2015 m. rugsėjo 29 d., antradienis

Aš mačiau Averbuchą



Tai mano pirmasis sąmoningas prisiminimas  iš “Žalgirio” stadiono. Kai Miša Averbuchas buvo “Žalgirio” vartininku aš buvau mažutėlis. Tėvas tempdavosi mane į stadioną. Gyvendamas  tarp turgaus ir stadiono gyvenimo aistros kupinus garsus girdėdavau iš abiejų vietų. Turgaus naktiniai garsai – tai volkodavų lojimas naktimis bei liūto stūgavimai tarp socialistinio lagerio blokinių namų  kai atvažiuodavo keliaujantis  zoocirkas. Egzotika visiška. Stadiono garsai buvo trys: kai goooolas, kai penalkė ir kai mazila nepataikė. Tie trys garsai buvo  skirtingi. Penalkė dvigubu  piku, nes pirmas pagarsėjimas kai tėisėjas rodo ranka į tašką, antras kai įmuša. Odinio kamuolio meistrai  penalkes įmušdavo. Įvartis iš žaidimo buvo vieno garsinio piko. O nepataikyta šimtaprocentė proga tai staugsmas  su skausmingai  krintančia žemyn kreive aaaaaaaaa.
Taigi  Averbuchas buvo galingo stoto vartininkas, bet su kažkokiu keistu teatrališkumu. Jei plodavosi ant žemės, tai vizualiai labai skausmingai. Tribūnos to jo teatrališkumo nelabai mėgo. Bet Miša  buvo pranašas. Šių laikų futbolininkai  pamėgo tą traumų simuliaciją, vaidybą, viską ką darė Miša, tai galite įsivaizduoti tą pirmąjį futbolo artistą. O dabar epizodas, kurį prisimenu pirmą iš futbolo stadiono.
Smūgis į “Žalgirio” vartus. Averbuchas bando  pagauti kamuolį, lyg ir nugriūna ant kamuolio, bet kamuolys prasisuka pro jo rankas ir lėtai lėtai rieda į vartus. Averbuchas tragiškai išsidrėbęs ant žolės – padariau ką galėjau, dėl įvarčio kalti žiopli gynėjai.
Publika rėkia visom Vilniaus kalbom:
-         Pažiūrėk atgal, kvaily! Gaudyk kamuolį!
Averbuchas vis dar  tragedingoje scenoje, guli ir rodo  kaip jis stengėsi, tai gynėjai kalti. Bet publikos riksmai  pasiekia  ir jo ausis. Kamuolys dar rieda , kitas vikresnis būtų pagavęs, bet Averbuchas didelis ir vis dar savo tragiškoje rolėje. Neišeina iš vaidmens.. Ji nebėga paskui kamuolį.Kamuolys lėtai lėtai įrieda į vartus.Atrodo nuo tada Averbuchas ir liko tokiu prastu vartininku, psichologiškai palaužtu, sirgalių nenumylėtiniu.
Nuo tada tvirtai žinojau visos Žalgirio bėdos per tuos nevykusius vartininkus, kol į vartus  stojo Jurkus ir prasidėjo Lietuvos  futbolo aukso amžius su Zelkevičiumi,  Danisevičiumi, Mackevičiumi, Ivanausku, Narbekovu iIr  kitais. Geresnio, nematyto Lietuvoje nei dabar, nei anksčiau,  futbolo meistrais..
Bet tai istorija visai ne apie futbolą. O apie poeziją. Didysis Averbuchas sužinojo, kad poetas valkata iš Piterio parašė eilėraštį kaip futbolininkas dulkinasi Neringos kavinės pagalbinėse patalpose  su žmona, aukštai pakėlęs ant stalo jos kojas. Poetas Averbuchui pavydėjo gražios žmonos.Vartininkas žadėjo užmušti  poetą, jei pagautų.

Kaip pasisuka likimas. Dabar tas nepadorus eilėraštis apie dulkinamą vartininko žmoną yra atspausdintas  “Neringos’ kavinės meniu garbingoje vietoje. Vartininką Averbuchą prisimena tik tokie trenkti įrūdiję vinys iš dvidešimto amžiaus (citata iš “Svetimų” poezijos) kaip aš, o tą eilėraštį  parašė būsimas Nobelio premijos laureatas. Irgi žydas, berods pavarde Brodskis. 
Rašyti komentarą