2017 m. gruodžio 28 d., ketvirtadienis

Vyrai nepasiduoda


Prie stalo sanatorijoje  sėdi vos gyvas vyriškis ir trys moteriškės. Vyras pajaučia momento svarbą (vienas su tiek moteriškių) ir pasikedena plunksnas:
- Aš, - sako išdidžiai, - turėjau tris infarktus ir vieną insultą!

Šviesioji pusė


Jau noriu namo. Koja juda, lankstosi ir net atauga šlaunies raumuo. Nors su tokiu silpnu raumeniu nepastovėčiau nei vienų grumtynių. Nu ir nereikia mums jau.
Naujokas (trys cepelinai ir du mėsos gabalai) vakar perpiet mane net sugraudino. Pasakė laba diena ir suvalgė puslėkštę sriubos bei daržovių lėkštutę. Taip, nieko daugiau.
Moterys baseine beveik išmoko susispiesti kampuose, kad mes su kitu invalidu galėtume padaryti porą normalių grybšnių. Vistiek jos realiai nesportuoja, tik plepa bet kokiu pretekstu. Tegu plepa kampuose. Kaip moterys pasveiksta po kelio ar dubens operacijų - neįsivaizduoju. Nė mažiausio polinkio gimnastikuoti. Po liežuvio operacijos tikiu, kad greit pasveiktų.
Bet šviesiausioji dalis tai naujokų pora. Abiem virš 80. Ji jau akla. Vyras ją vedžioja. Bet sugeba padaryti vedžiojimo klaidų ir žmona priversta jį lengvai barti. Faktiškai dukart per 5 minutes. Bet jis kurčias.
Ir visiems į juos žiūrint veide prasiskleidžia šviesi lengva šypsena. Jie vis dar kartu. Važiuoja į sanatoriją. Akla ir kurčias.
Gyvensim!

Iš gerųjų žmonių gyvenimo


Rimtoje dzūkų šeimoje vaikas nuo dešimties metų privalėjo mokėti arti ir varyti samanę. Tėvai dirbo ir negalėjo visą laiką tupėti prie aparato. O laikai dar buvo iki melioracijos, krūmai tankiau suaugę nei dabar. Tai krūmuose tupėdavo vaikas ir pagal visas technologines šeimos taisykles lašindavo girių gėrimą. Žinodavo kada kiek malkų įdėti. Kuris ir kada išvarytas skystis yra geresnis.
Ateidavo pirkci ir moterys, ir vyrai. Moterys tai labai ant topolio pumpurų pildavo. Sąnariams padėdavo. Vyrai tai ant pumpurų jau nepildavo .
Kaime būdavo du aparatai. Dėl atsargumo. Visi skolindavosi aparatus prieš krikštynas ar vestuves. O prieš rugiapjūtę ar bulviakasį tai eilė aparatui būdavo. Visi dzūkai mokėjo varyti. Bet būdavo geresni meistrai. Antro varymo samanė pas gerus meistrus beveik mėlyna bėgdavo.
Na kokia po girto vyro kuloku patekusi moteriškė kartais parašydavo skundą milicijos įgaliotiniui. Bet pas mus geras buvo Leipalingio įgaliotinis. Čigonas. Juozulynas. Vaikai tai jau lietuviai buvo. Tai Juozulynas užeidavo, krenkšteldavo ir pasakydavo:
- Raminkis.
 Tada jau reikėdavo nutraukti gamybą. Šventa. Nes lakstė rimti skundai po rajoną.
Tai po tokių pasakojimų dar kažkas ginčysis, kad šių girių gėrimo technologijos ne dzūkų kulinarinio paveldo esminė dalis? Šimtus metų prie visų valdžių miškuose išsaugota tradicija šaukte šaukiasi oficialaus pripažinimo!

2017 m. lapkričio 3 d., penktadienis

Regbio ir restoranų lygis Anglijoje



Ovalaus kamuolio meistras buvo beveik prievarta išvežtas į Notingemą. Tikrai nenorėjo emigruoti, Lietuvoje buvo gerai, bet mergina kremta anglų universitete genetiką, tai nebuvo kas daryti.
Vilniuje buvo Vilkų kapitonas, ten nuėjo į arčiausiai esančią regbio komandą, kuri vadinasi Paprastučiais (Nottingham Casuals).
Po pirmos treniruotės užrašė į antrą Paprastučių komandą.
Po antros treniruotės užrašė į pirmos Paprastučių komandos startinį penkioliktuką Midlands East Second league varžyboms šį šeštadienį.
Bet dar ne viskas. Kaip geras virėjas ovalaus kamuolio meistras dar įsidarbino garsiojo Jamie Oliverio restorane.

Tai sakė, higieninis bardakas ten toks, kad Vilniuje toks restoranas būtų akies mirksniu uždarytas...

LT-100

Idėja Lietuvai

Kiekvienam Lietuvos piliečiui  - senam, mažam, lenkui, kreivam, gykui, ligotam, paprasčiausiai kiekvienam - 2018 metų vasario 16 dieną Lietuva  perveda po 100 euro.
Taip pademonstruotume;

  1. Vienybę.
  2. Visų piliečių lygybę.
  3. Nebūtų plaunami pinigai per durnus valstybinius projektus, kurie tik erzina žmones.
  4. Būtų fun.
  5. Mums piliečiams būtų nevisvien ir net išgertume už LT-100 .

2017 m. spalio 26 d., ketvirtadienis

Mikrobas


Vakar per pačią baisiausią šlapdribą stovėjau vaikystės kieme prie Kalvarijų turgaus ir keikiausi savyje (nes vis dar beįsivaizduojąs save inteligentu) belaukdamas vieno žmogaus.
Ogi pro sniegliečiu užtaškytus akinių stiklus žiūriu  - Mikrobas eina. Gyvas dar. Sau atrodau dar visai nieko toks, o bendraamžiai kalvarijiniai kažkokie labai jau sugedę, aprūdiję, kaltu įrėžtomis raukšlėmis.
 Mikrobas mano ankstyvos paauglystės laikais buvo žemiausio chuliganų gaujos laiptelio murzilka, mažutėmis galūnėmis, bet storas ne per galūnes. Dėl juoko ten ir buvo laikomas. Na toks, kuris pirmas prisikabina gatvėje, kad kiti paskui jį užstotų. Mikrobą ir po šimto metų atpažintum. Toks pats juokingas storuliukas, trumpomis mosikuojančiomis rankytėmis. Mane ta gauja priimdavo pasportuoti, nes visais laikais neblogai žaisdavau futbolą..
Taigi Mikrobas turseno iš paskos truputį didesniam piktam diedui ir kažką tyliai aiškino.
Didesnis diedas, kas dvidešimt.sekundžių perrėkdamas lietų, šaukė per visą gatvę:
-         Bl...Nach... nepojdu ja na Žalgiris, takaja bl...  pagoda.
Vėl tyli Mikrobo murmelė. Vėl didesniojo tirada su visais keiksmažodžiais, bet jau taip pavargus, nes vis tą patį tekstą varo. Matyt  abu tą patį aptarė gal dvidešimtą  kartą. Lyg seni sutuoktiniai.
Mano žmogus vėlavo. Ir po penkių minučių lengvai nešdami su savimi vyno kvapelio debesėlį pasirodė aniedu. Iki Žalgirio aišku nėjo. Užėjo į netolimą Bravo Alco prie turgaus. Grįžo lengvu valsuojančiu žingsniu, šnekėjo abu tyliai maloniai ir vos neapsikabinę. Mikrobas nusileido. Nors gamtos gaivalai taškėsi ir sūkuriavo, bet harmonija praėjo pro mane dvelkdama svaigiu vynelio aromatu.

