2009 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

Baigėsi dar vieneri Ukbaro metai

Ukbariečiai susirinkę į mitingą stovėjo po lietumi kaip visada. Tik šį kartą lietus buvo pramaišiui su sniegu.
Ukbaro vadovai sakė kalbas. Kitąmet Ukbare bus geriau ir  visi gyvensime geriau. Tlionas jau atsigavo ir kada nors progresas iš Tliono pasieks ir mus. Ukbaras gyvuos per amžius. Mes dar jiems parodysime.
Ukbariečiiai bandė šaukti valio, bet menkai jiems teišėjo. Springo lietaus lašais ir sniego koše. Bet keli likę iki mitingo pabaigos gavo labai gerą optimizmo užtaisą. Bent jau kiti nauji metai tikrai ateis į Ukbarą ir kažkas keisis. Bent jau du skaičiai pasikeis metų skaitliuje. Garantuoju.

Kas dar įvyko Ukbare šiais metais čia:
http://ukbaras.blogspot.com/

2009 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Poliglotas

Gyvenime teko kalbėti dviem labai retomis kalbomis – gėlų(tikroji airių kalba, airiai tai ne anglai, kas nežino), kita dar retesnė – uigūrų. Aišku moku ir kelias normalias kalbas.
Uigūrų kalba buvau priverstas pašnekėti dar sovietiniame Vilniuje, kai buvo sunku gauti alkoholio. Draugeliai žinojo pas tokią Miglę esant puikaus svarainių naminio stipraus gėrimo. Bet ji ištraukdavo svaraininę ne bet kam ir draugeliams seniai nebuvo jokių šansų. Tam reikėjo gero svečio, klaikiai įdomaus, kokio nors garsaus meninyko. Mano fantazijos šuoliai buvo žinomi nuo jaunystės ir jie kreipėsi į mane, padėk, tada ir tau įpilsime.
- Gerai, - atsakiau , - uigūrui tikrai įpils.
Kas tai? Jie pagarbiai sužiūro į mane, bet juos nuraminau, tai tokia tauta Kinijoje, mažai girdėta, duokite man tiubeteiką ir aš pabūsiu žmogumi, kuriam verta statyti butelį svaraininės. O gal ir du.
Tiubeteiką užsidėjau tik prieš Miglės duris ir pristatomas elgiausi neįtikėtinai kukliai, kaip žmogus pirmą kartą atsidūręs Europoje ir dar Lietuvoje. Bevartant Čiurlionio albumus ir besiklausant įdomiausių uigūrams pasakojimų apie Vilnių ir Lietuvą nepastebimai buvo įpusėtas antrasis svaraininės butelis. Visa laimė kad Miglė išbėgdavo į virtuvę ko nors paruošti, tada galėdavau šiek tiek atgauti kvapą ir maldauti draugelių – gal jau baigiame, aš nebegaliu, aš tuoj numirsiu nuo susilaikymo.
 -Ne, - sakė vyrai, - tęsiame.
Miglei buvo kilęs įtarimas, kad kaip uigūras kiek per šviesus ir akys nevisai siauros, bet paaiškinau uigūrai gyveno ant pačio Šilko kelio vidurio tai genų turi visokių.
Dar jai pasakiau kaip uigūriškai “myliu” ir “mergina”. To užteko.nuraminti merginą.
Miglei prisipažinome tik kitą dieną. Mergina ilgai negalėjo pratarti žodžio kai uigūras išdėliojo ilgiausią atsiprašymo tekstą lietuviškai. Ir ta mano padaryta uigūriška trauma jai atsiliepė - ji prarado tikėjimą šviesąja žmonijos puse, o po kelių dienų - kaip sakė draugeliai - tapo nėščia.
Gėlų kalba teko kalbėtis Zalcburge prieš kelis metus. Sutikau ten žmogų(iš Lietuvos bet daugiau detalių negaliu nurodyti dėl suprantamų priežasčių) besislapstantį nuo įvairių šalių teisingumo. Taigi žmogus besislapstantis nuo įvairių šalių teisingumo jau buvo tvirtai padėjęs koją ant austriškos visuomenės žemiausio laiptelio ir parke ant upės kranto mus pakvietė pasivaišinti alumi. Papasakojo kaip jam vargstasi ir perspėjo, kad mes visai netyčia jau kalbame gėlų kalba. Maloniai nustebau: Maironis ir Beresnevičius rašė gėliškai?
Jo draugas vietinis alkoholikas Klausas net nuvažiavo dviračiu iki parduotuvės dar alaus iš pagarbos mūsų retai kalbai. Ką gi, kalbėjau gėliškai ir šypsojausi Klausui. Klausas pagarbiai klausėsi senosios airių kalbos ir sakė – labai melodinga.
Pasirodo žmogus besislapstantis nuo įvairių šalių teisingumo jau buvo gavęs airišką pasą, pavardę ir dar kažkokias identifikacijas, tad jį aplankančius žmones buvo priverstas vadinti airiais, kad kažkaip nuslėptų savo lietuvišką pėdsaką.
Taigi gyvenimas kartais priverčia palavinti kalbos padargus labai retomis kalbomis.
Kaip sakoma neatsižadėk terbos, lazdos ir gėlų kalbos…

