Ulugbekas

Iš Bucharos į Chivą kelias neblogas, visiška autostrada net lietuviškais standartais. Kiek nuobodokas – nes šimtus kilometrų už lango garsioji Kyzylkumų dykuma. Smėlis, dyglės, smėlis. Apie dykumą žinojom, tai iš vakaro nusisamdėm naują automobilį su oro kondicionieriumi. Vairavo jį Ulugbekas, jaunas entuziastingas bucharietis, gyrėsi buvęs Uzbekistano dziudo čempionu. Buchara ypatingas, šventas miestas. Alkoholiu Bucharos parduotuvėse neprekiaujama. Bucharoje – kaip skundėsi vienas turtingas statybinės technikos firmos savininkas traukinyje – iki šiol nepriimta rodyti savo turtų. Nors kartais norėtųsi. 

Ulugbekas  nenustygo už vairo  ir džiaugėsi esamu bei  dar labiau būsimu gyvenimu. Jis gyvens Amerikoje. Į jokią Rusiją dirbti nevažiuos, jis ne kvailys. Jo sūnelis jau dabar moka atsakyti į anglišką tėvo klausimą  -  kur geriausia šalis? Amerika, rėkia angliškai sūnelis. Ulugbekas dalyvauja Žaliosios kortos loterijoje ir būtinai laimės.

Tai paklausiau ką ten veiksi, Ulugbekai. Tas atsakė Arizonoje ta pati dykuma, tas pats buchariškas klimatas ir vairuos jis mašinas, na gal geresnes nei šita uzbekiška, nors irgi kol nauja nieko, ar ne?

Tada dar nežinojau, kad bus išrinktas Trampas Amerikos prezidentu, kad uzbekai sudalyvaus keliuose teroristiniuose išpuoliuose.... Tik ačiū Dievui, kad Ulugbekas statėsi ir priestatą prie tėvų namo, dėl viso pikto. Ulugbekui tada  nepaaiškinau, kad geriausia savo tėvynėje. Gal bus mažiau pinigų, bet savi aplink. Sunku pamokslauti  tokius dalykus, pačiam atvykus iš sočiosios ES.

Pabaigoje moralo nebus.

Anglų kalbos mokytojas Sentobe

 

Kelis pastaruosius mėnesius man buvo ne kas. Ir  vis dažniau  - na šaitanas žino kodėl - aš prisimindavau vieną tadžikų kalnų kaimelį Nuratau  kalnyne Uzbekistane. Aš net jo pavadinimo tiksliai  neatsimenu: Sintiabas arba Sentobas? Vienaip vadinamas tadžikiškai, kitaip uzbekiškai.

Į vienintelius svečių namus kišlako centre užropojome su senutėle Lada užkabinę kelis kartus dugną akmenimis. Turistai ten retas įvykis, tad vis daugėjo atsitiktinių praeivių, kurie visi sveikinosi vienodai: 

-         Chieliou.

Tą jų  “chieliou” reiktų aprašyti. Tai angliškas pasisveikinimas “hello” tariamas dvidešimt kartų minkščiau nei Mumbajuje. Taip pat papildomas šypsena, besiplečiančia per visą dulkinos kalnų kišlako gatvės plotį. Drąsesnis kalnietis net kilsteli iki pusės peties ranką pasisveikindamas. O vaikas, pasakęs “chieliou” , lieka stovėti išsižiojęs nuo savo narsos ir su tystančiu iš nosies snargliu. Jis nežino ką dar pasakyti, bet jam velniškai smalsu kas dar atsitiks.

Bet šiaip kalnų kišlako žmonės šypsojosi ten visada. Savo derlingame  slėnyje augino mažas, bet labai skanias pistacijas. Zira arba Romos kmynas arba kuminas mūsiškai, renkama  jų kalnuose kvepėjo dieviškai ir iš tolo, net nepatrinus ziros grūdelių tarp pirštų (trina tarp pirštų sukti Taškento turgų prekeiviai, kad zira kvepėtų). Lengvu narkotiku nasvajumi jie vaišino vienas kitą tiesiog susitikę kaimyną prie vartų. Savo gėrį jie bet kada apačioje turguje gali parduoti gera kaina. Jei kartais prireikia pinigų. Bet šiaip jie visko savo tarpeklyje turi. Ir gal todėl visą laiką šypsosi.

Tada dar vienas svarbus kišlako žmogus išaiškino, kad tuoj atjos Sentobo mokyklos anglų kalbos mokytojas ir jis norės pasikalbėti su mumis angliškai. Dar tas svarbus žmogus kukliai pridūrė – tas anglų kalbos mokytojas jo sūnus.

Aš susikaupiau ir bandžiau susidėlioti kelias gramatiškai taisyklingas frazes angliškai. Visgi atsakingas pokalbis su vietiniu inteligentu.

Mokytojas atjojo ant asiliuko. Nulipo ir minkštai švelniai ištarė  tą patį, ką mums pasakė iki tol kiti  sentobiečiai:

-         Chieliou.

