Žadaną pamėgau
kai jis nepelnytai Lietuvoje atpigo iki 10 litų. Toks paklaikęs parūkantis žolę
anarchistuojantis jaunuolis iš
posovietinio Charkovo, principingai rašantis tik ukrainietiškai, blaškėsi po
gyvenimą ir vakarinę Eurazijos dalį . Ber rašė taip, kad įsukdavo grožio banga kiekvienoje pastraipoje.
Dabar rusiškai
išleistas pirmas jo tikras romanas – Vorošilovgradas.
Ir dabar tai jau tikrai nebus kam jo leisti Lietuvoje. Raudonokai visų keistų
knygų leidyklai (ji leido Žadaną anksčiau) nereikalingas naujai iškeptas konservatorius.
Vorošilovgrade
Žadanas rašo apie vyrus, kurie gina savo benzino kolonėlę, savo moteris, savo žemę,
savo vietą. Rašo apie bendruomenę, kuri
susirenka neleisti skriausti savų. Ir dar tai vyksta fantastinėje aplinkoje,
stepėse kur Eurazijos kraštas, biznesmenas pusryčiams nusišauna avį, važinėjama
niekur neinančiu geležinkeliu, rūke kontrabandininkai naktimis kerta pasienį ir geležinkelį, mongolai
keliauja į ES, moterys geros ir guodžia vyrus, vyrai kovoja arba važiuoja su
reikalais.
Puiki knyga,
puikus rašytojas. Retai taip skonėjausi knyga
šiais metais kaip Vorošilovgradu.
Jei slavams vėl
pribręs politinis reikalas duoti nobelį
– tikrai Žadanas bus pirmame kandidatų
trejetuke.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą