Šio šeštadienio Baltijos Taurės varžybos tarp "Geležinio Vilko" (Vilnius, Lietuva) ir Marjamaa "Vikat" (Estija) bus žaidžiamos 18 val. Edukologjos Universiteto stadione Žvėryne (Vytauto ir Kraševskio gatvių kampas).
Ne Vingio parke. Konkurentų intrigos...
2013 m. rugpjūčio 30 d., penktadienis
Regbis bus kitame stadione
Kova dėl sielų
Kova dėl sielų
sovietų laikais vykdavo pakankamai
subtiliai. Niekas gvoltu nešaukė būk saugumiečiu arba būk disidentu. Mokinius
ir viena, ir kita pusė veikdavo subtiliai. Keli pavyzdžiai.
Pamenu saugumo (KGB)
pulkininko – lietuvio paskaitėlę aktų
salėje kelioms klasėms. Faktiškai žaidėme įdomų žaidimą – sugauk špioną. Pamenu
vieną užduotėlę. Pažangus Amerikos
lietuvis labai prašo leisti jam iš tėviškės atsivežti žemės saują. Net ir
pažangiems amerikonams buvo neleidžiama bet kur slampinėti Tarybų Lietuvoje. Leisti ar neleisti? Klausia mūsų
saugumietis.
Na mes rėkiame,
joks šnipas, senas žmogus, reikia leisti jam saujelę gimtosios žemės. Juk ir
laikraštis toks net yra – “Gimtoji žemė”.
Pulkininkas
gražiai nusišypsojo ir atsakė. Vot jūs ir neteisūs, mokiniai. Žemę jis pasirodo
deda į specialų konteinerį tyrimams. Už kelių kilometrų nuo amerikono
tėviškės - slaptas objektas. Žemės
sudėties tyrimai patvirtintų arba
paneigtų CŽV spėjimus apie objektą.
Įdomus tas
saugumiečio darbas, ar ne? Pulkininkas mielai pasilieka po paskaitėlės su mokiniais užduodančiais papildomus klausimus.
Kita pusė.
Vytautas Petkevičius turėjo rašytojo
gabumų. Bet buvo tikras idėjinis saugumietis. Rašė įdomiai. Štai kartą jo “Apie
duoną, meilę ir šautuvą” pakliuvo man į
rankas ir lietuvių kalbos mokytoja pasiūlė parašyti apie įdomias knygas. Aš pasakiau rašysiu apie šią Petkevičiaus
knygą. Su tais saugumiečiais rašytojais Lietuvoje tai net buvo juokinga. Štai
Alfonsas Bieliauskas net parašė “Kauno romaną”, kuris išvis buvo parašytas pasąmonės
srauto technika. Čystas lietuvių modernistas Džoisas - saugumietis.
Mokytoja, šiaip
labai baili ir tyli kaip žemės grumstas, pasilikusi vieną po pamokos netikėtai
ugningai paprašė nedaryk šito. Tu nieko
nežinai apie tą laiką. Pirmą kartą pajaučiau, kad ir ši pilka pelytė turi paslaptį. Petkevičiaus nepopuliarinau.
Juokingiausia
švelni kova dėl sielų vyko abiturientų klasėje. Mes buvome labai sustiprinto
mokymo klasė. Tai mūsų daug kas norėjo. Buvo paskelbta, kad vyks agitacija
stoti į Patriso Lumumbos universitetą Maskvoje. Yra tame mokslo židinyje
skirtos kelios vietos ir Lietuvai. Ten
kur daug negrų, arabų ir kitų revoliucingų tautų Maskvoje ruošėsi aktyviai
socializmo statybai visame pasaulyje. Dažniau su kalašnikovais rankose.
Oficialiai vyko kelių susiraukusių nuobodžių viršininkų
agitacija, o tylomis beveik kiekvienas mokytojas (net fizinio lavinimo)
pasišaukdavo klasės lyderius ir pašnibždėdavo tik nebūkit durni ar visai tiesiai
- atsargiai, pakliūsit į saugumo tinklus. Ir kitiems pasakykit.
Ir visi mokytojai sakė: labai gerai Lietuvoje mokytis..
Lumumbiečiais
taip niekas ir netapo. Klasiokai liko Lietuvoje.
Vienas tik nėvykėlis dabar optinės fizikos profesorius Bordo universitete.
Štai jūs
pabandykite įsivaizduoti koks iš žmogaus gyvenusio 20 metų anglimis kūrenamame pusrūsyje
Kalvarijų gatvėje prancūzas?
2013 m. rugpjūčio 28 d., trečiadienis
Kultūra prie turgaus – 2
Dar prisiminiau.
Kieme prie turgaus sklisdavo keisčiausio miesto folkloro dalykėliai.
Štai labai
populiarus buvo žodinis pasakojimais su siaubo bei trilerio elementais apie
Juodąją Ranką. Juodoji Ranka jau buvo tada išversta ir į lietuvių kalbą. Bet
spėju pasakojimas Juodoji Ranka buvo universalus, gal visame pasaulyje
žinomas miesto folkloras.
Pamenu dvi
dainuškas, kurioms nepakako lietuviško intelekto pajėgų ir jos sklido
kiemuose tik rusiškai.
Pirma:
Цыпленок жаренный
цыпленок варенный
Цыпленок тоже
хочет жить
Его арестовали
велели паспорт показать
....
Tai šita viščiuko
dainelė pasirodo keliavo po SSSRiją nuo pat pilietinio karo laikų ir užduosiu
labai lengvą klausimą: kurio miesto talentingieji autoriai ją sukūrė?
Choru atsakote teisingai, šaunuoliai jūs
mano, – iš Odesos žydų. Ponas Jadovas
sukūrė šį miesto folklorą, ponas Jadovas iš Odesos. Aha, mane irgi visą gyvenimą tebekankina teisėtas nustebimas kaip milžiniškos 200 milijonų žmonių
turinčios imperijos visas humoras laikėsi tik ant vieno miesto vienos tautybės žmonių pečių. Bet tokie faktai.
Dar viena
dainuška, labai nepadori, bet ji ko gero – retenybė - galėjo pasklisti ne iš Odesos, o spėju iš Baku. Šiek tiek
švietė jaunimą apie netradicinius seksualinius santykius.
Армянинский луна
выходил из небес
Молодой Ованес на
балкон выходил
На балкон выходил
и в конюшню глядел
А в конюшне ишак
толстой жопой вертел
.....
Ir paskutiniai,
kurie dar liko galvoje, tai standartiniai ketureiliai arba čiastuškos apie pionierius,
granatas ir gestapą. Šituos tikrai visi
žino ir šiais laikais. Pacituosiu retesnius beveik nežinomus variantus
antireligine tematika. Aiškiai iš bezbožnikų komitetų paplatinti, todėl ne tokie talentingi kaip odesietiški.
А у нашего попа
У попа Василия
На lialia идет игра
СССР – Бразилия
Nesmerkite labai
manęs. Tiesiog tai iliustruoja kokioje originalioje aplinkoje teko man augti.
Ir galite nusistebėti – kažkas dar iš tokio išėjo. Na beveik.
Taigi. Miesto
folkloras mūsų gatvėje buvo beveik išimtinai rusiškas. Anekdotai 80 proc irgi buvo pasakojami rusiškai.
Keiksmai – 100 proc.
Nebuvome net maži mylintys Rusiją ir sovietus, su
rusiukais lupdavomės, tėvai ir kai kurie geresni mokytojai sustabdydavo mus ir
perspėdavo puse lūpų jei labai kvailai
palinkdavome oficiozo pusėn. Bet buvo kaip buvo.
2013 m. rugpjūčio 27 d., antradienis
Kultūrinis gyvenimas prie turgaus
Rašiau ta tema. Bet vėl keli nauji štrichai.
Prie Kalvarijų
turgaus riaumodavo naktimis liūtai. Afrika taip ateidavo pas mus, mažus vilniečius. Mėnesienos naktį staiga
pasigirsdavo galingas liūto riaumojimas. Ir mes jau pabudinti naktyje blizgančiomis akimis žinodavome be skelbimų: zooparkas atvažiavo. Apart liūto visada būdavo dar ir meška, kuri
šizofreniškai kinkuodavo siaurame narve – vagonėlyje už grotų ir ten buvo
negailestingai apmėtoma saldainiais
tarybinių žiūrovų. Už šokį. Narvai maži, kelioniniai, bet lapėms kokioms ar
beždžionėms visai tiko. Bet be liūto ir meškos didingo pasirodymo buvo
neįmanoma egzistuoti kilnojamam zooparkui, tad ir tuos vargšus administracija
būdavo priversta vežiotis ankštuose narvuose. Kitaip bilietų pardavimo planas blinkt ant šono ir фиг вам premija.
Dar mums
pasikultūrinti atveždavo atrakcioną “Mirties
statinė”. Jis kažkaip humaniškiau vadinosi, juk pas mus ne kapitalizmas. Gal
taip - lenktynės vertikalia siena? Bet idėja tokia: poaukštis medinis
cilindras, jo viršuje susirenka keliasdešimt apibilietuotų žiūrovų. Ir motociklininkas suka ratus kol
išcentrinės jėgos veikiamas geba važiuoti lygiagrečiai žemei. Reginys aniems
laikams efektingas, sujaudindavo net grubias Dzeržinkės chuliganų sielas.
Vienintelė
Romanovų imperatoriškosios šeimos palikuonė, kuri liko gyva Sovietų Sąjungoje
(tiksliau nepakartojamame Taškente) irgi važinėjo Maskvoje tokiame atrakcione.
Buvo matyt palikta gyva dėl juoko ir jai jau nebebuvo baisu niekas. Kartą
Vilniuje mačiau moterį ant motociklo šiame atrakcione, gal tai buvo ta
pati Romanovų namų kunigaikštytė...
Į teatrus buvo
sunku gauti bilietus. Tik lengvai į rusų dramos teatrą. Tai mano vienas klasiokas, vėliau vienas pirmųjų Vilniaus
milijonierių ir dar vėliau jau stabili mėnesienos ir kitų psichinių siaubų auka, eidavo tik į rusų teatrą, kuris buvo Jogailos gatvėje ten kur dabar biurų
kamšalynė. Išgerdavo stiklą vyno ir apžiūrinėdavo aktores sėdėdamas
pirmose eilėse. Rusdramyje buvo lengvi vaidinimai ir aktorės dažnai taip pat lengvai
apsirengdavo. Dar ir Šapranauskas rusdramyje
vaidino. Bet kas jį anuomet vargšą žinojo.....
Savaime
suprantama kultūrą skleidė kinoteatrai su švelniai šiugždančiu išgliaudytų
semkių kilimu po seanso. Žmonės rėkdavo tik kai filma nutrukdavo. Kino
mechanikai privalėjo keisti filmo rites kas dvidešimt minučių idant filmo rodymas
nenutrūktų ir tos 20 minučių buvo toks nesėkmingas laiko tarpas, kad kinomechanikai atitrūkdavo visokiais
negerais užsiėmimais nuo darbo ir tada žiūrovai rėkdavo:
-
Sapožniki,
davaj kino.
Ir šitas folkloras buvo labai
tikslus, nes sovietų laikais būtent batų gamybos meistrams sunkiausiai sekėsi pasiekti bent kažkokią užuominą į
kokybę.
O Žalgirio stadione rėkdavo
-
Teisėją į muilą.
Tai matyt buvo švelni aliuzija į fašistų muilo gamybos fabrikėlius iš
žmogienos. Būtent futbolo stadione ir galėdavai išgirsti geriausius miesto folkloro perlus, be jokių tautosakos
rinkimo ekspedicijų. Gaila neužsirašiau, pražuvo tas įvairiakalbis
Vilniaus stadionų folkloras, bet pamenu
kai jaunas tik sukiodavausi aplink ir išsišiepęs klausydavau raiškių tekstų....
Panašaus folkloro tik jau su dramatiniais intarpais išgirsdavau bendrabutyje priešais namus.
Naktimis pasigirsdavo ilgi serialai su ašaromis ir prakeiksmais,
dūžtančio stiklo garsais ir voronokų durų kaukšėjimais.
Ta gal tiek apie kultūrinę aplinką prie Dzeržinkės turgaus. Ta jaunų dienų kultūra įsidiegė į mane ir dabar matote patys - galingai
įtakoja mane iki šiol...
2013 m. rugpjūčio 26 d., pirmadienis
Estai ir regbis? Ar tai įmanoma?
Estai ir regbis? Ar tai įmanoma?
Ar gali estas greitai bėgti?
Ar ne per sunku estui greitai bėgant dar ir greitai galvoti?
Į visus šiuos neramius darbo žmonių klausimus bus atsakyta šį šeštadienį Vilniuje, Vingio parko regbio stadione, 18 val.
Rankos mano juodos
Jau pilni namai,
rūsiai keisčiausiais receptais apdirbtų sodų produktų. Vėl visą žiemą mane
vaikys po rūsius atnešk šio, atnešk to. Sekmadienį štai gaminome graikišką slyvų padažą mėsai visai
žiemai. Neradome parduotuvėse kinzos, tai bus kiek ne taip tiksliai kaip
reikalavo mažės krikštamotė iš Atėnų, mėta iš sodo bandys pakeisti kinzą.
Rankos mano juodos nuo slyvų pjaustymo, slyvų sultys per vieną sekmadienį
pasirodo rankas nudažo kardinaliai kaip kokia chna. Ir aš dabar lyg indė mergina
pasipuošusi rankas pirmai povestuvinei nakčiai...visiškai egzotinis gyvenimas.
Griežčiai, juozažolės, arbūzai, šilauogės.
Obuolių sulčių
spaudimui užsirašiau lyg priėmimui pas stomatologą, labai labai iš anksto.
Rugsėjo antrai 16 val..
Visas paskendęs
ūkiniuose reikaluose ir soduose. Arbūzų
likimas jaudina labiau negu Filipinų gyventojų. Kokie niekšai, mamos sode
niekingai alkani bomžai nurovė agurkus ir pomidorus, tų tai negaila, užtenka
ir bomžams, ir geriems žmonės, nors va vienam geram žmogui - regbio klubo sponsoriui - daviau po kibirioką agurkų ir pomidorų, tai
kibiriokų negražina... ak, nurovė bomžai daugel arbūzų, nesuprato kas per
agrukai keisti ir juos nuplėšę žalius
dar sugadino visą perspektyvų arbūzų derlių.
Vynuogės irgi
gražiai šiemet išaugo. Mažos ir
visai kitokio saldumo nei parduotuvėje. Ir vynuogių sodinių negali daug suvalgyti. Sodinių kitoks nematytai aitrus skonis. Kerpa liežuvį. Bet
saldumas labai tikras.
Arba griežčiai,
džiugiai pasėjome, jie džiugiai išaugo, o ką su jais dabar daryti? Ta amžina lietuvių
sodininkų problema kaip su cukinijomis,
visi jas dalina visiems. Balkanų
moteris liepia man suvalgyti griežčius ir cukinijas. O aš jau nebenoriu jokių
daržovių. Naktimis sapnuoju nesveikus blynus su nesveikai pakepinta šonine...
Dar paukščiai
išlesė saulėgrąžas. Yra planas mirkyti gervuoges džine žiemai, darysim svaraininę.
Svaraininės darymas man šventa šventė. Po jos baigiasi sodo darbai.
Tokia puiki fenologinė kalendoriaus žyma.
Bet šita sodiškų minčių kakofonija - ir koks artimas žodžių
sąskambis: sodas ir sadizmas – baigsis
gal rudenį, tai yra viliuosi jau
tuoj tuoj baigsis ir vėl galėsiu užsiimti intelektualia veikla,
protmūšiais ir gal nėt VK honorarai ryšium su Lietuvos BVP eiliniu šuoliu bus kitokie. Kaip prieš krizę. Žmoniški. Kokios inteligentiškos viltys...
Ir rankos mano juodos taps vėl baltomis it seno inteligento. Ech...
2013 m. rugpjūčio 23 d., penktadienis
“Havana club”
Vakarų pusrutulio
romą mes ragaudavom net ir anais sovietiniais
laikais. Ne viskas buvo taip liūdna. Pamenu kelis metus pilnos
parduotuvės kubietiško romo “Havana
club”.
Kiti gėrimai
sovietų šalyje buvo ne tokie romantiški. Nors gražių pavadinimų noro sugalvot
netrūko ir sovietinės alkoholio pramonės
veikėjams. Antai pamenu tokį romantišką pigaus vyno pavadinimą kaip
“Gintaro krantas”. Bet būdavo jei atmintis neapgauna tik kaimo parduotuvėse. .