Piktasis nykštukas

Tolimame šalto krašto urve gyvena toks piktasis nykštukas. Piktas jis bo visiškai durnas, nykus ir be lašelio fantazijos. Net nykštukės nesusiranda. Bet jis toks vienas nenori būti, jis piktdžiugiškai ploja savo plaukuotais delniukais kai randa draugų – pasekėjų. Draugų pas jį padaugėja per Kalėdas ir Naujuosius Metus. Prieš Kalėdas nykštukas paleidžia SMS ten prirašęs tų pačių iš praeitų Kalėdų žodžių - Kalėdos, varpeliai, žvakutės, eglutės bei norai ir tada labai džiūgauja, kad ne vienas jis toks ant šio svieto. Mat po geros dienos tie SMS paplinta kaip gripo virusas po visus telefonus ir visi Lietuvoje suvienodėja su piktuoju nykštuku.

2009 m. gruodžio 23 d., trečiadienis

Dievas yra ir baudžia Švediją

Dievas baudžia Švediją už jų bankų  skriaudas mums: garsieji švedų automobiliai bus kiniečių nuosavybė.
SAAB likučius perka kiniečiai ir Volvo iš Fordo perka kiniečiai...
Ot galėsime pasijuokti iš švedų...
...kažkaip nekalėdiškai aš čia, bet jau rytoj būsiu rimtas...

2009 m. gruodžio 22 d., antradienis

Metų žodis

Tinklaraštininkas virginijusg pasiūlė įdomius rinkimus - Metų žodis. Rekomenduoju:.
http://virginijusg.blogspot.com/2009/12/47-metu-zodis-signum-temporis.html

Trobelės kampas

Rytą važiuodamas į darbą išgirdau Eminemą repuojant kalėdinį Džingl belzz… pagalvojau kitas logiškas žingsnis - surepuoti Bethoveno devintąją. Bet net tai manęs nepaguodė. Buvau vėl prisidirbęs.

Balkanų moteris labai rimtai ruošiasi Kūčių vakarienei. Ir kaip anksčiau jau esu pastebėjęs tai man sukelia papildomą stresą, nes jaučiu vėl nepataikysiu į bendrą gyvenimo ritmą. Nes man tinkamas užsiėmimas stebėti, o ne veikti. Pirmas skandalas buvo toks: sūris traškučiams prie barštelių bvuo sutarkuotas per stambia tarka. Na bet tą problemą išsprendėme greit: pusvalandį gerai pašūkavę. Dar kartą sulipdžiau sūrius ranka ir pertarkavau smulkia tarka. Produkto konsistencija liko labai įdomi, bet barstomais trupiniais(toks recepto reikalavimas) tai nebuvo galima pavadinti. Paberti jie netiko, bet sunkiai šnopuojanti po barnio moteris kažkaip pirštais prispaudė prie kiekvieno traškučio tuos sūrio maiginius.
Vakar kol Balkanų moteris maitino kūdikį aš slankiojau po virtuvę ir stebėjau ką čia nušvilpus pasmalyžiauti.Gerų daiktų neliečiau, tiek dar suprantu – viskas daroma Kūčioms, bet radau besimėtantį aiškiai niekam nereikalingą meduolio kamputį. Jį skaniai suraičiau.
Vajazau, kas dėjosi po to. Pasirodo tas besivoliojantis meduolio kampas buvo pačios Kūčių puošmenos – meduolinės trobelės -  kertinis kampas. Staugsmas ir ašaros. Gerai kad dar buvo likę daugiau meduolinių atliekų – dantimis ir peiliais apdorojau dar vieną meduolinę detalę, kuri lyg ir tiko priklijavimo būdu į trobelės kertinį kampą.