Ir šypsojosi. Po kelių minučių paklausė kiek dabar valandų ir dar po minutės kuo aš vardu. Viskas. Visas pokalbis. Jo šypsena, kol jis bandė prisiminti tas frazes,  buvo gatvės pločio ir jis dar pajodinėjo ant savo asiliuko mano mažę.

Sentobe viskas visada gerai ir su šypsena.

Nuotraukoje - anglų kalbos mokytojas, jo asiliukas ir mažė.

O šventėms mus visus išvaikys...

#Uzbekistanas

Kai atskridome į Taškentą pritutintu aerobusu iš Stambulo mus suvarė į siaurą uždarą koridorių be ventiliacijos ir oro kondicionavimo. Toje pekloje stovėjome pusantros valandos, klykiant vaikams ir kontrabandininkėms moteriškėms su maišais turkiškų prekių. Tvankioje Taškento rugpjūčio naktyje.

Stovėjom eilėje pasų patikrai su graikais. Graikai buvo be vaikų. Tad mus su maže (stebuklas - mažė po dviejų skrydžių ir lakstymo po Stambulą pavargo) praleido į priekį.

Rėkiau pasienio pareigūnams:

 -    Tai nors kondicionierių įjunkite. Žmonės alpsta.

-         Sugedęs,  - nustebę atsakė. Pareigūnus ten gerbia tyliai bei paklusniai.

-         O remontuoti niekas visame Taškente nemoka?

Pareigūnai į šį provokacinį klausimą neatsakė. Jie net nesugalvojo kaip mane nubausti dėl tokio įžūlaus elgesio. Ir jų smegenys nuo tvankumos buvo aptirpę.Taip pradedu pasakojimą apie Uzbekistano turizmą. Uzbekai šiaip turistų laukia. Turistai atveža pinigų. Uzbekai - malonūs žmonės. Vaišingi. Bet turizmą supranta keistai.

Į turgus ar metro įeinant iškrato tavo daiktus, nors vizualiai esi visiškai nepanašus į musulmoną teroristą.

Nors buvome gavę visas vizas, tai atskira ir ilga istorija, tačiau pasus privalėjome atiduoti į Taškento milicijos skyrių ir laukti penkias paras, kol uždės registracijos štampą.

Kainas uzbekai prilaiko 3 lygių – saviškiems, rusams ir europėnams. Tai kartais apsimesdavome rusais – taip pigiau. Chivos tautinius šokius pažiūrėjome kaip rusai, prie vieno staliuko su dvigubai daugiau sumokėjusiais ispanais. Dar ir suvalgėme ispanų sausainių dalį.

Taškento Skvere – arba Brodvėjuje – dailininkų klausėme ar ilgai jie dar prekiaus. Mes pirktume vėliau jų papuošalus.

-         Ne,  - liūdnai atsakė dailininkai, – tuoj Nepriklausomybės šventės, o šventėms  mus visus  išvaikys.

Chivoje, kai atvažiavome, ant nosies jau buvo Rugsėjo Pirmoji, uzbekų Nepriklausomybės diena, ir turistų kas valandą mažėjo, žiopli turistai bei dailininkai Uzbekistano valdžios įsitikinimu trukdo švęsti valstybines šventes, nepritinka visuotiniam tautos džiaugsmui, bet mes kažkaip pražiopsoti visų tvarkos sergėtojų  likome kaifuoti nuostabiame pakrypusių labiau nei Pizoje bokštų kupiname senamiestyje visiškai vieni. Mus taip pamilo Chivos kavinių savininkai, kad net iš pradžių duodavo paragauti vietinio konjako rūšių, kad mes išsirinktume geresnį ir net siūlydavo  pašildyti prieš geriant. Keista jų manija: šildyti degtinę, konjaką.

Taigi viešbutyje Arkanči (labai geras, trys žvaigždutės, rekomenduoju) su mumis beveik vienišais turistais bovyjosi, su maže žaidė kiekvienas nuobodžiaujantis viešbučio darbuotojas. Bet išaušo skaudžiausia kiekvienos kelionės akimirka – laikas mokėti. O kiek mokėti taip ir nežinojome.

Pirma portje frazė. Galite mokėti somais pagal oficialų kursą. Gerai, nes išsikeitėme dolerius pagal dvigubai geresnį turgaus kursą.

Antra frazė. Užsieniečiui para 30 dolerių žmogui. Truputį  baisiau.Vaikui nuolaida.

Trečia frazė. Vartant mūsų pasus. O bet...oho...iš kur?...jūs turite pasuose Taškento registracijos štampą, tad kainas skaičiuosime kaip uzbekams.

Jau praradau viltį susigaudyti visuose perskaičiavimuose ir pareikalavau galutinės sumos somais. Išgirdau. Buvo juokingai pigu - 60 dolerių trys paros trims žmonėms su gausiais pusryčiais.