Bet juk taip ir reikia  gyvenimą gyventi – murmėk savo nuomonę, bet kai vyno bonka jau rankose, tai nu jas nafik tas nuomones. Mikrobo taktika veiksminga  -  tiek metų pragyveno paleiturginio gyvenimą ir sveikai gyvas. Visi kiti chuliganai nuo aukštesnių gaujos laiptelių jau pradingę. 

2017 m. spalio 19 d., ketvirtadienis

Bentlis pravažiavo



Su maže vakare važiavome namo. Staiga pro šalį prablizgejo, prašiaušė bentlis.
-         Bentlis, - atsidūsau mažei, -  žiūrėk, labai brangi mašina.
-         O kiek kartų ji brangesnė už mūsų opelį? – susidomėjo mažė.
-         Dešimt? Šimtą? - spėjau.
-         Bet, tėti, kodėl mūsų mašina tokia paprasta?
-         Na, ji nėra visai paprasta. Ji visai graži, kai nuplaunu.
-         Tėti, tu niekada jos neplauni!

Ir mažė daugiau nekalbėjo, tylom žiūrėjo pro langą į tamsą.

2017 m. rugsėjo 27 d., trečiadienis

Recenzijos bandymas; filmas “Šventasis”



Šventąjį įmanoma žiūrėti tik kine. Nes normaliam žmogui iš šito lėto mažakalbio kankinimo jau norisi pabėgti po 15-25 minučių ir tik noras suprasti kodėl tai gerai  gali priversti išsikankinti iki galo.
M.Repšio herojus yra tylus mažakalbis nevykėlis. Kačiokas tiesa, bet net prisikačialinęs kažkaip nešiuolaikiškai  – per daug storai užpakalis.
Ekonominė krizė, darbo praradimas priverčia herojų patirti ir dvasinę krizę. Jis  niekam nereikalingas – nei žmonai, nei vaikams, nei naujai draugei. Visiškai niekam. Ir ta nykuma vadaliojasi lyg sausa nesukramtoma bulka burnoje Naujosios Vilnios a la nykios provincijos fone.
Tai buvo pagrindinė siužetinė linija. Šalutinė yra Jėzas Kristaus pasirodymas. Ir tai yra vienintelė šviesios vilties kibirkštėlė. Herojaus draugas reaguoja normalei – atkala Jėzaus Kristaus pasirodymo liudininką, nes nu nafik. Paskui jie visi trys  vis vien nueina pažiūrėti tos sienos.
Filmą papasakojau. O dabar apie jo poveikį man.
Kažkur po valandos pilkos nykumos ekrane mane užvaldė baisus tos herojaus situacijos atjautimas. Vaizdų seka ir herojaus betikslis ėjimas mane prispaudė. Aš likau su juo. Mano gyvenimo patirtis atsišaukė. Aš su juo nueičiau išgerti alaus ar net degtinės. Puiki socialinė drama. Tik aišku gaila – nes vanduo labai smarkiai pilamas ant kariųjų malūnėlio.

Tad grįžtu prie normalių žmonių, kuriems nepakako ištvermės išsėdėti. Reikėjo išsėdėti. Visų  mūsų gyvenime buvo ar bus tokių situacijų, kad nusišauk ar pasikark. Tai toje pasikorimo arba ne situacijoje jūs galėtumėte prisiminti, kad yra siena Naujojoje Vilnioje, ant kurios pasirodė Jėzus Kristus.

Visada yra vilties.

2017 m. rugsėjo 12 d., antradienis

Aš kada nors padarysiu avariją, bet turiu išteisinančių aplinkybių...


Mažę opeliu vežu per rytinius kamščius į  mokyklą. Mažė manęs klausia įvairiausių dalykų, pvz šį rytą (o aš dar landžioju tarp eilių, kad greičiau):
-         O iš kur atsirado cirkas?
-         Ėėė...viduramžiais žmones turgaus dieną linksmindavo tokie juokintojai, pusė jų vėliau nuėjo į teatrus, pusė į cirką.
-         O kaip jie žinojo, kad į cirką?
-          Ėėė... linksmesni nuėjo į cirką
-         Tėti, o ką tu norėjai dirbti?
-         Ėėėė...nieko nenorėjau dirbti niekada...
-         Tai tau nereikėjo pinigų?
-         Ėėėė....pinigų reikėjo.
-         O kodėl šitą dėdę pavadinai idiotu?
-         Ėėėė, jis matyt neišgėrė ryte kavos, vairuoja keistai.
Tai tik kelių sekundžių išklotinė. Dėve, dėve,  padarysiu kada nors avariją, nes klausimus jau užduoda visiškai nebeatsakomus.

2017 m. rugpjūčio 30 d., trečiadienis

Kas kiečiausias

#turnishkes

Rytą buvo taip velniškai šalta, kad iš kelių Turniškių trobų kaminų jaukiai išvinguriavo dūmai.
Bet vyrams, kurie jau rinkosi prie parduotuvės aptarti kaip praėjo vasara, šaltis nerūpėjo - vynas bei alus dar tebebuvo brangūs.
Vyrai grįžo aiškintis kas dabar kaime kiečiausias iš po vasaros.
Pradėjo anūkas. Išėjo stačiomis kojomis prie parduotuvės suoliuko, tirštai nusispjovė ant žemės ir persiplėšė baltus marškinius ant krūtinės.
Vyrai net užmiršo suktinių dūmą įsitraukt į plaučius.
-         Kas ten ant mano senelio varo? – raiškiai paklausė anūkas.
Už  anūko pečių stovėjo dar nematyto skaičiaus jo draugeliai. Kas antras turėjo štakietą išsirovęs iš tvoros. Kurie be štakietų  - šiaip dideliais kumščiais. Tad visi pratylėjo.
Net krivių krivis burbleno tik sau panosėje nudelbęs akis žemėn. Ką jau beatsikirsi kaip jo pačią gražiausią vaidilutę nujojo ir nujodyjo miškan. Ne vyras jau...
Nėra kam atsakyti, pagalvojo vyrai ant suoliuko. Kažkuris nuo suolo galo  pagalvojo – Remašius? Bet pats susigėdo tokios kvailos minties. Remašius jau  kelintą mėnesį plastamasiniu kastuvėliu kapstė vandens kanaliukus bei futbolo aikšteles pamiškėje ir atrodė visai nepavojingas, nes visą laiką kvailai šypsojosi. Paluckiokai keitėsi palutes po eilinio pasitaškymo tarpusavyje.
Anūkas praėjo girgždėdamas naujais odiniais čebatais pro suolą ir pro parduotuvę. Antra ėjo Ingridka, nors ir su sijonu. Po Dalkos mada tokia.... Jo draugeliai iš paskos. Vyrai nudelbė akis.
Tai čia ir bus naujasis Turniškių brigadininkas?

