Regbis bus kitame stadione

Šio šeštadienio Baltijos Taurės  varžybos tarp "Geležinio Vilko" (Vilnius, Lietuva) ir Marjamaa "Vikat" (Estija) bus žaidžiamos 18 val. Edukologjos Universiteto stadione Žvėryne (Vytauto ir Kraševskio gatvių kampas).
Ne Vingio parke. Konkurentų intrigos...

Kova dėl sielų

Kova dėl sielų sovietų laikais  vykdavo pakankamai subtiliai. Niekas gvoltu nešaukė būk saugumiečiu arba būk disidentu. Mokinius ir viena, ir kita pusė veikdavo subtiliai. Keli  pavyzdžiai.

Pamenu saugumo (KGB) pulkininko – lietuvio  paskaitėlę aktų salėje kelioms klasėms. Faktiškai žaidėme įdomų žaidimą – sugauk špioną. Pamenu vieną užduotėlę.  Pažangus Amerikos lietuvis labai prašo leisti jam iš tėviškės atsivežti žemės saują. Net ir pažangiems amerikonams buvo neleidžiama bet kur slampinėti Tarybų  Lietuvoje. Leisti ar neleisti? Klausia mūsų saugumietis.

Na mes rėkiame, joks šnipas, senas žmogus, reikia leisti jam saujelę gimtosios žemės. Juk ir laikraštis toks net yra – “Gimtoji žemė”.

Pulkininkas gražiai nusišypsojo ir atsakė. Vot jūs ir neteisūs, mokiniai. Žemę jis pasirodo deda į specialų konteinerį tyrimams. Už kelių kilometrų nuo amerikono tėviškės  - slaptas objektas. Žemės sudėties tyrimai patvirtintų  arba paneigtų CŽV spėjimus apie objektą.

Įdomus tas saugumiečio darbas, ar ne? Pulkininkas mielai pasilieka po paskaitėlės  su mokiniais užduodančiais  papildomus klausimus.

Kita pusė. Vytautas Petkevičius  turėjo rašytojo gabumų. Bet buvo tikras idėjinis saugumietis. Rašė įdomiai. Štai kartą jo “Apie duoną, meilę ir šautuvą” pakliuvo  man į rankas ir lietuvių kalbos mokytoja pasiūlė parašyti  apie įdomias knygas. Aš pasakiau rašysiu apie šią Petkevičiaus knygą. Su tais saugumiečiais rašytojais Lietuvoje tai net buvo juokinga. Štai Alfonsas Bieliauskas net parašė “Kauno romaną”, kuris išvis buvo parašytas pasąmonės srauto technika. Čystas lietuvių modernistas Džoisas - saugumietis.

Mokytoja, šiaip labai baili ir tyli kaip žemės grumstas, pasilikusi vieną po pamokos netikėtai ugningai  paprašė nedaryk šito. Tu nieko nežinai apie tą laiką. Pirmą kartą pajaučiau, kad ir ši pilka pelytė turi  paslaptį. Petkevičiaus nepopuliarinau.

Juokingiausia švelni kova dėl sielų vyko abiturientų klasėje. Mes buvome labai sustiprinto mokymo klasė. Tai mūsų daug kas norėjo. Buvo paskelbta, kad vyks agitacija stoti į Patriso Lumumbos universitetą Maskvoje. Yra tame mokslo židinyje skirtos kelios vietos  ir Lietuvai. Ten kur daug negrų, arabų ir kitų revoliucingų tautų Maskvoje ruošėsi aktyviai socializmo statybai visame pasaulyje. Dažniau su kalašnikovais rankose.

Oficialiai  vyko kelių susiraukusių nuobodžių viršininkų agitacija, o tylomis beveik kiekvienas mokytojas (net fizinio lavinimo) pasišaukdavo klasės lyderius ir pašnibždėdavo tik nebūkit durni ar visai tiesiai  -  atsargiai, pakliūsit į saugumo  tinklus. Ir kitiems pasakykit.  Ir visi mokytojai sakė: labai gerai Lietuvoje mokytis..

Lumumbiečiais taip niekas ir netapo. Klasiokai  liko Lietuvoje. Vienas tik nėvykėlis dabar optinės fizikos profesorius Bordo universitete.

Štai jūs pabandykite įsivaizduoti koks iš žmogaus gyvenusio 20 metų anglimis kūrenamame pusrūsyje Kalvarijų gatvėje prancūzas?

Kultūra prie turgaus – 2

Dar prisiminiau. Kieme prie turgaus sklisdavo keisčiausio miesto  folkloro dalykėliai.

Štai labai populiarus buvo žodinis pasakojimais su siaubo bei trilerio elementais apie Juodąją Ranką. Juodoji Ranka jau buvo tada išversta ir į lietuvių kalbą. Bet spėju  pasakojimas Juodoji Ranka  buvo universalus, gal visame pasaulyje žinomas miesto folkloras.

Pamenu dvi dainuškas, kurioms nepakako lietuviško intelekto pajėgų ir jos sklido kiemuose  tik rusiškai.

Pirma:

Цыпленок жаренный

цыпленок варенный

Цыпленок тоже хочет жить

Его арестовали велели паспорт показать

....

Tai šita viščiuko dainelė pasirodo keliavo po SSSRiją nuo pat pilietinio karo laikų ir užduosiu labai lengvą klausimą: kurio miesto talentingieji autoriai ją sukūrė?

 Choru atsakote teisingai, šaunuoliai jūs mano,  – iš Odesos žydų. Ponas Jadovas sukūrė šį miesto folklorą, ponas Jadovas iš Odesos.  Aha, mane irgi visą gyvenimą tebekankina  teisėtas nustebimas  kaip milžiniškos 200 milijonų žmonių turinčios imperijos  visas humoras  laikėsi tik ant  vieno miesto vienos tautybės žmonių pečių. Bet tokie faktai.

Dar viena dainuška, labai nepadori, bet ji ko gero – retenybė - galėjo pasklisti  ne iš Odesos, o spėju iš Baku. Šiek tiek švietė jaunimą apie netradicinius seksualinius santykius.

Армянинский луна выходил из небес

Молодой Ованес на балкон  выходил

На балкон выходил и в конюшню глядел

А в конюшне ишак толстой жопой вертел

.....

Ir paskutiniai, kurie dar liko galvoje, tai standartiniai ketureiliai arba čiastuškos apie pionierius, granatas  ir gestapą. Šituos tikrai visi žino ir šiais laikais. Pacituosiu retesnius beveik nežinomus variantus antireligine tematika. Aiškiai iš bezbožnikų komitetų paplatinti, todėl  ne tokie talentingi  kaip odesietiški.

А у нашего попа

У попа Василия

На  lialia идет игра

СССР – Бразилия

Nesmerkite labai manęs. Tiesiog tai iliustruoja kokioje originalioje aplinkoje teko man augti. Ir galite nusistebėti – kažkas dar iš tokio išėjo. Na beveik.

Taigi. Miesto folkloras mūsų gatvėje buvo beveik išimtinai rusiškas. Anekdotai  80 proc irgi buvo pasakojami rusiškai. Keiksmai – 100 proc.

Nebuvome net  maži mylintys Rusiją ir sovietus, su rusiukais lupdavomės, tėvai ir kai kurie geresni mokytojai sustabdydavo mus ir perspėdavo  puse lūpų jei labai kvailai palinkdavome oficiozo pusėn. Bet buvo kaip buvo.

Kultūrinis gyvenimas prie turgaus

Rašiau  ta tema. Bet vėl keli nauji štrichai.

Prie Kalvarijų turgaus riaumodavo naktimis liūtai. Afrika taip ateidavo pas mus,  mažus vilniečius. Mėnesienos naktį staiga pasigirsdavo galingas liūto riaumojimas. Ir mes jau pabudinti  naktyje blizgančiomis akimis   žinodavome be skelbimų: zooparkas atvažiavo. Apart  liūto visada būdavo dar ir meška, kuri šizofreniškai kinkuodavo siaurame narve – vagonėlyje už grotų ir ten buvo negailestingai apmėtoma  saldainiais tarybinių žiūrovų. Už šokį. Narvai maži, kelioniniai, bet lapėms kokioms ar beždžionėms visai tiko. Bet be liūto ir meškos didingo pasirodymo buvo neįmanoma egzistuoti kilnojamam zooparkui, tad ir tuos vargšus administracija būdavo priversta vežiotis ankštuose  narvuose. Kitaip bilietų pardavimo planas blinkt ant šono ir фиг вам premija.