Moralas: turizmas ten vystomas keistai ir iškreiptu būdu, bet patyręs turistas gali daug laimėti žinodamas visus niuansus. Azijoje nežinai kur rasi, o kur pamesi.

Stovi Bucharoje namas iš Ukmergės

Inojatas jau senas žmogus ir todėl šlepsi kojomis, laiptukais lipa kaip robotas ir visada susiraukęs.

 Viešbučių verslas senam žmogui  - sunkus verslas. Bet matyt niekuo kitu negali verstis Bucharoje. Nakvojome pas jį, nes pigus jo gesthauzas. Bet jo gesthauzo  jums nerekomenduosiu. Kas rytą neramiai lakstančiomis akimis Inojatas nervingai paduodavo pusryčius ir paklupinėjęs aplink be aiškaus reikalo, prašydavo sumokėti nors už vieną dieną. Bet skaičiuoti nelabai mėgo. Kiek paduodavau  gumele sujuostų uzbekiškų pinigų, tiek paimdavo ir nurimdavo  iki kito ryto. Štai čia aš jį ir išdūriau.

Uzbekiški pinigai somai tai gumelėmis suveržtos banknotų krūvos. Aš sumokėdavua įkyruoliui kuo senesniais  nešvaresniais  ir suglamžytais pinigais, maždaug  tokiais, kurie Panikovskio nuomone tikdavo tik Šurai Balaganovui. Inojatas suglemždavo somus  neskaičiavęs. Kartą jau besibaigiant viešnagei Bucharoje, dar paprašiau iškeisti man dolerius į somus. Inojatas man padavė kelias krūveles, aš suskaičiavau pačią nešvariausią krūvelę ir nustebau:

-         Dešimt tūkstančių trūksta, Inojatai!

-         Bet tai tavo paties pinigai, kur ryte davei! - suklykė Inojatas.

-         Inojatai, atsiprašau, jūs gi sakote, kad Alachas tau davė dvi akis, dvi rankas,  žiūrėk pats, kad neapmautų. Ką aš žinau ką tu darei su mano pinigais visą dieną?

Alacho žodžiai šventojoje Bucharoje (alkoholio parduotuvėse nenusipirksi!) yra argumentas. Inojatas prarijo nuoskaudą. Iškrapštė iš kišenaitės prie širdies dar dešimt tūkstančių somų. Pavaikščiojo, pavaikščiojo aplink ir sako:

-         O žinai, kad mano namas iš Ukmergės? Iš tavo Lietuvos?

-         Ne, nežinau, pasakok, - susidomėjau.

Taigi griūvant Sąjungai, jis su tokiu Peterburgo žydeliu Ukmergės turguje pardavinėdavo karakulines šubas iš Uzbekijos, Ukmergėje supirkdavo kažkokias būtinas uzbekams paauksuotas juosteles. Padarė taip pirmyn-atgal penkis reisus, šešto nepadarė, nes lietuviški banditai jau norėjo jam parodyti lietuviškus miškus, ir pasistatė iš tų penkių reisų namą, kuriame mes dabar kalbamės.

Na aš įvertinau Inojatą. Kietas vyras, taip atvirai ir pasakiau. Taigi rungtynių  Lietuva -  Uzbekistanas rezultatas tapo 1-1, nuotraukoje matote Inojatą su manimi, o fone namą Bucharoje, pastatytą iš Ukmergės pinigų.

 Ukmergiškiai su  karakuliais, pasidžiaukite kaip gražiai sutvarkyti jūsų rubliukai.

Kelnės ir garbė

Sutinku, teksto pavadinimas “Kelnės ir garbė” yra netinkamas padoriam beletristiniam kūrinėliui. Bet nieko negaliu padaryti. Tai vėl senas tikras atsitikimas.

Jau kelias vasaras dėl pinigų trūkumo neteko paklajoti musulmonų šalyje. Ne visi perneša tą jų derybingumo įtūžį, be kurio tu joks vyras ir tik pajuokos vertas durnelis. Tą derybingumo įtūžį kai reikia turiu. Ir musulmonų šalys mano turistiniams tikslams labai tinka.

Šią žiemą buvau užsigeidęs Vilniuje rasti tikrą kazaną. Kazanas – tai toks ketaus indas plovo virimui.

Internete baisi skylė Vytenio gatvėje reklamavosi turį tikrų kazanų ir mangalų.

Nuėjau kartą iki jų kontoros. Kai tik pamačiau direktorių – supratau, bus dabar man musulmoniškos atostogos. Rytietiškas žmogus. Kaip jis džiugiai pradėjo mane durninti, kažkokį žygeivių ketinį laužo katiliuką pradėjo man stumti kaip tikrą kazaną už 200 litų. Nors virtuvėje savo reikmėms  turėjo gerą kazaną. Aš maloniai klausiausi ir vis šalutiniais klausimais išsiaiškinau, kad jis kitų rūšių kazanų neturi ir neturės. Ketaus liejyklos neturi. Keliais ryžtingais išėjimas beveik iki durų išsiaiškinau už kiek jis maždaug gauna. Vieno neišpešiau  -  iš kur Lietuvoje jų gauna.