Net studentai nepirkdavo “Gintaro kranto”, tiek jo rūgštingumas buvo baisus.
Tik tikras ir beviltiškas alkoholikas galėjo rizikuoti piltis į skrandį tokį
raugalą kaip Gintaro krantas. Bet pavadinimas gražus ir kaina iki rublio...
Kita
nepamirštamas vynas buvo Obuolių natūralus po 2,12. Jau labiau subalansuotas skrandžiams, gal kiek
perdaug saldokas šiuolaikinėm akimis žiūrint. Ką tik Elektrėnų kažkurioje parduotuvėje net mačiau šiuolaikinį
obuolių natūralų. Bijodamas nusivilti
kadaise audringos jaunystės gėrimu – nepirkau. Bet gal ..kada... susidepresavęs..vėl
pabandysiu. Nors, vynas kaip moterys, antrą kartą jau niekada nepatirsi tokio
universalaus pažinimo džiaugsmo, tik nebent kiek vėsesnį atpažinimo kartėlį.
Iš kitų vynų
paminėtini portveinai trys septynkės, vynas Izabella ir suprantama Agdam. Agdam
tai šiais laikais jau išnykęs miestas Azerbaidžane, ten ir buvo trūčyjami visos
Sąjungos gyventojai su tuo siaubu. Kiekvienas miestas gauna tą likimą kurio
nusipelno. Gavelio Vilnius pavyzdžiui
gavo Vamzdį bei miesto šventę iš
Simonko rankų. O Agdamas buvo
sugriautas per armenų azerų karus. Pelnytai. Nes vynas juk buvo išties siaubingas rašalas.
Paaiškinu nežinantiems, rašalas - tai prastų skoninių
sąvybių dirbtinai padidintos alkoholio
koncentracijos sovietų ekonomikos stebuklingas vynas. Išmokėta alga rabotiagoms
greit grįždavo į valstybės kišenę. Pigiai ir piktai.
Kiek aukštesnis
sluoksnis gerdavo geresnį vyną. Pamenu kažkokį vengrišką, lyg Gymza, pintuose
buteliuose. Vengriški, bulgariški jaučio kraujai.. Spec. atvejams - net markiniai Krymo vynai.
Konjakas Pliska –
bulgariškas. Iš pasąmonės rūkų išnyra ir jugoslaviškas armanjakas gražiuose
apvaliuose buteliuose. Armėniškas konjakas buvo griežtai klasifikuojamas pagal
žvaigždučių skaičių. Ir geri gėrikai skirdavo. Banionis savo memuaruose rašė,
kad kartą bandė apgauti Miltinį
pildamas dvi žvaigždutes į trijų žvaigždučių butelį, bet režisierius gurmanas
jį demaskavo sulyg pirmu gurkšniu.
Universaliausias
ir aiškiausias gėrimas savo skoninėmis
bei svaiginimo savybėmis buvo savaime suprantama degtinė. “Ekstra” po
3,62.
Vienas esminis
dalykas skiria mūsų laikų girtavimus
nuo tarybinių. Visi tada baisiai vemdavo. Vėmimas buvo beveik neatskiriama
gėrimo kultūros dalis. Sovietų valdžia tokiu drastišku būdu ribojo alkoholio
vartojimą. Dėjo kur galėjo vimdančius preparatus į alkoholinę produkciją.
Tai pirma dalis.
Provokatyvioji. Tuoj visi diedai
nurodys kur aš neteisus bei papils savo atsiminimus iš sovietų ir mes
tada galėsime parašyti jau II dalį su tikslia faktine medžiaga.
2013 m. rugpjūčio 22 d., ketvirtadienis
40 kaštonų žalių
Mažė sode klauso
Nijolės Ščiukaitės atliekamos dainos “40 kaštonų žalių”. Dainuoja kartu.
Kartais paklausia :
-
Jūsų daina?
Man iškart gėda. Ne, sakau, kaip ir nemūsų, tik taip susiklostė. Aš
pavyzdžiui jaunystėje klausiau Genesis ir Pink Floyd. Na kartais ABBA. Labiausiai kaltas Vytaras Radzevičius, toks
žurnalistas ir keliautojas. Bet kartais ir protmūšių vedėjas.
Protmūšiuose pas jį dažnai reikia spėti kokios senovinės lietuviškos estradinės dainos autorių ar dainininką.
Ir tai visiems dalyviams (ypač jaunesniems) beviltiški klausimai. Ir kai jausdavome,
kad nei vienas iš komandos neturi žalio supratimo apie tai – rašydavome
Ščiukaitė. Nes įdomi pavardė ir šiaip ant durniaus.
I r štai kartą Vytaras uždavė vieną po kitos senesnes lietuviškas dainas.
Ir mes neturėdami išeities parašėme
atsakyme - Ščiukaitė.
Ir po to sakė, jau šito klausimo tai tikriausiai nieks...mes ironiškai
šypsojomės.
Kokios buvo didelės Vytaro akys, kai suprato, kad mes vieninteliai atspėjome Ščiukaitę. Atsisukęs
ilgai žiūrėjo į mūsų stalą. Kaip jis mus pradėjo gerbti, nuo tada atpažindavo
ir net sveikindavosi.
Vyresnė tęsdama komandos tradiciją “ant
durniaus” tėvo dienos proga padovanojo man Ščiukaitės diską. Tai dabar ir sukam
jos populiariausią dainą “40 kaštonų žalių”. Mažė jau net moka priedainį.
Taip visai netikėtai Ščiukaitės šlovė vėl plačiai sklinda sode ir namie, visai netikėtai moteris iš
archyvinio disko vėl linksmai dainuoja
apie kaštonus lyg prieš 40 metų būdama populiarumo viršūnėje...
Neįtikėtini populiarumo vingiai.
Vėl matematika
Tvarkome vėl sodo
gėrybes. Balkanų moteris klausia:
-
16 kart 4
kiek bus?
-
64.
-
O 64 kart 5
kiek bus?
-
320, - atsakau, bepjaustydamas pomidorus
džiovinimui.
-
Aha, tai man
reikės 32.
Šioje vietoje padedu peilį ir rimtai paklausiu ar vėl druskos kilogramai skaičiuojami. Panašiai, atsako BM, ir todėl nulius dabar iškart nubraukiu...
2013 m. rugpjūčio 21 d., trečiadienis
Žavingi marketingo ėjimai
Žinau, žinau –
viskas jau išbandyta ir nieko naujo po šia saule nebebus.Ypač marketinge, kuris
padorius žmones tik nervina ir visiems,
turintiems didesnį nei pradinį išsilavinimą, kelia šleikštulį.
Bet štai keli
marketingo ėjimai kurie mane suviliojo ir netgi sukrėtė gerąja prasme.
Štai šią vasarą
labai lietingame Malborke šeimininkai leido, ką ten leido – liepė - prie visų lengvatų daryti ką tik nori jų
namo sode, skinti trešnes kiek telpa. Sakė raudonos skaniau, bet mums tiko
visos ir netgi geltonos. Trešnės labai aukštos – tai gailėjomės pririnkę tik
kiek siekia mano ranka. Guvesnis laipūnas dar būtų priskinęs ne vieną kibirioką
trešnių viršuje kur mano ranka nesiekė.
Tad niūraus
karžygiškojo Malborko dviejų dienų lietų kiek nusvėrė skanios lenkiškos
trešnės. Pačioje pilyje labai dar patiko riterių skulptūrų grupė. Vienodi maži
metaliniai vyrai išrikiuoti karine rikiuote kieme. Ir suveržti tokiais lyg ir
varžtais. Po jais raumeningi kūnai, kaba niekam nereikalinga lytis. Smagiai lenkai tokiu būdu išsityčiojo iš nevykusių
kryžiuočių, sugebėjusių taip susidrausminti
ir vis tiek pralaimėti Žalgirį bei savo rūsčią vienuoliškai riterišką
valstybę.
Išmanioji Europos Sąjunga save pareklamavo Žalgirio
mūšio vietoje irgi savotišku marketingo ėjimu. Iškabintos Žalgirio mūšio vietoje Lenkijos, Lietuvos ir
Europos vėliavos. Kaip nugalėtojų? Kad
...kaip tik Žalgirio mūšyje Europa pralaimėjo...nepabijokime to
pripažinti - kryžiuočių armijoje buvo
visos Vakarų tautos.
