2012 m. spalio 22 d., pirmadienis

Esto doleriai




Taip susiklostė  tolimais  Vilniaus brigados klestėjimo bei  kitokios  kapitalizmo aušros Lietuvoje laikais, kad estas paliko Lietuvoje  vagoną su kroviniu. Estui buvo blogai ir aš pagelbėjau. Gelbėjimo operacija buvo sėkminga ir estas kitame laido gale ryškiai su palengvėjimu atsiduso, kai jam po visų reikalų  liko iš to vagono apie  16,5 tūkstančio Amerikos dolerių ir rami galva – bo pinigus turiu  aš ir greit atiduosiu.

Deja, kapitalizmo aušroje nėra pradinio kapitalo. Na žinote pirmas  milijonas kuris kruvinas ir taip toliau. Ir kadangi dar buvo galimybių greitai prasukti tuos esto pinigus jie ir buvo prasukti. Tik jau nebepavyko iš viso puikaus plano  vienas žodelis   - greitai.
Du mėnesiai ir estui,  ir man  besukant  tuos pinigus prailgo. Kol vieną kartą ramusis estas pratrūko keiksmais ir pradėjo vardinti blogų vaikinų iš Talino klikuchas ir pavardes. Buvo net armėniškos. Ir dar net pasakė – jų atstovai  tikrai atvažiuos pas tave. Pasitikrinau  vėliau pas kai ką – aha, rimtos pavardės ir klikuchos...
-         Nūū, Urmas, začem tak, vsio sdelajem - atsakiau, bet pradėjau krutėti.
16,5 tūkstančio Amerikos dolerių tai dabar gal nieko, tada tai buvo maždaug keturi vieno kambario butai Lazdynuose. Na gal trys. Per savaitę sukrapščiau. Šaltiniai buvo skirtingi, tai kaip filme gražiai sudėti į lagaminą pagal nominalus nepavyko.  Tik  marga įvairialypė krūvelė  žalianugarių suspaustų gumelėmis.  Nominalai dažniau  po 20 nei po 100. Buvo ir po dolerį...
Urmas sutiko tik su viena nuolaida, pinigų perdavimas vyks Lietuvoje, Pasvalyje, aikštelėje prie bažnyčios.  Nes tada  dar veikė sienos tarp visų Baltijos šalių ir su pinigais grynais rizikos daug. Jei deklaruosi – muitininkai perduos pakelės plėšikams, jei ne - dar ras netyčia.
Nusisamdžiau vairuotoją su nežaisliniu pistoletu, daugiau žadėdamas  įtraukti  į reikalus, nei pinigais. Ir išvykome.
Atvažiavome valanda anksčiau, pinigus palikome konspiraciniame žiguliuke. Konspiracinis  nes visai  giblas iš išorės. Tik motoras žvėris. Patys kavinėje prieš bažnyčią susėdome ir žvalgėmės ar ramu.
Estas atvyko su naujausia Opel Vectra. Bet su jau matytu vairuotoju ir jokių netikėtumų neturėjo su savimi. Net kalbėjo ramiai. Pinigus skaičiavome visi keturi sulipę jo vektron. Pistoleto Urmui nerodėme. Jis mums irgi nieko nerodė. Atsiskaitėme,  paspaudėme  rankas ir estai išvažiavo.
Šiame memuare  kulminacijos nebus. Jokių šaudymų, gaudymų, nes gi aš pats gyvas sveikas kaip suprantate iš gausių memuarų.  Ir vėliau gyvenime su kitais partneriais atsiskaitydavau anksčiau ar vėliau. Liko tik vienas moralas iš esto. Kurį jis pasakė maždaug  po dviejų savaičių kai paskambinau dėl kitų vagonų:
-         Ne, vagonų daugiau nebus. Labai jau varganu  darbu uždirbti atrodė tie  tavo doleriai ir tavo maišiukas iš  Amsterdamo oro uosto. Sėkmės tau gyvenime.
***
Bliamba, o aš taip stengiausi. Net į maišiuką gražų užsienietišką dolerius dėjau...
Rašyti komentarą