Kazanų direktorius nežinojo -  aš jau buvo gerose rytietiškose derybose ir anksčiau. Štai kartą jaunam ir pavargusiam  kažkur mažame dulkėtame Azijos miestuke malonus senyvas chalatuotas musulmonas išaiškino, kad mes tai visi kilę iš Abraomo knygos,  ir jie, ir žydai, ir krikščionys. Tad  jis maloniai  pavyzdžiui atiduotų  man savo dukterį. Net už krikščionio. Aš iškart prablaivėjau ir ryžtingai nusukau diskusijas į religijotyrą.

O kitą kartą paprašiau tokio vietinio leisti savo sklype miestelyje  pasistatyti palapines prie upelio mūsų grupei, ką tik nusileidusiai  iš kalnų.  O mes grupėje turėjome tokią Audingą (dabar gyvena ar Prancūzijoje, ar Šveicarijoje), kuri šiaip nieku ypatingu nepasižymėjo, tačiau  kai išmesdavo gana ilgų savo kojų liniją šalia kelio tai sutranzuodavo bet kurią mašiną. Mes tai vadinome “išmesti biodrus” (lietuviškai būtų išstatyti pravažiuojantiems vairuotojams iš tolo viliojančią klubų liniją). Matyt netyčia “išmetė biodrus” ir tam sklypo savininkui.

Vyriokas visų pirma  papasakojo, kad esąs beveik milijonierius, šitą jau žinojau  - visi ten bent matę Taškentą iš tolo yra milijonieriai, po to sakė mums visiems  nupirks išgerti ir šašlykų, dar supažindins su miestelio milicijos viršininku. Bet ..ėėėė... kaip čia pasakius...labai norėtų artimiau susipažinti su ta aukšta moterimi...namie, dviese. Visus  palikęs ilsėtis palapinėse vyriokas mane vieną vežiojosi po miestelį, kad susidaryčiau įspūdį koks jis įtakingas. Na man tas įspūdis vis nesusidarė. Niekaip nesutikau kaip nors nusileisti dėl Audingos garbės. Milijonierius tada atnešė gal porą butelių pigaus baisaus   uzbekiško vyno ir nieko nepešęs dingo.

 Audingą informavau kaip išsaugojau jos garbę ir pasilenkęs dirbti kažkokius laužo darbus galutinai  suplėšiau savo paskutines  kelnes per užpakalio siūlę. Padėtis buvo apgailėtina, bet Audinga buvo taip sujaudinta mano išderėto jos neliečiamumo, kad tylomis nusimovė kelnes.

 Na negalvokite to, ką tik pagalvojote. Kaip sakiau ji buvo gana ilgų kojų, o aš tarybinėje jaunystėje  dar buvau visai lieknas.

Pasakė:

-         Pasimatuok. Turiu kitas kelnes.

Kelnės buvo juodos, madingos, su petnešom. Man kaip tik tiko petnešos viršuje ir kelnės per klubus. Tik apačioje vos dengė kelius. Na, pagalvojau aš su pridengtais keliais dar tiksiu azijatiškai moralei. Ir papildoma ventiliacija apačioje per karščius kaip tik. Tariau ačiū. Ir tikrai  dar keliolika  Azijos dienų sėkmingai jose gyvenau.

Tikiuosi dabar  pavadinimas “Kelnės ir garbė” aiškus? Už išsaugotą merginos  garbę gavau panešioti juodas kelnes su petnešomis. Praktiška ir patogu.

Nenusakomas islamo lengvumas

Kiek daug nežinau. Štai islamas visada buvo susijęs su sprogimais, rūsčiu janyčaru ar basmačiumi. Toks įvaizdis kabojo  mano smegenyse nuo sovietų ir nuo Vakarų. Bet ne viskas taip rūstu tame  islame. Turi jis nenusakomo būties lengvumo.

Pamenu dar dvidešimmetį kažkurioje Vidurinės Azijos respublikoje, dulkėtame mažame meistelyje,  mane apšvietė vietinis inteligentiškas musulmonas: galėčiau laisvai atiduoti tau į žmonas savo dukterį, nes tu krikščionis, o tai reiškia  mes tos pačios Abraomo knygos vaikai. Kas dar paklausiau  tai knygai priklauso – tik žydai, atsakė.

Nesusidomėjau tuo pasiūlymu, matyt  tada kitokie linkiai(krikščioniški) labiau domino nei Abraomo knygos atžalos  iš Azijos.

Jau brandaus amžiaus viename Stambulo restorane kur nebuvo net alkoholio gėriau svaigų kefyrą su įstabaus grožio musulmoniškai paslėpta moterimi - čerkese bei jos vyru. Vėl pajaučiau toli toli tą nenusakomai slaptą laisvo erotizmo  galimybę  tykančią neatsargaus keliautojo po Rytų dykumas ir kalnus.

