2013 m. rugpjūčio 12 d., pirmadienis

Balkaniškas upėtakių gaudymas


Vakar buvome Anupriškėse. Mane sekiojo krūva vaikų ir mamos palaimingai ilsėjosi nuo vaikų. Su vaikais blaškėmės po nuotykių parką, bet nerimastingi moteriški klyksmai nuo upėtakių tvenkinio mane sujaudino. Ten buvo palikta ramiai ilsėtis Balkanų moteris su kita mama. Jos pasėdės ramiai  ant suoliuko, paplepės ir gal net nusnūs.
Nors aš ir ne žvejys, bet žinau, kad žuvis privalu  gaudyti susikaupus, tyliai, kantriai akimi ilgas valandas glostant plūdę. Išmaniai stebėti debesis, spjaudyti ant slieko  ir kitaip gudrauti.  Ir tada gal pasiseks, bet nebūtinai.
Jei taip ir jūs galvojate, tai jūs, kolega, visai ne žvejys ir šiaip apsišaukėlis. Balkaniškai upėtakis  gaudomas taip.
Matėme tik proceso vidurį ir pabaigą. Tvenkinio prižiūrėtojai buvo davė  meškerę nemokamai, nes poniai labai reikėjo. BM upėtakio jau nenorėjo, buvo po pietų, bet su parko darbuotojais susitarė pagausianti jiems upėtakius restoranui. Pirmasis klyksmas nuaidėjęs per mišką ir kuris labai patraukė mūsų dėmesį buvo tik nedidelė reakcija į bangelės ar vandens čiuožiko pajudintą plūdę.
Kai mes atėjome jau visi tvenkinio žvejai garsiai mokė BM, kad nerėkti ir tyliai pakviesti tvenkinio darbuotoją su graibštu, kad tas ištrauktų upėtakį.  Jei netyčia užkibs - dadėjo ironiškai...  Visi vyrai žvelgė atlaidžiai, patyliukais į ūsą šypsojosi  -  jau tas triukšmingas kampelis tai tikrai liks be žuvų. Tad tvenkinys natūraliai pasiskirstė taip - vienas galas Balkanai. Kitas – profai.
Visi vaikai irgi išsirikiavo eilute šalia BM upėtakio gaudymui. Ir po poros  minučių vanduo suraibuliavo, išniro  galinga   išlenkta žuvies nugara, visi sukliko, vaikai lakstė, BM rėkė ir plėšė iš vandens meškerę. Upėtakis nutrūko.
-         Ponia, - sakiau gi ramiai  traukite, tik truputį į viršų ir aš atbėgsiu ištraukti žuvį, - aiškino vyr.žvejys.
-         Gerai, gerai, dabar trauksiu ramiai, labai mane ta žuvis išgąsdino.Ji tokia didelė. Ji taip taškėsi...  - nuramino visus BM.
Ir vėl niekas nieko nepagauna, staiga  vėl klyksmas, ir vėl BM traukia žaibu   meškerę, vaikai rėkia  ir upėtakis vėl dingsta po vandeniu.
Visi žvejai vizualiai dar  susivaldo, bet viduje matau net dreba. Klykiančiame kampe upėtakiai kimba kaip velniai. Emocinga moteris  juos švaisto. Kažkokia nesąmonė, o ne žvejyba. Bet visi lyg susitarę jau pradėjo slinkti link  klykiančio neprofesionalių moterų ir vaikų kampo. Nedrąsiai nes gėda. Bet velniai žino, gal ji turi laimingą ranką...
-         Ponia, jūs be garso man signalizuokite. Aš jau jus stebėsiu ir tikrai spėsiu atbėgti. Ramiai, ponia, . – dar priminė vyr.žvejys.
Nepraėjo nė dvi minutės. Ir vėl BM užkibo. Visas tvenkinys rodė įvairius raminančius signalus rankomis ir akimis, nes visi jau sekė akimis tik BM plūdę. Masinis raminančių signalų siuntimas  ir greitas vyr.žvejo bėgimas sustabdė  šį kartą klyksmus ir upėtakį pavyko galų gale ramiai išgriebti.



Kai mes išdidžiai pavargę nuo emocingos žvejybos palikome tvenkinį vos nuėjus šimtą metrų jau mūsų kampas buvo  užimtas . Ten smaksojo visi gausiai patarimus dalinę  profesionalūs žvejai ir tylomis gaudė. Bet nekibo. Mano galva tame tvenkinyje klykti reikia, vyrai...
Rašyti komentarą