Kiti laikai, bet nuotykiai tie patys

Ovalaus kamuolio meistras, pažaidęs Anglijoje visą regbio sezoną, grįžo namo pažaisti lietuvišką regbio sezoną už vilkus. Pirma savarankiška kelionė automobiliu per Europą. Amsterdamas, Berlynas, Varšuva.

Bet padarė viską taip pat, kaip visi pirmą kartą. Nusipirko iš afrobrito seną kledarą, susikrovė į opelį katę, draugę ir visą užgyventą Anglijoje turtą. Mašina iš vidaus atrodė kaip čigono namas.

Ekipažas persikėlė keltu į Olandiją ir ten prasidėjo kaip visuose pasakojimuose apie jaunystės nuotykius: opelio motoras pradėjo taškytis alyva taip, kad per Vokietiją važiavo nakčia, idant šviesiu paros metu fricai būtų užmovę antrankius po pirmo pasirodymo autostradoje.

Geri žmonės siuntė pinigus variklio remontui bei tepalų pirkimui. Kažkur viduryje Lenkijoje kiti  geri žmonės užkėlė kovinį ekipažą ant traliuko ir atvežė į Lietuvą. Tiesiog Keruako “Kelyje” vos ne pažodžiui.

Man patiko ovalaus  kamuolio meistro išvada apie kelionę – ai, bus ką vaikams papasakoti.

Sava patirtis yra svariausia. 

Geriausia 2017 vasaros fotografija

3W. Kašubų pliažai

Trumpai apie pliažines atostogas Lenkijoje. Nemėgstu pliažų, bet moterys išsukiojo rankas. Pirmas žodis – pigiau. Nors buvome rugpjūtį – atostogų pikas Lenkijoje – bet alaus bokalas kavinėje tik nuo 1,25 Euro. Ir visa kita pigiau. Nesuvalgoma vienam vyrui guliašo ar  kitokio mėsinio patiekalo porcija puikioje kavinėje “U chlopa” Vladyslavove 5 euro. Uwaga: Kijivo kotletas ten vadinamas kotlet diu volej.

Antras žodis su 3w - Wladyslawowo. Šis kurortas tinkamas kaip bazinis Trimiesčio(Gdanskas, Sopotas, Gdynia) ir Helo pusiasalio tyrinėjimams. Važinėjome pajūriu traukiniu arba automobiliu. Vieną kartą  net autobusu, nes patiko maršruto  numeris 666. Traukiniu geriausia, nes ten neteko įstrigti automobiliniuose kamščiuose, kurie ten vasarą visiškai kaip piko metu Geležiniame Vilke. Tad traukiniu geriau. Arba programėlė Waze su patyrusiu šturmanu kamščiams aplenkti.

 Helo pusiasalis. Kašubų žemės. Miestelis Jurata tai žemaičių deivės Jūratės garbei pavadintas miestukas (kaip žemaičiai ten pavadinimus dalino - neišsiaiškinau) ir ko gero pats tinkamiausias iš aplankytųjų kurortų rich and famous žmonių grupei. Tikra Nida. Smėliukas net girgžda nuo švarumo. Akiai pailsinti, sėdint su Apeirol kokteiliu rankoje dangumi skraido kaituotojai, jų pilna it musių barščiuose. Poilsiautojai stilingi kaip Sopote.....Pats rago galas  Helas pilnas vienai dienai atvažiuojančių žmonių, bet galima kentėti. Malonus miestukas. Chalupy miestuke yra seniausias natūristų pliažas Lenkijoje, bet mano moterys nesutiko eiti ten žvalgybon..

Pats Vladislavovas jau paprastesnis masinis kurortas, visiška Basanavičiaus gatvė, bet yra ir dailesnių kampelių. Pliažas tuščias tik per liūtį. 3W pliaže gali rasti lenką girtą vdupel, bet jie mandagūs net ir visiškame alkoholiniame transe.

Mūsų šeimininkė 3W mieste buvo kašubė grįžusi iš Airijos ir tuo didžiavosi. Kašubai dabar valdo ES. Taip, Donaldas Tuskas...

 Gdynia purvinas pliažas, uostas, akvariumas, laivai.

 Sopotas prestižinė, brangi  vieta, bet pliažo vandenyje klastingai sukiojasi medūzos bei žolės ir nelabai švaru palyginus su Helo nerijos kurortas.

 Gdanskas – pilnas pilnas žmonių.

 Krinica Morska – dar kitoje nerijoje – Vislos. Ten vėl pigiau, švariau ir man jaukiau buvo.

 Fromborkas – klaida. Nykstanti vieta. Bet gal dėl to, kad nespėjome į  Koperniko muziejų - planetariumą?

Jei nervina šnypščianti lenkų kalba, tai geriau nevažiuoti, nes ne visur prasisuktum kalbėdamas angliškai ar rusiškai. Vilenska lenkų kalba lengvai bendravome

Iš Tartu

Žmonės ten naivūs, patiklūs ir uždari. Tai mūsų butuko kaimynų šuo visas dienas tik išleistas šokdavo ant mūsų terasos lentų. Šitie lietuviai su juo žaidė. Tai šuo ištirpo iš džiaugsmo. Sudaužė besidžiaugdamas netikėtu gyvenimu mano vyno taurę, bet vyno buvo nedaug, o taurė šeimininkų.

Šeimininkė irgi jauna naivi e-stė. Raktą mums paliko pašto dėžutėje, užkištoje pagaliuku. Mes išvažiuodami jai irgi užkišome ten pat pagaliuku raktą. Pinigus už nuomą pervedėme e-stiškai.

Girtas senas estas bandė su mumis kalbėtis, bet BM pasakė jam nerūkyti. Ir antrą kartą pasakė, kad mes nerūkome. Estas tylom pasitraukė, nors plika akimi mačiau kaip dar norėjo išgerti. Tyliai paburbuliavo saugiai nutolęs. Ir tai labiau pyko, kad rusų kalbos jo liežuvis jau nebevarto.

Tartu gatvėse šurmuliavo estų amatų mugė, brangesnė Kaziuko kopija ir – taip, jūs atspėjote, – kas antras prekybininkas laisvai kalbėjo lietuviškai...Velniškai gabūs tie estų amatininkai.

Žonglierius iš Naujosios Zelandijos senamiestyje pasirinko padėjėja mažę. Ta vienintelė nuoširdžiai reagavo į kivio triukus. Į kitus mūrinius veidus žvelgiant naujazelandui norėjosi tik verkti.

Tik Tartu čigonai buvo pakankamai audringi. Maloniai stebėjome kaip kokią valandą vyras čigonas  auklėjo savo moteris. Ten dar tvarka. O  čigonas po auklėjimo valandėlės numojo ranka ir nuėjo sau vienas.