Dar mums pasikultūrinti atveždavo atrakcioną  “Mirties statinė”. Jis kažkaip humaniškiau vadinosi, juk pas mus ne kapitalizmas. Gal taip -  lenktynės vertikalia  siena? Bet idėja tokia: poaukštis medinis cilindras, jo viršuje susirenka keliasdešimt apibilietuotų  žiūrovų. Ir motociklininkas suka ratus kol išcentrinės jėgos veikiamas geba važiuoti lygiagrečiai žemei. Reginys aniems laikams efektingas, sujaudindavo net grubias Dzeržinkės chuliganų sielas.

Vienintelė Romanovų imperatoriškosios šeimos palikuonė, kuri liko gyva Sovietų Sąjungoje (tiksliau nepakartojamame Taškente) irgi važinėjo Maskvoje tokiame atrakcione. Buvo matyt palikta gyva dėl juoko ir jai jau nebebuvo baisu niekas. Kartą Vilniuje mačiau moterį ant motociklo šiame atrakcione, gal tai buvo ta pati  Romanovų namų kunigaikštytė...

Į teatrus buvo sunku gauti bilietus. Tik lengvai į rusų dramos teatrą. Tai mano vienas  klasiokas, vėliau vienas pirmųjų Vilniaus milijonierių ir dar vėliau jau stabili mėnesienos ir kitų psichinių siaubų  auka, eidavo tik į rusų teatrą, kuris buvo Jogailos gatvėje ten kur  dabar biurų  kamšalynė. Išgerdavo stiklą  vyno ir apžiūrinėdavo aktores sėdėdamas pirmose eilėse. Rusdramyje buvo  lengvi vaidinimai ir aktorės dažnai taip pat lengvai apsirengdavo. Dar ir Šapranauskas rusdramyje  vaidino. Bet kas jį anuomet vargšą žinojo.....

Savaime suprantama kultūrą skleidė kinoteatrai su švelniai šiugždančiu išgliaudytų semkių kilimu po seanso. Žmonės rėkdavo tik kai filma nutrukdavo. Kino mechanikai privalėjo keisti filmo rites kas dvidešimt minučių idant filmo rodymas nenutrūktų ir tos 20 minučių buvo toks nesėkmingas laiko tarpas, kad  kinomechanikai atitrūkdavo visokiais negerais užsiėmimais nuo darbo ir tada žiūrovai rėkdavo:

-         Sapožniki, davaj kino.

Ir šitas folkloras  buvo labai tikslus, nes sovietų laikais būtent batų gamybos meistrams sunkiausiai  sekėsi pasiekti bent kažkokią užuominą į kokybę.

O Žalgirio stadione rėkdavo

-          Teisėją į muilą.

Tai matyt buvo švelni aliuzija į fašistų muilo gamybos fabrikėlius iš žmogienos. Būtent futbolo stadione ir galėdavai išgirsti geriausius  miesto folkloro perlus, be jokių tautosakos rinkimo ekspedicijų. Gaila neužsirašiau, pražuvo tas įvairiakalbis Vilniaus  stadionų folkloras, bet pamenu kai jaunas tik sukiodavausi aplink ir išsišiepęs klausydavau raiškių tekstų....

Panašaus folkloro tik jau su dramatiniais intarpais  išgirsdavau  bendrabutyje priešais namus. Naktimis  pasigirsdavo ilgi  serialai su ašaromis ir prakeiksmais, dūžtančio stiklo garsais ir voronokų durų kaukšėjimais.

Ta gal tiek apie kultūrinę aplinką prie Dzeržinkės turgaus. Ta jaunų dienų kultūra  įsidiegė į mane ir dabar matote patys  -  galingai  įtakoja  mane  iki šiol...

Estai ir regbis? Ar tai įmanoma?

Estai ir regbis? Ar  tai įmanoma?
Ar gali estas greitai bėgti?
Ar ne per  sunku estui greitai bėgant dar ir greitai galvoti?
Į visus šiuos neramius darbo žmonių klausimus bus atsakyta šį šeštadienį Vilniuje, Vingio parko regbio stadione, 18 val.

Rankos mano juodos

Jau pilni namai, rūsiai keisčiausiais receptais apdirbtų sodų produktų. Vėl visą žiemą mane vaikys po rūsius atnešk šio, atnešk to. Sekmadienį štai  gaminome graikišką slyvų padažą mėsai visai žiemai. Neradome parduotuvėse kinzos, tai bus kiek ne taip tiksliai kaip reikalavo mažės krikštamotė iš Atėnų, mėta iš sodo bandys pakeisti kinzą. Rankos mano juodos nuo slyvų pjaustymo, slyvų sultys per vieną sekmadienį pasirodo rankas nudažo kardinaliai kaip kokia chna. Ir aš dabar lyg indė mergina pasipuošusi rankas pirmai povestuvinei nakčiai...visiškai egzotinis gyvenimas. Griežčiai, juozažolės, arbūzai, šilauogės.

Obuolių sulčių spaudimui užsirašiau lyg priėmimui pas stomatologą, labai labai iš anksto. Rugsėjo antrai 16 val..

Visas paskendęs ūkiniuose  reikaluose ir soduose. Arbūzų likimas jaudina labiau negu Filipinų gyventojų. Kokie niekšai, mamos sode niekingai alkani bomžai nurovė agurkus ir pomidorus, tų tai negaila, užtenka ir bomžams, ir geriems žmonės, nors va vienam geram žmogui  - regbio klubo sponsoriui  - daviau po kibirioką agurkų ir pomidorų, tai kibiriokų negražina... ak, nurovė bomžai daugel arbūzų, nesuprato kas per agrukai keisti  ir juos nuplėšę žalius dar sugadino visą perspektyvų arbūzų derlių.

Vynuogės irgi gražiai  šiemet išaugo. Mažos ir visai  kitokio  saldumo nei parduotuvėje. Ir vynuogių  sodinių negali daug suvalgyti. Sodinių kitoks  nematytai aitrus skonis. Kerpa liežuvį. Bet saldumas labai tikras.

Arba griežčiai, džiugiai pasėjome, jie džiugiai išaugo, o ką su jais dabar daryti? Ta amžina lietuvių sodininkų problema kaip  su cukinijomis, visi jas dalina visiems.  Balkanų moteris liepia man suvalgyti griežčius ir cukinijas. O aš jau nebenoriu jokių daržovių. Naktimis sapnuoju nesveikus blynus su nesveikai pakepinta šonine...

Dar paukščiai išlesė saulėgrąžas. Yra planas mirkyti gervuoges džine žiemai, darysim svaraininę. Svaraininės  darymas man  šventa šventė. Po jos baigiasi sodo darbai. Tokia puiki fenologinė kalendoriaus žyma.

Bet šita sodiškų  minčių kakofonija - ir koks artimas žodžių sąskambis: sodas ir sadizmas – baigsis  gal rudenį, tai yra viliuosi jau  tuoj tuoj baigsis ir vėl galėsiu užsiimti intelektualia veikla, protmūšiais ir gal nėt VK honorarai ryšium su Lietuvos BVP  eiliniu šuoliu  bus kitokie. Kaip prieš krizę. Žmoniški.  Kokios inteligentiškos  viltys...

Ir  rankos mano juodos taps  vėl baltomis it  seno inteligento. Ech...

“Havana club”

Vakarų pusrutulio romą mes ragaudavom net ir anais sovietiniais  laikais. Ne viskas buvo taip liūdna. Pamenu kelis metus pilnos parduotuvės  kubietiško romo “Havana club”.

