Knysliuko laukimas arba konkursas

Aš jo ilgai laukiau.

Nesulaukiau to savo vienintelio literatūrinio knysliuko....

Buvo padėti nedideli spąsteliai mano knygoje “Bronislovas ir imperatorius”, bet nei vienas knysliukas nesusigundė ir nepranešė tautai apie  pono rašeivos smulkų aferizmą: keli romano “Bronislovas ir imperatorius” herojai yra pavadinti dviejų garsių anglų literatūros kūrinių herojų vardais. Tiesiog elementariai copy-paste.

Viena veikėjų porelė labai lengvai atsekama, kito garsaus angliško kūrinio herojai – smarkiai sunkiau atsekami. Bet jie visi yra mano romane savo  tikraisiais literatūrinias vardais.

Taigi konkursas.

Kas pirmas parašys tas abi herojų poras ir iš kokių angliškųjų  kūrinių jie yra copy-paste, tam bus atsiųsta bet kuri mano knyga su autografu. Bet tik Lietuvoje

"Veidas" baigė savo gyvenimą

"Veidas"atsiduso ir tarė paskutinį sudie.
Man tai asmeniškai skaudu. Aš buvau vienas iš tų žmonių, kuris pradėjo techninę ir vadybinę šio leidinio dalį. Redaktorius buvo Valdas Vasiliauskas. Baigėsi  visa epocha - spalvoti savaitiniai žurnalai....20 metų išsilaikė


VŽ nekrologas

Vilniaus krepšinio likimas.Rūsčios prognozės

1. Guoga senas Šimašiaus konkurentas, jei nepasakyti – priešas.  Krepšinis bus panaudota tik šiknų badymui ir pagalių kaišiojimui vienas kitam į jautrias vietas.
2.  Abu neturi jokių sentimentų Statybai, nes per jauni. Vėl blogai.
3. Dėlei politkorektiškumo bus vėl nusamdyti 4 krepšininkai, kurių odos spalvos dėl viso pikto neminėsiu. Vėl lietuviai žaidėjai negaus nė pauostyti  kamuolio.
4. Kurtis tų dviejų liberalų ėdesio neperneš ir dings kur nors toliau nesulaukęs ir bulviakasio.
5. Vilniaus krepšinis nuo tokios vadybos sparčiai degraduos. Bet gerai: liks daugiau sportinių pinigų regbiui, rankiniui, beisbolui  ir futbolui. Tik, duok Dieve, ne maratonams...

Mažylės šokėjos

Šias mažyles šokėjas Vilniaus savivaldybė nori išmesti iš patalpų Švitrigailos gt. nr.6

Labai nenoriu blogai galvoti apie Vilniaus savivaldybę, bet neramios abejonės kirba. Patalpos centre, žymiai naudingiau šias patalpas panaudoti verslo reikalams negu šioms mažylėms šokti (choreografijos mokykla “Nuotaika”) arba krūvai kitų vaikų būrelių. Sudaužysime meiliai įrengtą baleto salę su veidrodžiais  ir medinėmis atramomis – juk verslo įmonės gali kelti Vilniaus BVP į dangų.

Baleto mokykla ir kiti vaikų meno būreliai taip aukštai neskrieja...

Apie Lukiškes

Nei mes gebame susitarti kas ten stovės, nei valdžia geba nuspręsti.

Todėl, kaip visada, imuosi gelbėti visus sprendimų nepriėmėjus/šūdmalius.

Į Lukiškių aikštę privalu grąžinti senąją Lenino skulptūrą, apsodinti aplink vėl tas pačias raudonas salvijas – Lenino gėlytes. Nes tos gėlytės man gražios.

Tačiau.

Leniną apdėti grotomis taip, kad liktų tik iškišta iš tankių grotų ranka, kuri jau savaime yra Vilniaus urbanistinė legenda, nes rodė ir vėl rodytų kryptį į didžiausią Europoje (vėl nuostabi miesto legenda) alaus barą “Tauro ragą”, kuriame yra Vamzdis, kuriuo teka  alus iš greta stovinčios alaus daryklos.

