2011 m. balandžio 21 d., ketvirtadienis

Iš sovietikos: alaus barų legendos Vilniuje

Visų sovietinio Vilniaus alaus barų pagrindinis - Tauro ragas, ten kur dabar merdi pastatas Pamėnkalnio /dar nepamiršote, tai kreivys Kudirkos kampe. Kažkada trigubai legendinis. Pirmoji legenda - Leninas stovintis Lukiškių aikštėje ranka rodė kryptį į šviesų rytojų ir Tauro ragą. Kiek pamenu gana tiksliai, jei kalbant tik apie Tauro ragą.


Antroji legenda – didžiausias alaus baras Europoje. Na bet tai buvo atleistina paprastiems sovietiniams žmogeliams, ką mes anais laikais girdėję apie Miuncheno Oktoberfestą.

Trečioji ir pati gražiausioji, tai kad alus tiekiamas tiesiai iš Tauro bravoro Vamzdžiu. Nes tokiais kiekiais gerdavo…pirmame plebėjiškame aukšte oficiantai alų veždavo vežimėliais ir nespėdavo. Antrame aukšte jau buvo kaip ir atskiri kupe ir ten siurbti alų buvo labai aukštas lygis. Net brangiau jei neklystu. Pirmo aukšto prestižui labai kenkė tas, kad tualetai buvo antro aukšto lygyje ir kartkartėmis Vamzdžiu tiekiamo alaus gausos kanalizacija neatlaikydavo ir laiptais tekėdavo žemyn, į plebėjišką pirmą aukštą. Bet tikri alaus mylėtojai nuotekas peržengdavo ir savo bokalą išgerdavo.

Vienu metu labai išpopuliarėjo alaus baras Lazdynuose, prie Arklio. Ten atsirado toks barmenas Dainius, apie jį sklido legendos kad jis atseit iš Čikagos ir neskiedžia alaus. Abi šios legendos buvo patrauklios visuomenei. Į barą Vilniaus pakrašty grūdosi eilės. Dar ten buvo  įspūdinga aniems laikams atrakcija – rodomos ant sienos projektoriumi Rigimanto Gedgaudo karikatūros apie alų. Chebra net nustodavo šurmuliuoti kaip būdavo tada įdomu.

Mano pirmas alaus baras buvo Žemaičiai. Ten kur ir dabar. Pamėgau jį nuo16 metų. Stovėdami ilgiausioje eilėje vyrai klausdavo išeinančių kaip šiandien alus, ar labai skiestas. Bet net jei atsakydavo išeinantys alus šiandien – vanduo, nesitraukdavo. Mažesni klasiokai net mirdavo iš pavydo kai su dar vienu galingo stoto klasioku pasakodavome apie nuotykius Žemaičiuose, kaip stovėjome valandą eilėje prie durų, kaip ilgai nešė mums alų, kaip baudėme oficiantą už blogą aptarnavimą.- porą kartų išnešėme sąskaitas. Bet oficiantai jau net nesivydavo. Jie buvo tokie turtingi - kaip pasakodavo barų legendos – net neplaudavo kojinių. Padorus oficiantas tiesiog pirkdavo naujas kojines.

Dar buvo palankomi alus barai Viršuliškėse, Aukštaičiai Žirmūnuose kur dabar džinsų centras.

Dar vienas neįtikėtinas dalykas – alus būdavo pardavinėjamas ir gatvėje iš vežiojamų cisternų, kaip ir gira. Legendos apie tų cisternų viduje gyvenančius organizmus priminė dabartinius National geographic rodomus filmukus apie anakondas ir Komodo drakonus.. Bet žmonės gerdavo ir gėrimus iš cisternų, kur dingsi ištroškęs. Kelis kartus teko matyti gatvėje iš cisternos pardavinėjant net čekišką alų. Bent jau taip užrašyta ant lapelio ir skonis geresnis. Čekiškas jau būdavo brangesnis keliomis kapeikomis. Ir žmonės gerdavo jį apšalę nuo netikėtumo. Nežinodami kam dėkoti – CK ar Dievui. Kaip kokiais būdais anais laikais patekdavo čekiškas alus į tas gatvines cisternas neįsivaizduoju. Bet kaip mat sulėkdavo minios su trilitriniais stiklainiais čekiškam alui.
Rašyti komentarą