2015 m. balandžio 30 d., ketvirtadienis

Blogi genai, geri genai


Kai išvažiuoji iš savo komforto zonos – Vilniaus - į Žemaitiją, kraštą su tokia kalba, kad mažė išsigandusi neramiai vis klausinėjo, ar susikalbės ten su vaikais, taigi tokiose vietose atsitinka keisčiausių dalykų. Lyg Prospero Merime apsakyme “Lokys”
Lietuvos sąvoka kelionėje prasiplėtė, dabar ten po kelionės atsirado Kauneckų koplyčia Kaunatavoje, Biržuvėnų dvaras, Šatrija ir gražūs Telšiai. Tačiau velnias timptelėjo bendrauti su žemaičiais daugiau nei reikia. Pasigyriau esąs irgi žemaitis, pagal tėvą nuo Ylakių.
-         Oi, - atsakė vienas žemaičių kultūros žinovas, - jei nuo Ylakių, tai gal ne...
Savo šaknų tyrinėjimus mėgstu, bet su tais tyrinėjimais reik atsargiai. Su žmona ir dukra radome giminės medyje perujiečių, Kanados prancūzų, lenkų, rusų, ukrainiečių, vokiečių, buriatų, gagauzų, estų  ir uzbekų. Ir  tai dar nebaigtas sąrašas. Bet pats visada didžiavausi esąs beveik švarios kilmės lietuvių nacionalistas.
Štai mano pavardės kilmę vienas italas (treniravosi pas mane regbį ir jo pavardė reiškė paryžietį) net tikrino savo išmaniame telefone su programėle itališkoms pavardėms.
Italijos kulnas Kalabrija kupina mano pavardės ir ten, tie mano pavardininkai yra visai ne italai, o visi yra atsikėlėliai iš Albanijos. Albanas, smagu ar ne? Italą už tai nuvariau bėgioti spurtus, kad durnų savo programėlių neplatintų.
Taigi tas žemaitis neaušino burnos ir padovanojo man knygą su etnografiniais žemaičių aprašymais. Toje knygoje ir perskaičiau apie Žemaitijos pirtinius papročius XIX amžiuje: Ylakiuose pirčių papročiai visai keisti. Ten tie Ylakių latviai maudosi pirtyje nuogi kartu ir vyrai, ir moterys.
Latvis? Taip. Ir dar nudistas nuo XIX amžiaus? Ir širdis nukrito į kulnus. Kaip reikės dukroms pasakyti?
Vyresnė dukra  rėkė ilgai.
Sakė:
-         Tėti, man dvidešimt keturi ir tik dabar sužinau, kad esu latvė. Kaip man gyventi?
-         Tai man penkiasdešimt. Ir tik dabar sužinau, - rėkiau atgal.
Prisiminėme mano tėvo užuominas apie kuršišką pavardės kilmę, apie latvių krepšinio žvaigždę pavarde Timma, apie mano straipsnį “Verslo klasėje”, kur beveik gražiai aprašiau latvius, apie latviškų alaus etikečių kūrimą, viskas sutampa.
Latviai. Braliukai, bliamba...



2015 m. balandžio 27 d., pirmadienis

Narsieji žemaičiai



Visiškai  netikėtai labai įspūdingame Biržuvėnų dvare tarp Telšių ir Luokės skaičiau paskaitą apie kelis garsius žemaičius. Važiavome į Žemaitiją visi. Mažė, BM  ir net Karlita, mūsų prieglaudinis šuo. Šuo pirmą kartą taip toli keliavo automobiliu ir dar per kalvotąją Žemaitiją, tad privėmė pilnas opelio grindis ir nieko nebevalgė. Liūdna ir, kartkartėmis vos pavizgindama uodegą,  gulėjo pririšta prie kuoliuko Biržuvėnų dvaro parke. Aš  tuo metu dvaro salėje pasakojau, kaip vienas žemaitis įskėlė karo kibirkštį tarp afganų ir britų, antras  surengė iki tol mokslui ir politikams nežinomos Hunzos kunigaikštystės prijungimą prie Rusijos imperijos, trečias be bereikalngų aukų įvykdė didžiausią šarvuoto traukinio apiplėšimą Rusijos imperijos istorijoje
 Salėje sėdintys žemaičių kultūros atstovai ir pats Žemaičių draugijos Telšių pavieto vadovas džiugiai šypsojosi  Tokie pasakojimai apie žemaičių narsą jiems buvo it balzamas.  Štai kokie kieti žemaičiai, tai ne tie lietuviai ir vilniečiai už Nevėžio, kurie sau ponavoja nežinia kodėl..
Ūmai į salę įbėgo prunkšdama dvaro darbuotoja. Ženklais parodė viskas tvarkoje. Ramiai. Bet vėl ir vėl prunkštė.
Po to papasakojo.  Šuo gulėjo, gulėjo, o po to staiga atsigavo, išsinėrė nuo to šunų kuoliuko ir nubėgo domėtis žemaičiais. Vienas suaugęs žemaitis, kuris neklausė paskaitos apie rūsčiuosius  žemaičius, pradėjo bėgti išsigandęs šuns. Mūsų vargšė kalytė pagalvojo, kad vyras su ja žaidžia ir puolė vytis. Narsiųjų žemaičių ainis dar labiau ėmė bėgti ir dar labiau rėkti. Kol išgelbėjo visus dvaro darbuotoja.

Moralas. Paskaitos apie savo narsius protėvius reikėjo  klausyti. Kurie išklausė paskaitą – vargšo nusivėmusio ir nusitriedusio šuns nebijojo...

2015 m. balandžio 24 d., penktadienis

Niekinga buitis


Na mano galva kiekvienoje šeimoje tenka kankinti vienas kitą, kam išnešti šiukšles, išsiurbti koridorių ar atnešti pieno. Mes kaip visi: amžinoje konfrontacijoje su Balkanų moterimi šiomis temomis. Kartais pasiduodu ir nešu, kartais ieškau argumentų ir teisibės, rodydamas pirštu į dangų.
Bet neseniai staigiu manevru įveikiau BM, ji nutilo ir nesugalvojo ką pasakyti, tik numojo ranka.
Į priekaištą, kad kambariai nesiurbti dvi savaites, atsakiau paprastai:
-         Nesiurbsiu šiandien. Aš – kultūros reiškinys. Romaną parašiau.
Tai buvo neatsargu.

Dabar namie klausiama ar kultūros reiškinys valgys sriubą ir ar kultūros reiškinį paremti dvidešimčia eurų...

2015 m. balandžio 20 d., pirmadienis

Mano paskaitos Telšių rajone šį savaitgalį

Gal kas bus šį savaitgalį prie Telšių... Mano paskaitos apie tris džeimsus bondus iš Žemaitijos bus balandžio 25 d, šeštadienį,12 val. amatų kiemo klėtelėje Kaunatavoje bei balandžio 26 d., sekmadienį, 12 val. Biržuvėnų dvaro sodyba.

2015 m. balandžio 17 d., penktadienis

Keturi žodžiai



Vakar galų gale prisiruošiau pasikeisti padangas. Padangų servisiuko  meistras prie mūsų namo baisus tylenis. Jis galėtų dirbti pogrindininku sovietiniuose filmuose apie karą. Tik šeši sužvėrėję gestapininkai su replėmis sugebėtų ištraukti iš jo du žodžius. Trijų ištartų iškart  net jo mama nėra girdėjusi.
Taigi stovime ir žiūrime kaip šauniai sukasi meistras. Mažė klausia kaip tas aparatas  veikia, o kam dabar suka, o kam vasarą padangos, o kodėl, o iš kur, ką dėdė dabar daro, kam vėl suka, o kodėl pučia, kodėl ratas purvinas, kodėl dėdė neturi šuns, o katę turi.....
Meistras vis atsisukdavo į mūsų pusę ir dėbteldavo  didelėmis akimis. Galų gale baigęs darbą ir gavęs pinigus jau visai didelėmis nuo siaubo akimis paklausė:
-         Ir taip visą dieną?

Aš tik linktelėjau.

2015 m. balandžio 13 d., pirmadienis

Blogerio karjeros viršūnė

Ramiai vakarojome namie ir staiga Balkanų moteriai paskambino jos sena draugė. Tokia draugė, su kuria galima kalbėtis telefonu  dvi valandas, aptariant mezgmo, vyrų kvailumo, vaikų auginimo ir receptų paslaptis.
Nelabai ką veikiau, tai pradėjau klausytis  pokalbio, kartais būna juokinga, gal pravers.
Staiga BM ryžtingai tarė draugei:
- Palauk, aš tau vėliau perskambinsiu. Nes mano vyras klausosi. Pirmadienį išsišaipys  savo bloge...

Štai, išdidžiai pagalvojau, tai tikriausiai  ir yra blogerio karjeros  viršūnė.
Pati  BM bijo...

2015 m. balandžio 1 d., trečiadienis

Vairuotojų klasifikavimas



Kadangi kiekvieną rytą prastoviu-pravažiuoju savo gyvenimo ašį – Kalvarijų gatvę -  nuo pabaigos iki pradžios, tai daug stebiu.
Vairuotojus  Kalvarijų gatvėje galima sistematizuoti taip:

  1. Pudrinės – manikiūrinės. Vairuotojos, kurios važiuodamos Kalvarijų gatve dar spėja susitvarkyti veidą, pasidaryti manikiūrą, parašyti žinutę. Kaip ir normali rūšis, bet dar maloniau akiai būtų, jei jos automobiliuose ir maudytųsi.
  2. Bumčikai. Groja ir linguoja, kartais net girdi  ir aplinkiniai, bet tik bosus. Dažnai tai senas, dvokiantis perdegusiais tepalais,  BMW. Bet jei BMW, tai jau kryžius – visi aplinkiniai tokio nemėgsta  Kaip tie bavarai sugeba pagaminti tokias nemėgstamas aplinkinių mašinas?
  3. Tarpukai. Padidinto adrenalino kiekio sau ir visai gatvei kėlėjai. Pusės automobilio dydžio tarpas jiems jau pretekstas spraustis  į tą tarpą.
  4. Tarpukai iššaukia vairuotojų pyplių garsines reakcijas. Pypliai matyt kilę iš Tbilisio, Palermo ir kitų temperamentingų pietų miestų.Vairuotojai pypliai dar naudoja ir įvairias pirštų kombinacijas, bet dažniausiai vieną pirštą kaip svarbaus vyrams organo personifikaciją
  5. Angeliukai,  kurie praleidžia visas mašinas lendančias be eilės, su eile ir šiaip iš visų šoninių gatvių. Angeliukai prakeikiami kitų vairuotojų visomis dangaus bausmėmis, bet kadangi ką tik nuleisti į žemę iš dangaus, tai čia, apačioje,  nieko nesusigaudo ir tik šypsosi
  6. Sodininkai ir kepurės. Jie kažkada žinojo  kaip važiuoti, bet tai buvo praeitame amžiuje, statant Baikalo Amūro magistralę. Tačiau jie patys to dar nežino. Ačiūdie, jei  dar skiria   raudona ir žalią spalvas. Daugiau iš jų nesitikima.
  7. Laivų kapitonai, kurie žino vienintelį  automobilio įnagį – vairą. Todėl jo laikosi labai tvirtai pabalusiais  nuo įtampos pirštais  ir visu kūnu prilipę  prie  jo. Jų giliu įsitikinimu  geras sukibimas su vairu smarkiai padidina saugumą keliuose. Šitie nereaguoja į nieką, nes svarbiausia jų gyvenimo užduotis išlaikyti vairą.
  8. Normalūs vairuotojai. Visiška retenybė. Na nebent aš, kai nevėluoju.