Grotos aplink Iljičių, rodytų mūsų aistringą atsisveikinimą su praeitimi, bet tokį linksmesnį, nerūpintojėlišką. O amžinai optimistinė rankos kryptis  rodytų mūsų tautos gebėjimą svajoti.

Ateikite

Lenkiškos paslaptys

Mano kartos  žmonės aišku pamena  lenkišką  TV serialą  “Keturi tankistai ir šuo”..Sukdavo ir sukdavo vargšė sovietinė televizija tankistus per kiekvienas moksleivių atostogas..

Bet dabar, po tiek metų, galiu kitaip pažvelgti į serialą. Tas serialas buvo kažkoks slaptas lenkų iliuminatų nostradaminis sąmokslas. Slypi jame kažkas tovianskiško ir valenrodiško.

Pirmas “Rudžio” (tanko) vadas buvo Jarošas. Ir dar Algirdas (Olgierd).

Primenu – šiuolaikinis  Jarošas, tai buvęs ukrainiečių “Pravyj Sektor” vadas, aršus Rusijos priešas.

Toliau dar baisiau.

“Rudžio” mechanikas buvo gruzinas Saakašvilis. Taip, su tom pačiom dviem a kaip ir šių laikų Micheilas Saakašvilis. Odesos  ir Gruzijos vadovas, aršiausias Rusijos priešas.

Kas tai, jei ne Nostradamo verta pranašystė?

Nuotraukoje  “Rudžio” ekipažo selfis.

Nauja stora popierinė knyga

 Na štai šaunioji leidykla "Tyto Alba" išleidžia dar vieną mano knygą. Ačiū visiems, kurie dirbo su šia knyga. Šį kartą tai ne istorinis romanas, o "Gyvenimo stebėtojo memuarai". Kas pavadinime užrašyta, tas ir yra knygos viduje - vaikų auginimas, Balkanų moteris, regbis, Azija, sovietinis Vilnius, kapitalizmo aušra Lietuvoje. Trumpai tariant sąžiningai aprašytas sunkus ir juokingas vyro gyvenimas nuo metų kalno.
Knyga pasirodys knygynuose prieš pat knygų mugę ir aišku šiuos memuarus pristatysime Vilniaus knygų mugėje vasario pabaigoje.

Aukštesniųjų jėgų ženklas nuo spintos

Ženklus mums, paprastiems  žemės gyventojams, siunčia aukštesnės jėgos. Vieną pranašiškai ryškų  ženklą iš ten ir aš esu gavęs. Tik ilgokai teko laukti  – apie 50 metus ženklas pildėsi - ir net buvau vienu metu praradęs viltį suprasti ką anas reiškia.

Tą aukštesniųjų jėgų ženklą nešioju viduryje kaktos, kad ir visai durnas suprastų..Tai ne senatvinė raukšlė ar  ilgo galvojimo vaisius – aš dažniausiai negalvoju, aš darau. Tai gilus sužeidimo randas.nuo nosies viršaus iki vidurio kaktos.

Kai man buvo penkeri metukai aš gavau dievišką dovaną – dviratuką. Bet gyvenome tada dar susispaudę vieno kambario butuke ir tėvai racionalizavo kambario erdvę daugybę daiktų sudėję ant spintos. Ten buvo lagaminas, meninė lempa iš marmuro pelėdos  formos, dar didelis meninis  tetervinas ir vaikiškų svajonių išsipildymas triratukas..

Tėvą išzyziau triratuko nukėlimui man  pasivažinėti. Mamos nebuvo. Tad tėvas viena ranka laikė mane besiveržiantį prie džiaugsmo,  kita ranka graibė kur ten tas džiaugsmas ir dar prilaikė didelį meninį teterviną. O sunki meninė marmurinė pelėda buvo mažesnė už teterviną,  todėl ji praslydo pro  tėvo pirštus ir leidosi kartu su triratuku žemyn, kur nekantriai žibėjo dvi mano akys. Marmurinė pelėda nusileido tiesiai  tarp mano akių pirma. Susmukau be sąmonės. Iš galvos pasipylė kraujai. Mama atskubėjo jau tik į ligoninę  Ten sužinojo gerąją naujieną: šitas vaikas gyvens. Galva kieta. Galva galbūt net veiks. Bet didžiulis randas kaktoje arba kitaip sakant ženklas liks visam gyvenimui.

