2016 m. rugsėjo 7 d., trečiadienis

Papildant Kantą



Visi žino - žvaigždėtas dangus virš mūsų ir moralės dėsnis mūsyse. Bet teks Kantą papildyti, nes dykumoje patyriau papildymą.
Nuo Sentobo iki kazachų kišlako Dongalako Kyzylkumų dykumoje tik dvi valandos kelio. Gal net mažiau. Kelio pabaigoje pasirodo tas rausvai oranžinis Kyzylkumų smėlis. Tikra dykuma. Jurtų lageris prie Aidar-kulio ežero buvo beveik tuščias. Trisdešimtyje jurtų gyveno ispanų porelė  ir vengrų porelė.
Ispanai greit išvažiavo. Vargšai du jauni vengrai dykumoje beviltiškai laukė mašinos. Jų turistinė agentūra Reliable  Travel juos pamovė. Jų taksi vėlavo tris valandas ir taksi vis nebuvo, net jiems duotas kontaktinis mobilus tas  tris laukimo valandas  prabuvo ne ryšio zonoje. Rusiškai vengrai nemokėjo. Lagerio kazachai angliškai nemokėjo. Vengrai bei  kazachai sėdėjo ir liūdnai spoksojo vieni į kitus tris valandas. Ir atspėkite kas juos gelbėjo? Vengrus paguodžiau, kad niekas  jau jų tikrai neatvažiuos paimti, ieškosime patys. Kazachus ištardžiau - netolimame kišlake buvo žmogus, kuris turi mašiną. Kazachus paakinau tą žmogų su mašina atvaryti į lagerį. Bet vengrai mane maloniai nustebino – tikri Azijos bastūnai  – stresas jų nekankino, kad jie kažkur pamesti dykumoje, o manęs, kaip rašytojo, klausinėjo ar Sostų karus autorius iš karto tokius galėjo sugalvoti. Pasakiau, kad ne. Personažai autorių valdė ir kūrė vėlesnių sezonų  siužetus. Fotografijoje matote laimingus vengrus, kai jau atvažiavo  iš kišlako kazachas jų išvežti iš dykumos į artimiausią miestą (80km) ir viskas apie Sostų karus jiems išaiškinta.

Smėlyje aplink lagerį mačiau įtartinus virvelinius pėdsakus. Driežas, gyvatė? Kazachai man paaiškino, kad jie apdirbo specialiais preparatais smėlį aplink lagerį ir jokie skorpionai beigi gyvatės neturėtų įšliaužti. Bet vakarop matėm lageryje  skarabėjus, dykumų kiškius ir švilpikus. Gyvybė gyva, judri  ir aiškiai preparatais neapdorota, bet dėl gyvačių ir skorpionų patikėjome. O ką daryti? Paskutinė važiuojanti kišlako mašina išvežė vengrus. Ir, ko gero, nebūtina minėti, kad naktį jurtoje labai smulki gyvybė apkandžiojo mums kojas.Tai būtų smulkmeniškas priekabiavimas.
Bet šiaip mūsų kazachai buvo labai tvarkingi, kupranugariai, kuriais jojome, buvo švarūs, nedvokė ir vienas net su pilnom kuprom, tai reiškė – sotus ir laimingas. Mano kuprius buvo nepilnom kuprom, tad eidamas staiga nerdavo žemyn galva  atsikąsti kokio skanesnio saksaulo ar dyglės. Teko savyje  susirasti niekada neturėtus  rodeo kaubojaus įgūdžius.
Aplankėme Dongalako kišlaką. Dongalakas įsikūręs visiškame smėlyje ir vandens šaltinis visiems vienas, pumpuojamas iš po žemių kažkokiu gudriu mechanizmu, prie kurio ir virė kišlako gyvenimas – gėrė dvi karvės, sėdėjo šešėlyje dešimt  vyrų, kurie  maloniai apipletkino tris idiotus ant kupranugarių. Mus. Sužinojome, kad dykumos karvės duoda net du litrus pieno per dieną, o rekordininkė net tris. Iš ko dykumos karvės tuos tris litrus  išgauna – man buvo mistika. Gal iš naftos, nes augalijos buvo menkai. Šiaip kišlakas buvo gražus kaip Nidos kopa. Barchanai tarp namų ir lėtai byrantis smėlis kaip laikas. Bet kazachai išgyvena ir net pas juos į beviltišką dykumą veržiasi gyventi karakalpakai, tauta nuo buvusios Aralo jūros. Ten dar blogiau, dykuma su vėjo nešiojamais chemikalais....Ekologinė katastrofa.
Vakare temstant sėdome valgyti ir gerti degtinę. Karakalpakai ir kazachai geria degtinę taip. Pastato butelį ant  palangės ir palaukia, kol degtinė įsaulyje įgauna aplinkos temperatūrą. Pirmą butelį pastačiau aš. Bet tai gera buvo gerti šiltą degtinę iš pialų visiškoje dykumos tyloje, šviečiant jaukiai  pavėsinės lempelei, šiugždant po kojomis skarabėjams su šviežio kupranugario mėšlo rutuliukais, užkandant arbūzu ir vis išeinant iš po pastogės pasižiūrėti kaip žemai juodas dykumos dangus virš mūsų. Didieji Grįžulo ratai buvo pasiekiami ranka. Tik pasistiebk. Paskui kazachai pastatė dar vieną degtinės butelį. Vadinosi ta jų degtinė kažkaip jaukiai  – ar tai geras draugas, ar tai malonus pokalbis. Todėl ir tą išgėrėme.


Tikrai buvo vienas geriausių kelionės vakarų . Todėl papildysiu Kantą: ....ir šilta kazachiška degtinė užkandant arbūzu naktį dykumoje.
Rašyti komentarą