2015 m. balandžio 27 d., pirmadienis

Narsieji žemaičiai



Visiškai  netikėtai labai įspūdingame Biržuvėnų dvare tarp Telšių ir Luokės skaičiau paskaitą apie kelis garsius žemaičius. Važiavome į Žemaitiją visi. Mažė, BM  ir net Karlita, mūsų prieglaudinis šuo. Šuo pirmą kartą taip toli keliavo automobiliu ir dar per kalvotąją Žemaitiją, tad privėmė pilnas opelio grindis ir nieko nebevalgė. Liūdna ir, kartkartėmis vos pavizgindama uodegą,  gulėjo pririšta prie kuoliuko Biržuvėnų dvaro parke. Aš  tuo metu dvaro salėje pasakojau, kaip vienas žemaitis įskėlė karo kibirkštį tarp afganų ir britų, antras  surengė iki tol mokslui ir politikams nežinomos Hunzos kunigaikštystės prijungimą prie Rusijos imperijos, trečias be bereikalngų aukų įvykdė didžiausią šarvuoto traukinio apiplėšimą Rusijos imperijos istorijoje
 Salėje sėdintys žemaičių kultūros atstovai ir pats Žemaičių draugijos Telšių pavieto vadovas džiugiai šypsojosi  Tokie pasakojimai apie žemaičių narsą jiems buvo it balzamas.  Štai kokie kieti žemaičiai, tai ne tie lietuviai ir vilniečiai už Nevėžio, kurie sau ponavoja nežinia kodėl..
Ūmai į salę įbėgo prunkšdama dvaro darbuotoja. Ženklais parodė viskas tvarkoje. Ramiai. Bet vėl ir vėl prunkštė.
Po to papasakojo.  Šuo gulėjo, gulėjo, o po to staiga atsigavo, išsinėrė nuo to šunų kuoliuko ir nubėgo domėtis žemaičiais. Vienas suaugęs žemaitis, kuris neklausė paskaitos apie rūsčiuosius  žemaičius, pradėjo bėgti išsigandęs šuns. Mūsų vargšė kalytė pagalvojo, kad vyras su ja žaidžia ir puolė vytis. Narsiųjų žemaičių ainis dar labiau ėmė bėgti ir dar labiau rėkti. Kol išgelbėjo visus dvaro darbuotoja.

Moralas. Paskaitos apie savo narsius protėvius reikėjo  klausyti. Kurie išklausė paskaitą – vargšo nusivėmusio ir nusitriedusio šuns nebijojo...

Komentarų nėra: