
Kol vieną kartą ramusis estas pratrūko keiksmais ir pradėjo vardinti blogų
vaikinų iš Talino klikuchas ir pavardes. Buvo net armėniškos. Ir dar net pasakė
– jų atstovai tikrai atvažiuos pas
tave. Pasitikrinau vėliau pas kai ką –
aha, rimtos pavardės ir klikuchos...
-
Nūū, Urmas,
začem tak, vsio sdelajem - atsakiau, bet pradėjau krutėti.
16,5 tūkstančio Amerikos dolerių tai dabar gal nieko, tada tai buvo maždaug
keturi vieno kambario butai Lazdynuose. Na gal trys. Per savaitę sukrapščiau.
Šaltiniai buvo skirtingi, tai kaip filme gražiai sudėti į lagaminą pagal
nominalus nepavyko. Tik marga įvairialypė krūvelė žalianugarių suspaustų gumelėmis. Nominalai dažniau po 20 nei po 100. Buvo ir po dolerį...
Urmas sutiko tik su viena nuolaida, pinigų perdavimas vyks Lietuvoje,
Pasvalyje, aikštelėje prie bažnyčios.
Nes tada dar veikė sienos tarp
visų Baltijos šalių ir su pinigais grynais rizikos daug. Jei deklaruosi –
muitininkai perduos pakelės plėšikams, jei ne - dar ras netyčia.
Nusisamdžiau vairuotoją su nežaisliniu pistoletu, daugiau žadėdamas įtraukti
į reikalus, nei pinigais. Ir išvykome.
Atvažiavome valanda anksčiau, pinigus palikome konspiraciniame žiguliuke.
Konspiracinis nes visai giblas iš išorės. Tik motoras žvėris. Patys
kavinėje prieš bažnyčią susėdome ir žvalgėmės ar ramu.
Estas atvyko su naujausia Opel Vectra. Bet su jau matytu vairuotoju ir
jokių netikėtumų neturėjo su savimi. Net kalbėjo ramiai. Pinigus skaičiavome
visi keturi sulipę jo vektron. Pistoleto Urmui nerodėme. Jis mums irgi nieko
nerodė. Atsiskaitėme, paspaudėme rankas ir estai išvažiavo.
Šiame memuare kulminacijos nebus.
Jokių šaudymų, gaudymų, nes gi aš pats gyvas sveikas kaip suprantate iš gausių
memuarų. Ir vėliau gyvenime su kitais
partneriais atsiskaitydavau anksčiau ar vėliau. Liko tik vienas moralas iš
esto. Kurį jis pasakė maždaug po dviejų
savaičių kai paskambinau dėl kitų vagonų:
-
Ne, vagonų
daugiau nebus. Labai jau varganu darbu
uždirbti atrodė tie tavo doleriai ir
tavo maišiukas iš Amsterdamo oro uosto.
Sėkmės tau gyvenime.
***
Bliamba, o aš taip stengiausi. Net į maišiuką gražų užsienietišką dolerius
dėjau...
2012 m. spalio 19 d., penktadienis
Du Bucharos fotografai
Du Bucharos
fotografai
![]() |
Bucharos žydų laidotuvės |
Nuklydęs dar
toliau link Samanidų mauzoliejaus jau beveik neturistinėje Bucharoje radau dar
vieną karavansarajų su dirbtuvėmis ir
visokiais kultūriniais objektais. Ten nuobodžiavęs žmogelis maloniai pakvietė
vienos galerijos vidun. Vėl fotografas. Vėl
tos realistinės bet egzotinės šalies fotografijos, buvo ten ir kažkur
anksčiau matytas garsusis čigonas
vagiantis vandenį – firminė Šovkato Boltajevo fotografija.
Išsikalbėjome, fotografas buvo
tyliakalbis ir labai kuklus. Pasisakė
esąs iš ironi. Tada nesupratau to reikšmės, bet vėliau sužinojau – ironi buvo
persų vergų kasta Bucharoje. Bene žemiausias visuomenės laiptelis. Šovkatas
gerai žinojo Sutkų. Labai gerbė visą Lietuvos
fotografijos mokyklą.
O kaip gyvenimas
– atsakė labai sunku. Nemoka jis prie dabarties rinkos ir kitų dalykų
prisitaikyti. Kai paminėjau Bucharskio galeriją, atsakė aha, anas tai gerai prisitaikęs. Bucharskis net Maskvoje masterklasus, parodas daro. Paminėsiu – Maskva uzbekams tai ir
Paryžius, ir Niujorkas, nėra galingesnio miesto pasaulyje. O jis va užkampyje,
niekas čion beveik neužeina. Darbų neperka. Nors jo fotografijos gal ir
geresnės.
Tai va. Bucharoje
du fotomenininkai ir tie nesikalba. Bucharskio pilna internete ir ten jo fotografijos taip gražiai žaidžia šviesa, spalva ir egzotika. O Boltajevo juodai balto
realizmo internete beveik nėra. Jis nemoka gyventi šiuolaikiškai. Čia įdedu Š.Boltajevo fotografiją. O Anzoro foto nuorodoje:
http://pavel-kosenko.livejournal.com/400259.html
http://pavel-kosenko.livejournal.com/400259.html
Įžūlus jaunimas atima iš senųjų meistrų
duoną...kaip tai pažįstama...
