2017 m. birželio 30 d., penktadienis

Agurkai vis maži ir maži



Tas gyvenimas sode ne rožėmis klotas.
Štai atrodytų paprastas agurkų auginimas šiltnamyje. Keliesi šeštą, palaistai su laistytuvėliu kiekvieną asmeniškai. Po to dar vakare apeini, pažiūri kaip agurkai jaučiasi po dienos vargų. Gal per drėgna žemė – tai puls pelėsiai ir ligos, o gal perdžiūvę – tai išvis svieto pabaiga.
Ir porą savaičių su optimistiniu Pavkos Korčiagino įkarščiu laisčiau ir laukiau pasiskinti. Na kaip maži taip maži, daug jų užsimezgusių, bet maži. Lapai nenudžiūvę, pelėsio nėr. Ligų nėr. Agurkų daug, bet visi maži. Sakytum klesti agurkai, nu bet kad labai neaugūs...Negi galima tokius mažutėlius skinti. Ranka nekyla. Pusryčiams – kaip jūs pamenate – kankinausi su salotų lapais.
Pasiskundžiau BM. Sakau gal trąšų kokių reikia, nes neauga tie žali šunsnukiai? Ta neatlaikė ir nugriuvo po stalu. Labai juokėsi.
-         Prisipažįstu, - rėkė iš ten.
Pasirodo, kai aš išvažiuodavau į darbą, jos abi su maže apsižvalgę slinkdavo į šiltnamį ir kas rytą suvalgydavo  po du didesnius agurkus. Taip dvi savaites. Ir kenčia abi, man nesako, nes aš labai gražiai juos laistau ir jautriai išgyvenu agurkų mažumą.
Nu, ir  aš sakau – tos moterys...Šiandien pusryčiams suvalgiau du agurkus.
Rašyti komentarą