Kiti gėrimai sovietų šalyje buvo ne tokie romantiški. Nors gražių pavadinimų noro sugalvot netrūko ir sovietinės alkoholio pramonės  veikėjams. Antai pamenu tokį romantišką pigaus vyno pavadinimą kaip “Gintaro krantas”. Bet būdavo jei atmintis neapgauna tik kaimo parduotuvėse. . Net studentai nepirkdavo “Gintaro kranto”, tiek jo rūgštingumas buvo baisus. Tik tikras ir beviltiškas alkoholikas galėjo rizikuoti piltis į skrandį tokį raugalą kaip Gintaro krantas. Bet pavadinimas gražus ir kaina iki  rublio...

Kita nepamirštamas vynas buvo Obuolių natūralus po 2,12. Jau  labiau subalansuotas skrandžiams, gal kiek perdaug saldokas šiuolaikinėm akimis žiūrint. Ką tik  Elektrėnų kažkurioje parduotuvėje net mačiau šiuolaikinį obuolių  natūralų. Bijodamas nusivilti kadaise audringos jaunystės gėrimu – nepirkau. Bet gal ..kada... susidepresavęs..vėl pabandysiu. Nors, vynas kaip moterys, antrą kartą jau niekada nepatirsi tokio universalaus pažinimo džiaugsmo, tik nebent kiek vėsesnį atpažinimo kartėlį.

Iš kitų vynų paminėtini portveinai trys septynkės, vynas Izabella ir suprantama Agdam. Agdam tai šiais laikais jau išnykęs miestas Azerbaidžane, ten ir buvo trūčyjami visos Sąjungos gyventojai su tuo siaubu. Kiekvienas miestas gauna tą likimą kurio nusipelno. Gavelio Vilnius pavyzdžiui  gavo Vamzdį bei  miesto šventę iš Simonko rankų. O Agdamas  buvo sugriautas per armenų azerų karus. Pelnytai. Nes vynas  juk buvo išties siaubingas rašalas.

Paaiškinu  nežinantiems, rašalas - tai prastų skoninių sąvybių dirbtinai padidintos  alkoholio koncentracijos sovietų ekonomikos stebuklingas vynas. Išmokėta alga rabotiagoms greit grįždavo į valstybės kišenę. Pigiai ir piktai.

Kiek aukštesnis sluoksnis gerdavo geresnį vyną. Pamenu kažkokį vengrišką, lyg Gymza, pintuose buteliuose. Vengriški, bulgariški jaučio kraujai.. Spec. atvejams -  net markiniai Krymo vynai.

Konjakas Pliska – bulgariškas. Iš pasąmonės rūkų išnyra ir jugoslaviškas armanjakas gražiuose apvaliuose buteliuose. Armėniškas konjakas buvo griežtai klasifikuojamas pagal žvaigždučių skaičių. Ir geri gėrikai skirdavo. Banionis savo memuaruose rašė, kad kartą  bandė apgauti Miltinį pildamas dvi žvaigždutes į trijų žvaigždučių butelį, bet režisierius gurmanas jį demaskavo sulyg pirmu gurkšniu.

Universaliausias ir aiškiausias gėrimas savo skoninėmis  bei svaiginimo savybėmis buvo savaime suprantama degtinė. “Ekstra” po 3,62.

Vienas esminis dalykas  skiria mūsų laikų girtavimus nuo tarybinių. Visi tada baisiai vemdavo. Vėmimas buvo beveik neatskiriama gėrimo kultūros dalis. Sovietų valdžia tokiu drastišku būdu ribojo alkoholio vartojimą. Dėjo kur galėjo vimdančius preparatus  į alkoholinę produkciją.

Tai pirma dalis. Provokatyvioji. Tuoj visi diedai  nurodys kur aš neteisus bei papils savo atsiminimus iš sovietų ir mes tada galėsime parašyti jau II dalį su tikslia faktine medžiaga.

40 kaštonų žalių

Mažė sode klauso Nijolės Ščiukaitės atliekamos dainos “40 kaštonų žalių”. Dainuoja kartu. Kartais paklausia :

-         Jūsų daina?

 Man iškart gėda. Ne, sakau,  kaip ir nemūsų, tik taip susiklostė. Aš pavyzdžiui jaunystėje klausiau Genesis ir Pink Floyd.  Na kartais ABBA. Labiausiai kaltas Vytaras Radzevičius, toks žurnalistas ir keliautojas. Bet kartais ir protmūšių vedėjas.

Protmūšiuose pas jį dažnai reikia spėti kokios senovinės  lietuviškos estradinės dainos autorių ar dainininką. Ir tai visiems dalyviams (ypač jaunesniems) beviltiški klausimai. Ir kai jausdavome, kad nei vienas iš komandos neturi žalio supratimo apie tai – rašydavome Ščiukaitė. Nes įdomi pavardė ir šiaip ant durniaus.

I r štai kartą Vytaras uždavė vieną po kitos senesnes lietuviškas dainas. Ir mes neturėdami išeities  parašėme atsakyme  - Ščiukaitė.

Ir po to sakė, jau šito klausimo tai tikriausiai nieks...mes ironiškai šypsojomės.

Kokios buvo didelės Vytaro akys, kai suprato, kad mes  vieninteliai atspėjome Ščiukaitę. Atsisukęs ilgai žiūrėjo į mūsų stalą. Kaip jis mus pradėjo gerbti, nuo tada atpažindavo ir net sveikindavosi.

Vyresnė tęsdama komandos  tradiciją “ant durniaus” tėvo dienos proga padovanojo man Ščiukaitės diską. Tai dabar ir sukam jos populiariausią dainą “40 kaštonų žalių”. Mažė jau net moka priedainį.

Taip visai netikėtai Ščiukaitės šlovė vėl plačiai sklinda  sode ir namie, visai netikėtai moteris iš archyvinio disko  vėl linksmai dainuoja apie kaštonus lyg prieš 40 metų būdama populiarumo viršūnėje...

Neįtikėtini populiarumo vingiai.

Vėl matematika

Tvarkome vėl sodo gėrybes. Balkanų moteris klausia:

-         16 kart 4 kiek bus?

-         64.

-         O 64 kart 5 kiek bus?

-         320,  - atsakau, bepjaustydamas pomidorus džiovinimui.

-         Aha, tai man reikės 32.

Šioje vietoje padedu peilį ir rimtai paklausiu ar vėl druskos kilogramai  skaičiuojami. Panašiai, atsako BM,  ir todėl  nulius dabar iškart nubraukiu...

Žavingi marketingo ėjimai

Žinau, žinau – viskas jau išbandyta ir nieko naujo po šia saule nebebus.Ypač marketinge, kuris padorius žmones  tik nervina ir visiems, turintiems didesnį nei pradinį išsilavinimą, kelia šleikštulį.

Bet štai keli marketingo ėjimai kurie mane suviliojo ir netgi sukrėtė  gerąja prasme.

Štai šią vasarą labai lietingame Malborke šeimininkai leido, ką ten leido – liepė -  prie visų lengvatų daryti ką tik nori jų namo sode, skinti trešnes kiek telpa. Sakė raudonos skaniau, bet mums tiko visos ir netgi geltonos. Trešnės labai aukštos – tai gailėjomės pririnkę tik kiek siekia mano ranka. Guvesnis laipūnas dar būtų priskinęs ne vieną kibirioką trešnių viršuje kur mano ranka nesiekė.

Tad niūraus karžygiškojo Malborko dviejų dienų lietų kiek nusvėrė skanios lenkiškos trešnės. Pačioje pilyje labai dar patiko riterių skulptūrų grupė. Vienodi maži metaliniai vyrai išrikiuoti karine rikiuote kieme. Ir suveržti tokiais lyg ir varžtais. Po jais raumeningi kūnai, kaba niekam nereikalinga lytis. Smagiai  lenkai tokiu būdu išsityčiojo iš nevykusių kryžiuočių, sugebėjusių taip susidrausminti  ir vis tiek pralaimėti Žalgirį bei savo rūsčią vienuoliškai riterišką valstybę.

