2011 m. balandžio 5 d., antradienis

Kai nebuvo televizijos ir kompiuterių Vilnius šokdavo

Mane truputį nustebino tėvų toks prisiminimas.
Apie 1956-60 metus kai Vilniuje(ir ne tik) nebuvo net televizijos visi šokdavo. Šokiai buvo organizuojami kiekvienoje didesnėje gamykloje, kiekvienoje mokslo įstaigoje.
Garsiausi šokiai buvo Profsąjungų rūmuose, Karininkų(dabar Prezidentūra), Ryšininkų(Lenkijos ambasada šv.Jono gatvė). Nors šokiai Karininkų rūmuose turėjo kažkokį nepadorumo atspalvį, bet gal ne visiems.
Geri šokiai būdavo Universitete: ir Gamtos fakultete, ir Senamiestyje. Bet geru oru šokdavo net ir kiemuose. Svarbiausia būdavo susirasti muzikantą su armonika ar kitu instrumentu. Tikdavo iš bėdos ir patefonas. Bet tai buvo brangus dalykas. Muzikantas pigiau. Blogu oru šokdavo net ir bendrabučių koridoriuose arba taip vadinamuosiuose raudonuosiuose kampeliuose.
Kai kurie vyrukai išgerdavo prieš šokius, bet ne per daug. Daugiau išgėrusį padorios merginos iškart išbrokuodavo. Brokavimo procesas vyko labai įdomiai. Štai tėvo draugas Antanas buvo mažas, negražus ir plikas nuo jaunumės. Dar jis išgerdavo prieš šokius. Dėl drąsos ir per daug. Tada pasieniu lėtai slinkdavo link merginų. Toks kaip ir abejingas joms. Bet akys žibėdavo medžiotojo su taikliu šautuvu azartu.
Merginos traukdavosi pasieniu nuo Antano išsaugodamos šūvio atstumą. Taip visa šokių aikštelė apslinkdavo ratą, bet girto Antano niekingosios neprisileisdavo….
Merginų neprisileistas Antanas taip ir baigė prasigėręs gyvenimą be šeimos.
Rašyti komentarą