Anglų kalbos mokytojas Sentobe

 

Kelis pastaruosius mėnesius man buvo ne kas. Ir  vis dažniau  - na šaitanas žino kodėl - aš prisimindavau vieną tadžikų kalnų kaimelį Nuratau  kalnyne Uzbekistane. Aš net jo pavadinimo tiksliai  neatsimenu: Sintiabas arba Sentobas? Vienaip vadinamas tadžikiškai, kitaip uzbekiškai.

Į vienintelius svečių namus kišlako centre užropojome su senutėle Lada užkabinę kelis kartus dugną akmenimis. Turistai ten retas įvykis, tad vis daugėjo atsitiktinių praeivių, kurie visi sveikinosi vienodai: 

-         Chieliou.

Tą jų  “chieliou” reiktų aprašyti. Tai angliškas pasisveikinimas “hello” tariamas dvidešimt kartų minkščiau nei Mumbajuje. Taip pat papildomas šypsena, besiplečiančia per visą dulkinos kalnų kišlako gatvės plotį. Drąsesnis kalnietis net kilsteli iki pusės peties ranką pasisveikindamas. O vaikas, pasakęs “chieliou” , lieka stovėti išsižiojęs nuo savo narsos ir su tystančiu iš nosies snargliu. Jis nežino ką dar pasakyti, bet jam velniškai smalsu kas dar atsitiks.

Bet šiaip kalnų kišlako žmonės šypsojosi ten visada. Savo derlingame  slėnyje augino mažas, bet labai skanias pistacijas. Zira arba Romos kmynas arba kuminas mūsiškai, renkama  jų kalnuose kvepėjo dieviškai ir iš tolo, net nepatrinus ziros grūdelių tarp pirštų (trina tarp pirštų sukti Taškento turgų prekeiviai, kad zira kvepėtų). Lengvu narkotiku nasvajumi jie vaišino vienas kitą tiesiog susitikę kaimyną prie vartų. Savo gėrį jie bet kada apačioje turguje gali parduoti gera kaina. Jei kartais prireikia pinigų. Bet šiaip jie visko savo tarpeklyje turi. Ir gal todėl visą laiką šypsosi.

Tada dar vienas svarbus kišlako žmogus išaiškino, kad tuoj atjos Sentobo mokyklos anglų kalbos mokytojas ir jis norės pasikalbėti su mumis angliškai. Dar tas svarbus žmogus kukliai pridūrė – tas anglų kalbos mokytojas jo sūnus.

Aš susikaupiau ir bandžiau susidėlioti kelias gramatiškai taisyklingas frazes angliškai. Visgi atsakingas pokalbis su vietiniu inteligentu.

Mokytojas atjojo ant asiliuko. Nulipo ir minkštai švelniai ištarė  tą patį, ką mums pasakė iki tol kiti  sentobiečiai:

-         Chieliou.

Ir šypsojosi. Po kelių minučių paklausė kiek dabar valandų ir dar po minutės kuo aš vardu. Viskas. Visas pokalbis. Jo šypsena, kol jis bandė prisiminti tas frazes,  buvo gatvės pločio ir jis dar pajodinėjo ant savo asiliuko mano mažę.

Sentobe viskas visada gerai ir su šypsena.

Nuotraukoje - anglų kalbos mokytojas, jo asiliukas ir mažė.

Dvi klaidos arba Taškento paslaptys

Prisikabinau prie gerb.G.Vilpišausko klaidos (mano galva) jo puikioje naujoje knygoje. Vieną geriausių ryžių rūšį plovui jis vadina Lazar. O aš protestavau, nes aiškiai prisiminiau savo šių metų vasarą Taškente ir net turiu fotografiją iš Mirabado turgaus Taškente, kur ryškiai spausdintomis raidėmis -  Lazer.

Tada Vilpišauskas rado ir pateikė nuorodą, kur tie ryžiai vadinami netgi Lazarj. Kaip Biblijos personažo Lozoriaus. Ir tvirtino tame pačiame Taškente matęs ryžius turguje su užrašu Lazar.

Ta proga buvau  priverstas aršiau pasikapstyti po Taškento paslaptis. Ir pasirodo mes  abu neteisūs.

Kaipgi yta iš tikrųjų?

Sovietų laikais Taškento ryžių selekcijos institutas išvedė naują ryžių rūšį. Siuntė atrinktas sėklas į Kubą, tie ten augino ir darė savo  selekciją ir sėklas siuntė atgal į Taškentą. Ir taip kelis kartus. Pavyko kubiečiams su uzbekais išburti  naują ryžių rūšį labai tinkamą plovui, bet  su viena ypatybe. Jei geriausi ploviniai  Devzira ryžiai yra raudonoko atspalvio, tai ši naujoji rūšis turėjo šiek tiek  žydro atspalvio. Todėl sovietiniai uzbekų selekcininkai  ir pavadino tuos ryžius Lazurnyj. Toks yra oficialus šios ryžių rūšies pavadinimas. Tai pirmoji paslapties dalis.

Antroji paslapties dalis ta, kad uzbekų ryžių augintojai, neišsilavinę dechkanai, tokių ilgų sudėtingų pavadinimų svetima kalba kaip Lazurnyj tiesiog  negeba  nei parašyti, nei ištarti. Todėl sutrumpino pavadinimus iki trumpų kažkur girdėtų – Lazer, Lazar, Lazarj. Ryškus uzbekų polinkio gramatinėms klaidoms pavyzdys iš to pačio turgaus -  Napoleono tortas:

Taksistas – geopolitikas

Kartą Taškente paėmėme taksi nuo Furkato parko atviro baseino. Buvome puikiai atsivėsinę karštą rugpjūčio dieną atvirame baseine, tad geros nuotaikos. Taškente vasarą lengvas gyvenimas, tik pakelk ranką  - cypia stojančio taksi stabdžiai. O čia pats priėjo ilgas liesas liesas slaviškos išvaizdos taksistas. Net rankos nekėlėme.

Ir labai  nesiderėjęs už labai pigiai nusivedė prie savo aparato. Senas senas žigulis. O juk Uzbekistano autopramonė galinga – keliuose pilna  naujų vietinės gamybos ir tik  baltų chevrolet. Savo chevrolet Uzbekistanas eksportuoja į kelioliką šalių.  O čia dranduletas žiguliukas. Atsargiai atidariau dureles, jei per staigiai  truktelsiu gali nukristi. Na bet...Netoli važiuoti.

Išgirdo mus lietuviškai šnekant. Verkė taksistas kaip visi Taškento taksistai – išgirdo per vėlai, kad mes iš Europos, nes deramės kaip taškentiečiai. Vėl alkanas jis ir jo senas tėvas liks, jei tokia kaina europą vežios.