Viską matė žvitrios Tapiuko akys. Bet žvelgė iš toli, nuo pamiškės. Liesas kol kas štakietu mojuoti prie parduotuvės...

Geriausia 2017 vasaros fotografija


2017 m. rugpjūčio 21 d., pirmadienis

3W. Kašubų pliažai



Trumpai apie pliažines atostogas Lenkijoje. Nemėgstu pliažų, bet moterys išsukiojo rankas. Pirmas žodis – pigiau. Nors buvome rugpjūtį – atostogų pikas Lenkijoje – bet alaus bokalas kavinėje tik nuo 1,25 Euro. Ir visa kita pigiau. Nesuvalgoma vienam vyrui guliašo ar  kitokio mėsinio patiekalo porcija puikioje kavinėje “U chlopa” Vladyslavove 5 euro. Uwaga: Kijivo kotletas ten vadinamas kotlet diu volej.
Antras žodis su 3w - Wladyslawowo. Šis kurortas tinkamas kaip bazinis Trimiesčio(Gdanskas, Sopotas, Gdynia) ir Helo pusiasalio tyrinėjimams. Važinėjome pajūriu traukiniu arba automobiliu. Vieną kartą  net autobusu, nes patiko maršruto  numeris 666. Traukiniu geriausia, nes ten neteko įstrigti automobiliniuose kamščiuose, kurie ten vasarą visiškai kaip piko metu Geležiniame Vilke. Tad traukiniu geriau. Arba programėlė Waze su patyrusiu šturmanu kamščiams aplenkti.
 Helo pusiasalis. Kašubų žemės. Miestelis Jurata tai žemaičių deivės Jūratės garbei pavadintas miestukas (kaip žemaičiai ten pavadinimus dalino - neišsiaiškinau) ir ko gero pats tinkamiausias iš aplankytųjų kurortų rich and famous žmonių grupei. Tikra Nida. Smėliukas net girgžda nuo švarumo. Akiai pailsinti, sėdint su Apeirol kokteiliu rankoje dangumi skraido kaituotojai, jų pilna it musių barščiuose. Poilsiautojai stilingi kaip Sopote.....Pats rago galas  Helas pilnas vienai dienai atvažiuojančių žmonių, bet galima kentėti. Malonus miestukas. Chalupy miestuke yra seniausias natūristų pliažas Lenkijoje, bet mano moterys nesutiko eiti ten žvalgybon..
Pats Vladislavovas jau paprastesnis masinis kurortas, visiška Basanavičiaus gatvė, bet yra ir dailesnių kampelių. Pliažas tuščias tik per liūtį. 3W pliaže gali rasti lenką girtą vdupel, bet jie mandagūs net ir visiškame alkoholiniame transe.
Mūsų šeimininkė 3W mieste buvo kašubė grįžusi iš Airijos ir tuo didžiavosi. Kašubai dabar valdo ES. Taip, Donaldas Tuskas...
 Gdynia purvinas pliažas, uostas, akvariumas, laivai.
 Sopotas prestižinė, brangi  vieta, bet pliažo vandenyje klastingai sukiojasi medūzos bei žolės ir nelabai švaru palyginus su Helo nerijos kurortas.
 Gdanskas – pilnas pilnas žmonių.
 Krinica Morska – dar kitoje nerijoje – Vislos. Ten vėl pigiau, švariau ir man jaukiau buvo.
 Fromborkas – klaida. Nykstanti vieta. Bet gal dėl to, kad nespėjome į  Koperniko muziejų - planetariumą?
Jei nervina šnypščianti lenkų kalba, tai geriau nevažiuoti, nes ne visur prasisuktum kalbėdamas angliškai ar rusiškai. Vilenska lenkų kalba lengvai bendravome

2017 m. liepos 11 d., antradienis

"Veidas" baigė savo gyvenimą

"Veidas"atsiduso ir tarė paskutinį sudie.
Man tai asmeniškai skaudu. Aš buvau vienas iš tų žmonių, kuris pradėjo techninę ir vadybinę šio leidinio dalį. Redaktorius buvo Valdas Vasiliauskas. Baigėsi  visa epocha - spalvoti savaitiniai žurnalai....20 metų išsilaikė


VŽ nekrologas

2017 m. liepos 10 d., pirmadienis

Iš Tartu



Žmonės ten naivūs, patiklūs ir uždari. Tai mūsų butuko kaimynų šuo visas dienas tik išleistas šokdavo ant mūsų terasos lentų. Šitie lietuviai su juo žaidė. Tai šuo ištirpo iš džiaugsmo. Sudaužė besidžiaugdamas netikėtu gyvenimu mano vyno taurę, bet vyno buvo nedaug, o taurė šeimininkų.
Šeimininkė irgi jauna naivi e-stė. Raktą mums paliko pašto dėžutėje, užkištoje pagaliuku. Mes išvažiuodami jai irgi užkišome ten pat pagaliuku raktą. Pinigus už nuomą pervedėme e-stiškai.
Girtas senas estas bandė su mumis kalbėtis, bet BM pasakė jam nerūkyti. Ir antrą kartą pasakė, kad mes nerūkome. Estas tylom pasitraukė, nors plika akimi mačiau kaip dar norėjo išgerti. Tyliai paburbuliavo saugiai nutolęs. Ir tai labiau pyko, kad rusų kalbos jo liežuvis jau nebevarto.
Tartu gatvėse šurmuliavo estų amatų mugė, brangesnė Kaziuko kopija ir – taip, jūs atspėjote, – kas antras prekybininkas laisvai kalbėjo lietuviškai...Velniškai gabūs tie estų amatininkai.
Žonglierius iš Naujosios Zelandijos senamiestyje pasirinko padėjėja mažę. Ta vienintelė nuoširdžiai reagavo į kivio triukus. Į kitus mūrinius veidus žvelgiant naujazelandui norėjosi tik verkti.