Rytą neramiai pažiūrėjau – trobelė dar stovi. Ufff, truputį atlėgo.


Moralas moterims: Kalėdų dvasia į namus neateis, jei versite vyrą dirbti.

2009 m. gruodžio 15 d., antradienis

Barto “Geležies diena”. Filmo paraiškos kopija(labai neoficiali...)

Birutė gimdo Vytautą (I dalis, trukmė 35 minutės )


Birutė gimdo 30 min. Kamera lėtai slenka per jos kančių iškreiptą veidą.
Pagimdo Vytautą ir ką tik pagimdytas kūdikis irgi žvelgia labai mąsliai į žiūrovą apie 5 minutes. Kūdikio Vytauto žvilgsnyje lyg matome Tėvo nužudymą , Jogailos niekšystes ir būsimą triumfą Žalgiryje bei Lucke .

Vytautas bėgioja šen ir ten (II dalis, trukmė 45 minutės )

Matome Vytautą bėgantį pas kryžiuočius. Kamera lėtai slenka mąsliu Vytauto veidu. Veide matomas tragizmas.
Po kiek laiko Vytautas joja atgal, tai yra į kitą pusę. Vėl kamera lėtai slenka per mąslų Vytauto veidą. Matome jame atsispindint visą vidinį tragizmą dėl išdavystės.
Po to vėl Vytautas joja vėl į kitą pusę, pas kryžiuočius. Kamerai slenkant per Vytauto veidą jame atsispindi dar didesnis tragizmas nei per pirmus du prajojimus. Visų trijų prajojimų kiekvienas po 15 minučių, kad žiūrovai sugebėtų įsijausti į vis didėjantį Vytauto tragizmą.

Jogaila pasmaugė Kęstutį (III dalis, trunka 20 minučių)

Viena trumpiausių filmo dalių, per kurią kamera lėtai slenka per Vytauto veidą kai jis išgirsta žinią:
- Jogailą pasmaugė Kęstutį.
Žinios polifoninis kartojimas perauga į šiuolaikinės muzikos kūrinį. Apie 18 kadro minutę vaizdas išplaukia iki 20 minutės.

Katastrofa (IV dalis , 29 minutės)

Totoriai sumuša 1399 m. Vytautą ir jis labai greitai pabėga iš mūšio lauko. Per 3 sekundes. Nepatyręs Barto filmų žiūrėtojas gali ir nepastebėti. Kamera šį kartą paskui jį nespėja(paskui Vytautą), bet lėtai slenka mūšio lauku, kur pilna priguldytų atseit negyvų statistų, kurie lėtai kvėpuoja, nes kamera labai lėtai slenka ir nepatyrę statistai uždūsta.

Jogaila (V dalis, 35 minutės)

Vytautas rūsčiai žvelgia Jogailai tiesiai į akis. Jogailos akyse atsispindi visos jo niekšystės ir po 30 minučių lėto kameros važinėjimo ratu aplink pusbrolius Jogaila prastena:
- Mušim kryžininkus?
Šioje vietoje nepatyręs žiūrovas gali išsigąsti savo garsinių haliucinacijų, bet patyrę žiūrovai turėtų nuraminti besiblaškantį:
- Garsinis tai kinas, garsinis, nebijokite, daugiau niekas nešnekės iki pat pabaigos...

Finalas (Žalgiro mūšis, 8 minutės)

Kamera greitai lekia paskui trijų žemaičių meniškai dobiamą kryžininką. Daug dulkių, kraujo ir rūko. Dėl estetikos. Todėl žiūrovai su palengvejimu atsidūsta, supratę - jau Žalgirio mūšis, pergalė ir tuoj baigsis Barto filmas...