Ir štai dabar perskaičiau, kad keliaujančiam imamui toli nuo namų galima tris kartus perskaityti vieną surą iš Korano jeigu labai norisi. Ir ta moteris, kuriai imamas perskaito tris kartus tą surą, gali atsakyti vienu žodžiu ir tik vieną vieną kartą – sutinku. Ir tada tai jau ne erotika, tai N-18...

Ką aš galiu dar papildyti šiame trumpame liūdnokame tekste, kur man neatsitiko nieko pozityvaus – skaitykite  knygas.

Nepolitkorektiški Bukovinos vienuolynai

Konstantinopolio žlugimas 1453 m. buvo pasaulinė katastrofa. Mes dar iki šiol srebiame tos katastrofos košę. Nors prisidėjo  prie to ir lietuviai su Vladislovu Jogailaičiu, kvailai pralaimėję Varnos mūšį 1444 m.
Šviesūs krikščionių protai, tarp jų ir Moldavijos valdovas Steponas Didysis, suvokė tragediją. Bandė kovoti  su Islamo invazija. Steponas Didysis iš Romos popiežiaus net gavo garbingą Athleta Christi vardą.
Taigi Steponas Didysis pastatė  vienuolynus (virš 40) savojoje Moldavijoje. Ir juose paliko aiškią  žinią ateinančioms kartoms. Ta žinia tokia:

Visi turkai organizuotai keliauja į pragarą. tik pabaigę savo žemišką kelią.  Žiūrime foto iš UNESCO saugomų Rumunijos vienuolynų Humoro ir Voroneco. Tai labai įdomu šių laikų diskusijos ar priimti turkus į ES ar ne fone...







Šiaip tie vienuolynai su ištapytomis lauko sienomis nors ir su stipriu bei vienodu ideologiniu užtaisu (čia dabar bus Bizantija) yra pakankamai gražūs pažiūrėti. Voronecas (kaip ir pagrindinis kiek supratome):

Humoras. Kodėl Humoras - nepasiaiškinau...Bet prie šio vienuolyno pigiausios kainos nakvynei...

Prašmatni tūkstančio kojinių kvapo mėsa

Ožys tikrai siaubingai smirda ir teisios moterys taip vadindamos kai kuriuos vyrus. Aš žinau. Bet ši istorija apie tikrą Tadžikijos kalnų ožį.


Tadžikijoje besileisdami nuo kalnų nešėmės per daug druskos. Vos ne pusę kilo. Nešt sunku, kuris idiotas taip suplanavo jau nebežinojme. Sunkius atsibodusius mėsos konservus iškeitėme su sutiktais kalnuose rusais iš Sibiro. Gavome puikios sibirietiškos šaltalankių uogienės skalbimo miltelių plastmasinėse pakuotėse. Sakė išplovė labai smarkiai. Rusai gavo mėsos. Mainininkai buvome labai laimingi – primenu tai sovietų laikai, mėsa ir Rusija tada buvo nesuderinami dalykai.

Taigi prisėdome pailsėti prie piemenų stovyklos. Pasidėjome šalia druską ir pasisveikinome. Pasisodinome gražesnę moteriškę šalia. Tą kuri visada sutranzuodavo mašiną nors ir dykumoje. Ir tada piemenys priėjo. Galvojome - moteriškė. Bet ne. Jie jau ilgai nematė druskos. Pasirodo druskos trūkumas kokį mėnesį ir tau lengva narkotinės abstinencijos forma. Kaip jie džiaugėsi tuo druskos puskiliu. Galvojome vis tiek ką nors gero mainais gausime, galime ir nakvoti prie jų. Piemenys nusprendė padėkoti intelektualiai. Vienas mokėjo du tūkstančius Rudaki poezijos eilučių ir mums skaitė iš atminties. Pats skaitovas nemokėjo rusiškai, tai vienas piemuo vertė mums Rudaki eiles į rusų kalbą, bet tai žinote estetinio džiaugsmo tame vertime jau nebuvo – mėnuo, naktis, gražuolė, karas, tiek ir tesupratome. Paprašėm ko paprastesnio, tai kaip durneliams pasekė pasakų. Tadžikai tokie, persų giminės, ir pati labiausiai civilizuota Centrinės Azijos tauta. Nuo seno juos gerbiu.

Taigi piemenys savo inteligentišku vidumi suvokė, kad Rudaki poezijos ir pasakų už druską nepakaks. Pasakė ruoškitės nakvynei, mes padengsime vaišių stalą. Už druską. Bus prašmatnus stalas.

Mes susėdome ir laukėme šventės.