Ilgai rinkau žodį
nusakyti tokį ES vėliavos kabojmą kartu su nugalėtojų vėliavomis ir teradau rusišką - примазаться (prisitrinti, prisitepti) – prie pelnytai ten
plevėsuojančių pergalingų Lenkijos ir
Lietuvos vėliavų. Nors pergalingos ES vėliavos plevėsavimo man suvoktinas
variantas gali būti ir toks: na ir kas kad kažkada pralaimėjome – vistiek
atšliaužėte pas mumi ant kelių.
Kremlius juk dar blogiau.
Taip gerai
pamarketinguota ES vėliava man nedavė ramybės gerą pusdienį. Tikslas –
pasiektas. Šis pagyvenęs lietuvis taip
ilgai apie ES dar niekada nebuvo galvojęs...
O vienas
originaliausių marketingo ėjimų aišku buvo Rumunijoje. Yra ten tokie
Spalvotieji vulkanai. Kai kam jie visai tuščia vieta, mums patiko – mėnulio
peizažas su burbuliuojančiomis balomis. Niekas toje plynaukštėje neauga.
Naktimis būsimos Rumunijos žvaigždutės fotografuojasi erotinėms nuotraukoms.
Vien seneliukas prie sukrypusios čiaušeskinės
lūšnelės, kur atseit bilietų kasa,
kaip dirbo. Baisiausiai susiraukęs rodė kad jokiu būdu nerūkytumėm prie vulkanėlių. Nes
bus išraiškingas bum. Metanas.
Bet užsieniečių
prie tų Vulcanii Noroiosi (Spalvotieji vulkanai) beveik nebūna. Nuošaly ta
vieta nuo turistinių takų. Tai mus kaip retenybes ten nešiojo ant rankų. Ypač
patiko kavinė. Jie davė nemokamai mums tris spurgas, tai dabar po dvejų metų prisiminiau ir atidirbsiu tas tris
spurgas.
Pastraipa apie
save. Aš sąžiningas blogeris, pakvieskite mane kur nors, pavaišinkite spurgomis
ir aš to neužmiršiu, jus būtinai paminėsiu geru arba nelabai žodžiu.
O rumuniška kavinė reklamuojama taip. Plačiausiai
išsišiepę darbuotojai pirštu moja mažei ir iš paskos slenkantiems tėveliams,
ateikite, ką mes virtuvėje turime. Virtuvėje, kur gaminama maistas, jie turi didelį gyvą natūralų driežą. Kuris
išgyvena valgydamas virtuvės maisto
atliekas. O gal padeda gaminti.pavyzdžiui tarkuotas morkas. Savo organizme.
Mažė aišku
džiugiai suriko ir driežas dingo.Virėjai numojo ranka ir paaiškino, kad jis
grįš. Comes back. Gyvena jis čia.
Ir tikrai
nespėjome suvalgyti savo pietų, kai driežas vėl grįžo ir mes jį ramiai apžiūrėjome
kramtydami kavinės dešreles. Driežas irgi kažką kramtė. Pajautėme dvasinį ryšį.
Su driežu bei rumuniškaisiais
marketingistais iš kavinės prie Spalvotųjų vulkanų.
2013 m. rugpjūčio 19 d., pirmadienis
Kaip mes užmiegame per keturias valandas
20.00 Man šauna
mintis, kad jau laikas migdyti mažę. Balkanų moteris kažkur virtuvėje
paskendusi sodo gėrybių maišuose. Tad nedrąsiai pasiūlau miegutį mažei aš pats.
Susitariame taip
- pažiūrime vieną filmuką apie princesę
ir vieną apie Džeronimą. Tada paskui miegoti.
20.25 Man atėjo
klastinga mintis aprengti pižama mažę, kol žiūrime filmukus. Nes princesės
filmukas klaikiai ilgas.
Pižamos randu tik
viršų.
20.29 BM atsisako
bendradarbiauti pižamos apatinės dalies suradimo klausimu. Ją kankina slyvų
padažo receptūros problema.
20.45 Kadangi
nėra pižamos kelnių, tai mažė protesto ženklan nusimauna ir triusikus.
20.55 Nušveisti
koridoriuje raudoni triusikai pakliūna
BM į akis. Slyvų padažo problema
dingsta Aiškiai pastebimi maišto
ženklai koridoriuje priverčia BM spręsti problemą.
21.02 Po ilgų
diskusijų išjungiame Džeronimą ir susipykę su tėte einame valytis dantukų. Pasako – aš pati. Paliekama mažė viena
vonioje.
21.30 Einame gelbėti vonion vaiko, nes įtartinai
tylu. Vaikas anglišku stiliumi kamščiu užkimšęs kriauklę organizuoja
vandenyje valčių varžybas su
parankinėmis priemonėmis (mamos
kosmetika).
21.31 Mama po
savo kosmetikos apžiūros žaibu perima
miegojimo reikalų tvarkymą ir paguldo
mažę per dvi minutes.
21.33 Pats griūnu
lovon miegoti. Per dieną du sodai.
Apie 22.22.
Pasigirsta miegamajame tylus klausimas – o mamos nėra? Per miegus kažką
suniurnu. Mažas balselis supranta tai kaip pritarimą ir op, lovoje jau
susirango mažė. Paaiškina - negalėjo
savo lovelėje užmigti. Ginčytis neturiu jėgų. Abu užmiegame.
Jau beveik 24.00.
Nustatomas laikas iš BM, patamsyje atslinkusios savo lovon nuo kompo miegoti, klyksmo. Ji vos
nesutraiškė lovoje savo vaiko.
Mažė greituoju
būdu pernešama į savo lovytę. Aš per miegus gaunu velnių už nepedagogišką
elgseną. Atbėga katė ir pradeda kniaukti. Ji pagal triukšmo lygį nustatė, kad
jau rytas ir jai reikia skubiai pusryčių. Nes vėliau visi išeis ir ji liks
visą dieną be maisto.
24.00
Užmiegame atrodo visi.
Tik keturios valandos
ir namie jau karaliauja miegas.
2013 m. rugpjūčio 13 d., antradienis
Unė Kaunaitė "Gyvenimo stebėtojo memuarai“: Ir šiais laikais būna gerų nemokamų dalykų
Man jau per dvidešimt metų ir recenzijas galiu rašyti visiškai
oficialiai.
– perfrazuojant Gyvenimo Stebėtoją
Kai žmogų
suima nervai dėl
neegzistuojančių naujos knygos recenzijų, kyla lietuviško geranoriškumo priepuolis užjausti kitą bėdoje. Todėl
suskubau rašyti. Kieno? Tokio Troy/Gyvenimo Stebėtojo/Regimanto Dimos,
kuris jau ne vienerius metus rašinėja blogą. Iš savo įrašų jis galiausiai
sudarė knygą, bet jo blogą atradau labai neseniai, tad visi tie įrašai man buvo
nauji.
Jo
dienoraščio reklamuoti jau tikrai nereikia, nes skaitytojų jam netrūksta, bet
įtariu, kad mūsų auditorijų amžiaus kategorija ganėtinai prasilenkia, tad
džiaugsiuosi, jei ir jaunosios kartos atstovus sudominsiu šiuo originaliu
variantu – ne jaunu ir net ne visai debiutuojančiu, ir gal ne visai rašytoju,
bet išskirtiniu Stebėtoju.
Savaime teks šią knygą
lyginti su neseniai perskaityta
ir aprašyta „Anarchy in UKR“. Toks palyginimas autoriui gėdos
neturėtų padaryti, juk S. Žadanas laikomas „viena ryškiausių jaunosios
ukrainiečių literatūros asmenybių“. Ir taip supuolė skaityti tokias panašias
knygas – abi eseistinės, abi apie post-sovietines šalis, abiejose gausu
prisiminimų ir taiklių šiandieninio gyvenimo realijų.
Žinoma,
žodžio raiška šios knygos skiriasi kaip diena ir naktis – ilgai postringavau
apie Žadano poetinį (kartais tuo varginantį, kartais maloniai stebinantį)
stilių ir neaiškią, lyg romaną, lyg dienoraštį primenančią struktūrą… Žodžiu,
nieko panašaus Gyvenimo Stebėtojas nebando atrasti, kalba paprastai,
nedaugiažodžiaudamas ir nevilkdamas į įmantrius apvalkalus, viską vertindamas
su humoru, o ne romantiška lyrika. Kartais gal to meninio polėkio ir pasigesti,
bet atsveria kiti dalykai, kuriais ši knyga patraukia labiau – tuo, kad apie
Lietuvą, labiau pažįstama, atpažįstama, ir kitu kampu.
Pasidairyti galite
patys – leidykla „Naujas
vardas“, leidžianti
nemokamas elektronines knygas. Nors ir išleidusi dar tik penkias knygas, bet
iniciatyva savaime labai šauni ir, reikia tikėtis, su laiku neišblės, o tik
plėsis. Galiu tik kiekvieną paraginti, kad imtumėt ir atsisiųstumėt sau į kompiuterį
– paskaitinėkit, gal užkabins. Manau, tokios knygos nereikia skaityti skubant.
Bijojau, kad su puslapių skaičiumi pabos, bet kur tau – darai pertrauką ir imi
iš naujo.
Tai apie knygą. Turbūt
geriausią įspūdį susidarysit, jei tiesiog paskaitinėsite Troy blogą. Įrašai kupini
ironijos – ir sau, ir kitiems. Autorius galėtų save vadinti antropologu – jis
pastebi mažas detales, išskiria jas iš visumos ir jomis pasako daug daugiau,
nei matytum plika akimi. Gyvenimo Stebėtojas tai daro be galo taikliai ir
šmaikščiai. Kai dabar kas pamąsto, kokie dalykai liks po šimto metų iš mūsų
informacija perpildytos eros, norėtųsi tikėti, kad tokie įrašai ir liks – nes
jie iš tiesų perteikia kasdienį gyvenimą. Su prieskoniu.
Tarkime, autorius
pasakoja apie savo tėvą, kuris iš gamyklos sovietmečiu dailiai išsinešė
atliekamus ypač lengvo titano gabalėlius, skirtus kažkokiai kosminei programai,
ir vėliau iš jų pasidarė kastuvėlius. Kokioje
kitoje visuomeninėje sistemoje paprastas gėlininkas žemėje galėjo kapstytis su
kosminiais kastuvėliais? (61p)Ir tas klausimas duria tiesiai į sovietinio gyvenimo širdį,
atspindėdamas visas girdėtas ir negirdėtas istorijas apie iš gamyklų tempiamas
gėrybes…
Kai kurie vaizdeliai
prajuokindavo iki ašarų, taip, kad tekdavo ir aplinkiniams garsiai skaityti
(užstrigo man „Kaip Rimas grūdinosi“, nors buvo tokių ne vienas, ir kiekvieno
puikumas priklauso nuo skaitančiojo tuometinės būsenos). Pacituosiu du, pačius
trumpiausius. Jie gal nėra patys kultūriškiausi ar dar kokie -iausi, bet jie tokie trumpi ir taiklūs, kad privertė mane juoktis
balsu. Beje, Balkanų moteris ir mažė – Gyvenimo Stebėtojo šeimos dalys.
Zuokai, tau kapiec
Balkanų moteris gavo abiejų mūsų butų vasario mėnesio šildymo
sąskaitas. Ilgai negalėjo prašnekėti. Po to pasakė:
– Tu vyras ar ne vyras, padaryk ką nors tam Zuokui.
Ką gi, Zuokai, ruoškis…
Mažė kalba
Kartais susirūpinu mažės kultūriniu lygiu. Vakar tas
susirūpinimas mane vėl ištiko ir sakau mažei:
– Gal knygutę paskaitom. Va „Liūtas karalius“.
Mažė linkteli:
–
Gerai. Tik tyliai skaityk. Aš filmuką
žiūriu.
Knygoje daug tokių nuostabių detalių, kurios verčia palinguoti
galvą – net mane, nors sovietmečio net vystykluose nemačiau! Pasakojimai apie
alyvų krūmus, kuriuos ilgai saugotus galiausiai nukirto pirmo aukšto kaimynas,
priminė mano vaikystės buto vynuoges, kurias irgi vieną rytą nuplėšė po mumis
gyvenusi bobutė – kas jai, kad ten be galo gera rūšis ir dar vynuogės geros
sunoksta, o bobutei saulės nėra… Ir jei per daug triukšmaudavom, tai šluota į
radiatorių daužydavo, nes taip geriau nei sienomis sklinda garsas.
Arba
apie savo mažę, kuri kažkokiam konkurse buvo mažiausia balerina. Vėl stabteliu
ir susimąstau – kas per mada su tom balerinom buvo užplaukusi prieš metus du?
Kiek pažįstamų ar net giminaičių vaikų su balerinų sijonėliais strakinėjo ir
ant rankos pirštų turbūt nesuskaičiuočiau. Gal ir dabar strakinėja, nebežinau.
Ai,
ir dar tas Leninas… Leninas,
stovintis Lukiškių aikštėje, ranka rodė kryptį į šviesų rytojų ir „Tauro ragą“
(147p) (čia toks legendinis
alaus restoranas). Ir kitas įrašas, pavadinimu „Kai kurios Iljičiaus dalys yra
gyvos“:Aš mačiau Vladimirą Iljičių. Tą patį Uljanovą Leniną (161p).
Ne veltui citavau tiek
daug Iljičiaus ir iš Žadano knygos.
Joje jis irgi su Leninu pasikalba, ir už liudininką pasikviečia. Perskaičius
dvi tokias memuarų knygas gali geriau suprasti, koks simbolis tai buvo
sovietmečiu – keliantis ironiją, bet vis dėlto įaugęs į žmones. Jei dabar
manoji karta tinkasi prie
Kudirkos, tai anksčiau lygiai tokia miesto – ir gyvenimo – dalis buvo
Leninas. Ir čia man vėl visos mintys sukasi ratu ir grįžta prie Lukiškių
aikštės projekto. Gali tas skulptūras iškelti, bet jos lieka. Juk
jos net didžiausią alaus barą Europoje parodydavo ranka.
Ir
visos kelionės po Kaukazą, Rusiją… mūsų kartai tai egzotika. Pasiekiama, bet
sunkiai. Mes galim skraidyti kelis kartus per metus į Didžiąją Britaniją ar
kitur po Europą ir tuo net nepasigirsi – nuobodu, visiems pažįstama… O štai
Armėnija! Net Baltarusija, kur senąsias lietuvių žemes mielai aplankyčiau – ir
ta kaip už geležinės uždangos, jau nekalbu apie tolimesnes šalis, kurios mano
tėvams būdavo ranka pasiekiamos. Toks keistas pasaulio persidalijimas.
Vis labiau tolsta tas laikas, kai buvau jaunas. Nesmagiai taip
jis sutapo su sovietika, bet, kita vertus, retas turi tokį viską apimantį
patyrimą: pionieriaus kaklaraištis ir Laisvės statula Niujorke gyvai. Tai aš,
jei kas nesuprato.
Žodžiu, pats
smagiausias dalykas – kad TAI yra užrašoma. Susidariau įspūdį, kad mano tėvų
karta jaučiasi dar per jauna, kad imtų pasakoti istorijas apie savo jaunystę –
pasakoja seneliai, ne tėvai, šie dar gyvena. Dar kartais jiems atrodo, kad bambukams (dar vadinamiems Youtubo ir Facebuko karta) neįdomu. Trečiais kartais nusprendžia, kad
tai įvyko taip neseniai, kad visi viską žino. Panašiai jautiesi klausydamasis
apie Baltijos kelią, kuris tau – utopija, istorijos vadovėlio nuotraukos ir
dokumentinių filmų kadrai, o vyresniems – tai, kur visi dalyvavo ir dar niekam
apie tai nereikia pasakoti.
ik jie visais tais atvejais klysta – nes mums įdomu, ir mums ten
viskas – egzotika. Gyvenimo Stebėtojas rašė, kad kažkuriam skaitytojui antroji
pusė pabodo. Turbūt tas skaitytojas pats viską pragyvenęs, ir jam sovietikapažįstama geriau už
dabartį. O man buvo be galo įdomu skaityti apie Vilnių, apie tai, kiek anksčiau
kino teatrų buvo (kaip man norėtųsi, kad vietoj Zuikienės Benettono ten vis dar
būtų man nematytas „Vilnius“!), kur per Nerį keltai plaukiodavo (dabar tai sėkmingai
Tapinas pritaiko fantastinėse knygose ir jaunoji karta priskiria išmoningiems
fantazijos vaisiams…), ar kur koks bufetas… Ypač, kai autorius, rodos, per
gyvenimą dirbęs visus įmanomus darbus ir visko daug matęs. Kartais net
sudvejoji, kur dar tiesa, o kur jau prasideda labai reali kūryba. Bet tai tik
prideda šarmo – juk tikras gyvenimas visada neįtikinamesnis už fantazijas.