Išmanioji  Europos Sąjunga save pareklamavo Žalgirio mūšio vietoje irgi savotišku marketingo ėjimu. Iškabintos Žalgirio  mūšio vietoje  Lenkijos,  Lietuvos ir Europos vėliavos. Kaip nugalėtojų? Kad  ...kaip tik Žalgirio mūšyje Europa pralaimėjo...nepabijokime to pripažinti -  kryžiuočių armijoje buvo visos Vakarų tautos.

Ilgai rinkau žodį nusakyti tokį ES vėliavos kabojmą kartu su nugalėtojų vėliavomis  ir teradau rusišką  - примазаться (prisitrinti, prisitepti) – prie pelnytai ten plevėsuojančių pergalingų Lenkijos  ir Lietuvos vėliavų. Nors pergalingos ES vėliavos plevėsavimo man suvoktinas variantas gali būti ir toks: na ir kas kad kažkada pralaimėjome – vistiek atšliaužėte pas mumi ant kelių.

Kremlius  juk dar blogiau.

Taip gerai pamarketinguota ES vėliava man nedavė ramybės gerą pusdienį. Tikslas – pasiektas. Šis pagyvenęs  lietuvis taip ilgai apie ES dar niekada nebuvo galvojęs...

O vienas originaliausių marketingo ėjimų aišku buvo Rumunijoje. Yra ten tokie Spalvotieji vulkanai. Kai kam jie visai tuščia vieta, mums patiko – mėnulio peizažas su burbuliuojančiomis balomis. Niekas toje plynaukštėje neauga. Naktimis būsimos Rumunijos žvaigždutės fotografuojasi erotinėms nuotraukoms. Vien seneliukas prie sukrypusios čiaušeskinės  lūšnelės, kur atseit bilietų kasa,  kaip dirbo. Baisiausiai  susiraukęs rodė kad jokiu būdu nerūkytumėm prie vulkanėlių. Nes bus išraiškingas bum. Metanas.

Bet užsieniečių prie tų Vulcanii Noroiosi (Spalvotieji vulkanai) beveik nebūna. Nuošaly ta vieta nuo turistinių takų. Tai mus kaip retenybes ten nešiojo ant rankų. Ypač patiko kavinė. Jie davė nemokamai mums tris spurgas, tai dabar po dvejų  metų prisiminiau ir atidirbsiu tas tris spurgas.

Pastraipa apie save. Aš sąžiningas blogeris, pakvieskite mane kur nors, pavaišinkite  spurgomis  ir aš to neužmiršiu,  jus  būtinai paminėsiu geru arba nelabai žodžiu.

O  rumuniška kavinė reklamuojama taip. Plačiausiai išsišiepę darbuotojai pirštu moja mažei ir iš paskos slenkantiems tėveliams, ateikite, ką mes virtuvėje turime. Virtuvėje, kur gaminama maistas,  jie turi didelį gyvą natūralų driežą. Kuris išgyvena valgydamas virtuvės  maisto atliekas. O gal padeda gaminti.pavyzdžiui tarkuotas morkas. Savo organizme.

Mažė aišku džiugiai suriko ir driežas dingo.Virėjai numojo ranka ir paaiškino, kad jis grįš. Comes back. Gyvena jis čia.

Ir tikrai nespėjome suvalgyti savo pietų, kai driežas vėl grįžo ir mes jį ramiai apžiūrėjome kramtydami kavinės dešreles. Driežas irgi kažką kramtė. Pajautėme dvasinį ryšį. Su driežu bei rumuniškaisiais  marketingistais iš kavinės prie Spalvotųjų vulkanų.

Kaip mes užmiegame per keturias valandas

20.00 Man šauna mintis, kad jau laikas migdyti mažę. Balkanų moteris kažkur virtuvėje paskendusi sodo gėrybių maišuose. Tad nedrąsiai pasiūlau miegutį mažei aš pats.

Susitariame taip -  pažiūrime vieną filmuką apie princesę ir vieną apie Džeronimą. Tada paskui miegoti.

20.25 Man atėjo klastinga mintis aprengti pižama mažę, kol žiūrime filmukus. Nes princesės filmukas klaikiai ilgas.

Pižamos randu tik viršų.

20.29 BM atsisako bendradarbiauti pižamos apatinės dalies suradimo klausimu. Ją kankina slyvų padažo receptūros problema.

20.45 Kadangi nėra pižamos kelnių, tai mažė protesto ženklan nusimauna  ir triusikus.

20.55 Nušveisti koridoriuje raudoni  triusikai pakliūna BM į akis. Slyvų padažo problema  dingsta  Aiškiai pastebimi maišto ženklai koridoriuje priverčia BM spręsti problemą.

21.02 Po ilgų diskusijų išjungiame Džeronimą ir susipykę su tėte  einame valytis dantukų. Pasako – aš pati. Paliekama mažė viena vonioje.

21.30  Einame gelbėti vonion vaiko, nes įtartinai tylu. Vaikas anglišku stiliumi kamščiu užkimšęs kriauklę organizuoja vandenyje  valčių varžybas su parankinėmis priemonėmis  (mamos kosmetika).

21.31 Mama po savo kosmetikos  apžiūros žaibu perima miegojimo reikalų  tvarkymą ir paguldo mažę per dvi minutes.

21.33 Pats griūnu lovon miegoti. Per dieną du sodai.

Apie 22.22. Pasigirsta miegamajame tylus klausimas – o mamos nėra? Per miegus kažką suniurnu. Mažas balselis supranta tai kaip pritarimą ir op, lovoje jau susirango mažė. Paaiškina -  negalėjo savo lovelėje užmigti. Ginčytis neturiu jėgų. Abu užmiegame.

Jau beveik 24.00. Nustatomas laikas iš BM, patamsyje atslinkusios savo lovon  nuo kompo miegoti, klyksmo. Ji vos nesutraiškė lovoje savo  vaiko.

Mažė greituoju būdu pernešama į savo lovytę. Aš per miegus gaunu velnių už nepedagogišką elgseną. Atbėga katė ir pradeda kniaukti. Ji pagal triukšmo lygį nustatė, kad jau  rytas ir jai reikia skubiai  pusryčių. Nes vėliau visi išeis ir ji liks visą dieną be maisto.

24.00 Užmiegame  atrodo visi.

Tik keturios valandos ir namie jau karaliauja miegas.

Unė Kaunaitė "Gyvenimo stebėtojo memuarai“: Ir šiais laikais būna gerų nemokamų dalykų

 

Man jau per dvidešimt metų ir recenzijas galiu rašyti visiškai oficialiai.

– perfrazuojant Gyvenimo Stebėtoją

Kai žmogų suima nervai dėl neegzistuojančių naujos knygos recenzijų, kyla lietuviško geranoriškumo priepuolis užjausti kitą bėdoje. Todėl suskubau rašyti. Kieno? Tokio Troy/Gyvenimo Stebėtojo/Regimanto Dimos, kuris jau ne vienerius metus rašinėja blogą. Iš savo įrašų jis galiausiai sudarė knygą, bet jo blogą atradau labai neseniai, tad visi tie įrašai man buvo nauji.

Jo dienoraščio reklamuoti jau tikrai nereikia, nes skaitytojų jam netrūksta, bet įtariu, kad mūsų auditorijų amžiaus kategorija ganėtinai prasilenkia, tad džiaugsiuosi, jei ir jaunosios kartos atstovus sudominsiu šiuo originaliu variantu – ne jaunu ir net ne visai debiutuojančiu, ir gal ne visai rašytoju, bet išskirtiniu Stebėtoju.

Savaime teks šią knygą lyginti su neseniai perskaityta ir aprašyta „Anarchy in UKR“. Toks palyginimas autoriui gėdos neturėtų padaryti, juk S. Žadanas laikomas „viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių“. Ir taip supuolė skaityti tokias panašias knygas – abi eseistinės, abi apie post-sovietines šalis, abiejose gausu prisiminimų ir taiklių šiandieninio gyvenimo realijų.

Žinoma, žodžio raiška šios knygos skiriasi kaip diena ir naktis – ilgai postringavau apie Žadano poetinį (kartais tuo varginantį, kartais maloniai stebinantį) stilių ir neaiškią, lyg romaną, lyg dienoraštį primenančią struktūrą… Žodžiu, nieko panašaus Gyvenimo Stebėtojas nebando atrasti, kalba paprastai, nedaugiažodžiaudamas ir nevilkdamas į įmantrius apvalkalus, viską vertindamas su humoru, o ne romantiška lyrika. Kartais gal to meninio polėkio ir pasigesti, bet atsveria kiti dalykai, kuriais ši knyga patraukia labiau – tuo, kad apie Lietuvą, labiau pažįstama, atpažįstama, ir kitu kampu.

Pasidairyti galite patys – leidykla „Naujas vardas“, leidžianti nemokamas elektronines knygas. Nors ir išleidusi dar tik penkias knygas, bet iniciatyva savaime labai šauni ir, reikia tikėtis, su laiku neišblės, o tik plėsis. Galiu tik kiekvieną paraginti, kad imtumėt ir atsisiųstumėt sau į kompiuterį – paskaitinėkit, gal užkabins. Manau, tokios knygos nereikia skaityti skubant. Bijojau, kad su puslapių skaičiumi pabos, bet kur tau – darai pertrauką ir imi iš naujo.

Tai apie knygą. Turbūt geriausią įspūdį susidarysit, jei tiesiog paskaitinėsite Troy blogą. Įrašai kupini ironijos – ir sau, ir kitiems. Autorius galėtų save vadinti antropologu – jis pastebi mažas detales, išskiria jas iš visumos ir jomis pasako daug daugiau, nei matytum plika akimi. Gyvenimo Stebėtojas tai daro be galo taikliai ir šmaikščiai. Kai dabar kas pamąsto, kokie dalykai liks po šimto metų iš mūsų informacija perpildytos eros, norėtųsi tikėti, kad tokie įrašai ir liks – nes jie iš tiesų perteikia kasdienį gyvenimą. Su prieskoniu.

Tarkime, autorius pasakoja apie savo tėvą, kuris iš gamyklos sovietmečiu dailiai išsinešė atliekamus ypač lengvo titano gabalėlius, skirtus kažkokiai kosminei programai, ir vėliau iš jų pasidarė kastuvėlius. Kokioje kitoje visuomeninėje sistemoje paprastas gėlininkas žemėje galėjo kapstytis su kosminiais kastuvėliais? (61p)Ir tas klausimas duria tiesiai į sovietinio gyvenimo širdį, atspindėdamas visas girdėtas ir negirdėtas istorijas apie iš gamyklų tempiamas gėrybes…

Kai kurie vaizdeliai prajuokindavo iki ašarų, taip, kad tekdavo ir aplinkiniams garsiai skaityti (užstrigo man „Kaip Rimas grūdinosi“, nors buvo tokių ne vienas, ir kiekvieno puikumas priklauso nuo skaitančiojo tuometinės būsenos). Pacituosiu du, pačius trumpiausius. Jie gal nėra patys kultūriškiausi ar dar kokie -iausi, bet jie tokie trumpi ir taiklūs, kad privertė mane juoktis balsu. Beje, Balkanų moteris ir mažė – Gyvenimo Stebėtojo šeimos dalys.

Zuokai, tau kapiec

Balkanų moteris gavo abiejų mūsų butų vasario mėnesio šildymo sąskaitas. Ilgai negalėjo prašnekėti. Po to pasakė:

– Tu vyras ar ne vyras, padaryk ką nors tam Zuokui.

Ką gi, Zuokai, ruoškis…

Mažė kalba

Kartais susirūpinu mažės kultūriniu lygiu. Vakar tas susirūpinimas mane vėl ištiko ir sakau mažei:

– Gal knygutę paskaitom. Va „Liūtas karalius“.

Mažė linkteli:

–        Gerai. Tik tyliai skaityk. Aš filmuką žiūriu.

Knygoje daug tokių nuostabių detalių, kurios verčia palinguoti galvą – net mane, nors sovietmečio net vystykluose nemačiau! Pasakojimai apie alyvų krūmus, kuriuos ilgai saugotus galiausiai nukirto pirmo aukšto kaimynas, priminė mano vaikystės buto vynuoges, kurias irgi vieną rytą nuplėšė po mumis gyvenusi bobutė – kas jai, kad ten be galo gera rūšis ir dar vynuogės geros sunoksta, o bobutei saulės nėra… Ir jei per daug triukšmaudavom, tai šluota į radiatorių daužydavo, nes taip geriau nei sienomis sklinda garsas.

Arba apie savo mažę, kuri kažkokiam konkurse buvo mažiausia balerina. Vėl stabteliu ir susimąstau – kas per mada su tom balerinom buvo užplaukusi prieš metus du? Kiek pažįstamų ar net giminaičių vaikų su balerinų sijonėliais strakinėjo ir ant rankos pirštų turbūt nesuskaičiuočiau. Gal ir dabar strakinėja, nebežinau.

Ai, ir dar tas Leninas… Leninas, stovintis Lukiškių aikštėje, ranka rodė kryptį į šviesų rytojų ir „Tauro ragą“ (147p) (čia toks legendinis alaus restoranas). Ir kitas įrašas, pavadinimu „Kai kurios Iljičiaus dalys yra gyvos“:Aš mačiau Vladimirą Iljičių. Tą patį Uljanovą Leniną (161p).

Ne veltui citavau tiek daug Iljičiaus ir iš Žadano knygos. Joje jis irgi su Leninu pasikalba, ir už liudininką pasikviečia. Perskaičius dvi tokias memuarų knygas gali geriau suprasti, koks simbolis tai buvo sovietmečiu – keliantis ironiją, bet vis dėlto įaugęs į žmones. Jei dabar manoji karta tinkasi prie Kudirkos, tai anksčiau lygiai tokia miesto – ir gyvenimo – dalis buvo Leninas. Ir čia man vėl visos mintys sukasi ratu ir grįžta prie Lukiškių aikštės projekto. Gali tas skulptūras iškelti, bet jos lieka. Juk jos net didžiausią alaus barą Europoje parodydavo ranka.

Ir visos kelionės po Kaukazą, Rusiją… mūsų kartai tai egzotika. Pasiekiama, bet sunkiai. Mes galim skraidyti kelis kartus per metus į Didžiąją Britaniją ar kitur po Europą ir tuo net nepasigirsi – nuobodu, visiems pažįstama… O štai Armėnija! Net Baltarusija, kur senąsias lietuvių žemes mielai aplankyčiau – ir ta kaip už geležinės uždangos, jau nekalbu apie tolimesnes šalis, kurios mano tėvams būdavo ranka pasiekiamos. Toks keistas pasaulio persidalijimas.

Vis labiau tolsta tas laikas, kai buvau jaunas. Nesmagiai taip jis sutapo su sovietika, bet, kita vertus, retas turi tokį viską apimantį patyrimą: pionieriaus kaklaraištis ir Laisvės statula Niujorke gyvai. Tai aš, jei kas nesuprato.

Žodžiu, pats smagiausias dalykas – kad TAI yra užrašoma. Susidariau įspūdį, kad mano tėvų karta jaučiasi dar per jauna, kad imtų pasakoti istorijas apie savo jaunystę – pasakoja seneliai, ne tėvai, šie dar gyvena. Dar kartais jiems atrodo, kad bambukams (dar vadinamiems Youtubo ir Facebuko karta)  neįdomu. Trečiais kartais nusprendžia, kad tai įvyko taip neseniai, kad visi viską žino. Panašiai jautiesi klausydamasis apie Baltijos kelią, kuris tau – utopija, istorijos vadovėlio nuotraukos ir dokumentinių filmų kadrai, o vyresniems – tai, kur visi dalyvavo ir dar niekam apie tai nereikia pasakoti.

ik jie visais tais atvejais klysta – nes mums įdomu, ir mums ten viskas – egzotika. Gyvenimo Stebėtojas rašė, kad kažkuriam skaitytojui antroji pusė pabodo. Turbūt tas skaitytojas pats viską pragyvenęs, ir jam sovietikapažįstama geriau už dabartį. O man buvo be galo įdomu skaityti apie Vilnių, apie tai, kiek anksčiau kino teatrų buvo (kaip man norėtųsi, kad vietoj Zuikienės Benettono ten vis dar būtų man nematytas „Vilnius“!), kur per Nerį keltai plaukiodavo (dabar tai sėkmingai Tapinas pritaiko fantastinėse knygose ir jaunoji karta priskiria išmoningiems fantazijos vaisiams…), ar kur koks bufetas… Ypač, kai autorius, rodos, per gyvenimą dirbęs visus įmanomus darbus ir visko daug matęs. Kartais net sudvejoji, kur dar tiesa, o kur jau prasideda labai reali kūryba. Bet tai tik prideda šarmo – juk tikras gyvenimas visada neįtikinamesnis už fantazijas.