Ir štai praėjus pusei amžiaus, brandžiam kapitalizmui pakeitus brandų socializmą, Varšuvos  paktui švelniai sugužėjus į vieningas NATO gretas, galvai galbūt net veikiant, vakar man galų gale daėjo.

Marmurinė pelėda į vidurį kaktos  reiškė: bus tau, ablavuche, vaisingas  ir ilgas  bendradarbiavimas su pelėda Tyto Alba, rašysi vis geriau ir aukštesniųjų jėgų paskirta pelėda leis vis geresnes tavo  knygas. Pelėdos žmonės tau surengs šaunią romano  prezentaciją, visiems ta prezentacija tiks ir patiks. Taip vakar ir atsitiko. “Bronislovo ir imperatoriaus” prezentacija pavyko.Ačiū visiems.

Fotografijoje eilutė laukianti mano autografų po prezentacijos.

Jau.....

Jau Vagos knygynuose yr. Šita foto prieš kelias minutes iš "Vagos" knygyno Gedimino prospekte, kuris arčiau seimo. Pegasuose dar nėr. Negreiti pegasai, kažkokie besparniai...
Krūvelės knygų sukrautos solidžios, bet paskubėkite kol yra. Tinka maloniam rudeniškam pasiskaitymui, užteks jumi slampinėti be tikslo po gatves ir dejuoti koks oras....
Kas nedažlibina - tai mano antras istorinis romanas "Bronislovas ir imperatorius". Kaip jauniausias  vaikelis - kol kas mylimiausias.

Makiaveliška naktis

Kai būna labai rami naktis, tai sode girdime geležinkelio triukšmus nuo Naujos Vilnios arba Antakalnio tolimą ūžimą. Dienomis ūžia bolgarkės ir vejapjovės. Sodų  nakties pagrindiniai garsai  – tai šunų lojimas, bet neseniai mus ištiko ir ypatinga garsų kupina naktis. Prieš Jonines.

Prie sudeginto sodo namelio pasistatę didelę palapinę kartais pašvęsti susirenka taksistų (vyrai) bei troleibusų vairuotojų (moterys) šeima. Lietuviai, nes groja Ivanovos Bunkės Zvonkės Dilės melodijas. Ir aš  beveik suprantu Dilį, Zvonkų bei Bunkų – Ivanovos garsų neįmanoma ištverti  ilgiau nei pusvalandį. Apie tai informavau taksistų šeimą labai mandagiai, bet garsiai, priėjęs prie jų tvoros.

-         Taigi rytoj Joninės, - nustebę  atsakė taksistai,  - mes švenčiame.

Tačiau sukluso ir išjungė savo garsus. Pabandė tyliai gerti. Bet po penkių minučių ir kelių stikliuko ratų – vėl įjungė Įvanovos dainas. Ir da garsiau. Na negimė toks žmogus, kuris sugebėtų tyliai  gerti.

BM paaiškinau – kiekybinė persvara bei stiprėjanti alkoholinė intoksikacija taksistų šeimos pusėje. Tada BM pasiūlė makiavelišką  planą: iškviesti policiją ir gal taip jie nurims. Mes net nenujautėme  kas prasidės.

Policija atvažiavo ir policijos efektas buvo toks pats, kaip mano parėkavimas prie tvoros. Lygiai penkios minutės tylos. Bet. Taksistams pasidarė įdomu, kas gi tas negerasis Joninių nemėgėjas soduose. Ir jie greit vieningai nutarė – Mečkos darbas. Mečka - na jus supratote, kurio kaimyno ex-praporo tai slapyvardis....