Tik Tartu čigonai buvo pakankamai audringi. Maloniai stebėjome kaip kokią valandą vyras čigonas  auklėjo savo moteris. Ten dar tvarka. O  čigonas po auklėjimo valandėlės numojo ranka ir nuėjo sau vienas.

2017 m. birželio 30 d., penktadienis

Agurkai vis maži ir maži



Tas gyvenimas sode ne rožėmis klotas.
Štai atrodytų paprastas agurkų auginimas šiltnamyje. Keliesi šeštą, palaistai su laistytuvėliu kiekvieną asmeniškai. Po to dar vakare apeini, pažiūri kaip agurkai jaučiasi po dienos vargų. Gal per drėgna žemė – tai puls pelėsiai ir ligos, o gal perdžiūvę – tai išvis svieto pabaiga.
Ir porą savaičių su optimistiniu Pavkos Korčiagino įkarščiu laisčiau ir laukiau pasiskinti. Na kaip maži taip maži, daug jų užsimezgusių, bet maži. Lapai nenudžiūvę, pelėsio nėr. Ligų nėr. Agurkų daug, bet visi maži. Sakytum klesti agurkai, nu bet kad labai neaugūs...Negi galima tokius mažutėlius skinti. Ranka nekyla. Pusryčiams – kaip jūs pamenate – kankinausi su salotų lapais.
Pasiskundžiau BM. Sakau gal trąšų kokių reikia, nes neauga tie žali šunsnukiai? Ta neatlaikė ir nugriuvo po stalu. Labai juokėsi.
-         Prisipažįstu, - rėkė iš ten.
Pasirodo, kai aš išvažiuodavau į darbą, jos abi su maže apsižvalgę slinkdavo į šiltnamį ir kas rytą suvalgydavo  po du didesnius agurkus. Taip dvi savaites. Ir kenčia abi, man nesako, nes aš labai gražiai juos laistau ir jautriai išgyvenu agurkų mažumą.
Nu, ir  aš sakau – tos moterys...Šiandien pusryčiams suvalgiau du agurkus.

2017 m. birželio 23 d., penktadienis

Ulugbekas



Iš Bucharos į Chivą kelias neblogas, visiška autostrada net lietuviškais standartais. Kiek nuobodokas – nes šimtus kilometrų už lango garsioji Kyzylkumų dykuma. Smėlis, dyglės, smėlis. Apie dykumą žinojom, tai iš vakaro nusisamdėm naują automobilį su oro kondicionieriumi. Vairavo jį Ulugbekas, jaunas entuziastingas bucharietis, gyrėsi buvęs Uzbekistano dziudo čempionu. Buchara ypatingas, šventas miestas. Alkoholiu Bucharos parduotuvėse neprekiaujama. Bucharoje – kaip skundėsi vienas turtingas statybinės technikos firmos savininkas traukinyje – iki šiol nepriimta rodyti savo turtų. Nors kartais norėtųsi. 
Ulugbekas  nenustygo už vairo  ir džiaugėsi esamu bei  dar labiau būsimu gyvenimu. Jis gyvens Amerikoje. Į jokią Rusiją dirbti nevažiuos, jis ne kvailys. Jo sūnelis jau dabar moka atsakyti į anglišką tėvo klausimą  -  kur geriausia šalis? Amerika, rėkia angliškai sūnelis. Ulugbekas dalyvauja Žaliosios kortos loterijoje ir būtinai laimės.
Tai paklausiau ką ten veiksi, Ulugbekai. Tas atsakė Arizonoje ta pati dykuma, tas pats buchariškas klimatas ir vairuos jis mašinas, na gal geresnes nei šita uzbekiška, nors irgi kol nauja nieko, ar ne?
Tada dar nežinojau, kad bus išrinktas Trampas Amerikos prezidentu, kad uzbekai sudalyvaus keliuose teroristiniuose išpuoliuose.... Tik ačiū Dievui, kad Ulugbekas statėsi ir priestatą prie tėvų namo, dėl viso pikto. Ulugbekui tada  nepaaiškinau, kad geriausia savo tėvynėje. Gal bus mažiau pinigų, bet savi aplink. Sunku pamokslauti  tokius dalykus, pačiam atvykus iš sočiosios ES.

Pabaigoje moralo nebus.

2017 m. birželio 20 d., antradienis

Vilniaus krepšinio likimas.Rūsčios prognozės




  1. Guoga senas Šimašiaus konkurentas, jei nepasakyti – priešas.  Krepšinis bus panaudota tik šiknų badymui ir pagalių kaišiojimui vienas kitam į jautrias vietas.
  2.  Abu neturi jokių sentimentų Statybai, nes per jauni. Vėl blogai.
  3. Dėlei politkorektiškumo bus vėl nusamdyti 4 krepšininkai, kurių odos spalvos dėl viso pikto neminėsiu. Vėl lietuviai žaidėjai negaus nė pauostyti  kamuolio.
  4. Kurtis tų dviejų liberalų ėdesio neperneš ir dings kur nors toliau nesulaukęs ir bulviakasio.
  5. Vilniaus krepšinis nuo tokios vadybos sparčiai degraduos. Bet gerai: liks daugiau sportinių pinigų regbiui, rankiniui, beisbolui  ir futbolui. Tik, duok Dieve, ne maratonams...

2017 m. birželio 16 d., penktadienis

Augalų karai


Vyko Baltosios ir Raudonosios Rožių karas. Viduramžiais ir labai kruvinas. Aš kariauju Salotų karą. Mus su maže grubiai atplėšė  nuo mylimų fotelių, televizorių bei kompiuterių į vis kastuvą rankosna pasiūlantį sodą. Tad aš arba mažė gana rezervuotai vertiname sodo džiaugsmus. Kas džiaugiasi sodu – tai tik Karlita: drugeliai, paukščiai ir entuziastingai aplojami reti praeiviai.
Vienas moterų žurnalas parašė, kad salotas valgyti visiškai sveika. O jei tos salotos nuo savo lysvės – tai gyvenimas beveik amžinas. Kažkas, nerašysim, jog tai galimai BM, perskaitė ir įsidėjo dūšion.
Pusryčiams salotų valgymui yra nupirktos tortilijos. Į jas leidžiama  susisukti dešros, majonezo ir sūrio. Dar konservuotų pupelių, bet jau baigėsi. Tačiau į tortiliją, kad tai būtų sveikas pusryčių maistas, būtina įsukti salotas nuo savos lysvės arba petražoles arba krapus arba svogūnų laiškus. Ir dar jų tuntai tų žalių karviškų maistų dygsta lysvėse. Svogūnų laiškus tai beveik ir pats mėgstu.Vyriškas valgis, primena degtinės taurelę su lašinuku  ir duona. Teko kadaise garbė gauti rasotą degtinės stikliuką su  svogūnėliu, juoda duonyte ir parūkytu lašinuku iš pačio maestro Vytauto Kernagio rankų.
Tai kartais net pasapnuoju apie rasotą stikliuką su vyriška užkandėle.
Bet salotos. Žalias karviškas raukšlinys ir jokios asociacijos su rasotu stikliuku. Asociacija tik su moteriškų žurnalų dietomis. Kelis rytus prasisukau, nes labai anksti pusryčiavau. Bet kartą mane BM mane sugavo. Tortilijoje vien nesveikas maistas. Majonezas, sūris ir dešra, kai lysvės pasiekiamos  ranka...
Žmona pati susuko man tortiliją su visomis sodo žolėmis. Atsargiai atsikandau. Valgyti galima. Beveik galima paklusti. Žingsnis po žingsnio, matyt, žengsiu į įtartiną priešišką žaliavalgių teritoriją.