Užsklanda
FIN
Ir padėkos visoms kultūringoms Europos institucijoms(kokios 10 minučių) per kurias išsilavinę žiūrovai vis dar tūno kėdėse, kai keli netyčia iki galo išsėdėję plebėjai pašiurpę kepėstuoja išėjimo link.
Numanoma viso filmo trukmė – 3 valandos

2009 m. gruodžio 14 d., pirmadienis

Raudonasis Guardian už raudonąjį vyną

Raudonas vynas pailgina 50mečio vyro gyvenimą  vidutiniškai penkeriais metais.
Tai nurodo The Guardian cituodama rimtus tyrimus.
Pastovi alkoholio naudos propaganda  jau man kelia rimtų problemų. Labiausiai mėgstų alų ir degtinę. Atskirai. Bet  tokių tyrimų esu verčiamas vartoti ir raudoną vyną.
Beje moterims tokių išvadų nėra. Joms lieka tik šopingas.
Įsivaizduoju scenelę; pasistatau butelį raudono ant stalo ir varau Balkanų moterį į parduotuvę apsipirkti...nurodydamas The Guardian ir kitus šaltinius...graži fantazija....

Nekultūringi nekultūringo žmogaus skaičiavimai

Vilniaus Vartuose(jau įtartina...) veikia Jono Meko vizualiųjų menų centras. Jame eksponuojama Jurgio Mačiūno daiktų kolekcija. Mačiūnas pasak Zuoko vienas garsiausių lietuvių XX a.menininkų, Fluxus pradininkas. Mačiūno kolekcijos kaina 12 milijonų dolerių. Per metus pasidomėti Jurgiu ir Fluxus atėjo 12000 žmonių.praeitais metais. Šiemet bus mažiau.
Dalinu 12 milijonų dolerių iš 12000 lankytojų. Gaunu 1000 dolerių.
Va ir artėja esmė -  kiekvienas Jurgio Mačiūno kolekcijos apžiūrėtojas gavo malonumo už 1000 dolerių. Mano galva net garsiausi kabare ir striptizo klubai nėra pajėgūs suteikti malonumo  už 1000 dolerių. O Jurgis ir Fluxus gali...
Kai buvau jaunas vienu momentu galvojau Jurgio Mačiūno išvis nebuvo. Tiesiog tai išgalvotas personažas , hepeningas  toks, performansas, mistifikacija, skirta pasidžiaugti kultūrininkams debiliais plebėjais...klydau...tiek kainuojantis malonumas privalo turėti autorių.









http://www.diena.lt/dienrastis/miestas/milijonus-kainavusi-j-maciuno-kolekcija-slepiama-po-devyniais-uzraktais-252682

2009 m. gruodžio 11 d., penktadienis

SENELI!!!

Seneli, kuris diedas morozas, šaltis ir kalėdų senelis, kuris dar ir santaklausas, ir kuris akropolyje, ir kuris su barzda, ir kuris joulapukis, ir kuris iš finnairo. Tiesiog jau tarp jūsų susipainiojau, nebežinau kuris yra teisingiausias, o vaikai negali man atpainioti. Jauniausia pirmą kartą matys Kalėdas, o vyriausia jau buvo Londone, viena, taigi pats supranti.
Seneli, esu visai susipainiojęs. Kalbu apie dovanas, maišelius naujoms dovanoms dar turime nuo praeitų Kalėdų. Bet ką į juos dėti? Gražiausia žinau(skaičiau kirpykloje moterų žurnale) tai rankdarbis nuo širdies(ir pigiausia). Bet kadangi esu kreivarankis ir atgrubnagis bei visą gyvenimą abejotinas savo pajamas gaudavau tik už darbą galva ir už tarnybinės mašinos vairavimą tai šitas variantas nepraeis. Tiesiog įsivaizdavau savo rankdarbį ir gavėjos veidą rankdarbį pamačius. Apie jokią širdį tame daikte jau nebegalėsiu paaiškinti.....
Taip pat žinau jau, kad kvaila pirkti dovaną supermarkete. Standartas ir nelygis. Tik koks LNK žiūrovas gali būti toks bukas.
Šeimos moterys kalte kalamos pasisakyti ko nori tyli it Mašos Melnik. Kai bandžiau pats prieiti iš kito šono, murmėdamas murmelę apie kokią knygutę apie Stambulą kokio Pamuko buvau balkaniškai apšauktas: ir taip nėra kur tų knygų dėti.
Matyt nemėgsta Balkanų tautos turkų ir viskas.
Paprašyčiau dar kokio Taschen(nepainioti su Olialia) erotinio kalendoriaus, gražūs jie man, betgi vėl ...jaučiu nebus jokio supratimo iš moterų.
Taigi, seneli, šventės jau genda man iš anksto, kas ko nori nesako, pinigai tuojau baigsis skirti dovanoms, o aš jų dar nepradėjau ir pirkti. Ir pats gausiu ko nelabai noriu...ech sunkus tas vyrų gyvenimas....seneli.