Tik
pradėjusi skaityti užsimanydavau datų – kai jau tikroji dokumentika pagaudavo,
kad Facebuko karta galėtų susigaudyti, apie kurį amžių
kalbam. Paskui, su kiekvienu puslapiu vis labiau pažįstant autorių, lyg ir
dingo tas noras, pats be vargo galėjai atspėti bent penkmetį. Retkarčiais kiek
erzino stereotipiški juokai apie vyrus ir moteris… O manoji nepakenčiama vidinė
filologė kartais užsimanydavo geriau suredaguoto teksto – bet aš ją
nutildydavau. Tik taip – kad būtų sklandžiau ar labiau „prie meno“. Ir skyrius
kelis norėjosi perdėti – kad knyga gražiau susidėliotų.
Aišku, kaip ir visose
eseistinėse knygose, vieni įrašai stipresni, kiti kiek nublanksta. Gal tam ir
nublanksta, kad tarp jų sužibėtų kiti. Bet tiek ir tos kritikos. Smagiausia,
kai padėjus knygą į šalį žinai, kad ji nesibaigia. Gali atsidaryti Gyvenimo Stebėtojo blogą ir skaitinėti toliau. Nors būtų įdomu,
jei Gyvenimo Stebėtojas pabandytų sudėlioti popierinę knygą – nebūtinai iš jau
esančių įrašų, ar bent juos papildydamas, sudarydamas išbaigtesnę knygos formą.
Potencialas ten tikrai yra ir labai rimtai knygai. Bet ką aš čia
daugiažodžiauju – atsisiųskit ir skaitykit.
Įvertinimas: 8+/10. Nes esu griežta ir
kaip mokinių nekenčiamos mokytojos dar niekam nedaviau 9…
Rekomendacija: eseistikos
mėgėjams, besidomintiems istorija, norintiems prisiminti jaunystę ir
Nepriklausomybės kartos atstovams, kad geriau suprastų, kaip viskas pasikeitė.
Ir dar humoro mėgėjams – bent kelios gero juoko dozės garantuotos.
žymės:
aukštoji kultūra,
blogija,
filologijos berželis,
knygos
2013 m. rugpjūčio 12 d., pirmadienis
Balkaniškas upėtakių gaudymas
Vakar buvome
Anupriškėse. Mane sekiojo krūva vaikų ir mamos palaimingai ilsėjosi nuo vaikų.
Su vaikais blaškėmės po nuotykių parką, bet nerimastingi moteriški klyksmai nuo
upėtakių tvenkinio mane sujaudino. Ten buvo palikta ramiai ilsėtis Balkanų
moteris su kita mama. Jos pasėdės ramiai
ant suoliuko, paplepės ir gal net nusnūs.
Nors aš ir ne
žvejys, bet žinau, kad žuvis privalu
gaudyti susikaupus, tyliai, kantriai akimi ilgas valandas glostant
plūdę. Išmaniai stebėti debesis, spjaudyti ant slieko ir kitaip gudrauti. Ir
tada gal pasiseks, bet nebūtinai.
Jei taip ir jūs
galvojate, tai jūs, kolega, visai ne žvejys ir šiaip apsišaukėlis. Balkaniškai
upėtakis gaudomas taip.
Matėme tik proceso
vidurį ir pabaigą. Tvenkinio prižiūrėtojai buvo davė meškerę nemokamai, nes poniai labai reikėjo. BM upėtakio jau
nenorėjo, buvo po pietų, bet su parko darbuotojais susitarė pagausianti jiems
upėtakius restoranui. Pirmasis klyksmas nuaidėjęs per mišką ir kuris labai
patraukė mūsų dėmesį buvo tik nedidelė reakcija į bangelės ar vandens čiuožiko
pajudintą plūdę.
Kai mes atėjome
jau visi tvenkinio žvejai garsiai mokė BM, kad nerėkti ir tyliai pakviesti
tvenkinio darbuotoją su graibštu, kad tas ištrauktų upėtakį. Jei netyčia užkibs - dadėjo ironiškai... Visi vyrai žvelgė atlaidžiai, patyliukais į
ūsą šypsojosi - jau tas triukšmingas kampelis tai tikrai
liks be žuvų. Tad tvenkinys natūraliai pasiskirstė taip - vienas galas
Balkanai. Kitas – profai.
Visi vaikai irgi
išsirikiavo eilute šalia BM upėtakio gaudymui. Ir po poros minučių vanduo suraibuliavo, išniro galinga išlenkta žuvies
nugara, visi sukliko, vaikai lakstė, BM rėkė ir plėšė iš vandens meškerę.
Upėtakis nutrūko.
-
Ponia, -
sakiau gi ramiai traukite, tik truputį
į viršų ir aš atbėgsiu ištraukti žuvį, - aiškino vyr.žvejys.
-
Gerai,
gerai, dabar trauksiu ramiai, labai mane ta žuvis išgąsdino.Ji tokia
didelė. Ji taip taškėsi... - nuramino visus BM.
Ir vėl niekas nieko nepagauna, staiga
vėl klyksmas, ir vėl BM traukia žaibu
meškerę, vaikai rėkia ir
upėtakis vėl dingsta po vandeniu.
Visi žvejai vizualiai dar
susivaldo, bet viduje matau net dreba. Klykiančiame kampe upėtakiai kimba
kaip velniai. Emocinga moteris juos
švaisto. Kažkokia nesąmonė, o ne žvejyba. Bet visi lyg susitarę jau pradėjo
slinkti link klykiančio neprofesionalių
moterų ir vaikų kampo. Nedrąsiai nes gėda. Bet velniai žino, gal ji turi
laimingą ranką...
-
Ponia, jūs
be garso man signalizuokite. Aš jau jus stebėsiu ir tikrai spėsiu atbėgti.
Ramiai, ponia, . – dar priminė vyr.žvejys.
Nepraėjo nė dvi minutės. Ir vėl BM užkibo. Visas tvenkinys rodė įvairius
raminančius signalus rankomis ir akimis, nes visi jau sekė akimis tik BM plūdę.
Masinis raminančių signalų siuntimas ir
greitas vyr.žvejo bėgimas sustabdė šį
kartą klyksmus ir upėtakį pavyko galų gale ramiai išgriebti.
Kai mes išdidžiai pavargę nuo emocingos žvejybos palikome tvenkinį vos
nuėjus šimtą metrų jau mūsų kampas buvo
užimtas . Ten smaksojo visi gausiai patarimus dalinę profesionalūs žvejai ir tylomis gaudė. Bet
nekibo. Mano galva tame tvenkinyje klykti reikia, vyrai...
2013 m. rugpjūčio 10 d., šeštadienis
Na bet vistiek lenkai yra mandagūs
Dabar iš naujo
šiomis dienomis labai smarkiai pažindinomės su lenkais. Tai aš taip pat pasipasakosiu. Visų pirma pavienis
neorganizuotas lenkas yra baisiai mandagus. Be jokios ironijos. Net goriliškas
Hitlerio būstinės apsauginis kalbėjo meiliai it šešių vaikų madona.
Mažė,
nepratusi prie tokio iš tolo reiškiamo
mandagumo, lipo pasinaudodama naiviu lenkų mandagumu kiekvieno viešbutėlio portje ant galvos. Vertė juos rodyti
filmukus ar piešti kartu su ja. Anie mandagiai kankinosi. Gdanske vienam
restorane net radome keturis kelnerius žaidžiančius su ja slėpynių. Mes, tėvai,
tyliai kikenome ir ilsėjomės.
