2012 m. rugpjūčio 31 d., penktadienis

Mažumos mano gyvenime: žydai




Jų savo gyvenime sutikau gana daug. Kaip bebūtų keista visi mano žydai buvo labai skirtingi.
Pradėsiu nuo labiausiai nervinusio.
I.                    Niekada laiku nepapasuodavo kamuolio. Jis mane tiek nervindavo, kad galų gale net neidavau žaist su juo vienon komandon. O juk profesorius, menininkas...
II.                 Garsiausias mano sutiktas žydas buvo a.a.Michael Jackson. Ne tas Michael  Jackson kur buvo baltas nors juodas, o garsus viskio bei alaus medžiotojas. Tačiau jis Lietuvoje buvo jau užsiciklinęs savo šaknų paieškomis (iš Kauno žydų) tad apie viskį ir alų kiek mažiau  šnekėjo -  nieko labai įdomaus iš jo neišgavau.
III.               Finansų direktorius. Dar tokio nemačiau/nepamatysiu linksmo findirektoriaus. Greitai ir išmetė iš firmos, nes anekdotai ir moterų stebėjimas bei aptarimas su manimi buvo jam svarbiau nei niekingi finansai.
IV.              Kelių prekybinių firmų direktoriai biznio aušroje Vilniuje. Nu eto pizdiec. Tiesiogine prasme. Išsiskirti su pinigais jie negalėjo. Jie norėjo, labai norėjo, ypač kalbant telefonu, bet kažkokiokios aukštesnės jėgos sustabdydavo jų ranką. Neapmokėdavo sąskaitų nors tu ką.
V.                 Dekanidzė. Vyresnysis. Buvau to pačio Vilniaus viešbučio akcininkas kaip ir jis. Tai net gražų raštą man kartą parašė, pelno nėra, tik amžinas minusas, babkių irgi nėra ir nenusimato. Akcijas galima panaudoti asmeninės higienos tikslais.  Su asmeniniu jo parašu. Gaila išmečiau.
VI.              Kaimynas virš manęs. Jei aplieja visada atbėga pirmas ir atsiskaito už patirtus nuostolius. Tik paima raštą, kad aš be pretenzijų.
VII.            Iki šiol netikiu. Labai reikėjo vienos prekės gūdžiais blokados laikais. Nebuvo kur dingti davėme avansą vienam žydui, kuris galėjo atgabenti iš Rusijos.  Nu galvojame kas bus. 98 proc. kad dings su pinigais. Ne. Prekės neatvežė, bet ir pinigus grąžino. Po to atvežė kai galėjo už savus. Na suprantu taip nebūna, bet man atsitiko.
       
Vienžo, skirtingi labai žydai ...bet su pinigais oi sunkiai išsiskiria.

2012 m. rugpjūčio 28 d., antradienis

Nenusakomas islamo lengvumas


Kiek daug nežinau. Štai islamas visada buvo susijęs su sprogimais, rūsčiu janyčaru ar basmačiumi. Toks įvaizdis kabojo  mano smegenyse nuo sovietų ir nuo Vakarų. Bet ne viskas taip rūstu tame  islame. Turi jis nenusakomo būties lengvumo.
Pamenu dar dvidešimmetį kažkurioje Vidurinės Azijos respublikoje, dulkėtame mažame meistelyje,  mane apšvietė vietinis inteligentiškas musulmonas: galėčiau laisvai atiduoti tau į žmonas savo dukterį, nes tu krikščionis, o tai reiškia  mes tos pačios Abraomo knygos vaikai. Kas dar paklausiau  tai knygai priklauso – tik žydai, atsakė.
Nesusidomėjau tuo pasiūlymu, matyt  tada kitokie linkiai(krikščioniški) labiau domino nei Abraomo knygos atžalos  iš Azijos.
Jau brandaus amžiaus viename Stambulo restorane kur nebuvo net alkoholio gėriau svaigų kefyrą su įstabaus grožio musulmoniškai paslėpta moterimi - čerkese bei jos vyru. Vėl pajaučiau toli toli tą nenusakomai slaptą laisvo erotizmo  galimybę  tykančią neatsargaus keliautojo po Rytų dykumas ir kalnus.
Ir štai dabar perskaičiau, kad keliaujančiam imamui toli nuo namų galima tris kartus perskaityti vieną surą iš Korano jeigu labai norisi. Ir ta moteris, kuriai imamas perskaito tris kartus tą surą, gali atsakyti vienu žodžiu ir tik vieną vieną kartą – sutinku. Ir tada tai jau ne erotika, tai N-18...
Ką aš galiu dar papildyti šiame trumpame liūdnokame tekste, kur man neatsitiko nieko pozityvaus – skaitykite  knygas.

2012 m. rugpjūčio 27 d., pirmadienis

Į Sibirą


Visiškai keista istorija.
Mano masažistė išsipasakojo.
Vienintelė jų duktė Sibire. Tėvas – čystas leituvys nacionalistas. Masažistė tokia kiek prie žolelių, masažų, raganysčių ir visokių bioenergetikų. Tad spręskite patys kuris tėvas kaltesnis.
Dukra baigusi aukštąjį. Buvo šalininkė kaip ir mama ekologijos ir visokių natūralumų. Sutiko tokį pat rusą ekologininką iš Karaliaučiaus. Kūrė sau gyvenimą čia Lietuvoje abu. Net pasistatė namą, miške prie ežero. Matyt  puikų, nes vėliau sugebėjo jį parduoti broliams Lavrinovičiams už gerą sumą. Kiek supratau arti pusės milijono litų. Rusas negavo Lietuvos paso. Dar rusas žentas pykosi su uošviu labai, sūnui vardas rusiškas...
Paėmė jaunoji šeima vieną dieną ir išvažiavo į Rusiją. Peterburgan. Iš ten dar už Omsko ar Tomsko  400 km prie Tunguskos upės kurti naujo ekologiško  anastasininkų sektos kaimo. Ten gimdė antrą sūnų žeminėje. Vos nenumirė. Kaime net elektros nėra, bet niekas užtat negeria. Viską augina natūraliu būdu. Taiga, uodai. Lavrinovičių pinigai panaudoti namui Sibire  statyti.
Tėvui virš 70 ir į Sibirą pas sektantus atsisako važiuoti. Anūkų nebepamatys. Motina buvo nuvažiavusi. Anūkai lietuviškai menkai supranta. Dukters šeima ir liks ten gyventi.Va taip su dukromis būna....

Ir kas kaltas? Sekta, Lietuvos valstybė, tėvas ar motina?

2012 m. rugpjūčio 23 d., ketvirtadienis

Nuorodų kova su žemėlapiu


  


Dar Rumunijoje teko stipriai susikauti su savo pasitikėjimu vyriška logika.
Įprastai atsispausdiname tokį žemėlapuką kaip privažiuoti prie norimos vietos. Į Turdą, kur yra didingoji  druskų kasykla Salina Turda, įvažiavome pagal žemėlapį.
Deja nuorodos gatvėse rodė važiuoti visai ne ten, kur rodo žemėlapis. Pasidavėme.  Nors ir su nerimu.. Tiek dešimtmečių buvau linkęs pasikliauti savo gebėjimu orientuotis žemėlapiuose ir štai va. Mano buvusio geografijos mokytojo triumfo akimirka ištiko netikėtai ir jam jau nežinant. Aš  važiavau ne pagal žemėlapį.
Radome įėjimą į Salina Turda. Tai buvo įėjimas modernus, bet visai laukuose už miesto. Miesto galima sakyti jau net nesimatė. O tuo tarpu keistasis antivyriškailogikai  žemėlapis tvirtino, jog šimtą metrų aplink įėjimą į Salina Turda yra bent keli pensionai. O čia kalvos, krūmynai ir kukurūzų  laukai. Jokio namelio  nė padujų.
Triumfavo ir Balkanų moteris. Vyriškis jos pasirodo į kelionės pabaigą nusilpo ir  pablūdo. Sakė duok man pažiūrėti. Pažiūrėjo. Paklydai arba miestą perstatė – konstantavo. Ir liepė ieškoti nakvynės vietos kur nors mieste, nes čia visiški  laukai ir ji čia su vaiku nemiegos.
Grįžome į miestą ir sutelkęs valią bei paskutinius pasitikėjimo savimi likučius bei ironiškai stebint moteriškei vėl iš naujo pravažiavau nuo miesto pradžios, bet ne pagal nuorodas į Salina Turda, o pagal savo žemėlapį.
Žemėlapis privežė ten kur reikia. Mes vėl buvome prie Salina Turda įėjimo, keli kilometrai nuo ankstesnio įėjimo. Kas per bl...ramiai pagalvojau. Pensionų nakvynei buvo aplink pilna ir viename jų paklausiau vietinio. Kame kampas, kuri tikra Salina jų gatvėje ar už miesto?
Turdietis pažiūrėjo į mane kaip į durną. Tai jūs pirmą kartą? Pasitikslino.
Tai abu įėjimai yra į tą pačią kasyklą, kasykla yra visur aplink miestą ir už miesto. Ji labai didelė, nuo romėnų laikų. Kasėme druską 2000 metų visai Europai čia.
Ir kai kitą dieną patys jon nuėjome, pamatėme iškastos uolienos tūrius, paplaukiojome valtele požeminiuose ežeruose ir pasisukome apžvalginiame požeminiame Velnio rate – patys supratome. Tik gerai kad nėjome iš vakaro eksursijon, nes būtume neužmigę virš Salinos. Prabijotume visą naktį prasmegti.
Moralas toks: pasitikėti vyriškos logikos jėga, net kai moterys šaiposi ir įėjimas ne ten. Visada rasi teisingą įėjimą.
Tik nenukrypk nuo savo kelio.

