2012 m. spalio 19 d., penktadienis

Emanuelės kova




Apie naujausius Vakarų išradimus ideologinių  diversijų prieš brandų socializmą sferoje  sužinojau  apie 1979-1980 metus. Puikiai  žinojau Queen, džinsus, kramtomąją gumą  ir radiją, tačiau tada pirmą kartą išgirdau apie mažus kompiuterius kurie gali laisvai perdirbti milžiniškos apimties informaciją  ir ja keistis privačiai. Šaltinis iš aukštai sakė – ideologinis pavojus, ojojoj  ir po kelių metų partija Taškento konferencijoje sustiprino rusų kalbos mokymą. Taip durnai sureagavo į tokius pavojus kaip kompiuteris ir Emanuelė.
Vakar mirusi Emanuelė irgi buvo viena didžiausių CCCP griovėjų. Apie 1985 –86 metus Vilniuje pasklido nauja pramoga. Susimeti po 25 rublius, buterbrodai ir  kiek  alkoholio,  apie 20 žmonių susigrūdę vienam kambaryje žiūri kiaurą naktį video. Pinigai video suteneriui, jie videoaparatūrą  pirkdavo pas jūrininkus Klaipėdoje, 7-8 filmai per naktį įvairaus žanro. Pirmiausia Emanuelė ir Istorija O. Po to kokie Suvalgyti gyvi ir Gyvieji numirėliai. Dar kokia aštri dokumentika, parodydavo ir kokį sensacingesnį rimtą filmą. Filmai įgarsinti tokio nepamirštamo sniaukrojančio pro nosį ruso vertėjo. Sako  užsispausdavo nosį specialiai,  kad neatpažintų kam nereikia. Filmus parinkdavo gyvo demokratiško balsavimo būdu. Bet jei dabar prisiminti balsų daugiausia visada surinkdavo   Emanuelė. Jos vienos buvo gal šeši filmai. Ji viena savo liaunu nuogu kūnu stodavo  prieš milijoninę ideologinių darbuotojų bei  KGB armiją. Ir laimėdavo.
Aišku partija lengvai nepasidavė. Ji  priešinosi. Štai slaptieji video salonai buvo gaudomi taip: kvartale naktį išjungiama elektra. Jei  iš kažkur pliupteri  krūva žmonių svajingomis akimis – čiupk, griebk - aiškūs emanuelistai. Taigi iš buto po peržiūrų liepdavo išeiti su pauzėmis  ir po du.
Aišku  pasodindavo pogrindinių peržiūrų organizatorius. Bet pelnas buvo toks greitas ir nežmoniškas (per vakarą įplaukos gerų trijų mėnesinių atlyginimų), kad į pagautų vietą stodavo nauji ir nauji emanuelinio fronto  kovotojai.
Aš pamenu filmus žiūrėdavau pas Seriogą Viršuliškėse. Serioga gal dabar jau miręs, nes ir tada jau buvo nestiprios sveikatos, kažkas blogai su kojomis ir širdimi, vietoj filmų linkdavo virtuvėje panaikinti atsineštus žiūrovų alkoholius. Nes pirmus kartus taip buvo įdomu, kad ir gerti nesinorėdavo. Kitas jau tiksliai amžiną atilsį videoperžiūrų magnatas Mongirdas prie Dzeržinkės turgaus taip pat  neilgai išsilaikė – prasidėjo jam didelės problemos. Bet po kiek laiko perestroika ir glasnost pabėrė visai viešus videosalonus. Ten dar Emanuelė tęsė savo pergalingą  žygį naikindama paskutinius komunizmo likučius mūsų sąmonėje.
Taigi kaip keistai sukasi istorijos ratas ir kas sunaikina imperinius monstrus – gražios nuogos moterys. Amžiną joms atilsį.
Rašyti komentarą