Tik pradėjusi skaityti užsimanydavau datų – kai jau tikroji dokumentika pagaudavo, kad Facebuko karta galėtų susigaudyti, apie kurį amžių kalbam. Paskui, su kiekvienu puslapiu vis labiau pažįstant autorių, lyg ir dingo tas noras, pats be vargo galėjai atspėti bent penkmetį. Retkarčiais kiek erzino stereotipiški juokai apie vyrus ir moteris… O manoji nepakenčiama vidinė filologė kartais užsimanydavo geriau suredaguoto teksto – bet aš ją nutildydavau. Tik taip – kad būtų sklandžiau ar labiau „prie meno“. Ir skyrius kelis norėjosi perdėti – kad knyga gražiau susidėliotų.

Aišku, kaip ir visose eseistinėse knygose, vieni įrašai stipresni, kiti kiek nublanksta. Gal tam ir nublanksta, kad tarp jų sužibėtų kiti. Bet tiek ir tos kritikos. Smagiausia, kai padėjus knygą į šalį žinai, kad ji nesibaigia. Gali atsidaryti Gyvenimo Stebėtojo blogą ir skaitinėti toliau. Nors būtų įdomu, jei Gyvenimo Stebėtojas pabandytų sudėlioti popierinę knygą – nebūtinai iš jau esančių įrašų, ar bent juos papildydamas, sudarydamas išbaigtesnę knygos formą. Potencialas ten tikrai yra ir labai rimtai knygai. Bet ką aš čia daugiažodžiauju – atsisiųskit ir skaitykit.

Įvertinimas: 8+/10. Nes esu griežta ir kaip mokinių nekenčiamos mokytojos dar niekam nedaviau 9…

Rekomendacija: eseistikos mėgėjams, besidomintiems istorija, norintiems prisiminti jaunystę ir Nepriklausomybės kartos atstovams, kad geriau suprastų, kaip viskas pasikeitė. Ir dar humoro mėgėjams – bent kelios gero juoko dozės garantuotos.

Tekstas paimtas iš  http://une.lt/

Balkaniškas upėtakių gaudymas

Vakar buvome Anupriškėse. Mane sekiojo krūva vaikų ir mamos palaimingai ilsėjosi nuo vaikų. Su vaikais blaškėmės po nuotykių parką, bet nerimastingi moteriški klyksmai nuo upėtakių tvenkinio mane sujaudino. Ten buvo palikta ramiai ilsėtis Balkanų moteris su kita mama. Jos pasėdės ramiai  ant suoliuko, paplepės ir gal net nusnūs.

Nors aš ir ne žvejys, bet žinau, kad žuvis privalu  gaudyti susikaupus, tyliai, kantriai akimi ilgas valandas glostant plūdę. Išmaniai stebėti debesis, spjaudyti ant slieko  ir kitaip gudrauti.  Ir tada gal pasiseks, bet nebūtinai.

Jei taip ir jūs galvojate, tai jūs, kolega, visai ne žvejys ir šiaip apsišaukėlis. Balkaniškai upėtakis  gaudomas taip.

Matėme tik proceso vidurį ir pabaigą. Tvenkinio prižiūrėtojai buvo davė  meškerę nemokamai, nes poniai labai reikėjo. BM upėtakio jau nenorėjo, buvo po pietų, bet su parko darbuotojais susitarė pagausianti jiems upėtakius restoranui. Pirmasis klyksmas nuaidėjęs per mišką ir kuris labai patraukė mūsų dėmesį buvo tik nedidelė reakcija į bangelės ar vandens čiuožiko pajudintą plūdę.

Kai mes atėjome jau visi tvenkinio žvejai garsiai mokė BM, kad nerėkti ir tyliai pakviesti tvenkinio darbuotoją su graibštu, kad tas ištrauktų upėtakį.  Jei netyčia užkibs - dadėjo ironiškai...  Visi vyrai žvelgė atlaidžiai, patyliukais į ūsą šypsojosi  -  jau tas triukšmingas kampelis tai tikrai liks be žuvų. Tad tvenkinys natūraliai pasiskirstė taip - vienas galas Balkanai. Kitas – profai.

Visi vaikai irgi išsirikiavo eilute šalia BM upėtakio gaudymui. Ir po poros  minučių vanduo suraibuliavo, išniro  galinga   išlenkta žuvies nugara, visi sukliko, vaikai lakstė, BM rėkė ir plėšė iš vandens meškerę. Upėtakis nutrūko.

-         Ponia, - sakiau gi ramiai  traukite, tik truputį į viršų ir aš atbėgsiu ištraukti žuvį, - aiškino vyr.žvejys.

-         Gerai, gerai, dabar trauksiu ramiai, labai mane ta žuvis išgąsdino.Ji tokia didelė. Ji taip taškėsi...  - nuramino visus BM.

Ir vėl niekas nieko nepagauna, staiga  vėl klyksmas, ir vėl BM traukia žaibu   meškerę, vaikai rėkia  ir upėtakis vėl dingsta po vandeniu.

Visi žvejai vizualiai dar  susivaldo, bet viduje matau net dreba. Klykiančiame kampe upėtakiai kimba kaip velniai. Emocinga moteris  juos švaisto. Kažkokia nesąmonė, o ne žvejyba. Bet visi lyg susitarę jau pradėjo slinkti link  klykiančio neprofesionalių moterų ir vaikų kampo. Nedrąsiai nes gėda. Bet velniai žino, gal ji turi laimingą ranką...

-         Ponia, jūs be garso man signalizuokite. Aš jau jus stebėsiu ir tikrai spėsiu atbėgti. Ramiai, ponia, . – dar priminė vyr.žvejys.

Nepraėjo nė dvi minutės. Ir vėl BM užkibo. Visas tvenkinys rodė įvairius raminančius signalus rankomis ir akimis, nes visi jau sekė akimis tik BM plūdę. Masinis raminančių signalų siuntimas  ir greitas vyr.žvejo bėgimas sustabdė  šį kartą klyksmus ir upėtakį pavyko galų gale ramiai išgriebti.

Kai mes išdidžiai pavargę nuo emocingos žvejybos palikome tvenkinį vos nuėjus šimtą metrų jau mūsų kampas buvo  užimtas . Ten smaksojo visi gausiai patarimus dalinę  profesionalūs žvejai ir tylomis gaudė. Bet nekibo. Mano galva tame tvenkinyje klykti reikia, vyrai...

Na bet vistiek lenkai yra mandagūs

Dabar iš naujo šiomis dienomis labai smarkiai pažindinomės su lenkais. Tai aš taip pat  pasipasakosiu. Visų pirma pavienis neorganizuotas lenkas yra baisiai mandagus. Be jokios ironijos. Net goriliškas Hitlerio būstinės apsauginis kalbėjo meiliai it šešių vaikų madona.

Mažė, nepratusi  prie tokio iš tolo reiškiamo mandagumo, lipo pasinaudodama naiviu lenkų mandagumu  kiekvieno viešbutėlio portje ant galvos. Vertė juos rodyti filmukus ar piešti kartu su ja. Anie mandagiai kankinosi. Gdanske vienam restorane net radome keturis kelnerius žaidžiančius su ja slėpynių. Mes, tėvai, tyliai  kikenome ir ilsėjomės.