Taigi taksistai nuėjo prie Mečkos tvoros ir pradėjo jį garsiai keikti. O jų abipusė neapykanta yra sena. Taksistai įtaria, kad tai Mečkos ir kito kaimyno darbas yra jų sodo namelio sudeginimas. Todėl  jie  principingai saugo savo sudegusio namelio liekanas kaip daiktinį įrodymą byloje, bet policijai nepavyko rasti padegėjų. Mečka, kaip buvęs kariškis, tuoj pat nustatė priešininkų  kiekybinę persvarą, prisiminė policijos kvotas dėl padegimo  ir keikėsi tik savoje tvoros pusėje. Mečkos balsas toks galingas, kad pabudo visų sodų šunys. Nuo Saulėtekio ki pat Naujos Vilnios. Dar vieni kaimynai principingai įjungė blerbiančią žoliapjovę, kad perrėktų abiejų pusių keiksmus. Taksistai nustebo  – jie nebegirdi Zvonkės Bunkės dainų. Ir pareikalavo leisti  jiems paklausyti muzikos. Nes rytoj Joninės. Jie švenčia. Na ir kas, kad naktis.

Tada dar kartą atvažiavo policija. Kvietė policiją kas tik netingėjo. Policija išrašė baudą triukšmautojams. Tie atsakė, kad nemokės tokių nesąmonių. Nemokėjo, nemoka  ir nemokės. Nes jų namelis sudegintas, o policija neranda padegėjų.

Aš kartais  prabusdavau ir ilgai tamsoje girdėdavau visas viso jų nelaimingo gyvenimo nuoskaudas iš padegėlių sklypo. Vienas neturi darbo, žmona jį varo į Angliją. Kita seniai nebeduoda savo vyrui. O už ką jam duoti – smirda ir pinigų neatneša. Paskui  mažas vaikas įkrito į laužą. Trumpam visi išblaivėjo ir bandė gydyti vaiką. Garsiausiai rėkė moteris, kad reikia kažkam apmyžti vaiko odą. Labai padeda. Paskui vėl visi keikė Mečką, kai vaikas nurimo verkti. Mečka keikė atgalios. Tada mušė vieną saviškį, kuris veržėsi mušti Mečką, nes pasodins. Ir taip iki  aštuonių ryto...

O gal jei nebūtume kvietę pirmą kartą policijos, gal nebūtų tiek  triukšmo? Patys juk kalti. Taksistus makiaveliškai išprovokavome?

Koltu, kalašu ir protu

 Prisišaudžiau. Tėvo dienos proga šaudykloje panaudojau koltą, kalašą ir pasaulio viktorinoje protą. Visur pravalas. Koltu šiek tiek taikliau nei kalašnikovu. O pasaulio viktorinoje Lietuvoje likau tik 14. O  praeitais metais buvau 2. Degraduoju aišku, bet nors Aidą Puklevičių aplenkiau. Puklevičius degraduoja dar sparčiau.  Vyno viktorinos savo daro....

Telefonas ir kosmosas

Kosmonautikos diena, po velnių, šiandien. Gagarino skrydis. Kodėl aš – tarkime beveik inteligentas – dabar keikiuosi?

Kai aš gimiau, tai ilgai buvau toks ne visai tikęs ant šio svieto. Na kaip ir dabar. O tada ilgiausiai neturėjau vardo, tėvams nebuvo kada. Į mūsų namo kiemą prie turgaus atėjo progresas, artėjo telefono linija ir visas namas, atšventęs kiek reikia mano gimimą, stojo kasti tranšėją telefono linijai iki namo. Greičiau, kad greičiau į kiekvieną butą įžengtų progresas. O po to dar Gagarinas sukėlė  tokį skandalą su savo kosmosu, kad jau atrodė tuoj komunizmas ir vieno atskirai paimto nekosminio ir netelefoninio berniuko vardas niekam nerūpėjo.

Tėvas, trumpam parbėgęs namo iš tranšėjų kasimo, kaip laikraščių ir kosmoso auka, mamai pasiūlė paprastai:  :

-         Fidelis kaip Kastras arba Jurijus kaip Gagarinas?.:

-         Ne,  - pasakė mama,   - jau kaip šunį Fideliuku  arba  Juročka mano vaiko nešauks.

Ačiū, mama. Apgynei. Moterys visada turi nuostabų  amžinųjų pamatų jausmą.