Torūnėje tokio nevykusio viešbutuko Zlata Rybka
portje irgi atsidavė mažės priežiūrai visa širdimi. Kartu su ja žiūrėjo
apsikabinę multikus. Tačiau šypsodamasis daugiau nieko ir nedarė. Iš
šiukliadėžių lipo kalnai šiukšlių,
krūvos neplautų indų virtuvėje
kabojo kilimandžarais, nes portje buvo užsiėmęs. su maže arba be jos žiūrėjo per kompą filmukus. Bet buvo
labai mandagus, bet kokiai svečių minčiai pritardavo maloniai. Štai mes žemėlapyje radome labai didelį atvirą
baseiną kurorte netoli Torūnės.
- Ciechocinieke. O jo gyventojus
bandyčiau pavadinti ciechociniekiečiais. Jei kam pavyktų ištarti nesukliuvus...
Pasitikslinome pas mūsų mandagųjį portje
ar ten galima maudytis, tak, tak, očyvisčie, dar krūva lenkiškų žodžių.
Supratome – jis pats ten maudėsi.
Kurorte C. (idant
skaitytojas jau nebelaužytų savo regėjimo ir kalbos padargų) radome keisčiausią
matytą Lenkijoje įrenginį – tienžnią. Tai kilometro ilgio medinis aukštas
statinys, kuris prisotintas druskos
generuoja tokioje beveik uždaroje erdvėje labai gydantį orą ir visi lenkai ten
labai gydosi. Net Lenkijos prezidento
rezidencija ten stovi.
O pagal žemėlapį
viduje tos tenžnių apribotos teritorijos yra nuo vokiečių laikų likęs
milžiniškas gydomasis sūraus vandens baseinas.
Mes, kaip seni ir
nagli turistai, privažiavome kur negalima važiuoti, ten sėdėjo tvarką
prižiūrinti liūdna lenkė ir
pasibaisėjusi žiūrėjo kaip mes teršiame gydomąjį tenžnių orą su savo opeliu.
Jos ir paklausiau – kaip nusigauti iki baseino.
-
Pone, - atsakė liūdna lenkė,- jau devynis metus nėra to baseino. O gal ir visus dešimt...
Kaip mes
užsipuolėme savo mandagųjį lenką, ką jis nežinojo, kad ten seniai baseino
nebėra. Mes 30 km grūdomės velniai žino ko. Kompo filmukų nukvakintas
mandagusis lenkas tik mandagiai
nusišypsojo ir atsakė, kad mat kaip, o jis ten kažkada maudėsi su tėvais, kai buvo mažas, toks kaip mūsų vaikas...
Bet miestas C.
vėl svajoja atstatyti tą vokiečių kažkada pastatytą didžiausią Europoje sūraus
vandens baseiną, net politikai rinkiminiuose plakatuose ant tvorų buvo
iškabinę miestelėnams tokį pažadą. Patys matėme. Su tuo baseinu miestas
C. vėl suklestėtų.
Na bet vistiek lenkai yra mandagūs. Gal dabar
ko ir neturi, bet juk turės.
žymės:
keistuoliai,
lenkai,
vaikų auginimas
2013 m. rugpjūčio 8 d., ketvirtadienis
Vidinė recenzija – 2
Šiandien Mokytojų
namų kiemelyje koncertuoja labai tinkama seniems rokeriams grupė Garbanotas Bosistas.
Šios grupės vyrukų sąmonę kiaurai persmelkusi tokia gal kam dar žinoma roko grupė
Led Zeppelin, bet jie daro ir savo puikius gabalus - todėl juos labai malonu
klausyti.
Man tai jų šiandieninis
koncertas dar kartą įrodo, kad savo memuarus parašiau tiksliai ir kupinus
gyvenimo tiesos. Antrasis pagal minėjimo dažnį po Balkanų moters knygos personažas
Dalius perskaitė ir patvirtino, kad viskas tikslu, linksma, nesumeluota ir be
didesnių pretenzijų kažką išpūstą įrodinėti.
O teigiamos
vidinės recenzijos įrodymas – nemokami pakvietimai
į Garbanoto Bosisto koncertą, nes jis dviejų grupės narių - frontmeno ir bosisto - tėvas...
žymės:
aukštoji kultūra,
knygos,
persona
Baimės diena
Baimės diena
prasidėjo po darbo, vakare. Iš pradžių mamos
katukas. Katukas tai nakties košmaro vertas katinų rūšies nukrypimas nuo normos - Kornvalio reksas. Todėl nevykęs, bailus ir serga. Kornvalio reksai net ūsų neturi
kaip kiti laisvą ir malonų gatvės bomžo gyvenimą gyvenantys Kalvarijų katinai.
Bet katuko akys
didelės. Ir baimės kiekis katuke labai gerai matosi akių padidėjime - jos išsiplečia per visą siaurą katino
snukį.
Taigi
veterinarinėje klinikoje katukas išplėtė per visą snukį akis vos įneštas
krepšelyje. Visi gyvūnai ten pajausdavo praėję dvigubas duris – štai , čia mus
kankins ir galbūt net žudys. Nereikėjo šikti kur papuola – dabar šeimininkas
mumis atsikratys.
Visi gyvūnai
vetklinikoje gelbėjosi kaip išmano. Mažas katinukas iš narvelio tai gaudė
letenėle šeimininko ranką. Galvojo pagaus
ir laikysis. Šeimininkas didelis, jo nenuneš pas sadistus veterinarus. Didelis seteris tik įėjęs ir užuodęs baimės
kvapą visu kūnu prisiglaudė prie išėjimo durų
ir pergabenti jį buvo įmanoma tik tempimo per grindis būdu. Keli katinai
kniaukė pasigailėjimo. Baimė kabojo sunkiu kirviu vetklinikos ore.
Tas baimės
kvapas matyt užkrito ir ant manęs. Po vetklinikos išvažiavau
pasivažinėti dviračiu. Mano dviratis labai geras, bet senas išoriškai. Nelabai reikalingos detalės savaiminiu būdu
yra išnykę nuo jo dėl nenumaldomos laiko tėkmės. Rūpinuosi tik svarbiomis
detalėmis - grandine, padangomis. O
šiaip jis vagims ir nerūpi, labai nunešiotas, purvinas ir t.t.
Taigi mano
dviratis neturi ir skambučio. Tiesiog kartą dingo ir nutariau vartoti visai
gerą civilizacijos seniai išrastą žmonių bendravimo formą - kalbą. Bet tai jūs būtumėte matę kaip
šokinėjo iš baimės moterys tą baimės dieną kai tyliai ir mandagiai
privažiuodavau ir sakydavau tą savo atsargiai ir išmaniai atrinktą žodį, trumpai
informuojantį, moterie, traukis iš dviračių tako, atvažiuoja didelis žmogus
dideliu greičiu, gali ir nutrenkti.
Taip išmaniai
parinkau žodį, sakyčiau, netgi žaismingai, be jokių barbarizmų ir slavizmų.
Jokio panašumo į grubumą ar keiksmą. Gal net su humoro elementu tas žodis. Bet jos pašoka ir purtosi lyg
pasirodė iš miško vaikinas su ploščiumi ir praskleidžia ploščių rodydamas
nepridengtas savo grožybes tiesiai joms
į akis .
Aš prilėkęs prie
moteriškių nugaros šiek tiek dūsdamas tik pasakau:
-
Kū – kū !!!
Kai kurios išgirdę kū-kū ir už širdies griebiasi. Kodėl?
2013 m. rugpjūčio 7 d., trečiadienis
Žodžių išaiškinimo biuras ‘Kreivagalvis’ – 2
Prokuroras –
skylė pro kur eina oras
Šašlykas - šašas likęs po kosmetinių procedūrų
Kotletas – vyras labai
lėtu kotu (N-18)
Befstrogenas –
griežto jaučio genas
Romšteksas –
buvęs grupės Rammstein narys
Garibaldis –
baldų padegėjas, piromanas
Troleibusas –
visus erzinantis autobusas
Gangrena – arena prie
Gango
Maskaradas –
džiugi kaukė
Lendlizas –
vaikinas atkakliai lendantis prie Lizos
2013 m. rugpjūčio 6 d., antradienis
Marškinius pirkau
Tai vėl aš apie
tą patį, jau jumi ir atsibosiu gal vieną kartą. Lyčių skirtingi gebėjimai.
Prakeiktas visada
tuščias skrandis (taip jam tik atrodo) mane padarė visiškai dideliu, nepabijokime
to žodžio – storu. Sportuoti nebesportuoju, net netreniruoju. Karšta, tai
tingiu išjudėti iš vėsių namų.