Filmas apie Žalgirį Kultūros ministerijos tinklapyje

http://www.lrkm.lt/index.php?1870982738

Toliau tęsiu susidomėjimą nemariosios Kultūros ministerijos tinklapiu. Štai puslapis apie kiną. Atnaujintas kiek suprantu valdininkės Blusiūtės šių metų balandžio mėnesį paskutinį kartą. Nė žodžio apie nelaimingąją Geležies dieną. Kam tai rūpi. Baltarusiai gi padarys filmą kokio reikia. Bent jau tokia nuomonė iš viešų Ministro pasisakymų man susidarė.
Ko ten siunta visuomenė dėl filmuko ar tai Kultūros ministerijos rūpestis? Paaiškinu. Triukšmauja paprastai intelekto nesužaloti delfi komentatoriai. Jie kaip seniai nustatyta yra nekultūringi ir tokiu būdu nepriklauso Kultūros ministerijos kompetencijai.
Tad filmo apie Žalgirį likimas liks mistiniame kultūringame rūke…

2009 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis

Kultūros ministerija siūlo utilizuoti Vamzdį

Nemarioji Kultūros ministerija siūlo visuomenei balsavimo būdu nuspręsti Vamzdžio likimą. Man patinkantis variantas - utilizuoti. O Jūs pasirinkite savąjį:

http://www.lrkm.lt/index.php?-881827092

2009 m. gruodžio 9 d., trečiadienis

Gruzija, apie 1980

Tarybinė Gruzija 1980. Brežnevas dar gyvas, o gal jau ir nebe. Nesvarbu.

Goris. Stalino muziejus(visiškai neįsivaizduojamas reiškinys anais laikais TSRS). Dar uždarytas. Laukiame dviese. Prieina dar žmonės. Pašnekiname - aišku lietuviai.

Dar Goris. Pavalgome valgykloje ir naiviai paprašome grąžos. Valgyklininkas išskečia akis, tyli, tyli ir po geros pauzės ištraukia saują kapeikų, tėškia mums ir sako :
- На.... вибирай!!!!

Mums Tbilisyje pradingo ūmai pinigai. Kartą rytą prabundame parke Tbilisyje, prošal bėga sportininkas ir klausia ką čia veikiate, mes atsakome neradome kur pernakvoti. Sportininkas nubėgdamas mesteli:
- Надо было ко мне приходить.
Jo net nugara nubėgant išsitiesia kaip gerai jis pasakė.


Baisiame taupymo režime priversti grįžti Gruzinų karo keliu link namų. Autobusas Tbilisi – Ordžonikidzė. Važiuojame gruziniška tvarka. Be bilietų. Stebime. Visi sumoka išlipdami. Artėja Ordžonikidzė ir mūsų likomo valanda. Svarstome ar autobusų vairuotojai ginkluoti kinžalais. Lipu pirmas ir parodau į Dalių:
- Брат заплатит.
Dalius parodo dar gale autobuso net mėlynai juodo gymio gruziną su aerodromo dydžio kepe.
- Брат заплатит.
Mes išlipę iš už kampo stebime. Vairuotojas ryžtingai užtveria kelią mūsų broliui. Scena nebyli, bet iš plačių rankų mostų matome šventą aerodrominio gruzino pasipiktinimą, kad jis turįs du blondinus brolius.

2009 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

Kam skambina varpai?

Retas bežino kam skambina varpai katalikų bažnyčiose vidurdienį.


Labai gerbsiu tą, kuris atsakys.

Nekaltai nukentėjęs Kazys Binkis

Vargšas Kazys, na iš kur jis galėjo žinoti,kad taip prisidirbs dar 1937 metais Kaune. Parašė visiškai netolerantišką knygelę apie Joną pas čigonus. Kaip Jonas nemėgo praustis, kaip išėjo pas laisvuosius čigonus, tie jį tepė terpentinu, kad padoriai išrodytų. Vienžo, visiška netolerancija. Ir tautinių mažumų šmeižimas. Rezultatai matomi iš bibliografinės pažymos, jei 90aisiais praeito šimtmečio metais Jonas pas Čigonus buvo spausdinamas kas 4 metai, tai XXI a. knyga yra Juodajam Antitolerancijos Sąraše.



Jonas pas čigonus : apysaka švaros priešininkams. - Kaunas : Sakalas, 1937. - 32 p. [kiti leidimai: 1945, 1966, 1975, 1992, 1996, 1999]

Eglutė, žaisliukai!!!

Grįžo permanentinė kankynė. Vakar rytą buvo paskelbtas šūkis – eglutę į namus.
Aš kaip labiausiai gyvenimo patyrimo iškankintas iškart nuliūdau. Bus daug riksmo, griuvimų ir tragedijų. Taip ir buvo.
Sintetinė eglutė buvo apsinešusi nuo ilgo gulėjimo užkampyje pelėsinėmis apnašomis. Todėl maudėsi nuo pat ryto visą dieną vonioje. Atitinkamai mes, nesintetiniai, likome nehigieniški. Kai jau higieniška eglutė buvo pastatyta kambaryje, pasirodo niekas nežino, kuriam rūsyje liko per visus persikraustymus žaisliukai. Nes per bet kurį kraustymąsi eglutės žaisliukai pametami pirmiausiai. Kaip ir seni fotografijų albumai. Buvo pervažiuotos opeliu visos buvusios gyvenamos vietos ir buvę rūsiai. Rezultatas toks – radome du stiklainius medaus. Tas gerai. Bet su verksmu buvo pranešta – žaisliukų nėra niekur. Medaus stiklainių ant eglutės nekabinsime. Nedrąsiai pasiūliau - gal kabinam saldainių. Į ką buvo balkaniškai karštai atsakyta – pats saldainius ir surysi per dvi dienas, parazite.
Tada vienas šeimos gyventojas logiškai pasiūlė dar kartą peržiūrėti šio buto vieną užkaborį ir ten buvo rasti gražiai sudėti ironiškai pasislėpę žaisliukai. Kadangi metas jau buvo vėlus(o paieška nuo pat ryto ir visi jau pavargo), puošyba jais bus pratęsta šiandien. Iš anksto drebu....
Kam buvo tikrai smagu tai kūdikiui. Stebėjo šurmulį išplėstomis akimis.Visgi pirmoji gyvenime eglutė...todėl ir naktį miegojo gerai.

2009 m. gruodžio 4 d., penktadienis

Led Zeppelin ir neįvykdytas planas

Šitai irgi atsitiko Kalvarijų gatvėje. Juk ji tokia ilga. Tada dar ji vadinosi Dzeržinka. Kur dabar Ibrahimo mašinų stovėjimo aikštelė buvo fotoatelje. Ten dirbo veikėjas, kuris vėliau tapo skulptoriumi Aučyna.
Antras personažas – Dalius. Taip, tas pats pulko sienlaikraščio dailininkas.
Taigi mums buvo po 19 metų ir reikėjo kažką daryti, nes pasaulis(tiksliau merginos) vieningai mūsų nemylėjo. Mes mašinėle nusiskutome plikai galvas. Aučyna pasakė padarys mums menines nuotraukas. Nes fotoatelje pardavimų plano vis nedarė, nebuvo žydas ir todėl jautė šeštuoju jausmu – neilgai jis dirbs toje fotoatelje. Ir tais laikais Kalvarijų gyventojai nebuvo linkę įsiamžinti mene.
Nuotraukos pavyko gražios, skulptūriškai išryškėjo visas mūsų liūdesys, ausys ir kaukolės gumbai. Nuotrauka iki šiol puošia daug man žinomų albumų. Sujaudinti meno fakto ištraukėme visus mano institutiniame portfelyje slėptus butelius vyno. Visus ir ištuštinome. Išbaidydami dar kelis paskutinius fotoatelje klientus. Paskutinius ir tos dienos laiko požiūriu, ir aplamai, nes juk retas norėtų fotografuotis fotoatelje, kurioje Led Zeppelin visu garsu klauso girti devyniolikamečiai plikiai. Aučyna dar ne kartą vakarėlio metu apgailėjo planą. Man iš Aučynos raudojimų užsifiksavo dienos apyvarta 12 rublių. Būsimasis skulptorius išėmęs iš kasos juos gailiai rodė ir sakė uždarys mus, oi uždarys. Po to mane įveikė nekokybiškas matyt ir tada Anykščių vyno produktas ir tamsoje nuėjau ieškoti kibiro. Kibiro neradau, radau keistą vonią su raudona šviesa ir ten paslydęs įvirtau. Skystis vonioje buvo nešaltas, ten buvo patogu ir taip užmigau.
Ūmai pakirdau tamsoje. Įvairūs skardiniai prietaisai barškėjo man į juos trankantis ir niekas neatėjo manęs gelbėti. Nei vieno žmogaus, net jokio murzino fotoatelje katino. Durys užrakintos. Aš spąstuose.

Visiškoje neviltyje plavinėjau po tamsą. Palaipsniui galvoje susidėliojau patalpų planą. Patalpos turi krosnį ir du išėjimus. Krosnis gerai nenumirti nuo šalčio. Bet laisvė geriau. Sukaupęs jėgas išmušiau pečiu duris, kurios į kiemą.
Laisvė. Vakaras jau buvo vėlyvas. Ir malonus krosnimis kvepiantis Dzeržinkos laisvės oras skverbėsi į mano plaučius. Pilna krūtine įkvėpiau.

Portfelis, bliamba. Pagal TSKP istorijos užrašus su go-bango partijomis mane kaip įsilaužėlį ras kaip mat. Vienas grįžti bijojau. Išlindau gatvėn, pasižvalgyti galimų draugų. Akurat, prie kampo nuobodžiavo vietinis nepilnametis Dzeržinkos gatvės kontingentas. Primenu – mano galva šviežiai plika kaip biliardo kamuolys. Iškart rusiškai jiems pavariau, kasoje 12 rublių, einam paimti fotoatelje, man atiduodate tik portfelį.
Ir įvyko tai, ką tikroji Kalvarijų gatvės istorija gėdingai nutyli. Vietinis kontingentas pabalo, pasakė eik tu ..., ir dėjo į kojas.
Likau išsižiojęs ir visiškai nesupratęs kriminalinio mentaliteto. To dar nebuvo.
Tuo laiku privažiavo voronokas(milicijos mašina) ir išlaipino Aučyną su Daliumi. Pasirodo juos išvežė iš fotoatelje į skyrių, nes vakarėliui įsisiūbavus būsimas skulptorius griaudint Led Zeppelin atidarė fotoateljė duris ir pradėjo mėtyti lempas į Felikso Dzeržinskio gatvės vidurį, nes lempų nebereikės, nes plano nėra, nebus ir gyvenimo irgi nėra. Milicija abu aktyvius akcijos dalyvius parišo. Manęs tykiai miegančio ryškalų vonioje draugai neišdavė, bet aš to nežinodamas vos pats neprisiviriau košės.

Ačiū Dzeržinkės kriminaliniam elementui, kuris su manim nesusidėjo.

2009 m. gruodžio 1 d., antradienis

Pokalbis su karalium: o galėjot...

Naujoje VKlasėje paskaičiau interviu su Urachu. Nykus žaliasis. Čia apie Urachą. ERnesto Parulskio tipas iš teksto VK pabaigoje šimtąkart įdomesnis.
Ot kur gerai nutylėtas straipnis. Duodu galvą nukirsti redaktoriui buvo smagu pasikalbėti. Tik nieko įdomaus neišspausdino iš to smagaus pokalbio.
Tik praslydo mintis apie vagis politikus ir monarchus, kurie būtų išauklėti nevogti. Daug kalbėjote apie monarchiją, bet liaudžiai dar anksti?
Urachas vizualiai tinkamas  Rytų Europos monarchijai. Ūsai riebūs, nosis didelė kaip pas a.a.Juozą Jaruševičių, liaudiškas toks tipažas.