Torūnėje  tokio nevykusio viešbutuko Zlata Rybka portje irgi atsidavė mažės priežiūrai visa širdimi. Kartu su ja žiūrėjo apsikabinę multikus. Tačiau šypsodamasis daugiau nieko ir nedarė. Iš šiukliadėžių lipo kalnai šiukšlių,  krūvos neplautų  indų virtuvėje kabojo kilimandžarais, nes portje buvo užsiėmęs. su maže arba  be jos žiūrėjo per kompą filmukus. Bet buvo labai mandagus, bet kokiai svečių minčiai pritardavo  maloniai. Štai mes žemėlapyje radome labai didelį atvirą baseiną  kurorte netoli  Torūnės.  -  Ciechocinieke. O jo gyventojus bandyčiau pavadinti ciechociniekiečiais. Jei kam pavyktų ištarti nesukliuvus... Pasitikslinome pas mūsų mandagųjį portje  ar ten galima maudytis, tak, tak, očyvisčie, dar krūva lenkiškų žodžių. Supratome – jis pats ten maudėsi.

Kurorte C. (idant skaitytojas jau nebelaužytų savo regėjimo ir kalbos padargų) radome keisčiausią matytą Lenkijoje įrenginį – tienžnią. Tai kilometro ilgio medinis aukštas statinys, kuris prisotintas  druskos generuoja tokioje beveik uždaroje erdvėje labai gydantį orą ir visi lenkai ten labai gydosi. Net  Lenkijos prezidento rezidencija ten stovi.

O pagal žemėlapį viduje tos tenžnių apribotos teritorijos yra nuo vokiečių laikų likęs milžiniškas gydomasis sūraus vandens baseinas.

Mes, kaip seni ir nagli turistai, privažiavome kur negalima važiuoti, ten sėdėjo tvarką prižiūrinti  liūdna lenkė ir pasibaisėjusi žiūrėjo kaip mes teršiame gydomąjį tenžnių orą su savo opeliu. Jos ir paklausiau – kaip nusigauti iki baseino.

-         Pone,  - atsakė liūdna lenkė,-  jau devynis metus nėra to baseino. O gal ir visus dešimt...

Kaip mes užsipuolėme savo mandagųjį lenką, ką jis nežinojo, kad ten seniai baseino nebėra. Mes 30 km grūdomės velniai žino ko. Kompo filmukų nukvakintas mandagusis  lenkas tik mandagiai nusišypsojo ir atsakė, kad mat kaip, o jis ten kažkada maudėsi  su tėvais, kai buvo mažas, toks  kaip mūsų vaikas...

Bet miestas C. vėl svajoja atstatyti tą vokiečių kažkada pastatytą didžiausią Europoje sūraus vandens baseiną, net politikai rinkiminiuose  plakatuose  ant tvorų  buvo  iškabinę miestelėnams tokį pažadą. Patys matėme. Su tuo baseinu miestas C. vėl suklestėtų.

 Na bet vistiek lenkai yra mandagūs. Gal dabar ko ir neturi, bet juk turės.

Vidinė recenzija – 2

Šiandien Mokytojų namų kiemelyje koncertuoja labai tinkama seniems rokeriams grupė Garbanotas Bosistas. Šios grupės vyrukų sąmonę kiaurai persmelkusi tokia gal kam dar žinoma roko grupė Led Zeppelin, bet jie daro ir savo puikius gabalus  -  todėl juos labai malonu klausyti.

Man tai jų šiandieninis koncertas dar kartą įrodo, kad savo memuarus parašiau tiksliai ir kupinus gyvenimo tiesos. Antrasis pagal minėjimo dažnį po Balkanų moters knygos personažas Dalius perskaitė ir patvirtino, kad viskas tikslu, linksma, nesumeluota ir be didesnių pretenzijų kažką išpūstą įrodinėti.

O teigiamos vidinės recenzijos  įrodymas – nemokami pakvietimai į Garbanoto Bosisto koncertą, nes jis dviejų grupės narių - frontmeno   ir bosisto - tėvas... 

Baimės diena

Baimės diena prasidėjo po darbo, vakare. Iš pradžių mamos  katukas. Katukas tai nakties košmaro vertas  katinų rūšies nukrypimas nuo normos  - Kornvalio reksas. Todėl nevykęs, bailus  ir serga. Kornvalio reksai net ūsų neturi kaip kiti laisvą ir malonų gatvės bomžo gyvenimą gyvenantys Kalvarijų katinai.

Bet katuko akys didelės. Ir baimės kiekis katuke labai gerai matosi akių padidėjime  - jos išsiplečia per visą siaurą katino snukį.

Taigi veterinarinėje klinikoje katukas išplėtė per visą snukį akis vos įneštas krepšelyje. Visi gyvūnai ten pajausdavo praėję dvigubas duris – štai , čia mus kankins ir galbūt net žudys. Nereikėjo šikti kur papuola – dabar šeimininkas mumis atsikratys.

Visi gyvūnai vetklinikoje gelbėjosi kaip išmano. Mažas katinukas iš narvelio tai gaudė letenėle šeimininko ranką. Galvojo pagaus  ir laikysis. Šeimininkas didelis, jo nenuneš pas sadistus veterinarus.  Didelis seteris tik įėjęs ir užuodęs baimės kvapą visu kūnu prisiglaudė prie išėjimo durų  ir pergabenti jį buvo įmanoma tik tempimo per grindis būdu. Keli katinai kniaukė pasigailėjimo. Baimė kabojo sunkiu kirviu vetklinikos  ore.

Tas baimės kvapas   matyt užkrito  ir ant manęs. Po vetklinikos išvažiavau pasivažinėti dviračiu. Mano dviratis labai geras, bet senas išoriškai.  Nelabai reikalingos detalės savaiminiu būdu yra išnykę nuo jo dėl nenumaldomos laiko tėkmės. Rūpinuosi tik svarbiomis detalėmis  - grandine, padangomis. O šiaip jis vagims ir nerūpi, labai nunešiotas, purvinas ir t.t.

Taigi mano dviratis neturi ir skambučio. Tiesiog kartą dingo ir nutariau vartoti visai gerą civilizacijos seniai išrastą žmonių bendravimo formą  - kalbą. Bet tai jūs būtumėte matę kaip šokinėjo iš baimės moterys tą baimės dieną kai tyliai ir mandagiai privažiuodavau ir sakydavau tą savo atsargiai ir išmaniai atrinktą žodį, trumpai informuojantį, moterie, traukis iš dviračių tako, atvažiuoja didelis žmogus dideliu greičiu, gali ir nutrenkti.

Taip išmaniai parinkau žodį, sakyčiau, netgi žaismingai, be jokių barbarizmų ir slavizmų. Jokio panašumo į grubumą ar keiksmą. Gal net su humoro elementu  tas žodis. Bet jos pašoka ir purtosi lyg pasirodė iš miško vaikinas su ploščiumi ir praskleidžia ploščių rodydamas nepridengtas savo grožybes tiesiai  joms į akis .

Aš prilėkęs prie moteriškių nugaros šiek tiek dūsdamas  tik pasakau:

-         Kū – kū !!!

Kai kurios  išgirdę kū-kū ir už širdies griebiasi. Kodėl? 

Žodžių išaiškinimo biuras ‘Kreivagalvis’ – 2

Prokuroras – skylė pro kur eina oras

Šašlykas -  šašas likęs po kosmetinių procedūrų

Kotletas – vyras labai lėtu kotu (N-18)

Befstrogenas – griežto jaučio genas

Romšteksas – buvęs grupės Rammstein narys

Garibaldis – baldų padegėjas, piromanas

Troleibusas – visus erzinantis autobusas

Gangrena – arena prie Gango

Maskaradas – džiugi kaukė

Lendlizas – vaikinas atkakliai lendantis prie Lizos

Marškinius pirkau

Tai vėl aš apie tą patį, jau jumi ir atsibosiu gal vieną kartą. Lyčių skirtingi gebėjimai.