O pas sovietus buvo ir gerų dalykų. Štai, jei  tėvai vėlavo duoti vardą vaikui, tai grėsė bauda. O laikas seko. Telefoną  galų gale įvedė, Gagarinas nebeskraidė daugiau  į kosmosą ir galų gale tėvai paskutinę  dieną nusprendė ką daryti su šituo vis verkiančiu dėl neteisybės bevardžiu kūdikiu. Ir perkirto  Gordijaus mazgą paprastai. Sutarė best pirštu į vardyną, kokią dieną gimiau, tos dienos  vardu ir pavadinti. Tą dieną vardyne kėpsojo tik Regimantas, prastas vardas ir nei vienas normalus  žmogus iš pirmo karto vardo neprisimena. O už Lietuvos  ribų nei vienas neištaria. Bet per pusę amžiaus pripratau ir net  su  tokiu vardu  išmokau  gyventi.

Tačiau kiekvieną kosmonautikos dieną mane nukrato sveikas šiurpuliukas: per kosmosą ir kitus progreso reiškinius vos netapau Juročka. 

55555

Tai ne slapta gamykla, kažkada gaminusi oro atpažinimo sistemas “Savas Svetimas” sovietiniame Vilniuje ir ne pigus rašalas - portveinas “Trys penkiukės”, tai mnemotechnikos triukas, kuris jums padės lengviau prisiminti vieną vertingą knygų mugės vietą.

Šį penktadienį, penktą valandą, knygų  mugės salėje 5,2, jūs galėsite pamatyti  jauną 55-erių metų rašytoją Regimantą Dimą, kalbėsime  apie jau du jo  romanus.

Kalbins  visų reikalų ir ypač meno  daktarai:  Ernestas Parulskis bei Jurgita Grajauskaitė – Ludavičienė.

Šeštą valandą “Tyto Albos” stende autorius drebančia ranka pasirašys knygas. Galima atsinešti autografams netgi jo paties knygas...bet pasirašys šiaip bet kokią paduotą ...

Čigonai, prokurorai ir Landsbergis

Madinga dabar tema.- atskleisti kokią nors Vilniaus paslaptį. Tai ir aš su savu trigrašiu  ta tema.

Sovietiniame Vilniuje iš vos keliolikos restoranų buvo ne tik garsioji Neringa, kurią visi žinojo ir visi sekė. Vilniaus miesto pakraščiuose, ir viename  labai blogame ir tada ir dabar  rajone, buvo toks neaiškus užslėptas valdiškas  restoranas. Ir, matyt, jis turėjo pliusų – ten nebuvo mikrofonų.. Bet aišku niekas tvirtai nežinojo.

Kartą pakalbinau  to restorano buvusią vadovę, tai ji papasakojo tame restorane patyrusi tris baisius  dalykus: čigonus, prokurorus ir Landsbergį.

Įtakingo čigono vestuves restorane prisimena iki šiol su siaubu. Buvo užsakyta apie 80 vietų, bet realiai atvažiavo beveik visi taboro čigonai. Gal pusė tūkstančio.  Restorane tai pusei vietos neužteko, tai klajūnai  spietėsi kur galėjo, lauke, pagalbinėse patalpose, štai staltiesių spintelėje rado  užmigusį čigoniuką, arba  savo  kabinete pinigus besidalijančius piktus vyrus, kurie peilius buvo pasidėję ant stalo. Be to jei čigonas persėda, tai įrankius reikia paduoti naujus pagal kažkokį ten jų švaros paprotį. O jie sėdo, persėdo, kalbėjo ir kalbėjo. Padavėjos tikra to žodžio prasme nukrito nuo kojų. O mažiukai miegojo  spintelėse arba ant maisto pjaustymo stalų....

Bet prokurorai buvo dar baisiau. Prokurorų ratelis  pamėgo atskirą restorano salytę, kur buvo apvalus 12 vietų stalas. Rinkdavosi  vien vyrai, pradžioje šventės liepdavo prie jų stalo  sėsti ir direktorei, ir padavėjai,  konspiracijai juokdavosi, po to jau  jiems moterų nereikėdavo. Kartą užėjo pažiūrėti kas ten vyksta vėliau ir pasibaisėjusi pabėgo. Ant to apvalaus  stalo gulėjo nuogas  vyras iš to prokurorų ratelio ir visi iš eilės...Tada  jie liepė jai prisisemti į burną trilitrinį sloiką vandens, nes bus blogai.