2012 m. rugpjūčio 22 d., trečiadienis

Brigitte Bardot nuopelnai Maksui ir kitiems




Aišku didesnė pusė žmonijos (ta kuri vyrai) žino bei žavisi šios prancūzės nuopelnais žmonijai. Moterų bikini mada, o po to ir moterų deginimosi topless mada tik dėka Bardot yra įdiegta  į mūsų kultūrą. Wikipedia nenurodo, bet kiti šaltiniai sako, kad tai Brigitte pirmą  kartą padarė amžino vyrų dėkingumo sulaukusį aktą – Sent Tropezo pliaže  pasirodė be viršutinės maudymosi kostiumėlio dalies.
Šią vasarą Rumunijoje pamačiau ir kitą šios prancūzės gerą darbą. Rudąjį lokį Maksą.meškų prieglaudoje Libearty netoli Rašnovo miesto. Puikiame ąžuolyne aptvertoje teritorijoje vaikštinėjo meškos. Jų ten sakė yra apie 70, bet visos lankytojams (kurių skaičius labai ribojamas ir net kelias link Libearty yra specialiai apgriautas) nesirodo. Pati didžiausia  ir gražiausia bent jau man meška vaikštinėjo viena savo aptvare. Cha, pagalvojau, toks galiūnas matyt skriaudžia kitus mažesnius brolius ir seses tai todėl vienas.
Gidė blondinė papasakojo kitaip. Maksas buvo laikomas netoliese  -  Brane, ankštame narve prie restorano. Tai dar pusė bėdos. Didesnė bėda, kad savininkas buvo sadistas. Jis apakino Maksą, po to dar nepagydomai sunaikino kažkokiais preparatais jo uoslę. Maksas turėjo žūti. Bet Libearty prieglauda jį išgelbėjo. Maksas dabar maitinasi taip:. liežuviu liečia viską kas  atsiranda  ant jo pastovaus pasivaikščiojimo tako, nes lytėjimo galių sadistas-šeimininkas dar nebuvo sugalvojęs kaip atimti. Liežuviu atpažįsta maistą  ir nevalgo  akmenų ar pagalių. Maitinimasis užtrunka kiek ilgiau, bet Makso svoriui ir kailio žvilgesiui tai netgi padeda.
Aišku ta prieglauda turi ir daugiau ir gal didesnių rėmėjų, bet man įstrigo Brigitte Bardot.
Moralas: teisinga  moteris net ir senatvėje sugeba pradžiuginti patinų širdis.

2012 m. rugpjūčio 21 d., antradienis

Prieduras prie mažumų temos: čigonai – 2




Jau atmintis skylėta. Dar vienas praleistas ryškesnis įvykis susijęs su ta šaunia tauta.
Skambina man kartą Klaipėdos  vadybininkas, sako turiu originalų klientą. Čigonas steigia naktinį klubą Nidoje. Bijau duoti prekes.
Kaip tik už įmones lėšas planavau apsilankyti Nidoje, tad pasakiau – dalykas  atsakingas, įvertinsiu klientą pats.
Įdomumo dėlei paskambinau ponui Stepui Visockui ir jis pakvietė mane apžiūrėti ruošiamo naktinio klubo angare kelyje link kempingo Nidoje. Iškart akcentavo esąs čigonas, bet sąžiningas verslininkas. Kovos su blogu tautiečių įvaizdžiu ir darys normalų biznį.
Tada buvau dar nepasiekęs  40 metų (jaunas , kvailas) ir tikėjau visokiomis  kalbomis apie pažangą ir kad žmonės geri. Bet nedidelė gyvenimo patirtis  rodė špygas: atsargiai tu čia,.labai jau fantastiškas projektėlis. Ir ar matei kada sėkmingą naktinio klubo projektą vadovaujamą šios tautos žmonų? Sakau  -  nemačiau, bet o gal reikia duoti žmogui šansą, gal nuo šio momento prasidės gėrio, klestėjimo visiems  ir taikos Žemėje laikas? Na žinote toks laikas, apie kurį šneka grožio konkursų finalininkės.
Liepiau duoti prekių minimaliai tik  iki šimto litų ir skolos limitas -  šimtas litų.
Tuo šita istorija  ir baigėsi. Ponas Stepas Visockas pinigų nesumokėjo jau už prmą prekių partiją ir skolos  limitu nebereikėjo jo kankinti.  Nei naktinis klubas, nei pono Stepo telefonas nebefunkcionavo iškart po numatytos atidarymo dienos.
Bet mūsų firma irgi pasielgė dvasingai, patyrė nuostolį, bet rizikavo ir bandė padėti mažumai tapti garbingais verslininkais.
Moralas. Visi likome šaunūs. Kiekvienas pasielgė pagal savo gyvenimo supratimą.