Emanuelės kova
Apie naujausius
Vakarų išradimus ideologinių diversijų
prieš brandų socializmą sferoje
sužinojau apie 1979-1980 metus.
Puikiai žinojau Queen, džinsus,
kramtomąją gumą ir radiją, tačiau tada
pirmą kartą išgirdau apie mažus kompiuterius kurie gali laisvai perdirbti
milžiniškos apimties informaciją ir ja
keistis privačiai. Šaltinis iš aukštai sakė – ideologinis pavojus, ojojoj ir po kelių metų partija Taškento konferencijoje
sustiprino rusų kalbos mokymą. Taip durnai sureagavo į tokius pavojus kaip
kompiuteris ir Emanuelė.
Vakar mirusi
Emanuelė irgi buvo viena didžiausių CCCP griovėjų. Apie 1985 –86 metus Vilniuje
pasklido nauja pramoga. Susimeti po 25 rublius, buterbrodai ir kiek
alkoholio, apie 20 žmonių
susigrūdę vienam kambaryje žiūri kiaurą naktį video. Pinigai video suteneriui,
jie videoaparatūrą pirkdavo pas jūrininkus Klaipėdoje, 7-8 filmai per naktį įvairaus
žanro. Pirmiausia Emanuelė ir Istorija O. Po to kokie Suvalgyti gyvi ir Gyvieji
numirėliai. Dar kokia aštri dokumentika, parodydavo ir kokį sensacingesnį rimtą
filmą. Filmai įgarsinti tokio nepamirštamo sniaukrojančio pro nosį ruso
vertėjo. Sako užsispausdavo nosį
specialiai, kad neatpažintų kam
nereikia. Filmus parinkdavo gyvo demokratiško balsavimo būdu. Bet jei dabar
prisiminti balsų daugiausia visada surinkdavo
Emanuelė. Jos vienos buvo gal šeši filmai. Ji viena savo liaunu nuogu
kūnu stodavo prieš milijoninę
ideologinių darbuotojų bei KGB armiją.
Ir laimėdavo.
Aišku partija
lengvai nepasidavė. Ji priešinosi. Štai
slaptieji video salonai buvo gaudomi taip: kvartale naktį išjungiama elektra.
Jei iš kažkur pliupteri krūva žmonių svajingomis akimis – čiupk,
griebk - aiškūs emanuelistai. Taigi iš buto po peržiūrų liepdavo išeiti su
pauzėmis ir po du.
Aišku pasodindavo pogrindinių peržiūrų
organizatorius. Bet pelnas buvo toks greitas ir nežmoniškas (per vakarą
įplaukos gerų trijų mėnesinių atlyginimų), kad į pagautų vietą stodavo nauji ir
nauji emanuelinio fronto kovotojai.
Aš pamenu filmus
žiūrėdavau pas Seriogą Viršuliškėse. Serioga gal dabar jau miręs, nes ir tada
jau buvo nestiprios sveikatos, kažkas blogai su kojomis ir širdimi, vietoj
filmų linkdavo virtuvėje panaikinti atsineštus žiūrovų alkoholius. Nes pirmus
kartus taip buvo įdomu, kad ir gerti nesinorėdavo. Kitas jau tiksliai amžiną atilsį
videoperžiūrų magnatas Mongirdas prie Dzeržinkės turgaus taip pat neilgai išsilaikė – prasidėjo jam didelės
problemos. Bet po kiek laiko perestroika ir glasnost pabėrė visai viešus
videosalonus. Ten dar Emanuelė tęsė savo pergalingą žygį naikindama paskutinius komunizmo likučius mūsų sąmonėje.
Taigi kaip
keistai sukasi istorijos ratas ir kas sunaikina imperinius monstrus – gražios
nuogos moterys. Amžiną joms atilsį.
2012 m. spalio 18 d., ketvirtadienis
Viktoras generuoja
Viktoras jau buvo
beveik išsimiegojęs po rinkimų, bet vėl rytą prie jo trobos su gonkomis Turniškėse
pradėjo būriuotis bachūrai ir triukšmauti. Viktoras susinervino, nū kas vėl,
bet atsikėlė. Juk bachūrai jo patys tikrieji rinkėjai. Užsitempė savo raudonuosius
šarovarus ir žengė šokuojančiu pachano žingsneliu ant gonkų:
-
Nū labas
rytelis , bachūrai.
-
Labas, Viktoras, - suošė rinkėjai
Išėjo į priekį pats drąsiausias ir maigydamas rankoje kepurę išmemleno:
-
Viktoras, tu
mumi paaiškink paprastai – kas tas yr generuojanti ikanomika. Juokiasi visokie portugalai iš mumi, kad nesuprantame.
-
Gerai, klausote
visi čia. Aiškinu. Vot paimu 10 litų, duodu juos jumi kiekvienam prieš rinkimus,
tai yra generuoju. Aš gaunu jumi balsus. Aišku?