Ta pačia proga paklausė, kodėl ten pas save nemylime rusų. Išaiškinau jam, kad ir nemylėsime. Nei vienos tautos nemylime. Gal tik latvius šiek tiek. Kaip turistus rusus priimame meiliai. Jei kaimynai - sugyvename. Kaip sekso partnerius individualiai  - taip, visai gerai būna. Jei tankuose atvažiuos - nepatiks labai mums, priešinsimės. Tiek apie meilę rusams. Taksistui truputuką akys išlipo ant galvos: bet tai kaip taip, mes kartu tiek gyvenome, o dabar šitaip? Dar paaiškinau taksistui:

-         Mes katalikai, mes civilizaciškai priklausome Vakarams, į valstybę su jumis patekome ne savo valia. Vakaruose mums tikrai geriau.

Bekalbėdami  privažiavome korėjiečio parduotuvę, kur užsakėme  tris didelius kazanus plovui. Du ketinius, vieną lengvų metalų lydinio spekuliaciniais tikslais.

Kol tvarkėme reikalus su korėjiečiu, taksistas sugalvojo ką išprašyti papildomai:

-         Aš numizmatas. Jūsų pinigai eurai yra vienoje pusėje vienodi, o kitoje skirtingi pagal kiekvienos šalies dizainą?

-         Taip. Štai kaip tik piniginėje turiu dvidešimt centų monetas, viena vokiška su Brandenburgo vartais, kita su lietuvišku vyčiu,  – rodau jam.

-         Oi, ar galite padovanoti? – net pristabdė žiguliuką.

-         Galiu ir dovanoju. Jeigu numizmatas.

Taksistas gražiai padėkojo, nuvežė mus į mūsų laikinus namus Taškente, padėjo iškrauti kazanus ir maloniai  atsisveikino. Bet  nuvažiuodamas nuo mūsų pro langelį riktelėjo:

-         Vistiek po 20 metų ir pas jus bus Russkij mir. Vot pamatysite.

Ir greitai nurūko siaura, duobėta ir dulkėta gatvele, kuri išvertus iš uzbekų kalbos vadinosi  “Šviesus kelias”.

O šventėms mus visus išvaikys...

#Uzbekistanas

Kai atskridome į Taškentą pritutintu aerobusu iš Stambulo mus suvarė į siaurą uždarą koridorių be ventiliacijos ir oro kondicionavimo. Toje pekloje stovėjome pusantros valandos, klykiant vaikams ir kontrabandininkėms moteriškėms su maišais turkiškų prekių. Tvankioje Taškento rugpjūčio naktyje.

Stovėjom eilėje pasų patikrai su graikais. Graikai buvo be vaikų. Tad mus su maže (stebuklas - mažė po dviejų skrydžių ir lakstymo po Stambulą pavargo) praleido į priekį.

Rėkiau pasienio pareigūnams:

 -    Tai nors kondicionierių įjunkite. Žmonės alpsta.

-         Sugedęs,  - nustebę atsakė. Pareigūnus ten gerbia tyliai bei paklusniai.

-         O remontuoti niekas visame Taškente nemoka?

Pareigūnai į šį provokacinį klausimą neatsakė. Jie net nesugalvojo kaip mane nubausti dėl tokio įžūlaus elgesio. Ir jų smegenys nuo tvankumos buvo aptirpę.Taip pradedu pasakojimą apie Uzbekistano turizmą. Uzbekai šiaip turistų laukia. Turistai atveža pinigų. Uzbekai - malonūs žmonės. Vaišingi. Bet turizmą supranta keistai.

Į turgus ar metro įeinant iškrato tavo daiktus, nors vizualiai esi visiškai nepanašus į musulmoną teroristą.

Nors buvome gavę visas vizas, tai atskira ir ilga istorija, tačiau pasus privalėjome atiduoti į Taškento milicijos skyrių ir laukti penkias paras, kol uždės registracijos štampą.

Kainas uzbekai prilaiko 3 lygių – saviškiems, rusams ir europėnams. Tai kartais apsimesdavome rusais – taip pigiau. Chivos tautinius šokius pažiūrėjome kaip rusai, prie vieno staliuko su dvigubai daugiau sumokėjusiais ispanais. Dar ir suvalgėme ispanų sausainių dalį.

Taškento Skvere – arba Brodvėjuje – dailininkų klausėme ar ilgai jie dar prekiaus. Mes pirktume vėliau jų papuošalus.

-         Ne,  - liūdnai atsakė dailininkai, – tuoj Nepriklausomybės šventės, o šventėms  mus visus  išvaikys.

Chivoje, kai atvažiavome, ant nosies jau buvo Rugsėjo Pirmoji, uzbekų Nepriklausomybės diena, ir turistų kas valandą mažėjo, žiopli turistai bei dailininkai Uzbekistano valdžios įsitikinimu trukdo švęsti valstybines šventes, nepritinka visuotiniam tautos džiaugsmui, bet mes kažkaip pražiopsoti visų tvarkos sergėtojų  likome kaifuoti nuostabiame pakrypusių labiau nei Pizoje bokštų kupiname senamiestyje visiškai vieni. Mus taip pamilo Chivos kavinių savininkai, kad net iš pradžių duodavo paragauti vietinio konjako rūšių, kad mes išsirinktume geresnį ir net siūlydavo  pašildyti prieš geriant. Keista jų manija: šildyti degtinę, konjaką.

Taigi viešbutyje Arkanči (labai geras, trys žvaigždutės, rekomenduoju) su mumis beveik vienišais turistais bovyjosi, su maže žaidė kiekvienas nuobodžiaujantis viešbučio darbuotojas. Bet išaušo skaudžiausia kiekvienos kelionės akimirka – laikas mokėti. O kiek mokėti taip ir nežinojome.

Pirma portje frazė. Galite mokėti somais pagal oficialų kursą. Gerai, nes išsikeitėme dolerius pagal dvigubai geresnį turgaus kursą.

Antra frazė. Užsieniečiui para 30 dolerių žmogui. Truputį  baisiau.Vaikui nuolaida.

Trečia frazė. Vartant mūsų pasus. O bet...oho...iš kur?...jūs turite pasuose Taškento registracijos štampą, tad kainas skaičiuosime kaip uzbekams.

Jau praradau viltį susigaudyti visuose perskaičiavimuose ir pareikalavau galutinės sumos somais. Išgirdau. Buvo juokingai pigu - 60 dolerių trys paros trims žmonėms su gausiais pusryčiais.

Moralas: turizmas ten vystomas keistai ir iškreiptu būdu, bet patyręs turistas gali daug laimėti žinodamas visus niuansus. Azijoje nežinai kur rasi, o kur pamesi.

Stovi Bucharoje namas iš Ukmergės

Inojatas jau senas žmogus ir todėl šlepsi kojomis, laiptukais lipa kaip robotas ir visada susiraukęs.