2012 m. rugpjūčio 17 d., penktadienis

Mažumos mano gyvenime: čigonai


Sugalvojau naujų memuarų seriją apie mažumas mano gyvenime. Juk pagalvojau per ilgą gyvenimą su visokiomis mažumomis  - žydais, moterimis, gėjais, karaimais -  kiek artimiau susidūriau. Aišku jokios didelės tolerancijos pavyzdžių iš manęs nelaukite. Bet  subjektyvaus objektyvumo kažkiek galite tikėtis.

Augau  Dzeržinkėje prie turgaus.  Savaime suprantama  tokioje pelningoje vietoje čigonai irgi turėjo kelias lūšneles. Vaikystėje net  vienas čigoniukas Chandyba bandė su mumis kieme draugauti. Bet net ir mums vaikigaliams  matėsi visiškas to vaiko tūpumas ir tuščias agresyvumas, tad  iš tokios draugystės nieko neišėjo. Net pro jų lūšneles vengėme vaikščioti. Nes kabinėjosi ko čia žiūri.

Mano namo laiptinėje gyveno čigonas. Bet jau baigęs daktaro mokslus, tai toks iš jo ir čigonas. Kartais tik jis užsidarydavo kambaryje ir liedavosi tada akordeono  melodijos per visą namą su dulkėto tolimo kelio  ilgesiu. Jo du sūnūs išvis sulietuvėjo ir vienas net tapo ligoninės direktoriumi Vilniuje. O šito laiptinės čigono brolis buvo mano geografijos mokytojas. Tai jau šitas čigonas nuo manęs kentėjo.

Kai sirgdavau arba šiaip sėdėdavau namuose man smagiausias dalykas buvo žemėlapių skaitymas. Kažkaip jaučiau , kad iš sovietų šalies neteks daug matyti pasaulio ir žemėlapiai su žurnalu Vokrug Sveta bei  geografinės žinios būdavo savotiška orlaidė į pasaulį. Tikrai žinojau klasės pasaulio žemėlapyje visus pavadinimus arba visas JAV  valstijas  bei kitokius žemėlapinius triukus (pvz. užsisukęs nuo žemėlapio pasakydavau bet kurios šalies sienas su kitomis šalimis). O geografas buvo kiek manieringas, visas toks neslepiantis savo čigoniškumo margarūbis povas,  ir kol ištardavo visą privalomą parodyti žemėlapyje pavadinimą aš jau už jo nugaros rodydavau su antro skiemenio pradžia .ką reikia nežiūrėdamas beveik  į žemėlapį.. Ir pabrėžtinai žiovaudavau  kaip man nuobodu. Tas jį nervindavo. Negalėjo toks debilavoto veido paauglys  tiek  žinoti. Tai prieštaravo mokslo faktams. Tačiau jis ilgainiui prarado viltį mane demaskuoti ko nors nežinant ir nebeversdavo atsakinėti.
Kartais pabandydavo. Tada būdavo tokia scena:
-         Naaaa... Steeeebėtojas seniai nebuvo prie lentoooos...praaaašau...
Aš iš galiorkinio  suolo keldavausi lėtai, klasiokai jau iš anksto džiaugėsi mokytojo pažeminimu, eidavau kliūdamas už suolų ir draugelių kišamų kojų. Tekdavo sustojus rodyti kumštį. Taip vos dašliauždavau iki  pirmujų  suolų. Geografas matydamas džiugų klasės pasiruošimą jo pažeminmui bei aiškų demonstruovimą mano kūno kalba, kad ir šį kartą viską žinau susinervinęs ištardavo:
-         Sėsk, penki, nenervuok tu manęs...
Buvau vienintelis mokykloje kuris gaudavo geografijos penketus  už pasivaikščiojimą tarp suolų.
Gaila vėliau neįjunkau į narkotikus ir kažkaip nebeteko artimiau pabendrauti su šios šaunios mažumos atstovais. Tik per automobilio langą arba iš toli. Būrėjų neprisileidžiu.
 Tad tik tiek  Tik ankstyvoje jaunystėje buvo tokie kiek netolerantiški iš mano pusės santykiai su čigonais. Bet tada ir tokio baisaus žodžio nežinojome.