Bet kur dėti vyrišką orumą?  

2017 m. birželio 6 d., antradienis

Liberija, Japonija ir Pakistanas

Šių šalių čempionus palenkiau - :

Moldavijos Viktorą Bogatovą (86), Liberijos Filą Diksoną (79), Japonijos Takašį Mijakavą (77), Rumunijos Georgą Vlasceanu (69), Madagaskaro Keitą Džeimsą Normaną Vaitą (59), Nigerijos Dorisą Kingą (35), Pakistano Sohailį Mechmudą (25) ir keletą kitų.

Visa stastskapie paaulio vktorinos čempionatus
http://www.protu.lt/jubiliejinis-pasaulio-cempionatas-lietuvoje-svaistesi-rekordais-3109



2017 m. birželio 5 d., pirmadienis

Labai kultūringas, bet ne didmeistris

Tik kultūros temoje pasaulio viktorinos čempionate Lt surinku daugiausiai balų . Visam čempionate LT tik penktas. Svajonę apie didmeistrio titulą vėl teko atidėti. Bet abu su vyr.dukra gerinome rezultatus. Pasiekėme geriausius balus per 4 žaistus čempionatus. Šiaip žaidėjų daugėja, konkurencija didėja. Gimsta vis kur nors LT naujas vunderkindas net ir su tokiu prastu gimstamumu  bei aplenkia....

2017 m. gegužės 30 d., antradienis

Mažylės šokėjos

Šias mažyles šokėjas Vilniaus savivaldybė nori išmesti iš patalpų Švitrigailos gt. nr.6
Labai nenoriu blogai galvoti apie Vilniaus savivaldybę, bet neramios abejonės kirba. Patalpos centre, žymiai naudingiau šias patalpas panaudoti verslo reikalams negu šioms mažylėms šokti (choreografijos mokykla “Nuotaika”) arba krūvai kitų vaikų būrelių. Sudaužysime meiliai įrengtą baleto salę su veidrodžiais  ir medinėmis atramomis – juk verslo įmonės gali kelti Vilniaus BVP į dangų.
Baleto mokykla ir kiti vaikų meno būreliai taip aukštai neskrieja...

2017 m. gegužės 15 d., pirmadienis

Tikrasis žmogaus draugas



Sekmadienį sodinome šiltnamyje pomidorų, agurkų ir paprikų daigus. Aišku visam procesui ir svarbiausiems etapams vadovavo BM. Paskutinį daigo pakalbinimą ir švelnų daigo užglostymą šiltomis žemėmis irgi tik ji.
Man buvo patikėtas ne toks svarbus technologinis etapas – trąšų įterpimas į duobutes. Vienos trąšos buvo cheminės, o kitos – žuvų miltai. Ir tie žuvų miltai – ekologiški aišku – turėjo tokį negerą dvokutį. Lyg džiovintas saulėje š.
Na bet aš atsakingai bėriau dvokučio dozę po dozės  į kiekvieną duobutę. Šalia susikaupęs šnopavo šuo. Aš dirbau toliau. Šuo tai šuo. Karlita visada kaip virvutė paskui mane. O man reikia į kiekvieną duobutę paberti dvi  skirtingas  trąšas ir nesusipainioti. Tam būtinas susikaupimas.
Bet šį kartą Karlita  kažkaip per darbščiai šnopavo.
Atsisukau pažiūrėti ko ten taip šnopuojama.
O jezusmarijajuozapaišventas.
Ji kruopščiai savo snukiu lygino visas mano apibarstytas žuvų miltais duobutes. Sekė iš paskos ir iš eilės stumdė žemes snukiu, kol nelikdavo  nė žymės smirdančios duobutės. Ištikimas šuo gelbėjo šeimininką, nes šeimininkas pridirba smirdalą duobutėje, o šuniui reikia gelbėti šeimininką, kad anas vėl  neprisidirbtų ir negautų barti. Ir Karlita  sumojo kaip. Kiekvieną dvokiančią šeimininko padarytą duobutę ji užlygina savo snukiu nesmirdančiomis žemėmis. Ir šiltnamyje  gražu bei švaru.
Tikrasis žmogaus draugas. Šeimininkas prisidirba – šuo gelbėja.

Nepajėgėme  šuns barti. Išsikasėme vėl duobutes -  juokdamiesi.

2017 m. gegužės 10 d., trečiadienis

Apie Lukiškes



Nei mes gebame susitarti kas ten stovės, nei valdžia geba nuspręsti.
Todėl, kaip visada, imuosi gelbėti visus sprendimų nepriėmėjus/šūdmalius.
Į Lukiškių aikštę privalu grąžinti senąją Lenino skulptūrą, apsodinti aplink vėl tas pačias raudonas salvijas – Lenino gėlytes. Nes tos gėlytės man gražios.
Tačiau.
Leniną apdėti grotomis taip, kad liktų tik iškišta iš tankių grotų ranka, kuri jau savaime yra Vilniaus urbanistinė legenda, nes rodė ir vėl rodytų kryptį į didžiausią Europoje (vėl nuostabi miesto legenda) alaus barą “Tauro ragą”, kuriame yra Vamzdis, kuriuo teka  alus iš greta stovinčios alaus daryklos.

Grotos aplink Iljičių, rodytų mūsų aistringą atsisveikinimą su praeitimi, bet tokį linksmesnį, nerūpintojėlišką. O amžinai optimistinė rankos kryptis  rodytų mūsų tautos gebėjimą svajoti.