Bet  baisiausia buvo: tai kartą vadovė  sėdi su didžiuliu peiliu ir nupjaudinėja  mėsą. Na žinote kaip buvo  pirmaisiais  laisvės postsovietų metais – kad klientai per daug neapsidžiaugtų nauju gyvenimu....Staiga į kambariuką energingai įžengia Landsbergis. Taip, tas pats, tada Lietuvos vadovas. Na va, pagalvoja direktorė, dabar mane nušaus, nes viena su Landsbergiu, o rankoje didelis teroristinis peilis.

Bet apsauga paklydo, pametė Vadą. Žiūri abu  vienas į kitą. Nieko daugiau tame kambarėlyje. O  Landsbergis tik paklausė su ironiška savo šypsenėle:

-         Ne mane pjausite?

Ir sukrizeno che che.

Tokie  buvo trys didžiausi siaubai ištikę moteriškę tame restorane.

5 punktai po Vamzdžio nacionalinio premijavimo

1. Kauno  Santakoje  pastatyti  baltą Unitazą, nes ką nuleido į Nerį Vilnius, tą sutvarkyti Kaunui.
2. Laikas Vamzdžiui prisukti  lentelę Saugomas valstybės, .nes  tapo Nacionaline vertybe. Ne kožnam pabažnam pro šalį einant dašunta.
3. Visi santechnikai vaikšto nuo vakar  išdidūs. Jų veikla   prilyginta  nac.laureato menui.
4. Be pykčio iš pranašių intelektualių pozicijų  vėl aiškinti tamsuoliams kas yra menas. Anksčiau ar vėliau menas juos pramuš. Ką jie vargšai tamsuoliai  yr matę toje Lietuvoje iš pasaulinio konteksto ir diskurso....bei  tyliai  pakampėse intelektualiai  ir pranašiai kikenti  iš durnelių: vėl pamokėme ablavūchus.
5. I r patraukite nuo vamzdžio tuos šunis, jie nežino ką  daro. Nu ..su šunimis reikia kažką daryti, jų neapkaltinsi, kad jie prieš gėjus...

Tarybinė eglutė

Tik vakar mes, kaipo visiškai nevykę tėvai,  pasiekėme Vilniaus  miesto eglutę.  Mažė džiugiai šokavo, ji eglutės laukė dvi savaites, eglutė jai patiko. Ir langeliai, ir kažinkoks namelis  viduje. Prie kažinko viduje vingiavo eilė. Bandžiau priešintis, sakiau ne už tą mes kovojome, kad dabar valandą šaltume eilėje prie  nežinia ko  kaip gūdžiu sovietmečiu. Tada irgi eilėn pirmiau atsistodavo patyrę žmonės, o po to klausdavo ką duoda.

-         Ne,  - pasakė man geresnioji žmonijos dalis, - stovėsime.

Leido man pasivaikščioti, nusipirkti ką nors, bet pigiai. Pavaikščiojau. Pavalgiau spurgų, paskui dar pagalvojęs suvalgiau čebureką. Grįžau pas savo  moteris. Dar liko pagal minimalistinius paskaičiavimus 0,5 h.

Tada, pasiūlius apsaugos  darbuotojui, atsistojau  į eilės šoną, kad niekas be eilės nelįstų. Žmonės lindo, klausinėjo. Aš kiek  galėdamas informavau, nesistumdykite, kad jokių šansų čia sulaukt kažinko viduje, kas viduje nežinau, bet žmona labai nori. Stovėti šalta. Vienas seansas – 25 galvos. Kas pusvalandį. Registracija yra internete.

Pasijutau kaip sovietų laikais. Ir net susigraudinau, kai iš kitos eilės pusės, kur nesaugojau, priėjo paslaptingi aštuoni žmonės, pasakė, kad nuo Živilės ir apsauga jus įleido. Nu visai kaip mano jaunystės metais prie Tauro rago kokiais 1978 metais....Bet visiškai susigraudinti  nepavyko, nes ir mus įleido vidun, nors mes visai  ne nuo Živilės. Viduje  buvo šilta ir jau vien dėl to smagu.

Maloni moteriškė maloniai mus pasveikino ir paskaitė dvi pasakas iš knygos. Pasijutau  vėl visiškai maloniai – skaitovė varė profesionaliu buvusios partkomo darbuotojos balsu ir kartais prasimušančiu rusišku žodžių kirčiavimu. Betgi čia Vilnius, aš pats čiortas  žino kaip kalbu.  Ir, matyt, aktorinį baigę ir gebantys taisyklingai paskaityti  pasakų knygelę visi jau nusižudė nuo nepakeliamų studijų akademijoje. O keli likę gyvi, atlaikę studijas,  nesižemins skaityti kažkokių pasakų.

Nors kai kurios skaitovės skaitomos pasakų vietos man patiko, štai senelis buvo apsirengęs senmerge vietoj – tai tik mano atsargus  spėjimas -  sermėgos. Skaitovė pati šiek tiek  nustebo, bet nesismulkino,  senmergė tai senmergė ir varė toliau. Po kiek laiko – pasak skaitovės – elniai  genėjosi pievoje.

Man prieš akis taip ir pasistojo kraupus vaizdas:  elniai – samurajai, besigenėjantys katanomis sau ragus ir kojas. Taigi  į pabaigą jau buvo visai smagu. Ačiūdie, energingajai skaitovei apsauga jau neleido skaityti trečios pasakos.  Nors ji  dar troško paskaityti. Visi laimingi, kad baigėsi elnių savigenėjimai ir seneliai pasirėdę senmergėmis, išėjo dar laimingesni nei  atėjo.

Grįžau  kelis dešimtmečius atgal. Buvo tikra tarybinė eglutė. Tiesa, liberaliu būdu, niekas nevertė. 

Man smagu

1. Policija praplėtė savo funkcijas. Vakar ji puikiausiai atliko komikų vaidmenį, pradedant ministru.
2. 3000 buvo per mažai. Dideliam tarpe tarp ESiškai pliurpti išmokusių vadų ir eilinių postinių žioji milžiniška skylė, kur turėtų dirbti bent dešimt protingų vyrų, kurie organizuoja realų darbą. O vakar darbas buvo “tuda - siuda” bei "oi, kas bus" metodu.
3. Mes patys sau pasidarėme teroro aktą ir .. visiškai netikėtai....patys netyčia susitvarkėme be didelių aukų.
4. Jei ne naujanskas pacanas, kuris nuo jausmų pertekliaus nebūtų pats pradėjęs balkone šaudyti, tai Molotkovas ir nebūtų surastas.  O antrankiai atidaromi sąvaržėle – taip kaip rodoma filmuose?.
5. Visuomeniniu transportu saugiau ir greičiau pasieksi  kelionės tikslą (net jei esi su kalašnikovu) kaip ir meras siūlo.

Aš mačiau Averbuchą

Tai mano pirmasis sąmoningas prisiminimas  iš “Žalgirio” stadiono. Kai Miša Averbuchas buvo “Žalgirio” vartininku aš buvau mažutėlis. Tėvas tempdavosi mane į stadioną. Gyvendamas  tarp turgaus ir stadiono gyvenimo aistros kupinus garsus girdėdavau iš abiejų vietų. Turgaus naktiniai garsai – tai volkodavų lojimas naktimis bei liūto stūgavimai tarp socialistinio lagerio blokinių namų  kai atvažiuodavo keliaujantis  zoocirkas. Egzotika visiška. Stadiono garsai buvo trys: kai goooolas, kai penalkė ir kai mazila nepataikė. Tie trys garsai buvo  skirtingi. Penalkė dvigubu  piku, nes pirmas pagarsėjimas kai tėisėjas rodo ranka į tašką, antras kai įmuša. Odinio kamuolio meistrai  penalkes įmušdavo. Įvartis iš žaidimo buvo vieno garsinio piko. O nepataikyta šimtaprocentė proga tai staugsmas  su skausmingai  krintančia žemyn kreive aaaaaaaaa.

