2018 m. lapkričio 23 d., penktadienis

Kaimyninė gauja


Vedžiojant Karlitą praeiname pro tokį nelabai šaunų pastatą. Baltos sovietinės silikatinės plytos...Bet ten gyvena geri žmonės. Jie kartais neuždaro namelio durų ir tada į gatvę išlekia gauja palaidų šunų.
Geri tam namelyje žmonės. Ne todėl, kad šunys palaidi, bet jau tokie tie jų šunėkai...
Na pasakysiu atvirai, net iš prieglaudos juos paimtų paskutinius. Kudloti, purvini, kreivi ir bailūs.
Vieno griežto Karlitos hrrr ir au pakanka visą gaują suvaryti atgal į namelį.
Bet gauja neseniai pasipildė nauju nariu – jaunu šuniuku ir mes su Karlita labai įtarėme, kad garsiojo Džeko palikuoniu. Nes mažas ir juodas ir naglas.
Taigi, gauja nutarė naujokėlį pamokyti Karlitos aplojimo meno. Lojo efektingai, su pribėgimais, gaujos manevrais ir mums patiko. Mažutėlis naujokėlis išdrąsėjo ir net išlindo pakiauksėti į priekį. Tada aš simboliškai pasilenkiau ir pastvėriau ranka nesimbolinį akmenį.
Patyrusi gauja mikliai dingo namelyje. Gatvėje liko tik aistringai kiauksintis mažutis.
Karlita priartėjo prie mažučio per vieno riebaus įkandimo atstumą ir jis ūmai susivokė - prieš gauruotą žvėrį dideliais nasrais stovi vienas lyg Armstrongas Mėnulyje.
Kaip jis bėgo, kliūdamas letenėlėmis už akmenukų ir griūdamas į šonus, cypdamas ir gal net apsisisisiojęs iš baimės...
Moralas. Lodamas su gauja, vis apsižvalgyk. Gal gaujos jau seniai nebėra