 Viešbučių verslas senam žmogui  - sunkus verslas. Bet matyt niekuo kitu negali verstis Bucharoje. Nakvojome pas jį, nes pigus jo gesthauzas. Bet jo gesthauzo  jums nerekomenduosiu. Kas rytą neramiai lakstančiomis akimis Inojatas nervingai paduodavo pusryčius ir paklupinėjęs aplink be aiškaus reikalo, prašydavo sumokėti nors už vieną dieną. Bet skaičiuoti nelabai mėgo. Kiek paduodavau  gumele sujuostų uzbekiškų pinigų, tiek paimdavo ir nurimdavo  iki kito ryto. Štai čia aš jį ir išdūriau.

Uzbekiški pinigai somai tai gumelėmis suveržtos banknotų krūvos. Aš sumokėdavua įkyruoliui kuo senesniais  nešvaresniais  ir suglamžytais pinigais, maždaug  tokiais, kurie Panikovskio nuomone tikdavo tik Šurai Balaganovui. Inojatas suglemždavo somus  neskaičiavęs. Kartą jau besibaigiant viešnagei Bucharoje, dar paprašiau iškeisti man dolerius į somus. Inojatas man padavė kelias krūveles, aš suskaičiavau pačią nešvariausią krūvelę ir nustebau:

-         Dešimt tūkstančių trūksta, Inojatai!

-         Bet tai tavo paties pinigai, kur ryte davei! - suklykė Inojatas.

-         Inojatai, atsiprašau, jūs gi sakote, kad Alachas tau davė dvi akis, dvi rankas,  žiūrėk pats, kad neapmautų. Ką aš žinau ką tu darei su mano pinigais visą dieną?

Alacho žodžiai šventojoje Bucharoje (alkoholio parduotuvėse nenusipirksi!) yra argumentas. Inojatas prarijo nuoskaudą. Iškrapštė iš kišenaitės prie širdies dar dešimt tūkstančių somų. Pavaikščiojo, pavaikščiojo aplink ir sako:

-         O žinai, kad mano namas iš Ukmergės? Iš tavo Lietuvos?

-         Ne, nežinau, pasakok, - susidomėjau.

Taigi griūvant Sąjungai, jis su tokiu Peterburgo žydeliu Ukmergės turguje pardavinėdavo karakulines šubas iš Uzbekijos, Ukmergėje supirkdavo kažkokias būtinas uzbekams paauksuotas juosteles. Padarė taip pirmyn-atgal penkis reisus, šešto nepadarė, nes lietuviški banditai jau norėjo jam parodyti lietuviškus miškus, ir pasistatė iš tų penkių reisų namą, kuriame mes dabar kalbamės.

Na aš įvertinau Inojatą. Kietas vyras, taip atvirai ir pasakiau. Taigi rungtynių  Lietuva -  Uzbekistanas rezultatas tapo 1-1, nuotraukoje matote Inojatą su manimi, o fone namą Bucharoje, pastatytą iš Ukmergės pinigų.

 Ukmergiškiai su  karakuliais, pasidžiaukite kaip gražiai sutvarkyti jūsų rubliukai.

Papildant Kantą

Visi žino - žvaigždėtas dangus virš mūsų ir moralės dėsnis mūsyse. Bet teks Kantą papildyti, nes dykumoje patyriau papildymą.

Nuo Sentobo iki kazachų kišlako Dongalako Kyzylkumų dykumoje tik dvi valandos kelio. Gal net mažiau. Kelio pabaigoje pasirodo tas rausvai oranžinis Kyzylkumų smėlis. Tikra dykuma. Jurtų lageris prie Aidar-kulio ežero buvo beveik tuščias. Trisdešimtyje jurtų gyveno ispanų porelė  ir vengrų porelė.

Ispanai greit išvažiavo. Vargšai du jauni vengrai dykumoje beviltiškai laukė mašinos. Jų turistinė agentūra Reliable  Travel juos pamovė. Jų taksi vėlavo tris valandas ir taksi vis nebuvo, net jiems duotas kontaktinis mobilus tas  tris laukimo valandas  prabuvo ne ryšio zonoje. Rusiškai vengrai nemokėjo. Lagerio kazachai angliškai nemokėjo. Vengrai bei  kazachai sėdėjo ir liūdnai spoksojo vieni į kitus tris valandas. Ir atspėkite kas juos gelbėjo? Vengrus paguodžiau, kad niekas  jau jų tikrai neatvažiuos paimti, ieškosime patys. Kazachus ištardžiau - netolimame kišlake buvo žmogus, kuris turi mašiną. Kazachus paakinau tą žmogų su mašina atvaryti į lagerį. Bet vengrai mane maloniai nustebino – tikri Azijos bastūnai  – stresas jų nekankino, kad jie kažkur pamesti dykumoje, o manęs, kaip rašytojo, klausinėjo ar Sostų karus autorius iš karto tokius galėjo sugalvoti. Pasakiau, kad ne. Personažai autorių valdė ir kūrė vėlesnių sezonų  siužetus. Fotografijoje matote laimingus vengrus, kai jau atvažiavo  iš kišlako kazachas jų išvežti iš dykumos į artimiausią miestą (80km) ir viskas apie Sostų karus jiems išaiškinta.

Smėlyje aplink lagerį mačiau įtartinus virvelinius pėdsakus. Driežas, gyvatė? Kazachai man paaiškino, kad jie apdirbo specialiais preparatais smėlį aplink lagerį ir jokie skorpionai beigi gyvatės neturėtų įšliaužti. Bet vakarop matėm lageryje  skarabėjus, dykumų kiškius ir švilpikus. Gyvybė gyva, judri  ir aiškiai preparatais neapdorota, bet dėl gyvačių ir skorpionų patikėjome. O ką daryti? Paskutinė važiuojanti kišlako mašina išvežė vengrus. Ir, ko gero, nebūtina minėti, kad naktį jurtoje labai smulki gyvybė apkandžiojo mums kojas.Tai būtų smulkmeniškas priekabiavimas.

Bet šiaip mūsų kazachai buvo labai tvarkingi, kupranugariai, kuriais jojome, buvo švarūs, nedvokė ir vienas net su pilnom kuprom, tai reiškė – sotus ir laimingas. Mano kuprius buvo nepilnom kuprom, tad eidamas staiga nerdavo žemyn galva  atsikąsti kokio skanesnio saksaulo ar dyglės. Teko savyje  susirasti niekada neturėtus  rodeo kaubojaus įgūdžius.

Aplankėme Dongalako kišlaką. Dongalakas įsikūręs visiškame smėlyje ir vandens šaltinis visiems vienas, pumpuojamas iš po žemių kažkokiu gudriu mechanizmu, prie kurio ir virė kišlako gyvenimas – gėrė dvi karvės, sėdėjo šešėlyje dešimt  vyrų, kurie  maloniai apipletkino tris idiotus ant kupranugarių. Mus. Sužinojome, kad dykumos karvės duoda net du litrus pieno per dieną, o rekordininkė net tris. Iš ko dykumos karvės tuos tris litrus  išgauna – man buvo mistika. Gal iš naftos, nes augalijos buvo menkai. Šiaip kišlakas buvo gražus kaip Nidos kopa. Barchanai tarp namų ir lėtai byrantis smėlis kaip laikas. Bet kazachai išgyvena ir net pas juos į beviltišką dykumą veržiasi gyventi karakalpakai, tauta nuo buvusios Aralo jūros. Ten dar blogiau, dykuma su vėjo nešiojamais chemikalais....Ekologinė katastrofa.

Vakare temstant sėdome valgyti ir gerti degtinę. Karakalpakai ir kazachai geria degtinę taip. Pastato butelį ant  palangės ir palaukia, kol degtinė įsaulyje įgauna aplinkos temperatūrą. Pirmą butelį pastačiau aš. Bet tai gera buvo gerti šiltą degtinę iš pialų visiškoje dykumos tyloje, šviečiant jaukiai  pavėsinės lempelei, šiugždant po kojomis skarabėjams su šviežio kupranugario mėšlo rutuliukais, užkandant arbūzu ir vis išeinant iš po pastogės pasižiūrėti kaip žemai juodas dykumos dangus virš mūsų. Didieji Grįžulo ratai buvo pasiekiami ranka. Tik pasistiebk. Paskui kazachai pastatė dar vieną degtinės butelį. Vadinosi ta jų degtinė kažkaip jaukiai  – ar tai geras draugas, ar tai malonus pokalbis. Todėl ir tą išgėrėme.

Tikrai buvo vienas geriausių kelionės vakarų . Todėl papildysiu Kantą: ....ir šilta kazachiška degtinė užkandant arbūzu naktį dykumoje.

Kova su Šadybojais

Abu Šadybojai yra  turtingiausi Sentobo tadžikų kišlako Nuratau kalnyne vyrai. Gretimi kišlakai vargsta labiau – vienas kišlakas gaudo gyvates, kiti kišlakai kasa auksą iš jau iškasto pramoniniu  būdu aukso gavybos atliekų. O Sentobo tarpeklyje gera derlinga žemė.

 Pirmasis Šadybojus turi gesthauzą. Statinys didžiausias kišlake, erdvus. Pats gyvena ir kitus priima. Bet visi Sentobo gyventojai labai maži. Tai ir gesthauzą pasistatė pagal save. Štai einu pirmą kartą į tualetą, prie durų pasilenkiu – jau žinau visada jos ten žemos – ir pralindęs pro duris bandau tiestis. Džinkt galva į akmenį, net kraujas pasipyle. Mat Sentobo arkitektai įsivaizduoja, kad į tualetą reikai ropoti ilgoku urvu beveik keturiomis. Tą patį vakarą kaukštelėjau smagiai viršugalviu dar kartą - šį kartą eidamas į dušą.Galvoje žaizdos iki šiol..

Na bet negi pyksi ant tų kalnų tadžikų, jie žmonės kaip amerikonai, visada išsišiepę, duoda asiliukus mažei pajodinėti, visi iš tolo šaukia  “chieliou”(kišlake yra anglų kalbos mokytojas), mielai fotografuojasi.

Išėjome paivaikščioti po etnografinį-ekologinį kišlaką.

Kylant aukštyn į kalnus kišlakas kai kur jau apleistas, bet griuvėsiai žavūs. Senosios kapinės irgi apleistos. Keli kapai lyg praardyti gyvūnų ir iš kapų sklinda švelnus keistas salstelėjęs kvapas. Nedrįsau klausti ar tai palaikų kvapas. Bet po tais kapais prasideda kito Šadybojaus žemė. Irgi  malonus žmogelis, pavaišino mus savo pistacijomis, davė mūsų vedliui pačio rinktos nuostabiai  kvepiančios kalnuose rinktos ziros (kumino), pasiūlė  atsigerti iš kibiro savo vandens. Pasigyrė:

-         Mano vanduo geriausias visame kišlake. Visi sako, kad saldžiausias.

Išgėriau trečdalį kibiro. Atsigaivinus  galvon smogė mintis. Prakeiktas  Šadybojus Nr.2. Susiejau salsvą kapinių kvapą su antrojo Šadybojaus saldžiu vandeniu. Kaip tik pakalnėje šulinys, po kapinėmis....Na ir nasvajus jo matyt puikus. Praeivis užsuko pasiimt savo dozės ir laimingas iškeliavo gavęs..

Tad trečią kartą manęs jie neišdūrė. Kišlako parduotuvėje buvo alaus. Kibrajaus alus, prastokas, bet šaltas. Prieš išeinant į ekoekskursiją patikslinau  kainą. 4000 somų. Normaliai.

Grįžtant užsinorėjau nuplauti saldaus Šadybojau vandens skonį ir parodžiau pirštais – du alaus. Daviau 10000 ir nesulaukiau grąžos. Savininko dukra nemokėjo jokių kalbų, tik tadžikų. Tad parodžiau duok 2. Ji mojavo rankomis – ne. Aš įsiūtau – užteks mane maustyti ekologiniu vandeniu ir daužyti galvą– griežtai pareikalavau  pirštais iš merginos grąžos. Ji paskambino tėvui palydovinio ryšio telefonu - ir tas leido jai duoti 2000 grąžos.turistui. Nes patyręs turistas žinojo kainą.

Taip aš išlyginau kovos su Šadybojais rezultatą beveik iki lygaus:1-2. Todėl fotografijoje  su BM  matote mane laimingą geriantį alų prie tos Sentobo parduotuvėlės įėjimo

Kaip palaužti rumuną

Mūsų emigracinių angliškų žinių šaltinis padarė karjerą. – tapo pamainos viršininku fabrike. Bet, kadangi dar jaunas  ir tokių dorų akių, kad moteriškės limpa kaip musės, turėjo problemų su tokio rumuno pavaldumu. Rumunai, tai tokie tikri Rytų Europos vyrai, nušovė Čiaušesku, padarė revoliuciją, žaidžia regbį, dalinasi kyšiais  -  paklusti gali tik tokiam pačiam brutaliam tikram vyrui.

Mūsų emigrantas galvojo, galvojo, kaip čia įrodyti, kad ir jis brutalus rytų europietis?

Kartą sutikęs rumuną taip tiesiai ir pasakė:

-         Aš tavo Rumunijoje buvau tris kartus.

-         Ką? - užbaubė rumunas.

-         2007 metais Sigišoaroje, patiko, dar po kelių metų  pajūryje Eforie Sud prie Techirgiol ežero, patiko,  ir trečią kartą Mamajoje. Mamajoje tai jau nepatiko.

Rumunas nuėjo tyliai murmėdamas sau po nosimi:

-         Rumunijoje, tris kartus, iš Lietuvos, ir ko? Mamaja nepatiko!

Ir nuo tada klausė kaip šilkinis.

Prie paminklo jūrininkams Ventspilio uoste

Vieną žiemos pirmadienį atsidūrėme Ventspilyje. Latvijos muziejai  pirmadienį netikėtai buvo uždaryti, tai su visa šeima patraukėme uosto Ventos krantine. Maklinėjome be tikslo.

Staiga mus aplenkė trečią ar antrą parą geriantys trys latviai. Jie svyrinėjo ir kitaip išraiškingai elgėsi. Tad mažė paklausė:

-         Kas jie?

-         Gal jūreiviai, -atsakiau.

Vienas dėjo  kojas plačiai ir tikrai  buvo panašus į jūreivį. Mergina buvo ne jūreivė, bet uosto darbuotoja, akivaizdžiai teikianti paslaugas jūreiviams. Ir trečias  -  šiaip prielipa prie jūreivio pinigų. Vilio Lacio romanuose tokie net turėdavo spec.pavadinimą.

Mažė aiškinosi:

-         Tetų jūreivių nebūna?

-         Taip, šita teta - jūreivių draugė sausumoje.

-         Draugauja kai jiems būna liūdna?

Velnias, iš kur ji žino?

-         Na... taip...

Jūreivis su uosto teta  užsilipo ant paminklo ir trumpam sustingo. Paminklas buvo dedikuotas visiems jūrininkams žuvusiems jūros gelmėse. Jūreivis matyt nujautė savo analogišką lemtį, tai pozavo liūdnu veidu su tvirtai uždėtomis rankomis ant aptempto tetos užpakalio. Prielipa bandė juos fotografuoti, bet staiga nubėgo į krūmus. Bėgant jam iš burnos taškėsi vėmalai. Krūmuose baigė vemti.

Mažė pasitikslino:

-         Kodėl dėdė apsivėmė?

-         Jam labai gaila pasidarė visų jūroje žuvusių jūrininkų..

-         Iš kur tu žinai?

-         Ant šito paminklo, kur teta bučiuoja dėdę, parašyta.

-          O kodėl jiems negaila?

-         Gaila, tai teta linksmina dėdę, kad nebūtų gaila.

Tada visi trys latviai, kai grįžo besišluostydamas rankove veidą prielipa, išsitraukė bambalį alaus ir gėrė iš jo paeiliui. Gal jūreivių paprotys? Mažė dar žiojosi daug ko  paklausti, bet BM mus nutempė nuo paminklo jūreiviams.

-         Užteks jums pasaulio pažinimo. Jau geriau  muziejai būtų veikę.

Tai iš esmės ekskursija Ventspilio uoste  tuo ir buvo baigta.

Neįvykęs Kuršas

Jei Kuldygoje, kažkada buvusioje Kuršo sostinėje, naktį sustoji  centre Liepojos bei Bažnyčios gatvių sankryžoje ir iš dangaus  sninga, tai tik tada gerai.

Galima  prieš tai išgerti alaus bokalą ar vyno taurę, kad dar labiau atsivertų kuršiškosios  čakros, nes  šeimos legendos  kažką nerišliai  murma apie kuršišką kilmę...

Taigi toje  sankryžoje į dangų šauna  šviesos stulpas, jei lietus ar šiaip jokių kritulių, tai šviesos stulpo beveik nematyti. Bet jei sninga, tai taip gražiai sninga  kaip kažkada “Maskarado” spektaklyje.Gaila ir tuščia dūšioje dėl tuščio mažo latviško miestelio nakties. Matai tame valsu besisukančių snaigių stulpe į dangų  neįvykusį Kuršo projektą, nes hercogas Jekabas Ketleris taip įspūdingai pradėjo šalį su kolonijomis Gambijoje ir Tobage. Bet  gražiai prasidėjęs projektas buvo sutrintas istorijos girnų tarp Švedijos, ATR  ir Rusijos. Tiek ir liko. Kelios tirpstančios snaigės.

Mažoji  Kuldyga liko neįvykusi kaip kolonijinės valstybės sostinė. Turi Kuršas ir ypač Kuldyga žiemą lašelį tos neįvykusios galimybės grožio, bet šiaip  prastai. Murkšlių (kaip latviai  paaiškino  - tokių žemės voverių) ferma žiemą uždaryta, smėlio urvai uždaryti, keli muziejai uždaryti. Ventspilis žiemą nesužavėjo, gal tik  Ėduolės pilis, Tervetės parkas ar Jūrkrantės jūros krantas.– šiek tiek.....

Žiemą į Kuršą padoriam turistui nereikia.

Gruzija, oficialiai ir rimtai

Smagi  šalis, atostogauti verta. Tik nereikia tikėtis europietiškos tvarkos, reikia atsipalaiduoti ir mėgautis Gruzija.

Ką mes galime rekomenduoti.Gailėjomės nebuvę Stepancmindoje ir Vardzia.

Tbilisis, dvi dienos užtenka, sieros pirtys, pasivaikščiojimai po Senamiestį, vakarinis Tbilisis, Mccheta - vienas laris maršrutke nuo Didube metro stoties.

Gyvenome senamiestyje, Abanotubani rajone, tikrame sename kieme su vietiniais gyventojais. Patiko.

 Hope guesthouse

Kachetija. Signakhis. Iš Tbilisio nuo stoties 6 lariai žmogui maršrutke iki Signakhio. Keturios dienos. Vyno turas, David Garedža vienuolynas, Lagodekhio nacionalinis parkas, šv.Ninos vienuolynas - 2km nuo Signakhio su originalia maudyne, prižiūrint vienuolei, šventame šaltinyje.Gyventi rekomenduojame pas Zandarašvilius. Jie labai artimi Lietuvai, vieno iš Zandarašvilių vaikas gyvena Anykščiuose...

Zandarasvili guesthouse

Adžarija, Batumis. Traukiniu iš Tbilisio pirma klase per 5 h.. Jau atidaryta Batumio geležinkelio stotis. Vagone kondicionuotas oras, WiFi, nemokamas min.vanduo, bet krėslai tik sėdimi. Kupe nebėra. Kaina apie 23-26 larius vienam. Gyvenome Machindžauryje, Batumio priemiestyje.Mums tiko.

White guest house

Juodoji jūra, akmenuoti nelabai švarūs pliažai, Batumio lyno kelias su koncertu viršuje virš naktinio miesto, delfinariumas, minizoosodas, dainuojantys fontanai, pasivaikščiojimai krantine, Ureki juodojo smėlio pliažas, Kobuleti pliažas, Turkijoje galimas šopingas, prie pat sienos prekybos centras, sieną kirtome per 0,5 h, Gonio ir Petre  tvirtovės, pats efektingai margas Batumio miestas.

Maistas. Išranki mažė labai pamėgo adžarulius, tai chačapuriai su įmuštu kiaušiniu, bei odžachurius, keptos su mėsa bulvės. Vyresnius žavėjo adžapsandalis (baklažanų troškinys), ostris ir chinkaliai su įvairiais įdarais. Aišku tkemalio padažas. Boranis - sūris keptas svieste. Turkiški ledai Batumio turkų rajone. Bet ragaukite viską, šašlykai nebūtini....

Gogis ir Grigorijus

Į Tbilisį atskridome  paryčiui, visai praradę nuovoką ar miegoti, ar būdrauti. Bet nugriuvome kelioms valandoms pamiegoti. Rytą prabudau pirmas ir kaip šnipų gyvenimų žinovas išvykau vietovės rekognosciruotei. Tbilisio senamiestis buvo žaviai neremontuotas ir visaip įmanomai sujauktas visų XX amžiaus Gruzijos valdžių.

Praslinkau porą šimtų metrų žemyn gatve ir radau praviras duris. Senas suvargęs gruzinas laukė. Pagal parduotuvės dulkėtumą jau porą savaičių laukė kokio nors pirkėjo. Bet prisiminiau Saakašvilio žodžius naikinant saninspekcijas – kuris šeimininkas nuodys savo klientus – ir paklausiau ką turite pusryčiams.

Parduotuvėlės šeimininkas  turėjo balto šaldyto naminio vyno, raudono naminio vyno, naminio konjako, čačos ir sūrio. Pasakė sėsk ir davė visų iš eilės paragauti. Pasakė savo vardą Gogis ir pasakė tu dar ateik. Nusipirkau iš ragautųjų pusrytinių raudono vyno ir šiek tiek to daikto, kuris ryžtingai vadinosi konjaku, dar vos panešamą arbūzą ir sūrio. Vos parvilkau tuos pusryčius, kai viešbutuko kieme pasirodė mažas gruzinas, bet su žvilgančiomis akimis bei nosimi. Na nosys visų gruzinų tokios – augti gruzino organizmas pradeda nuo nosies, o jau kūnui kas lieka. Grigorijui kūnui neliko labai daug. Bet gyvenimo džiaugsmas akyse sutikus savo kieme svečią spindėjo. Grigorijus peržiūrėjo mano pusryčių asortimentą ir paėmęs už rankos išvedė vėl laukan iš kiemo.  Nuvedė parodė kur tuoj tuoj bus iškepta krosnyje šviežia duona, kur geresnis baltas naminis  vynas nei pas Gogį (tik reikia pasakyti, kad atėjai nuo Grigorijaus), kur geresni vaisiai ir tie patys arbūzai.

Ir pasakė, klausk visko, jei nebūsiu užsiėmęs reikalais, tai pasakysiu .

 Ir tikrai  Grigorijus beveik visada buvo kieme, be reikalų, išsišiepęs ir viską apie Tbilisį žinojo.

Tai man pakako šios pirmos valandos Tbilisyje, kad Gruzija patiktų ir užvaldė kūną iki pat kojų pirštų galiukų nuojauta, kad atostogos bus visiškai prašmatnios.

Blogi genai, geri genai

Kai išvažiuoji iš savo komforto zonos – Vilniaus - į Žemaitiją, kraštą su tokia kalba, kad mažė išsigandusi neramiai vis klausinėjo, ar susikalbės ten su vaikais, taigi tokiose vietose atsitinka keisčiausių dalykų. Lyg Prospero Merime apsakyme “Lokys”

Lietuvos sąvoka kelionėje prasiplėtė, dabar ten po kelionės atsirado Kauneckų koplyčia Kaunatavoje, Biržuvėnų dvaras, Šatrija ir gražūs Telšiai. Tačiau velnias timptelėjo bendrauti su žemaičiais daugiau nei reikia. Pasigyriau esąs irgi žemaitis, pagal tėvą nuo Ylakių.

-         Oi, - atsakė vienas žemaičių kultūros žinovas, - jei nuo Ylakių, tai gal ne...

Savo šaknų tyrinėjimus mėgstu, bet su tais tyrinėjimais reik atsargiai. Su žmona ir dukra radome giminės medyje perujiečių, Kanados prancūzų, lenkų, rusų, ukrainiečių, vokiečių, buriatų, gagauzų, estų  ir uzbekų. Ir  tai dar nebaigtas sąrašas. Bet pats visada didžiavausi esąs beveik švarios kilmės lietuvių nacionalistas.

Štai mano pavardės kilmę vienas italas (treniravosi pas mane regbį ir jo pavardė reiškė paryžietį) net tikrino savo išmaniame telefone su programėle itališkoms pavardėms.

Italijos kulnas Kalabrija kupina mano pavardės ir ten, tie mano pavardininkai yra visai ne italai, o visi yra atsikėlėliai iš Albanijos. Albanas, smagu ar ne? Italą už tai nuvariau bėgioti spurtus, kad durnų savo programėlių neplatintų.

Taigi tas žemaitis neaušino burnos ir padovanojo man knygą su etnografiniais žemaičių aprašymais. Toje knygoje ir perskaičiau apie Žemaitijos pirtinius papročius XIX amžiuje: Ylakiuose pirčių papročiai visai keisti. Ten tie Ylakių latviai maudosi pirtyje nuogi kartu ir vyrai, ir moterys.

Latvis? Taip. Ir dar nudistas nuo XIX amžiaus? Ir širdis nukrito į kulnus. Kaip reikės dukroms pasakyti?

Vyresnė dukra  rėkė ilgai.

Sakė:

-         Tėti, man dvidešimt keturi ir tik dabar sužinau, kad esu latvė. Kaip man gyventi?

-         Tai man penkiasdešimt. Ir tik dabar sužinau, - rėkiau atgal.

Prisiminėme mano tėvo užuominas apie kuršišką pavardės kilmę, apie latvių krepšinio žvaigždę pavarde Timma, apie mano straipsnį “Verslo klasėje”, kur beveik gražiai aprašiau latvius, apie latviškų alaus etikečių kūrimą, viskas sutampa.

Latviai. Braliukai, bliamba...

Kalėdos Anglijoje - 3

Vyrai ir moterys

Viena labai liekna ir gerai dažyta trisdešimtmetė papasakojo, kad persidažė nagus, nusipirko naują rankinuką ir planuoja keisti vyrą. Aš paklausiau ar gerų vyrų  netrūksta emigracijoje? Dvi emigrantės atsakė choru:

-         Vyrų netrūksta, iškart atsiranda iš kažkur.

Kembridžas

Kembridžas buvo vienintelis angliškas miestas, kuris atitiko mano Angliją. Nei Linkolnas, nei juo labiau Piterboras nebuvo tokie kaip Dikenso romane.

Kembridže turėjo įvykti Mango koncertas.Nesupratau kodėl?  Piterbore koncertavo Irūna su kažkokiu aktoriumi, bet vietinę publiką nuvylė – chaltūrino. Mikutavičius pasikėlęs ir iki Piterboro nedavažiuoja. Jis tik Londone.

Menas

Piterbore rodė Redirected pasaulinę versiją. Sakė buvo beveik kupina  salė su beprotiškom net anglams angliškųjų kinoteatrų kainomis. Vienas lietuvis primygo savo darbo anglus pažiūrėti lietuviško kino meno.

Kitą rytą anglai pasakė, kad labai patiko, bet tą lietuvį po to filmo apeidinėjo dar atidžiau nei anksčiau.

Normalūs lietuviai Redirected piratinę versiją žiūrėjo namie susisirinkę prie stalo kaip kalėdinę šventinę programą. Pirma buvo plotkelės, paskui  Redirected.

Kūčios

Prie Kūčių stalo buvau vyriausias. Ten tie stalai nepilni, prie stalų trūksta daugybės žmonių, kai kurių iš Lietuvos, kai  kurie Anapilyje. O Anglijoje net Anapilio nėra. Visi  anapiliškiai Lietuvoje.

Kalėdos Anglijoje - 1

Pabuvau ir nieko nesupratau. Tad neišbaigti iki aksiomų pastebėjimai ir pasibaisėjimai.

Fantazija ir molis

Anglija yra skausmingai nyki šalis pavėjui visiems vėjams  nuo Atlanto iki Skandinavijos  ir tik  vasarinių padangų  žiema  Pirma nykybė jau man buvo aiški po dvidešimties minučių toje žemėje. Plytos raudonai vienodos ir vienodai raudonos. Žmonės, kurie statė Angliją, neturėjo jokios vaizduotės. Tik  molio. O dabar eina kaip ir viska eina Anglijoje – iš inercijos. Bet pamatytas po savaitės tame krašte nutepliotas klaikia  mėlyna spalva  namas sukėlė didelį džiaugsmą. Kažkas keičiasi ir ten.

Lietuviški užrašai

 Tas miestas, kuriame ilgiau pabuvau, buvo Piterboras. Pagrindiniame  jo Lincoln Roade kas antras pastatas turi kokį nors užrašėlį lietuvių kalba. Arba išvis tik užrašą be jokių nereikalingų anglizmų – restoranas Kaimas arba Krautuvėlė (su dviem ė) arba Reikalingos kirpėjos. Pastebėjome toje gatvėje baisų kirpėjų trūkumą. Piterborą kažkada pastatė romėnai, po to gyveno anglosaksai, bet dabar miesto ekonominius reikalus perima lenkai  su lietuviais. Net internetas Piterbore greičiausias Anglijoje, nes atvažiavę lietuviai nesuprato vietinio interneto greičio ir griežtai paprašė normalaus. Tik taksi vairai dar tvirtai  indų rankose. Gal tik šunų lenktynėse buvo pakankamai gausiai anglų, ir gal dar knygyne...

Ar labai vargsta emigrantai? Na, kiek mačiau tai nelabai. Škotiško viskio jau nebegeria. Kai atsinešiau pas vieną Famous Grouse(etiketė su žąsimi) litrinį butelį – sakė greit išnešk, priduok atgal parduotuvėn, geriau airiškas Bushmill ar airiškas Jameson. Nuo prasto škotiško(šešiolika svarų bonka!) jam skauda galvą. Dažnas emigranto sportas – elektroninių devaisų pirkaliojimas. Pas vieną mačiau gal aštuonis devaisus, visi įnamiai turi ir dar gal pusė tų devaisų neveikia, tai vėlgi  - geriau nusiperka naują nei krapšto gyvybę iš seno.

Kur gyvena?. Irgi problemos, štai vieni skundėsi nusipirkę namą, bet po mėnesio jau išlindęs pelėsis. Na mano galva nėra ten tokio  namo, kur  neišlenda  pelėsis, klimatas toks.  Gyvenom visai naujame name, anglams statytame ir ten, jei nevėdini, per tris dienas pelėsiukas pamatomas  plika akimi.

Meningitiniai

Anglai dar nėra praradę imperinės didybės likučių ir kaip tikri kariai  vaikšto basnirčiom žiemą. Vaikai laksto plikomis galvomis ir beveik pusplikiai. Visi atseit kieti ir užsigrūdinę. Lietuviai  gi vaikšto šilčiau apsirengę. Žiema yra žiema, net jei +8. Jie kantriai laukia, kol anglų vaikai persirgs meningitu ir tada darbe tokį meningitinį anglą labai lengva apeiti karjeros laiptais. Nuo to imperiški didingo  grūdinimosi – kaip kalbama – labai daug meningito atvejų. O lietuviai jau  tykiai mokosi koledžuos ir taiko  progų pakilti karjeros laiptais.

Paskutiniai nusistebėjimai Čekija

1. Čekijoje visiškai nieko egzotiško nėra. Nuotykių ten nepatirsite. Nebent absentinėse. Yra tokios visapasaulinio blogio kupinos vietos. Deja, buvome su maže....
2. Čigonų yra. Trutnove net gyvenome  klaikiame buvusiame statybininkų barake atseit viešbutyje, kur pusė administracijos  buvo čigonų kilmės. Ar jei tolerantiškiau – čekoromų. Ar romočekų? Bet nieko - pernakvojome. O viena čigonė netgi išgelbėjo mano mažę atvirame  Podolės baseine Prahoje. Pagavo krentančią nuo baseino krašto žemyn galva ne  į tą pusę kur vanduo.Tai buvau labai priverstas vikriajai čigonei dėkoti.
3. Radome net ir Čekijoje cepelinų. Jie ten vadinami bulviniais knedlikais ir yra paduodami ant stalo perpjauti pusiau. Bet čysto lietuvio neapgausi – cepelinai.
4. Gatvėse kai kur parašyta ant asfalto “Pozor- deti”. Gėda turėti vaikų maždaug išsiverčiau. I r tikrai  ten vaikų pasirodė žymiai mažiau nei katalikiškoje Lenkijoje. Visiškai jau sueuropėjo tie čekai...BM pasmerkė   čekes mamas – jos kerpa mergaitėms plaukus trumpai ir net nepina joms kasų. Vienžo “Pozor – deti”.
5. Pilių  per daug. Net nervino. Mes tai žinome yra Trakų pilis ir taškas. Ar yra nors vienas čekas kuris visas tas pilis apėjo? Tiesa, Jogailaičiai pilių statyboje ir čekų krašte  ryškiai pasireiškė...