Taigi  Averbuchas buvo galingo stoto vartininkas, bet su kažkokiu keistu teatrališkumu. Jei plodavosi ant žemės, tai vizualiai labai skausmingai. Tribūnos to jo teatrališkumo nelabai mėgo. Bet Miša  buvo pranašas. Šių laikų futbolininkai  pamėgo tą traumų simuliaciją, vaidybą, viską ką darė Miša, tai galite įsivaizduoti tą pirmąjį futbolo artistą. O dabar epizodas, kurį prisimenu pirmą iš futbolo stadiono.

Smūgis į “Žalgirio” vartus. Averbuchas bando  pagauti kamuolį, lyg ir nugriūna ant kamuolio, bet kamuolys prasisuka pro jo rankas ir lėtai lėtai rieda į vartus. Averbuchas tragiškai išsidrėbęs ant žolės – padariau ką galėjau, dėl įvarčio kalti žiopli gynėjai.

Publika rėkia visom Vilniaus kalbom:

-         Pažiūrėk atgal, kvaily! Gaudyk kamuolį!

Averbuchas vis dar  tragedingoje scenoje, guli ir rodo  kaip jis stengėsi, tai gynėjai kalti. Bet publikos riksmai  pasiekia  ir jo ausis. Kamuolys dar rieda , kitas vikresnis būtų pagavęs, bet Averbuchas didelis ir vis dar savo tragiškoje rolėje. Neišeina iš vaidmens.. Ji nebėga paskui kamuolį.Kamuolys lėtai lėtai įrieda į vartus.Atrodo nuo tada Averbuchas ir liko tokiu prastu vartininku, psichologiškai palaužtu, sirgalių nenumylėtiniu.

Nuo tada tvirtai žinojau visos Žalgirio bėdos per tuos nevykusius vartininkus, kol į vartus  stojo Jurkus ir prasidėjo Lietuvos  futbolo aukso amžius su Zelkevičiumi,  Danisevičiumi, Mackevičiumi, Ivanausku, Narbekovu iIr  kitais. Geresnio, nematyto Lietuvoje nei dabar, nei anksčiau,  futbolo meistrais..

Bet tai istorija visai ne apie futbolą. O apie poeziją. Didysis Averbuchas sužinojo, kad poetas valkata iš Piterio parašė eilėraštį kaip futbolininkas dulkinasi Neringos kavinės pagalbinėse patalpose  su žmona, aukštai pakėlęs ant stalo jos kojas. Poetas Averbuchui pavydėjo gražios žmonos.Vartininkas žadėjo užmušti  poetą, jei pagautų.

Kaip pasisuka likimas. Dabar tas nepadorus eilėraštis apie dulkinamą vartininko žmoną yra atspausdintas  “Neringos’ kavinės meniu garbingoje vietoje. Vartininką Averbuchą prisimena tik tokie trenkti įrūdiję vinys iš dvidešimto amžiaus (citata iš “Svetimų” poezijos) kaip aš, o tą eilėraštį  parašė būsimas Nobelio premijos laureatas. Irgi žydas, berods pavarde Brodskis. 

Vilnių stato vilniečiai

Mažė šį rytą paklausė kas pastatė Vilnių.
Pagalvojau ir atsakiau:
- Vilniečiai.
- Oho, - atsakė mažė, - tai mes irgi vilniečiai?
Taip. Vilniaus "Geležinio Vilko" regbio klubas, vadovai, rėmėjai ir patys žaidėjai įrengė naują regbio stadioną Vilniuje. Adresas  - Verkių 62, orientyrai: Žvalgų gatvė, Trinapolio gatvės daugiaaukščiai, "Viktorijos" sporto klubas. Patogu užvažiuoti i regbio stadioną iš Baltupių, Šeškinės, Žirmūnų ir, aišku, Kalvarijų gatvės...
Šį šeštadienį 14 val. Lietuvos pirmenybių rungtynes žaidžia Vilniaus "Geležinis Vilkas" ir Panevėžys.
Ateikite pažiūrėti.