Prakeiktas visada tuščias skrandis (taip jam tik atrodo) mane padarė visiškai dideliu, nepabijokime to žodžio – storu. Sportuoti nebesportuoju, net netreniruoju. Karšta, tai tingiu išjudėti iš vėsių namų.

Tad savaime suprantama vieną dieną neberadau namie normalaus dydžio marškinių. Balkanų moteris  su maže ilsino  mane nuo jų sanatorijoje. Aš faktiškai paliktas vienas akis į akį  su buitimi ir išgyventi man reikia pačiam. Maisto iš dviejų sodų pakanka. Šilauogės, agurkai ir pomidorai mėtosi visur namie.

Susinervinau, kad švarių marškinių nėra ir nuėjau pirkti, juolab akcijos, procentai. Ryžtingai nutariau pirkti pats. Kam man ta BM. Vyras esu, sugebėsiu. Tik paskambinau vyresnei kur geriau pirkti vyriškus marškinius.

Į parduotuvę Reserved (niekinga vyresnės dukros rekomendacija) įžengiau laukdamas klastos. Bijojau, kad iškart prišoks labai gudri pardavėja ir mane terorizuos prisipirkti ko man nereikia. Žinome mes tuos marketingo triukus.

Pakampėmis sėlindamas susiorientavau kur yra vyrų kampas, nes ten blaškėsi du visiški gėjai iš rusakalbių šalių. Jie ir pagriebė, ačiū Dievui,  visą pardavėjų dėmesį.

Tyliai susiradau kampe, kur nebuvo visas madas žinančių  gėjų, marškinius, kurie man pasirodė tinkani, XXL dydžio. Kvadratukais ir saikingai spalvinti. Vasariški. Akcija.

Klastinga pardavėja pasiūlė pasimatuoti. Aš išdidžiai nusijuokiau, tai gi čia pats didžiausias dydis jūsų parduotuvėje. Negi man netiks.

Namie vėl prisiminiau tas pardavėjos ironiškas akis,  negera nuojauta užvaldė mane ir pasimatavau tuos XXL. Sagos nesuėjo ant apatinės marškinių dalies. Pečiai tiko. Bet gal keistai atrodysiu tik su dviem viršutinėm užsegtom sagom. Lyg kažką viliočiau savo prakaituoto pilvo išlankomis.

Prakeikta lieso jaunimo mada. Prakeikti lenkų dizaineriai  iš Reserved. Jų įsivaizduojamos pirkėjų  figūros kaip pasaulio plaukimo čempionų.

Parvažiavau  atgal į parduotuvę. Atgavau pinigus. Ir kitoje parduotuvėje su tokiom pat akcijomis ir nuolaidomis radau XXXL dydį. Jeee, tokio  dydžio egzistavimo net  neįtariau, bet tokie dideli  marškiniai, kad net ant manęs plevėsavo laisvai lyg burės mariose.Ir XXXL kaina ta pati kaip XXL.

BM informavau vyriškai, sausai. Nusipirkau pats marškinius. Ji kiek ironiškai peržvelgė, bet pasakė kaip pats tai dar nieko. Kiek laiko pirkai? Paklausė.

Vietoj realiai sugaištų 2 valandų pasakiau 15 minučių. Neleisime joms  triumfuoti. BM labai nustebo: ir beveik geri ir pigūs, keista, ir pats nusipirkai...

Žodžių išaiškinimo biuras “Kreivagalvis”

Tėvynė – padavėja paduodanti vyną

Poliucija – pusė Liucijos

Erekcija  - akcija verta tik vienos erės (toks mažas skandinavų pinigėlis)

Ivanas – iVanas, išmanus krovinis autobusiukas

Kunilingas – kroatų pinigo kunos kurso svyravimas

Matriarchatas – keikimasis gryčios gale

Sodomija – daininkė Mia dainuoja sode

Anatomija – į natas nepataikanti dainininkė Mia

Pederastas – pėdos dydžio rąstas

Stomatologas – viską mėgstantis su tomatais žmogus

Bronchitas – Broniaus atlikta populiari daina

Judėjus – Jus išjudinantis didžėjus

Samurajus – pats sau mūrininkas

Nindzia – Ninos dziedas (Dzūkija)

Kalkuliatorius – lėtėjantis Kalkutos gyventojas

Savanoris – savanos orų Šulija

Apie berniukų auklėjimą – neglamūrinės mintys

Kelios mano mintys ko reikia berniukui ir  ko nereikia.

1. Jei nori, kad tavo vaikas mokėtų pasakyti eik nachui narkodileriui  ar prostitutei, tai pradžiai jis turi būti matęs bent jau ir narkodilerį, ir prostitutę. Ir mokėti žodį nachui. Nes anie kitokių nesupranta.

Nematęs neatskirs draugo nuo narkodilerio, ar prostitutės nuo šiaip linksmos merginos.

2. Niekur nepaslėpsi favelų Rio de Žaneire ar lūšnų Vilniuje prie Kalvarijų  turgaus. Jos ten tiesiog yra. Jei važiuosi Kalvarijų  gatve, kad ir su naujausia BMW, lūšnos  visgi ten bus visada.

3. Vyriška bendrija (sporto klubas, motociklininkų kolona, fanų grupuotė, skautų tuntas – tik nepainioti vyriškų bendrijų su gėjų tinklais) yra būtinas kiekvieno berniuko iniciacijos į suaugusių vyrų pasaulį atributas. Kario, gynėjo, lyderio, vadovo rolė išmokstama tik vyrų bendrijoje. Tokias bendrijas jungiantis elementas kartais iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti primityvokas, tačiau visų vyrų bendrijų svarbiausia, civilizacinė reikšmė yra vyrus sujungti bendram reikalui/tikslui.

Nebuvęs vyriškoje bendrijoje (bet kokioje) berniukas bus tik civilizacijos puta, niekam tikęs glamūrinio –žurnalinio paviršėlis ir inkščianti visų auka, kai tik paliks tėvų namus.

4. Palyginęs save su bendrijos vyrais jaunuolis susivoks ko jam labiausia trūksta. Palyginęs jis tobulins ką reikia tobulinti (tuo metu ir labai reikalingas tėvo patarimas). Taip taps patraukliu vyrų ir moterų santykiuose. Tai atitinkamai augs be psichologinių problemų  ir visokių lytinių nukrypimų.

5. Sveikatą ir savimonę ugdo sportas. Sportuoti skatina ne patys geriausi visuomenės pavyzdžiai. Ir kai kurie geri sportininkai nebūtinai genijai.  Bet gebėjimas greitai orientuotis aplinkoje, sprendimo greitis,  jėga mirtinai reikalingi visiems vyrams. Leiskite pajusti tų sugebėjimų atradimo  džiaugsmą jau mažam berniukui.

6. Nevalyvo bomžo ar prasigėrusio alkašo pavyzdys įkvėps jūsų vaiką siekti geresnio gyvenimo. Nematęs bomžo ar alkašo – nežinos kur yra dugnas. Neturės atspirties taško. Tad eikite ir parodykite dugną. To reikia  būsimoms stiprioms jūsų vaiko kojoms.  

Į stambią formą

Suėmė mane nervai. Skaitytojų knygos nėra, recenzijų taip pat (tik Žilinsko, kad pirma pusė gerai, o antroje pusėje  atsibodo). Atsirado nenumaldomas noras ką nors didelio ir  stambaus parašyti ir kad už pinigus. Ir ant blizgančio popieriaus. Štai sugalvojau tokį savivokos, savipagalbos  ir savišvietos vadovėlį vyrams.

“Didingasis gyvenimo planas. Kaip išgyventi vyrui  nemaskulistinės  šiuolaikinės visuomenės sąlygomis.”

Būtų vadovėlis su realiomis pamokančiomis istorijomis iš gyvenimo.

Patarimai kaip rinktis moteriškę, kaip tvarkytis namuose su mažiausiomis energijos sąnaudomis, kokiomis mašinomis važinėti bei  ką valgyti, kai nėra mamos ar žmonos. Dar patarčiau kaip išsisukti nuo bet kokio darbo bei kaip laimingai gyventi.

Ar pirktute?