Piemenys atvedė patį seniausią kaimenės barzdotą ožį. Dvokė jis kaip tūkstantis neplautų vyriškų kojinių rastų sovchozo civilinės gynybos sandėlyje nevėdintame nuo Kazachijos plėšinių įsisavinimo pradžios. Kaimenės avys bei ožkos galėjo būti ir aklos. Vedlio dvoko joms tikrai pakako orientuotis kalnuose. Ožys kaip kaimenės lyderis mekeno ir muistėsi. Piemuo parvertė ožį įgudusiu judesiu ir perrėžė jam gerklę. Prapjovė pilvą. Žarnas išvertė į kalnų upelį. Pamerkė skerdieną ten pat. Tačiau tyras kalnų upelio vanduo nepadėjo – vis dar dvokė tuo minėtu tūkstančiu.

Mes likome išsižioję. Gerdavome tokį vandenį. Ir tas tūkstantis kojinių mūsų prašmatniai vakarienei?

Aš kaip visada nuėjau spręsti problemos. Malonusis vertėjas patvirtino mano įtarimus. Paaiškino, kad tai didelė garbė, mums bus geriausi gabaliukai – atrodo tai kepenys ir inkstai. Atsisakyti negalima, įžeisime visą tadžikų tautą ir kalnus. Bus blogai tada.

Grįžau prie savų ir paaiškinau, kad reikės valgyti ožieną ir net nesiraukyti. Su plačia šypsena. Tai didelė garbė mums ir baisus įžeidimas jei nevalgysime. Peilius skerdimui matėte?

Ožio mėsa virė ilgai ir visą tą laiką kvapas nuo puodo su kaimenės ilgamečio vedlio mėsa negerėjo. Kai susėdome prie patiesto ant žolės audeklo virėjai pagarbiai geriausius gabaliukus rankomis mums padavė pirmiems. Pradėjo nuo vyrų, bet davė ir moterims. Tai buvo kažkokie glitūs virti ožio subproduktų gabaliukai ir net ne raumuo. Dvokas nuo jų sklido dvigubas. Mes padėkojome ir paėmėme. Tadžikai po mūsų patys stvėrė paprastesnius mėsos gabalus ir džiugiai valgė. Gal kokį mėnesį jie nebuvo matę nei druskos, nei ožienos. Matyt.

Kiekvienas lietuvis elgėsi su prašmatnia vakariene kaip išmanė. Kas iškart slėpė už savęs į žolę gabaliukus, kas bandė valgyti, bet žiaugčiojo. Laimei netoliese gulinėjo didžiuliai aviganiai. Tai jie džiugiai sudorojo ir sukaišiotus žolėn gabaliukus, ir vėmalus. Kitą dieną šunys mus sekė gerą pusdienį. Tokių gerų žmonių jie nebuvo sutikę...

Koks šios istorijos moralas? Paprastas. Net gerus darbus reikia daryti pagalvojus, labai įvertinus visas galimas gero poelgio pasėkmes.

Muamaras Kadafis - Libijos džamachirijos lyderis, tiesa jau buvęs

40 metų valdžioje tai labai nesveika. Keli faktai apie visiškai nuvažiavusiu stogeliu Libijos lyderį Muamarą Kadafį.
1. Kadafis teigė, kad Šekspyras yra arabų emigrantas ir tikras jo vardas - Šeichas Zubeiras.
2. 2006 m. Muamaras paskelbė Libiją koka- kolos tėvyne ir pareikalavo atitinkamų nuoskaitų iš Coca- Cola  kompanijos.
3. Paskelbė 2009 m. Šveicarijai džichadą už draudimą statyti minaretus jos teritorijoje.
4. 2009 m. vizito Italijoje metu pakvietė pas save į palapinę kelis šimtus gražių italių ir pasiūlė joms pereiti į islamą.
5. 2001 m. Kadafis pareikalavo išvaryti visus baltuosius iš Afrikos.
6. Pasiūlė sukurti iš Palestinos  ir Izraelio naują valstybę - Izratiną.

Bepročio dienos jau suskaičiuotos. Geriausiu atveju tremtis pas Čavesą Venesueloje, kitaip - bus valkiojamas Kadafio lavonas po Tripolio gatves.

Bahreinas: tūkstantis dinarų kiekvienam revoliucionieriui

King Hamad bin Isa al-Khalifa, who is Sunni, ordered an increase in food subsidies and social welfare payments as the government sought to ease the burden of rising food prices, the Bahrain News Agency said Feb. 3. He also ordered the payment of 1,000 dinars ($2,653) to each Bahraini family.
http://www.bloomberg.com/news/2011-02-14/egypt-inspired-protesters-battle-police-in-bahrain-yemen-iran.html
Originaliai pasielgė Bahreino karalius sunitas, kiekvienam piliečiui davė po tūkstantį dinarų(2653 USD), kad sumažinti revoliucines nuotaikas. Tačiau kadangi 60-70 proc. Bahreino gyventojų yra šiitai, tai sprogalas,  kuris matyt nesureaguos į kyšį(kaip tai arabiška - kyšis) ir nusipirks kokį revoliucinį prietaisą už karaliaus  kyšį. Revoliucinis  prietaisas,  šiuo atveju, tai kas nors kur yra Facebook arba Twitter arba SMS.
Jau man darosi jukinga....