2017 m. balandžio 25 d., antradienis

Ieško Žmogaus



Katinas, vardu Katukas, sveikina visus šunis su ŠUNS DIENA!
Šiltų patalų, paklusnių šeimininkų, gardžiausių skanėstų linki kartu su Yzipet komanda!
P.s. Garbanius žaliai mėlynakis Katukas ieško sau ŽMOGAUS. Žmogau, jei skaitai šį sveikinimą, ir susidomėjai Katuku, parašyk mums, pasikalbėsim, papasakosim ir kartu nuspręsim, ar sugyventumėte.
Www.yzipet.com/lt/e-parduotuvė
Antakalnio g. 38, Vilnius.
+370 656 93 284, sales@yzipet.com

2017 m. balandžio 24 d., pirmadienis

Anglų kalbos mokytojas Sentobe

 


Kelis pastaruosius mėnesius man buvo ne kas. Ir  vis dažniau  - na šaitanas žino kodėl - aš prisimindavau vieną tadžikų kalnų kaimelį Nuratau  kalnyne Uzbekistane. Aš net jo pavadinimo tiksliai  neatsimenu: Sintiabas arba Sentobas? Vienaip vadinamas tadžikiškai, kitaip uzbekiškai.
Į vienintelius svečių namus kišlako centre užropojome su senutėle Lada užkabinę kelis kartus dugną akmenimis. Turistai ten retas įvykis, tad vis daugėjo atsitiktinių praeivių, kurie visi sveikinosi vienodai: 
-         Chieliou.
Tą jų  “chieliou” reiktų aprašyti. Tai angliškas pasisveikinimas “hello” tariamas dvidešimt kartų minkščiau nei Mumbajuje. Taip pat papildomas šypsena, besiplečiančia per visą dulkinos kalnų kišlako gatvės plotį. Drąsesnis kalnietis net kilsteli iki pusės peties ranką pasisveikindamas. O vaikas, pasakęs “chieliou” , lieka stovėti išsižiojęs nuo savo narsos ir su tystančiu iš nosies snargliu. Jis nežino ką dar pasakyti, bet jam velniškai smalsu kas dar atsitiks.
Bet šiaip kalnų kišlako žmonės šypsojosi ten visada. Savo derlingame  slėnyje augino mažas, bet labai skanias pistacijas. Zira arba Romos kmynas arba kuminas mūsiškai, renkama  jų kalnuose kvepėjo dieviškai ir iš tolo, net nepatrinus ziros grūdelių tarp pirštų (trina tarp pirštų sukti Taškento turgų prekeiviai, kad zira kvepėtų). Lengvu narkotiku nasvajumi jie vaišino vienas kitą tiesiog susitikę kaimyną prie vartų. Savo gėrį jie bet kada apačioje turguje gali parduoti gera kaina. Jei kartais prireikia pinigų. Bet šiaip jie visko savo tarpeklyje turi. Ir gal todėl visą laiką šypsosi.
Tada dar vienas svarbus kišlako žmogus išaiškino, kad tuoj atjos Sentobo mokyklos anglų kalbos mokytojas ir jis norės pasikalbėti su mumis angliškai. Dar tas svarbus žmogus kukliai pridūrė – tas anglų kalbos mokytojas jo sūnus.
Aš susikaupiau ir bandžiau susidėlioti kelias gramatiškai taisyklingas frazes angliškai. Visgi atsakingas pokalbis su vietiniu inteligentu.
Mokytojas atjojo ant asiliuko. Nulipo ir minkštai švelniai ištarė  tą patį, ką mums pasakė iki tol kiti  sentobiečiai:
-         Chieliou.
Ir šypsojosi. Po kelių minučių paklausė kiek dabar valandų ir dar po minutės kuo aš vardu. Viskas. Visas pokalbis. Jo šypsena, kol jis bandė prisiminti tas frazes,  buvo gatvės pločio ir jis dar pajodinėjo ant savo asiliuko mano mažę.

Sentobe viskas visada gerai ir su šypsena.
Nuotraukoje - anglų kalbos mokytojas, jo asiliukas ir mažė.

2017 m. balandžio 11 d., antradienis

Naminių gyvūnėlių vardai



Aplankiau seną draugą. Visada pas jį gyvena kokie  nors raiši gyvūnėliai. Šuniukas be kojos ir t.t.  Šį kartą gyveno mažutis juodas triušiukas ir mažytė Siamo katytė vardu Nosytė. O triušiukas....Bet nuo pradžių.
Triušiukas su katyte augo kartu kaip broliukas ir sesytė. Bet staiga atėjo pavasaris ir mažai katytei dar nieko nesusigaudant meilės reikaluose triušiukas  staiga įgavo pavasaranių norų ir puolė Nosytę iš užpakalinės jos kūno pusės su nedviprasmiškais ketinimais.
Tai žinote kokiu vardu po to pavasariško įvykio  draugelis pavadino  triušiuką?
Pedofiliukas.

Nosytė ir Pedofiliukas.

2017 m. kovo 23 d., ketvirtadienis

Baltarusijos estės iš Naujosios Vilnios teorija

Chiromantais, iliuminatais ir astrologais beveik netikiu, bet viena tokia bioenergetikė iš Naujosios Vilnios, kuri buvo tikra Baltarusijos estė, mano nugarai padėdavo bioenergetiniu būdu. Pamaigydavo, patrindavo  nugarą ir pasakiusi porą kartų  chorošo išlydėdavo. Ir nebrangiai. Nugara porą mėnesių neskaudėdavo. Bet aš aišku kaip tikras šiuolaikinis žmogus netikėjau bioenergetikais, bet kol gulėdavau po jos skvarbiomis rankomis, dar ir minčių visokių bioenergetinių gaudavau.


Tai ji man dėstydavo įdomią teoriją, aš aišku ja netikiu, bet jums esmę nupasakosiu.
Bazinė estės  teorijos aksioma – vyrams reikia klausyti moterų.
-         Kodėl?  - visai teisėtai pasibaisėjęs nustėrdavau.
Moterims reikia šeimos. Moterys natūraliai trokšta vaikų, o vaikus labai sunku vienai auginti. Tam reikalinga šeima, o šeimai - geras vyras. Todėl moterys sukasi  kaip išmano, iš bet  kurio, kad ir gatvėje surasto vyro, stengiasi padaryti puikų šeimos žmogų. Todėl moterims negalima  kliudyti. Jos blogo nenori. Kiekvienas paimtas vaikų auginimui vyras turi stengtis ir suprasti kaip sunku moteriai iš jo daryti šeimos žmogų. Patys gi žinote, jei jus paleisti  – garažai, futbolai, motociklai, išgerti, pabėgti, palakstyti laukais.
Jei moteris pervargsta perdarinėti vyrą, ji nelaiminga, bet ir visai šeimai nelaimė, todėl pasipriešinimo negali būti, net jei  moteris psichuoja. Vistiek, vyrai,  jums bus geriau, gal dabar ir nesuprasite, bet senatvėje bus kam jumis pasirūpinti, jei išsiauginsit vaikų.
Taigi  - teisingas vyro gyvenimas yra po padu. Ten jam šilta, jauku, jis gali kartais net apgalvoti savas mintis.
Apie šeimą ir kaip daugiau uždirbti.



2017 m. kovo 20 d., pirmadienis

Pavasario rytas


Jau  vedžiodamas šunį pastebėjau  - velniškai eikliai  atidunda pavasaris į mūsų miškelį, žvaliai triukšmauja medžiuose  paukščiai, dalinasi  poras ir lizdus. Šį daug žadantį pavasario rytą atvažiavau  į vieną valdišką įstaigą. Buvau susitaręs. Sėdėjau, laukiau. Valdininkės nebuvau matęs.
Įlėkė kaip vėjas. Jauna, daili, saikingai maloniai kaip vyresnio vyro akiai apvali. Na visa pavasariška tokia.
-         Sveiki, palaukite, aš tuoj nusirengsiu, - nusišypsojo.

O  tada aš skausmingai  pabandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą girdėjau tokią frazę iš tokių jaunų moterų...

2017 m. kovo 15 d., trečiadienis

FŪ ir fiiiuuu


Karlitą mes paėmėme iš prieglaudos paaugusią, ji savo pirmą gyvenimo pusmetį sutiko laisva. Gatvėse,  šiukšlynuose ir pakelėse. Todėl savaime suprantama Karlita yra padriko ir nevaldomo elgesio kalė.
Pavyzdžiui sodo sklypą ji suvokia kaip saugomą  teritoriją ir visus praeivius  aršiausiai aploja. Tai būtų dar pusė velnio, bet lygiai taip pat savo saugoma teritorija suvokia  ir visą devynaukštį.
Tad išeiti į lauką – lojimas baisiausias, visus pamatytus žmones, šunis ir net stovinčius automobilius aploja.
BM neapsikentė ir pradėjo šunį drausminti. Pirmiausiai išbarė mano komandą fu, pasmerkė kaip per švelnią, be ryžtingo akcento pabaigoje. Sakė – nežinočiau kas tu, tai skambėtų lyg gėjų pasimurkavimas, o ne komanda šuniui. Tokia manieringai prancūziška fiiiiuuuu...
Pati BM komanduoja FŪ su pakeltu pirštu ir Karlitai net kojos linksta iš baimės. Ji išslenka iš namų prispaudusi prie žemės užpakalį ir kartais net iškenčia iki lauko durų neloti. Bet ne visada. Tai BM dar atsidariusi buto duris bara Karlitą.
Na taip, tingiu aš žmones ir net šunis stramūžyti. Kažkaip komandos fu pradžioje -  ties raide f -  dar turiu ryžto, bet jau ties raide u entuziazmas staiga išsenka. Na kaip griežtalais šokdinti tokį šunį, kuris tau laižo rankas,  kojas ir žiūri didelėm akim lyg į pusdievį.
Bet  BM  atnaujino namie drausmę. Šuniui. Už vis dar pasitaikantį nepaklusnumą. Visur. Neleidžia šokti į lovą ir vakarais kelis kartus garsiai bei priekaištingai atsidususi Karlita susirango ant kilimėlio prie lovos. Mano pusėje. Dūsauja ir neramiai vartosi. Bet iš BM lovos pusės vis pasigirsta komandos ir šuo palūžta Susirango į nebylų priekaištingą švelniakailį kamuoliuką.
Bet kartais... Paryčiui, paryčiui, kai miegas pats saldžiausias ir visi parpia savo lovos pusėse, kartais pajuntu tylų švelnaus kailiuko įslinkimą į lovą. Karlita beveik nekvėpuodama prisiglaudžia prie mano kojos, tik jokiu būdu nesirodo patys žinote kam. Ir net neiškiša iš už mano kojos galvos. Tai jos apkasas.  Karlitai apkase taip jauku, kad ji rodos ir nekvėpuoja, jokio garso ar judesio nepastebėtų pats Goiko Mitičius.
Ir aš negaliu išduoti savo šuns. Tyliai gulime abu susiglaudę paskutinę miego valandą lyg prieš sušaudymą auštant. Taip mes atnaujiname savo socialinį kontraktą. Be to griežto fū it šūvio, patys žinote iš kieno lūpų.




2017 m. kovo 7 d., antradienis

Testas, po velnių, be atsakymų


Gyvenimas tęsiasi ir vakar vėl tikrinom pas neurologę tėvo atmintį. Daktarė tėvui patiko ir jis jai maloniai pranešė, kad jam tik 70 (iš tikro – 85). Kurie dabar metai ir kuris metų laikas aišku tėvo nejaudina – šaldytuvas visą laiką pilnas – tai ir nežino.
Aš stovėjau tėvui už nugaros ir rodžiau pirštais daktarei teisingus skaičius, kuriuos tėvas fantazavo.
Gydytoja paklausė kiek atimti iš šimto septynis.
Tėvas atsakė:
-         93.
Tada daktarė pagal užrašus paklausė, o kiek bus dar kartą atėmus septynis.Tėvas rėžė:
-         85.
Daktarė įtarė kažką negero ir pažiūrėjo  užrašus – ten, velniai griebtų, nebuvo teisingo atsakymo..Ji pasimetusi pradėjo žvalgytis po stalą  ir ieškoti kuo suskaičiuoti ar gerai pacientas atsakė. Tada prisiminė mane ir akimis paklausė:

- 86, - padėjau daktarei ir kartu su daktare pagalvojau tą patį: galėtų ligonių kasos sunkiai sergančių ligonių testus spausdinti su teisingais atsakymais. Po velnių.

2017 m. vasario 20 d., pirmadienis

Naujausių Regimanto Dimos knygų pristatymas:


Naujausių Regimanto Dimos knygų pristatymas:

“Gyvenimo stebėtojo memuarai”
“Bronislovas ir imperatorius”

Vilniaus knygų mugėje, vasario 24 d. , penktadienį, 20,00-21,00, konf.salė 5.2.

Renginį ves garsus kino ir teatro aktorius Audrius Bružas.
Kalbės visų meno žinovas akademiškasis Ernestas Parulskis.

Kampe išmaniai tylės (jei niekas neklaus) Regimantas Dima.

2017 m. vasario 11 d., šeštadienis

Lenkiškos paslaptys


Mano kartos  žmonės aišku pamena  lenkišką  TV serialą  “Keturi tankistai ir šuo”..Sukdavo ir sukdavo vargšė sovietinė televizija tankistus per kiekvienas moksleivių atostogas..
Bet dabar, po tiek metų, galiu kitaip pažvelgti į serialą. Tas serialas buvo kažkoks slaptas lenkų iliuminatų nostradaminis sąmokslas. Slypi jame kažkas tovianskiško ir valenrodiško.
Pirmas “Rudžio” (tanko) vadas buvo Jarošas. Ir dar Algirdas (Olgierd).
Primenu – šiuolaikinis  Jarošas, tai buvęs ukrainiečių “Pravyj Sektor” vadas, aršus Rusijos priešas.
Toliau dar baisiau.
“Rudžio” mechanikas buvo gruzinas Saakašvilis. Taip, su tom pačiom dviem a kaip ir šių laikų Micheilas Saakašvilis. Odesos  ir Gruzijos vadovas, aršiausias Rusijos priešas.
Kas tai, jei ne Nostradamo verta pranašystė?