-
Aiškuuuu, - suošė bachūrai, - visiii
gavooom...
-
Toliau. Dabar
aš imsiu iš biudžeto ir pats generuosiu tuos pinigus. Kai vėl bus rinkimai duosiu
jumi jau po 20 litų. Vot ir generuojanti ikanomika.
Žmonės skirstėsi nenoromis, ilgai dar aptarinėjo generuojančią ekonomiką
ir vis džiaugėsi per kitus rinkimus
gausią dvigubai
2012 m. spalio 17 d., trečiadienis
Ūsai
Mažė prieš kelias
dienas ilgai tylėjo toli nuo svetainės ir nerimastinga tyla palaužė Balkanų
moterį. Ji nuėjo išsigandusi pažiūrėti kas vyksta. Mažė virtuvėje ant grindų
dvigubu nelsonu buvo užlaužusi katei kaklą ir ant tų pačių grindų mėtėsi daug
nukirptų baltų šerių. Mažė tylomis ir susikaupusi žirklėmis taikė į dar likusį
katei nebedidelį orumą.
Aišku BM atėmė
žirkles, bet jau man įvykį atpasakojo nesulaikydama pro ašaras juoko. Aš
išklausiau įvykio versiją ir pasidariau savo išvadas. Pats nusidžyrinau ūsus.
Šiek tiek iš solidarumo su kate, o šiek tiek ir dėl viso pikto.
Vakarais kai mažė
užmigdoma katė ateina pamurkti pas mane
ant kelių ir trinasi šiurkščiais ataugančių ūsų galiukais. Aš atsakau tuo pačiu.
2012 m. spalio 15 d., pirmadienis
Džiaugsmas buvo ankstyvas
Važiuojant nuo
Jasų į Bukareštą kelias beveik puikus ir galima atsipalaiduoti Rumunijos
stebėjimui ir kas vyksta pakelėse. Ogi Vincea regione pakelėse vis dažniau
matome vyną ir kitus puikius žemės ūkio produktus kaip pavyzdžiui persikus.
Keliolika
kilometrų tokio vaizdo ir aš paklausiau Balkanų moters;
-
O gal ir
neblogai būtų sustojus, laiko yra, vakare paragautume tikro liaudiško
rumunų produkto.
Dar papasakojau
kaip teko žiauriai trankyti galva sieną iš apmaudo neparagavus panašaus
pakelės produkto Austrijoje. Ten jis buvo faktiškai nemokamas.
Rumunijoje bus tas pats. Įtikinta mano moteris leido sustoti.
Valstietis su
sena Dacia kalbų nemokėjo, bet ženklais parodžiau norįs išgerti daug šito
produkto. Bagažinėje Rumunijos lygumų
sūnus turėjo šlangelį nusiurbti iš didelės talpos vyno paragavimui. Atsargiai
siurbtelėjau balto ir po to vino rošu(raudono vyno).Ohooo,
intensyvus paprastas ir tirštas raudonas vynas. Puikus produktas. Imsiu, tik kiek? Paskaičiavau, skiedžiant
vandeniu (nes labai intensyvus), 10
litrų savaitei prie jūros bus pats tas. Paklausiau dieči ke kosta (tai maždaug mano supratimu
rumuniškai reiškia kiek dešimt
kainuoja)? Bet valstietis suprato. Atsakė kainą - o jeee, tinkama piguva
visiška. Prileido man vieną didelį indą to savo vino rošu. Paėmiau pas valstietį dar persikų ir laimingas su vyno
bambaliu nustraksėjau pas savas moteriškes link opelio. Moku ir aš apsipirkti
pigiai bei gudriai. Ne tik Balkanų
žinovė.
Valstietis dar
kažką aiškino ir rodė dar bagažinėn, bet aš sakiau: Ok, gudbai. Viską jie tau parduotų, tik pirk.
Po
keliolikos kilometrų Balkanų moteris pasidomėjo kokia kaina to vyno, kad aš toks laimingas. Atsakiau už 10 litrų paėmė tik n
lėjų.
-
O tai kur
antras bambalis, - paklausė Balkanų žinovė.
-
Koks antras, vieną paėmiau, - kiek
pristabdžiau ir įtariau jau negerą dalyką.
-
Čia penki
litrai, - paaiškino ji.
Nebegrįžome pasiimti palikto bambalio. Per toli.
Bliamba niekingas
beraštis valstietis nesugebėjo man paaiškinti, kad privalo už tą kainą man paduoti dar vieną 5 litrų
bambalį. Bandė tiesa, bet aš skridau laimingas ant sėkmingo biznio sparnų ir į
vietinių slebizavojimus nebekreipiau dėmesio.... Kelias dienas, vos pasiūlęs
vyno, gaudavau barti. Tad pajūrio poilsio pradžia kiek atsirūgo. Juolab kad Eforie
Sud kurorte vynas buvo nelabai
brangesnis nei pakelėje.
Moralas –
nesidžiaukite per anksti. Pagalvokite ar jau viską paėmėte. Tinka ir rinkimams.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)