Kviečiai, internetas ir penktadienis

Na koks sveikai protaujantis politologas galėjo pagalvoti apie tokį sprogstamą mišinį- kviečiai, internetas ir penktadienis. O juk šiandien penktadienį jis turėtų sprogti. Pabrango vasarą kvieičia, tada pabrango visas maistas ir arabai neužtenka pavalgyti. Bet prieš tai klastingi Vakarai jiems dar įgrūdo  internetą(Egipte - 20 milijonų interneto vartotojų, Maroke - 13 mljn., Tunise - 3,5 mljn, Jemene - 2 mljn., Alžyre ir Sirijoje virš 4 mljn). Ir dar šiandien  maldos penktadienis. Mečetės bus pilnos žmonių ir jie išeis teisėtai po penktadienio maldos didiulėmis organizuotomis miniomis į gatves. Ką jiems padarys policininkai ir saugumo pajėgos? Nemanau, kad sustabdys.
Žavi mane naujų technologijų jėga.
Ir kas galėjo pagalvoti, kad internetas, kviečiai ir penktadienis - sprogstamas mišinys, galingesnis  nei trotilas.

Maisto kainos

Maisto kainos kilo, kyla ir kils. Kviečiai, sojos, kukurūzai, tik prakeikta kakava dar neduoda man tiek pelno kiek tikėjausi. Nes abu išrinkti prezidentai šaudosi ir žudosi viename mieste Abidžane, bet viso likusio Kot d Ivuaro fermeriams visi tie šaudymaisi Abidžane nė motais. Afrikoje gi beveik nėra sienų ir kakavos pupeles jie išveža per gretimą Ganą. Kaip aš nepagalvojau. Džiunglės, Afrika, kokios ten nafik sienos.


Taigi maisto kainos kyla, Amerikos fermeriai(šiemet buvo derliai geri) kraunasi pasakiškus pinigus iš agroproduktų eksporto. Bet viskas susiję. Nėra to gero, kuris neišeitų į blogą. Šiaurės Afrikoje prasideda maištai dėl maisto kainų. Į valdžią ateis tokiu būdu teisingesni liaudies manymu valdovai, o tai reikš dar vieną radikalios islamizacijos bangą. Šį kartą Tunise, Alžyre, Maroke ir Egipte. Neatmetu ir Vidurinės Azijos radikalizacijos. Azijatiški musulmoniški satrapai nemoka vogti gražiai ir tykiai. Vagia be stabdžių ir žmones suerzina iki kruvino maišto. Bėdų mus, Vakarams, tik padaugės. Reikia stabdyti augančias maisto kainas. Kitaip šakės. Islamas visai suradikalės.

Tie patys Amerikos fermerių pinigai bus išleisti naujų neramių regionų raminimams.

TAPI: fantastiškas amerikonų projektas laimėti Aziją

Centrinėje Azijoje per amžius vyko Didysis Žaidimas. Dėl įtakos dažniausiai kovėsi Rusijos imperija ir Didžioji Britanija. Bet mano galva labai fantastišką projektą ir galimą proveržį visoje Centrinės Azijos politikoje atliko amerikonai. Tai šį gruodį Ašchabade pasirašytas dujotiekio TAPI (Turkmenistanas – Afganistanas - Pakistanas- Indija) statybos iki 2014 m susitarimas. Šiuo dujotiekiu atkertami pagrindiniai priešai XXI amžiaus Didžiajame Žaidime. Rusija negauna monopolio turkmenų dujoms. Kinija ir Iranas praranda savo šansus dujų tiekime iš Turkmenistano. Afganistano gentys gauna solidžias pajama ne tik iš heroino, o iš civilizuoto verslo – dujotiekio apsaugos. Amerikos kariuomenė išvedama kaip tik 2014 iš Afganistano ir ten lieka verslu užsiėmę gentys. Galų gale verslo interesų pagrindu susitaiko Indija su Pakistanu.


Fantastiškai sėkmingas projektas Amerikai.

Aišku jei pavyks. Gražus toks Didysis Žaidimas.



http://inosmi.ru/india/20101216/164957557.html

Susimąsčiau: geriau viena moteris ar 72 mergelės

Susimąsčiau labai: geriau viena moteris ar 72 mergelės????


Ты женат?


Нет. У меня нет времени на подобные вещи. Но я знаю, что если мне удастся подорвать себя ради выполнения нашей миссии, то 72 девственницы будут ждать меня в раю. Кому нужна одна женщина?

Vertimas;
Mirtininkas fedainas į klausimą ar tu vedęs atsako:

Ne. Neturiu laiko tokiems reikalams. Bet aš žinau, kad jei man pasiseks susisprogdinti dėl savo misijos įvykdymo, tai rojuje manęs lauks 72 mergelės.
Kam reikia vienos moters?

