Fideliukas arba Juročka

Kai kurios epochos būna klaikiai entuziastingos. Galima netgi suprasti žmones, štai pirmas skrydis į kosmosą. Ir mano gimimo metai sutapo su dviem tokias personažais - kosmosu(tai yra Jurijumi) ir Fideliu, tai yra Kastro. Tiesa dar sutapo su regbio Lietuvoje atsiradimo metais, bet tai ne apie tai. Tai apie Fidelį ir Jurijų.
Visa laimė, kad moterys visais laikais labiau remiasi kojomis į žemę ir neskraido taip kaip skraido vyrai tarp grožio žiedų arba kosmose. Vyrai apskritai žymiai poetiškesnės būtybės nei moterys. Vyrui visą laiką organizmo viduje arba blogiausiu atveju bent šeštadieniais reikia laimės pojūčio . Tai juk labai poetinis tikslas, ar ne? Štai vyrai ir geria alkoholį, leidžiasi narkotikus, laksto motociklais. Nes jiems reikia dabar, ne kada nors, dabar  laimės. O moterys ant žemės, joms pakanka pasirūpinti vaikais ir valgiu. Laimė tai vėliau, kada nors, arba jau buvo, prie altoriaus. Ir jos visą amžių bus dėkingos už tą silpnumo akimirką nusivedusiam. Tai štai įrodęs, kad vyrai žymiai poetiškesni nei moterys,  papasakoju kaip mano tėvai man  rinko vardą.
Tėvas, profsąjunga ir šiaip draugeliai kasant telefono kabelį į namą kieme  ir aišku po to aplaisčius visus tokius puikius įvykius kaip telefonas  ir sūnus įsiūlė pasvarstymui  pažangius vardus - Jurijus ir Fidelis. Mama atsakė jos sūnaus kaip šuns Fideliuku nevadins. Kelis mėnesius tėvai diskutavo, net sumokėjo baudą už vėlavimą suteikti tarybiniam piliečiui vardą  ir išrinko bent jau neužsienietišką vardą. Laimėjo ilgas diskusijas mamos proza ir stovėjimas abiem kojomis ant žemės. Gavau lietuvišką vardą, ne Jurijaus ir ne Fidelio.
Ale ir gerai, kur aš šiais laikais su poetiškais Fideliuko ar Juročkos vardais, gal tik į choreografus....