Nuotraukoje  “Rudžio” ekipažo selfis.Vaizdo rezultatas pagal užklausą „czterej pancerni i pies wikipedia wolna encyklopedia“

2017 m. vasario 7 d., antradienis

Penki Lietuvos Piratų partijos rinkiminės programos punktai


1. Kiekvienam brandžiam vyrui po Gretą.
2. Kiekvienai pavargusiai nuo savo vyro ir vaikų moteriai vilą Ispanijoje.
3. Pensininkėms didesnes pensijas ir juodaplaukį gražų kunigą iš Prancūzijos į kiekvieną parapiją.
4. Kiekvienai merginai po 200 laikų po kiekviena  jos fotografija socialiniuose tinkluose.
5. Vaikams ledų, vyrams atpiginti alų ir kiekvienam balso teisę turinčiam vaikinui po dvi merginas.


P.S. vėl , blet, kultūros darbuotojus pamiršom. Nu tegu patys prisirašo ką nori - jie juk patys gerai moka rašyti.

2017 m. vasario 3 d., penktadienis

Padaryti malonumą moteriai



Mano tėvas mokėsi dar smetoniškoje pradžios mokykloje. Tad suprantate  -   metų jam daug. Bet...
Naujoji  jo slaugė vakar klykdama iš džiaugsmo paskambino, kad koks šaunus tėvas, kaip jinai pasiilgsta tokių vyrų ir kokį jis jai malonumą suteikė.
Šiek tiek sunerimau ir suklusau. Reikalaus daugiau pinigų už papildomas paslaugas? Na kas čia, po velnių, per penkiasdešimt žilų atspalvių... Bet stoiškai tęsiau pokalbį:
-         Kokiu būdu suteikė malonumą?
Emocingą slaugės pasakojimą sutvarkiau.
Taigi buvo taip. Tėvas visiškai nuostabiai paklusnus, slaugė liepia  eiti gult į lovą, jis eina, slaugė liepia  laikas valgyti - ateina valgyti, slaugė paklausia kiek kiaušinių valgys, tėvas parodo du pirštus ir lygiai du kiaušinius suvalgo. Jei slaugė pasitikslina ar gers tėvas kavos, tėvas visada sutinka išgerti puodelį kavos. Slaugei visiškas malonumas dirbti su tokiu vyru. Ji galvojo, kad tokių paklusnių vyrų jau nebūna, o štai pasirodo yra.

Na, tylomis pagalvojau, o ką visą gyvenimą veikė mūsų matriarchatinės giminės moterys. Aršiai auklėjo savo vyrus. Štai rezultatai: net slegiami  metų naštos giminės vyrai vis dar sugeba padaryti didelį malonumą moteriai.

2017 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Balutė kamputyje


Šeštadienio rytą atsikėliau, nuknebnojau daryti kavos ir virtuvės kamputyje po  kavos aparatu blizgėjo šviežia balutė. Ant mylimo parketo. Surėkiau:
-         Virtuvės kampe balutė.
Balkanų Moteris atsišaukė iš miegamojo:
-   Karlita?
Paklausiau sekiojančią mane kaip virvutę potencialią nusikaltėlę:
-         Kaaaarlita, tavo darbas?
Mūsų šuo, visada vikriai  puolantis atgailauti už savo ir svetimas nuodėmes, šį kartą stovėjo tiesiai  ir net nebandė vizginti uodegos. Ji doru kūno tiesumu  rodė -  ne mano darbas ta balutė.
Palenkiau jos galvą prie balutės, kad apuostytų ir prisipažintų. Karlita palakė iš balutės ir taip įrodė savo nekaltumą. Stovėjo kaip uola. Jokios atgailos. Tad informavau BM, kad jau ne mano jėgoms išsiaiškinti, kas pridirbo balutę.
BM atsikėlė ir atvarė aiškintis pati:
 - Aišku ne šuo. Tavo darbas. Kalė taip į patį patį kampą negali padaryti.
Pagalvojau, o kada aš paskutinį kartą taip prisigėriau, kad myžčiau savo namų virtuvės kampe ir neprisiminčiau. Gal maždaug  prieš kokius tris metus taip normaliai kaip žmogus prisigėriau. O vakar išvis nė lašo. Tad apgailestavau, kad tris metus jau negaliu taip ryškiai prisidirbti.
-         Ne, - nusivylė manimi BM,  - tai iš tavo kavos aparato pribėgo. Gal.
Dabar abu uostėme ir žiūrėjome balutę – joje buvo tyras vanduo ir jokia kava nė iš tolo nedvelkė. Nei šlapimas, nei kavos gamybos nuotekos. Apkaltinome balkono langą, kad kiauras, bet vėl ne. Sausas tas langas ir tvirtas. Dar mažės  paklausėme – gal žaisdama poniams prilaistė virtuvėje balutę? Ir mažė atbėgo žiūrėti – nedarė tokios.
Tad kas padarė balutę?
Tiesa išaiškėjo tik kitą dieną. Arbatinukas, stovėjęs ant stalo, leido pro savo šoninį langelį vandenį. Vandens jame buvo nedaug, tai tik pribėgo balutė ir didesnių žymių neliko.

Bet tai kokia neteisybė! Jei namie atsitinka kokia nelaimė – pirmiausia  kaltinamas šuo (nu čia dar nieko!), bet antru kaltųjų sąrašo numeriu  -  tų namų vyriškis! Visi kiti namų gyventojai ir daiktai - balkono langas, vaikas, kavos aparatas, arbatinukas  - kaltinami jau po naminio vyriškio. Tris metus kaip žmogus neprisigėręs, o vis dar numeris du kaltųjų sąraše.. . Visiškai neteisingas kaltųjų paieškos eiliškumas! 

2017 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Nauja stora popierinė knyga


 Na štai šaunioji leidykla "Tyto Alba" išleidžia dar vieną mano knygą. Ačiū visiems, kurie dirbo su šia knyga. Šį kartą tai ne istorinis romanas, o "Gyvenimo stebėtojo memuarai". Kas pavadinime užrašyta, tas ir yra knygos viduje - vaikų auginimas, Balkanų moteris, regbis, Azija, sovietinis Vilnius, kapitalizmo aušra Lietuvoje. Trumpai tariant sąžiningai aprašytas sunkus ir juokingas vyro gyvenimas nuo metų kalno.
Knyga pasirodys knygynuose prieš pat knygų mugę ir aišku šiuos memuarus pristatysime Vilniaus knygų mugėje vasario pabaigoje.