Iš čia:
http://newtimes.ru/articles/detail/28935

Ramzanas Kadyrovas apie Rusiją Newsweekui

Citatos iš interviu NEWSweekui:


Mus bombardavo alkoholikas Jelcinas


Studentai turi lankyti universitetus uniformuoti.


Rusija turi uždrausti alkoholizmą.


Mano kumyras Putinas turi būti prezidentu iki gyvos galvos.



Toks įspūdis, kad Rusijos jau nebevaldo Medvedevas ir Ramzančikas žino geriau ką daryti……

Pilnas tekstas čia:

http://www.newsweek.com/2010/10/24/ramzan-kadyrov-talks-about-chechnya-s-future.html

Mėnesiui Azijon

Mėnesiui Azijon.
Ryšio ko gero nebus.
Atgalios rugsėjo vidury.
Tada ir susitiksime.
Pailsėkime viens nuo kito.

Krikščionys Uzbekijoje

Keleta sensacingų faktų. Radau – nusistebėjau.
Pirmiausia Taškento katedra. Žr.foto. Jos statybą inicijavo kunigas Justinas Bonaventūra Pranaitis. Pastatė Azijoje dar penkias katalikų bažnyčias. Lietuvis. Taškento katedra dabar jau baigta atstatyti, joje vyksta pamaldos ir koncertai. Šis kunigas dar žinomas tuo, kad buvo hebraistikos profesorius Peteburgo Dvasinėje Akademijoje, tyrinėjo Talmudą ir labai pakenkė žydams liudydamas per garsųjį Beilio procesą. Fiksuojama kai kur nuomonė, kad kunigas buvo už tai net nunuodytas 1917 m. Peterburge, o jo kapas apie 1923 m. Taškente išniekintas. Po Pranaičio katedroje kunigavo kunigas Rūtenis, vardu Boleslovas. 1930 m jis lyg ir atsisakė bolševikų paskatintas kunigystės, bet 1933 m. Krikštėnų parapijoje Lietuvoje atsiranda kunigas Bronislovas Rūtenis. Labai panašu tas pats išsigelbėjęs iš bolševikinio pragaro.
Daugiau:
http://www.sintautai.lt/index,lt,7172.html

Antras. Gal vyresni prisimena tokią lenkų-rusų populiarią estrados dainininkę Anną German, blondinę angelišku balsu. Taigi ji yra slapta išlikusi olandų menonitų kolonijos Uzbekistane palikuonė. Įsivaizduojate kur Olandija ir kur Uzbekija? Gimė Urgenče netoli Chivos. Menonitai atkeliavo į Uzbekistaną XIX a. pabaigoje laukti pasaulio pabaigos. Bet nesulaukė, jų lyderis juos apgavo. Tad teko jiems ten kurtis ir gyventi. Pats Kalininas leido menonitams nestoti į kolūkius, bet tai tik pablogino jų padėtį, nes po to atvažiavo daug NKVD  sunkvežimių nakčia ir menonitų istorija baigėsi Uzbekijoje. Niekas nebežino kur jie baigė savo dienas.

Kam skambina varpai?

Retas bežino kam skambina varpai katalikų bažnyčiose vidurdienį.


Labai gerbsiu tą, kuris atsakys.

Darbo su turkais ypatybės(etnografinis eskizas)

Su viena turkų firma jau nebeturiu kontaktų kokius du metus. Bet laikas nuo laiko jie kažkodėl atkakliai bando į mano telefoną perduoti faksogramą. Šiandien bandė šešis kartus. Šaunuoliai. Matyt prasidėjo Ramadanas. Ankstesnėmis dienomis mesdavo šį betikslį užsiėmimą po trečio-ketvirto bandymo. Ši firma yra Centrinėje Anatolijoje, žiemą jų mieste kalnuose prisnigdavo iki metro aukščio sniego pusnys( tada jie man skambindavo pasaulinio liūdesio kupinais balsais ir sakydavo - sniegas, vilkikai nebeišvažiuoja...) ir matyt todėl jie turi sveiko kalnietiško atkaklumo.

Dar vienas džiugus darbo su turkais aspektas yra jau paminėtas Ramadano mėnuo. Kiekvienas raštas yra jųjų suvokiamas kokius šešis kartus lėčiau(ir tai jei gimtąja kalba), jei svetima – visai nesuvokiamas. Atrodo tyčiojuosi, bet ne. Pabandykite patys nevalgyti bei negerti net vandens nuo saulėtekio iki saulėlydžio ir pavakario arbatėlės metu prisiminti mamos mergautinę pavardę.
Ne kožnam pabažnam.

Net ir vokiečiai įsimylėjo tą pačią revoliucionierę...

Net ir vokiečiai įsimylėjo tą pačią revoliucionierę...Gal taps ji populiaresnė nei Če Gevara?