Tad savaime
suprantama vieną dieną neberadau namie normalaus dydžio marškinių. Balkanų moteris su maže ilsino mane nuo jų sanatorijoje. Aš faktiškai paliktas vienas akis į akį su buitimi ir išgyventi man reikia pačiam.
Maisto iš dviejų sodų pakanka. Šilauogės, agurkai ir pomidorai mėtosi visur
namie.
Susinervinau, kad
švarių marškinių nėra ir nuėjau pirkti, juolab akcijos, procentai. Ryžtingai nutariau
pirkti pats. Kam man ta BM. Vyras esu, sugebėsiu. Tik paskambinau vyresnei kur
geriau pirkti vyriškus marškinius.
Į parduotuvę
Reserved (niekinga vyresnės dukros rekomendacija) įžengiau laukdamas klastos.
Bijojau, kad iškart prišoks labai gudri pardavėja ir mane terorizuos
prisipirkti ko man nereikia. Žinome mes tuos marketingo triukus.
Pakampėmis
sėlindamas susiorientavau kur yra vyrų kampas, nes ten blaškėsi du visiški
gėjai iš rusakalbių šalių. Jie ir pagriebė, ačiū Dievui, visą pardavėjų dėmesį.
Tyliai susiradau
kampe, kur nebuvo visas madas žinančių
gėjų, marškinius, kurie man pasirodė tinkani, XXL dydžio. Kvadratukais
ir saikingai spalvinti. Vasariški. Akcija.
Klastinga
pardavėja pasiūlė pasimatuoti. Aš išdidžiai nusijuokiau, tai gi čia pats
didžiausias dydis jūsų parduotuvėje. Negi man netiks.
Namie vėl
prisiminiau tas pardavėjos ironiškas akis,
negera nuojauta užvaldė mane ir pasimatavau tuos XXL. Sagos nesuėjo ant
apatinės marškinių dalies. Pečiai tiko. Bet gal keistai atrodysiu tik su dviem
viršutinėm užsegtom sagom. Lyg kažką viliočiau savo prakaituoto pilvo
išlankomis.
Prakeikta lieso
jaunimo mada. Prakeikti lenkų dizaineriai
iš Reserved. Jų įsivaizduojamos pirkėjų figūros kaip pasaulio plaukimo čempionų.
Parvažiavau atgal į parduotuvę. Atgavau pinigus. Ir
kitoje parduotuvėje su tokiom pat akcijomis ir nuolaidomis radau XXXL dydį.
Jeee, tokio dydžio egzistavimo net neįtariau, bet tokie dideli marškiniai, kad net ant manęs plevėsavo
laisvai lyg burės mariose.Ir XXXL kaina ta pati kaip XXL.
BM informavau vyriškai,
sausai. Nusipirkau pats marškinius. Ji kiek ironiškai peržvelgė, bet pasakė
kaip pats tai dar nieko. Kiek laiko pirkai? Paklausė.
Vietoj realiai
sugaištų 2 valandų pasakiau 15 minučių. Neleisime joms triumfuoti. BM labai nustebo: ir beveik geri
ir pigūs, keista, ir pats nusipirkai...
2013 m. rugpjūčio 5 d., pirmadienis
Žodžių išaiškinimo biuras “Kreivagalvis”
Tėvynė – padavėja paduodanti vyną
Poliucija – pusė Liucijos
Erekcija - akcija verta tik vienos erės (toks mažas skandinavų
pinigėlis)
Ivanas – iVanas,
išmanus krovinis autobusiukas
Kunilingas –
kroatų pinigo kunos kurso svyravimas
Matriarchatas –
keikimasis gryčios gale
Sodomija –
daininkė Mia dainuoja sode
Anatomija – į natas
nepataikanti dainininkė Mia
Pederastas – pėdos
dydžio rąstas
Stomatologas –
viską mėgstantis su tomatais žmogus
Bronchitas –
Broniaus atlikta populiari daina
Judėjus – Jus išjudinantis
didžėjus
Samurajus – pats sau
mūrininkas
Nindzia – Ninos dziedas
(Dzūkija)
Kalkuliatorius –
lėtėjantis Kalkutos gyventojas
Savanoris –
savanos orų Šulija
Apie berniukų auklėjimą – neglamūrinės mintys
Kelios mano
mintys ko reikia berniukui ir ko
nereikia.
1. Jei nori, kad
tavo vaikas mokėtų pasakyti eik nachui narkodileriui ar prostitutei, tai pradžiai jis turi būti matęs bent jau ir
narkodilerį, ir prostitutę. Ir mokėti žodį nachui. Nes anie kitokių nesupranta.
Nematęs neatskirs
draugo nuo narkodilerio, ar prostitutės nuo šiaip linksmos merginos.
2. Niekur
nepaslėpsi favelų Rio de Žaneire ar lūšnų Vilniuje prie Kalvarijų turgaus. Jos ten tiesiog yra. Jei važiuosi
Kalvarijų gatve, kad ir su naujausia
BMW, lūšnos visgi ten bus visada.
3. Vyriška
bendrija (sporto klubas, motociklininkų kolona, fanų grupuotė, skautų tuntas –
tik nepainioti vyriškų bendrijų su gėjų tinklais) yra būtinas kiekvieno
berniuko iniciacijos į suaugusių vyrų pasaulį atributas. Kario, gynėjo,
lyderio, vadovo rolė išmokstama tik vyrų bendrijoje. Tokias bendrijas
jungiantis elementas kartais iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti primityvokas,
tačiau visų vyrų bendrijų svarbiausia, civilizacinė reikšmė yra vyrus sujungti
bendram reikalui/tikslui.
Nebuvęs vyriškoje
bendrijoje (bet kokioje) berniukas bus tik civilizacijos puta, niekam tikęs
glamūrinio –žurnalinio paviršėlis ir inkščianti visų auka, kai tik paliks tėvų namus.
4. Palyginęs save
su bendrijos vyrais jaunuolis susivoks ko jam labiausia trūksta. Palyginęs jis
tobulins ką reikia tobulinti (tuo metu ir labai reikalingas tėvo patarimas).
Taip taps patraukliu vyrų ir moterų santykiuose. Tai atitinkamai augs be
psichologinių problemų ir visokių
lytinių nukrypimų.
5. Sveikatą ir
savimonę ugdo sportas. Sportuoti skatina ne patys geriausi visuomenės
pavyzdžiai. Ir kai kurie geri sportininkai nebūtinai genijai. Bet gebėjimas greitai orientuotis aplinkoje, sprendimo
greitis, jėga mirtinai reikalingi
visiems vyrams. Leiskite pajusti tų sugebėjimų atradimo džiaugsmą jau mažam berniukui.
6. Nevalyvo bomžo
ar prasigėrusio alkašo pavyzdys įkvėps jūsų vaiką siekti geresnio gyvenimo.
Nematęs bomžo ar alkašo – nežinos kur yra dugnas. Neturės atspirties taško. Tad
eikite ir parodykite dugną. To reikia būsimoms stiprioms jūsų vaiko kojoms.
žymės:
Nevykėliai,
regbis,
vaikų auginimas
2013 m. rugpjūčio 1 d., ketvirtadienis
Į stambią formą
Suėmė mane
nervai. Skaitytojų knygos nėra, recenzijų taip pat (tik Žilinsko, kad pirma
pusė gerai, o antroje pusėje atsibodo).
Atsirado nenumaldomas noras ką nors didelio ir stambaus parašyti ir kad už pinigus. Ir ant blizgančio popieriaus.
Štai sugalvojau tokį savivokos, savipagalbos ir savišvietos vadovėlį vyrams.
“Didingasis gyvenimo
planas. Kaip išgyventi vyrui nemaskulistinės šiuolaikinės visuomenės sąlygomis.”
Būtų vadovėlis su
realiomis pamokančiomis istorijomis iš gyvenimo.
Patarimai kaip rinktis moteriškę, kaip tvarkytis namuose su mažiausiomis energijos sąnaudomis, kokiomis mašinomis važinėti bei ką valgyti, kai nėra mamos ar žmonos. Dar patarčiau kaip išsisukti nuo bet kokio darbo bei kaip laimingai gyventi.
Ar pirktute?
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)