2012 m. rugpjūčio 16 d., ketvirtadienis

Kada baigti kelionę


Nepatyręs kelionių planuotojas gali pasidaryti sau problemų griežtu kelionės planu. Nedarykite to. Kelionių angelai patys paprastai nurodo kur pasukti ar kada ir kaip baigti kelionę. Mes ilgus metus gana sėkmingai keliaujame ir savo kelionių angelais pasitikime.
Taip ir šią vasarą. Planavome nakvynę grįžtant Vengrijoje Tokajaus regione. Dvi dienas, kruopščiai analizuojant tokajaus vyno pasiūlą bei kokybę. Po to dar dvi nakvynės Lenkijoje – Nalenčuve arba Kazimiež Dolny. Ir tik tada namo.
Atvažiavome į Tokajų, patį miestelį. Įvažiuoti buvo sunkoka, nes aplinkui ir net ant kelio asfalto mėtėsi  jaunuolių kūnai, kurie dar vaikščiojo – žengė netvirtais žingsniais. Vyko vengriško roko festivalis... Iš mandagumo užėjau į kelis pensionus paklausti kaip su nakvyne. Pažiūrėjo į mane kaip į marsietį. Kitą savaitę tik – buvo maloniausias atsakymas. Atsargiai  laviruodami tarp kelyje stovinčių ir nebestovinčių jaunuolių kūnų išvykome į rezervinį miestą Sarospataką. Ten maudyklos, penktas pasaulyje pagal grožį pastatas bei ilgiausias  Vengrijoje  vyno rūsys...
Tai buvo pirmas kelionės angelų ženklas.
Sarospatake kaip niekada ilgai ieškojome nakvynės. Nuorodos buvo, bet jos parodydavo į kažkokias kirpyklas arba nebuvo vietų. Pagaliau radome padorų kaina ir kokybe pensioną. Kitą dieną iki vidurdienio  pasimaudėme maudyklose ir vakarop išsiropštėme į kilometro ilgio  pagal reklamą istorinį Rakocio vyno rūsį prie pilies. Prie gerai  užrakinto  rūsio sutikome vienišą mergaitę, kuri vargais negalais mums išaiškino, kad rūsys sugedo ir nebeveikia. Visas  kilometras pasitikslinome? Taip, atsakė išmani mergina.
Tai buvo antras ženklas namo.
Mes vis dar nesupratome ir gavome dar vieną ženklą. Paskutinį. Aš gana smarkiai griuvau  pensione į lovą ir nepajaučiau lovos, o tik grindis. Pensiono lova per vidurį įlūžo  visiškai. Aš aišku sveriu daug, bet juk kelionių metu įprastai sulieknėju ir kitų viešbutukų lovos atlaikydavo mane.Va čia ir supratome – mūsų kelionių angelai primygtinai nurodo baigti  kelionę,  varyti tyliai ir kuo greičiau dideliu greičiu namo. Į Vilnių.
Sąžinė aišku graužia kiek, bet aiškintis/mokėti noro jau nebebuvo, dar gal ir policiją pakviestų...juk  mums kelionių angelai jau nurodė varyti greituoju būdu namo. O mes jais pasitikime.

2012 m. rugpjūčio 14 d., antradienis

Sekuritatės naguose



Karpatų genijus sukūrė vieną bjauriausių soclageryje slaptųjų policijų – sekuritatę. Kalbama kad sekuritatę informuodavo kas ketvirtas rumunas. Tai buvo geriausias rezultatas soclageryje,  net geresnis rezultatas  nei Štazi, ten tik kas 6,5 informuodavo. Ir mes to paragavome, nors praėjo jau daugiau nei 20 metų po šių organų išformavimo.
Balkanų moteris kaip visada buvo teisi. Ji siūlė - į pietų kurortinį miestą reikia įvažiuoti rytą atsipalaidavus, vaikus ir moteris paleisti į pliažą, o  vyrams neskubanr bei gerai apžiūrint rinktis nakvynę. Mes gi pamatėme namą su vaikų aikštele, lauko virtuve bei trandafilais ir užkibome. O dar šeimininkė pasiderėjo taip rumuniškai – prašė 70 lėjų už kambarį ir sutiko iškart kai pasakiau – 60. Tik parodė neskriausti trandafilų. Buvo karšta ir mums vyrams vieta  buvo tinkama. Moterys kiek pasiraukė, bet irgi sutiko. Jūra netoli. Karšta.  Vaikai zyzia. Pliažas laukia.
Šeimininkė buvo visiškas  Karpatų genijaus  laikų produktas.
Ėjo iš paskos ir sekė ką veikiame. Ypač sekė vaikus. Visus sekė kas artėjo prie trandafilų.
Neleido mums suptis sūpynėse. Vaikams leido, bet nesmarkiai.
Kai pasinaudojome jos dukros kompu iškart puolė kaip žvėris ir nusirašė visus duomenis. Jeigu ką.
Kiek padžiūvusisu rūbus puldavo atnešti mums, kad neužimtų vietos ant virvės.
Kilimėlį guminį duše neleido dėtis po kojomis, jis buvo pagal ją dėl grožio, o ne kad grindys slidžios ir atkakliai  padedamas kaskart po gėlyčių vazonu. Net Balkanų moteris pavargo kautis (nes karštis +35) ir nebekilojo paskutinėmis dienomis kilimėlio, nes sekuritatės informatorė kovojo su savo klientais kietai. Nuo ryto iki vakaro.
Tik už poros namų buvo puikiausias viešbutukas su  gera kava, maloniais šeimininkais  ir vaikų aikštele. Būtume netingėję gyventume  ten..
Ir dar ta šeimininkė mus pasiuntė kitiems sekuritatės agentams į nagus susidorojimui. Mūsų šeimininkės paklausėme  kaip patekti į Techirgiolo ežerą  gydytis  purve ir kaip tai daroma. Tačiau  ji mokėjo tik rumuniškai, o mes kitomis visomis  kalbomis. Tai supratome prieiti prie ežeras tik per vartai, mokėti pinigas, eiti prie ežeras, teptis, po to maudytis, ten nudizmas, nes reikia viską ir visur išsitepti. Dar kažką aiškino, bet mes jau numojome ranka. Rasime kaip nors patys...
Radome. Apšepusi purvo gydykla ant ežero kranto buvo tikrai nuo Čaušesku laikų. Į  kairę moterys, į dešinę vyrai, o kas nori kartu – per vidurį. Mes patraukėme į vidurį. Kadangi šeimininkė sakė nudizmas tai greitai iššokome iš rūbų ir išsipurvinome kaip pridera  – visur ir viską. Moteris, ypač su šiuolaikiniais  virvelinio tipo apatiniais rūbais ir ištepta purvu kruopščiai, yra neaiški. Ar ji nuoga ar ne. Be akinių aš ir nelabai mačiau. Norint išsiaiškinti reikia priartėti nepadoriai arti. Aš neartėjau..  Kai kurių krūtys labai ryškiai svyravo, tai tos matyt buvo nuogos.  Deja, vyrai pagal savo anatominę sandarą turi kai kuriuos išdavikiškus daiktus. Ir net gerai išteptas purvu vyras matosi nuogas ar ne.
Kelias minutes mes su BM ramiai pastovėjome ir staiga pasigirdo  baisūs šauksmai nuo kasos. Atlėkė du žmonės sekuritatės veidais ir pakėlė rumunišką triukšmą. Būtų prieš 20 metų – būtų ko gero nušovę. Pirštais parodė kur blogis bei siaubas. Mes abu supratome ir greitai užsitraukėme ant storo purvo sluoksnio apatinius. Žestais ir mimika buvo  mums išaiškinta užsidėti akinius ir  kad nudizmas yra tik vyrų ir moterų atskiruose  skyriuose, kurie į dešinę arba kairę. Čia centre galima tik topless moterims. Jos tada dar nenuogos. Žemiau bambos jokių topless.
Taigi moralas. Rinkitės nakvynę Eforie Sud  kurorte bet kur tik ne Karmen Sylva gatvėje name 13A. Informaciją gaukite tik  iš kalbančių kokia užsienio kalba ir trandafilai yra rožės. Ir paklauskite šeimininkės ar ji pasiilgusi Čaušesku laikų. Jei pasakys da (rumuniškai taip) – tai maukite iš ten kuo greičiau. 

2012 m. rugpjūčio 3 d., penktadienis

Nepolitkorektiški Bukovinos vienuolynai

Konstantinopolio žlugimas 1453 m. buvo pasaulinė katastrofa. Mes dar iki šiol srebiame tos katastrofos košę. Nors prisidėjo  prie to ir lietuviai su Vladislovu Jogailaičiu, kvailai pralaimėję Varnos mūšį 1444 m.
Šviesūs krikščionių protai, tarp jų ir Moldavijos valdovas Steponas Didysis, suvokė tragediją. Bandė kovoti  su Islamo invazija. Steponas Didysis iš Romos popiežiaus net gavo garbingą Athleta Christi vardą.
Taigi Steponas Didysis pastatė  vienuolynus (virš 40) savojoje Moldavijoje. Ir juose paliko aiškią  žinią ateinančioms kartoms. Ta žinia tokia:
Visi turkai organizuotai keliauja į pragarą. tik pabaigę savo žemišką kelią.  Žiūrime foto iš UNESCO saugomų Rumunijos vienuolynų Humoro ir Voroneco. Tai labai įdomu šių laikų diskusijos ar priimti turkus į ES ar ne fone...







Šiaip tie vienuolynai su ištapytomis lauko sienomis nors ir su stipriu bei vienodu ideologiniu užtaisu (čia dabar bus Bizantija) yra pakankamai gražūs pažiūrėti. Voronecas (kaip ir pagrindinis kiek supratome):


Humoras. Kodėl Humoras - nepasiaiškinau...Bet prie šio vienuolyno pigiausios kainos nakvynei...


2012 m. rugpjūčio 2 d., ketvirtadienis

Bazinė informacija planuojančiam keliauti į Rumuniją

Ar verta? Taip, verta. Originali  šalis ir dar pigi. Buvau du kartus ir dar liko kur nukakti....tiesiog per tris savaites pakankamai  prisipildo failai.
Su savo automobiliu? Taip, keliai jau gerėja/geri, yra puikių autostradų, kur leidžiama 130 km. Benzinas pigus Vengrijoje, brangus Slovakijoje. Rumunijoje ir Lenkijoje irgi pigesnis nei Lietuvoje. Du vairuotojai geriau. Nemėgstame didelių miestų, tai mumi užteko ir žemėlapių. GPS nenaudojame.
Vaikai? Taip, tik tada reikia planuoti pakeliui daugiau vandens procedūrų.Vežėmės trimetę.
Kainavo apie 6000 litų, trys savaitės, išlaidos pasiskirstė maždaug po 2000 litų benzinui, nakvynėms, bei maistui su pramogomis.
Nuvažiuota 4980 km.
Bėdos - vaikui vieną dieną temperatūrą(vežtis vaistus) ir aš grįžęs gavau plaučių uždegimą(senas ir be imuniteto). Kelių policijos yra, gavome vieną pelnytą štrafą, daiktus ir auto langus saugojome, vagysčių nebuvo. Žmonės Rumunijoje pozityvūs, įdomiausia su jais derėtis. Rumunas sako kaina yra 70, aš sakau - 60. Rumunas sako - gerai.Visiškai  nenoras derėtis. Sutinka iškart su kliento kaina. Ką ten veikė turkai tiek amžių?
Su anglų kalba dar blogai. Vokiečių dažniau. Bet gestų pakanka jei ką...
Kaip pasakė vienas rabotiaga, gerdamas po darbo alų blogame blokų rajone - Rumunija yra vargšų šalis. Taip, viskas pigu. Alus pliaže šaltas ir skanus  atnešama iki tavo gulto -  3 lėjos(2,4 lito). Vyno stiklas valgykloje/kavinėje kurorte - tos pačios 3 lėjos. Antras patiekalas kavinėse iki 20 lėjų, bet dažnai mažiau. Nakvynė kurorte prie jūros ir visur kitur nuo 60 lėjų(48 litai) mums trims. Ieškoti pensiuni arba camere libere arba cazare. Viena moteriškė siūlė ir už 50 lėjų, bet buvo tiesiai virš alkoholio parduotuvės. Neėmėme.Bet kuriam miestuke pilna pensiuni(naudojome juos nes kaina ir kokybė gera, o ir žmones pamatai realius. Nuoroda į pensionus jei norite paplanuoti iš anksto:
 http://www.turistinfo.ro/
Pajūry geriau žiūrėti realius kambarius, nes visada yra gatvėse laukiančių nuomotojų. Miestus pasirinkome prie jūros  Eforie Sud ir Eforie Nord, nes juose greta rumunų Negyvoji jūra - Techirgiol ežeras su purvo maudynėmis. Tūsininkams - Kostinešti. Prabanga - Mamaja. Rokeriams  ir hipsteriams - Vama Veche.
Transilvanijoje geriau įsikurti Rašnove(Rasnov). Nuo jo pagrindiniai turistiniai  must see objektai 20-30 km aplink yra bent penkioms dienoms. Čia drąsiai nurodau puikius šeimininkus Georgeta ir Marinas Preda, nes tikrai puiku, maistą rekomenduoju pas juos irgi  užsisakyti arba vakarienę arba pusryčius. Marinas gamina ohoho, o ir cuikos ar vyno įlašins pagal poreikį.
http://www.ruraltourism.ro/bran/pensrasnov/Preda/html/predaen.html

Taigi dabar lankytini objektai ir nakvynės vietos:

Lancut(Lenkija). 12 val.vairavimo  nuo Vilniaus.Pilyje karietų muziejus.

Miškolctapolca(Vengrija) 5 val. Barlongfurdo. Maudyklės olose.

Sapanta(Sapynca).  5 val. Linksmosios kapinės. Baisūs Maramurešo kalnų keliai ekstrymo mėgėjams.

Humor. Atstumai tarp miestų visur apie 5-6 val. vairavimo.Voronet ir Humor Unesco saugomi vienuolynai.

Bukarešt. Pakeliui  prie Buzeu - spalvotieji vulkanai.

Pajūris(Eforie Sud). Daug dienų. Murfatlar vyninė, Techirgiol ežeras ir jūra.

Bukarešt.

Rašnov. Daug dienų. Brano ir Rašnovo pilys. Sinaia kalnų kurotas. Bucegi telekabina į kalnus, kur Sfinksas.
Bridžit Bardo meškų prieglauda. Brašovo miestas (gražiausias Rumunijoje). Prejmer bažnyčia - tvirtovė. Arkliai, pėsčiųjų žygiai po kalnus. Jei šeštadienis rumuniškos vestuvės prie cerkvių.

Sigišoara. Pakeliui autentiškas vokiečių kaimas Viscri su princo Čarlzo namu vasarviete bei pilimi-bažnyčia. Sigišoaroje - citadelė.

Turda. Kaip sakė Balkanų  moteris jai ten buvo pats efektingiausias turistinis objektas Rumunijoje - druskų kasykla Salina Turda. Reikia pamatyti ir ypač paplaukioti valtele požeminiame ežere po miestu.

Tokajaus regionas. Vynas iš rūsių(bor) kaimuose....tik raskite tikrą borą...Sarospatak - maudyklos.Pakeliui Huedinas su savo čigonų baroku.



2012 m. rugpjūčio 1 d., trečiadienis

Konservatoriškos kapinės

Rumunijos šiaurėje, palei sieną su Ukraina yra toks kalnuotas kraštas - Maramurešas. Romėnai jo neužkariavo, Čaušesku nesugebėjo įsteigti ten kolūkių. Ir net šiais laikais ten sunku patekti - blogi keliai.

Ir šie kieti žmonės įsteigė labai tokį bendruomenišką, sakyčiau konservatorišką,  verslą visam savo kaimui Sapyncai. Jie pasidarė  iš savo mirusiųjų turistinį objektą Nr.1 Rumunijoje - Cimitirul Vesel. Išvertus -
Linksmosios kapinės. Atvažiuoja jau turistai iš viso pasaulio. Palieka pinigėlius. Kai kas sako, kad pasaulyje garsesnės tik Per Lašezo kapinės Paryžiuje.
Kapinių kūrėjas Stan Joan Pytraš(1908-1977). Jo antkapis.
Palaidotas Linksmųjų kapinių garbingoje vietoje. Savo  epitafijoje pasirašė gyvenime nepadaręs niekam blogo.





 Gal tik du kapai yra normalūs, akmeniniai ir su deramu liūdesiu. Visi kiti yra linksmų spalvų medinukai, su aprašytais eilėmis ironiškai ar sarkastiškai gyvenimo žygdarbiais ir paveikslais. Jei gėrė visą gyvenimą  tai taip ir nupieštas - geria. Biurokratas - biurokratuoja. Kareivis - šaudo. Melžėja - melžia. Ir viskas  naivistine maniera ir tobula Sapyncos mėlyna spalva.
Tos kapinės sveikai sukrato organizmą  ir nuneša sielą tolyn nuo mirties baimės. Foto: