Visiškai netikėtai labai įspūdingame Biržuvėnų dvare
tarp Telšių ir Luokės skaičiau paskaitą apie kelis garsius žemaičius. Važiavome
į Žemaitiją visi. Mažė, BM ir net
Karlita, mūsų prieglaudinis šuo. Šuo pirmą kartą taip toli keliavo automobiliu
ir dar per kalvotąją Žemaitiją, tad privėmė pilnas opelio grindis ir nieko
nebevalgė. Liūdna ir, kartkartėmis vos pavizgindama uodegą, gulėjo pririšta prie kuoliuko Biržuvėnų
dvaro parke. Aš tuo metu dvaro salėje
pasakojau, kaip vienas žemaitis įskėlė karo kibirkštį tarp afganų ir britų,
antras surengė iki tol mokslui ir politikams nežinomos Hunzos kunigaikštystės
prijungimą prie Rusijos imperijos, trečias be bereikalngų aukų įvykdė
didžiausią šarvuoto traukinio apiplėšimą Rusijos imperijos istorijoje
Salėje sėdintys žemaičių kultūros atstovai ir
pats Žemaičių draugijos Telšių pavieto vadovas džiugiai šypsojosi Tokie pasakojimai apie žemaičių narsą jiems
buvo it balzamas. Štai kokie kieti
žemaičiai, tai ne tie lietuviai ir vilniečiai už Nevėžio, kurie sau ponavoja nežinia kodėl..
Ūmai į salę įbėgo
prunkšdama dvaro darbuotoja. Ženklais parodė viskas tvarkoje. Ramiai. Bet vėl
ir vėl prunkštė.
Po to
papasakojo. Šuo gulėjo, gulėjo, o po to
staiga atsigavo, išsinėrė nuo to šunų kuoliuko ir nubėgo domėtis žemaičiais.
Vienas suaugęs žemaitis, kuris neklausė paskaitos apie rūsčiuosius žemaičius, pradėjo bėgti išsigandęs šuns.
Mūsų vargšė kalytė pagalvojo, kad vyras su ja žaidžia ir puolė vytis. Narsiųjų žemaičių
ainis dar labiau ėmė bėgti ir dar labiau rėkti. Kol išgelbėjo visus dvaro darbuotoja.
Moralas. Paskaitos
apie savo narsius protėvius reikėjo klausyti. Kurie išklausė paskaitą – vargšo nusivėmusio ir nusitriedusio
šuns nebijojo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą