Joninės Šveicarijos kalnuose arba moterų-lietuvių jėga

Visai atsitiktinai teko retas šansas  pakliūti į lietuviškas jonines kažkur kalnuose prie Ciuricho. Kalnų sodyboje trispalvė išdidžiai kabojo kartu su šveicariškuoju kryžiumi. Bet pamenu jaučiausi labai nepatogiai, beveik nuogas. Mat Šveicarijos lietuvių joninės tai šimtas iškart plepančių moterų ir nei vienos besiklausančios, pora išsigandusių neaiškios pakraipos  vyrukų ir mes, du normalūs prie trečios jau tylomis siurbiamos vyno bonkos. Keli tikri šveicarai kukliai kepė mėsą ir atkimšinėjo vyno butelius renginio periferijoje.

Ir tada, ir iki šiol stebiuos kaip mūsiškės sugeba visose pasaulio šalyse susirasti vyrų, juos dar išdresuoti ir laimingai gyventi. Va vyrai priešingai maksimum ką sugeba  tai tik slaves ir niekur neišvažiuoja  iš Lietuvos vedybiniais tikslais, na beveik, patys ištekėti į  tokią  turtingą šalį  kaip Šveicarija  nesugeba. Tad kyla pagrįstas klausimas kuri lytis šiuo požiūriu yra silpnoji?