Regbio ir restoranų lygis Anglijoje

Ovalaus kamuolio meistras buvo beveik prievarta išvežtas į Notingemą. Tikrai nenorėjo emigruoti, Lietuvoje buvo gerai, bet mergina kremta anglų universitete genetiką, tai nebuvo kas daryti.

Vilniuje buvo Vilkų kapitonas, ten nuėjo į arčiausiai esančią regbio komandą, kuri vadinasi Paprastučiais (Nottingham Casuals).

Po pirmos treniruotės užrašė į antrą Paprastučių komandą.

Po antros treniruotės užrašė į pirmos Paprastučių komandos startinį penkioliktuką Midlands East Second league varžyboms šį šeštadienį.

Bet dar ne viskas. Kaip geras virėjas ovalaus kamuolio meistras dar įsidarbino garsiojo Jamie Oliverio restorane.

Tai sakė, higieninis bardakas ten toks, kad Vilniuje toks restoranas būtų akies mirksniu uždarytas...

Kaip palaužti rumuną

Mūsų emigracinių angliškų žinių šaltinis padarė karjerą. – tapo pamainos viršininku fabrike. Bet, kadangi dar jaunas  ir tokių dorų akių, kad moteriškės limpa kaip musės, turėjo problemų su tokio rumuno pavaldumu. Rumunai, tai tokie tikri Rytų Europos vyrai, nušovė Čiaušesku, padarė revoliuciją, žaidžia regbį, dalinasi kyšiais  -  paklusti gali tik tokiam pačiam brutaliam tikram vyrui.

Mūsų emigrantas galvojo, galvojo, kaip čia įrodyti, kad ir jis brutalus rytų europietis?

Kartą sutikęs rumuną taip tiesiai ir pasakė:

-         Aš tavo Rumunijoje buvau tris kartus.

-         Ką? - užbaubė rumunas.

-         2007 metais Sigišoaroje, patiko, dar po kelių metų  pajūryje Eforie Sud prie Techirgiol ežero, patiko,  ir trečią kartą Mamajoje. Mamajoje tai jau nepatiko.

Rumunas nuėjo tyliai murmėdamas sau po nosimi:

-         Rumunijoje, tris kartus, iš Lietuvos, ir ko? Mamaja nepatiko!

Ir nuo tada klausė kaip šilkinis.

Teroristas Stiopa

Man visada rūpėjo kaip atsiranda tie teroristai. Bet labai jų pamatyti netroškau. Teroristo pamatymas  dažnai  būna paskutinis  apskritai  bet ko pamatymas gyvenime.

Bet aš mačiau tikrą teroristą....

Stepans Bereznojs gyveno Piterbore, kur daug lietuvių. Jis gimė Daugpilyje, išaugino jį senelė  ir tai  savaime reiškė  blogą gyvenimo startą. Latvijos ukrainietis – dar vienas blogas ženklas. Ir aš kartą švenčiau gimtadienį Piterbore, kur  gėriau viskį, o priešingame kambario kampe stovėjo Stiopa. Jis stovėjo kampe su Nastia (jo gyvenimo meile) ir abu kukliai šypsojosi, tą dieną nė lašo negėrė abu, bandė pradėti gyvenimą iš naujo. Ir blaivūs jie atrodė lyg švarutėliai pleistrai  ant baisiausių gyvenimo žaizdų. Šypsojosi iš kampo  meiliai, abu bandė suvokti ką aplink  šneka lietuviai ir džiugiai atsiliepdavo pakalbinti rusiškai. Žmonės tokiais dvasingais veidais steigia gyvūnų prieglaudas, man tądien taip atrodė. Ir negeriančio Stiopos veidas buvo kukliai laimingas, kad tą dieną su juo neatsitiko jokios bėdos. O šiaip jau vos gimus Stepanui  fėjos padovanojo tokią gimimo progos dovaną  – visada būsi auka, nes depresyvusis Daugpilis, betėvystė, ukrainietis et cetera  ir užrašyta tai jam ant veido.

Nastia negalėjo gerti  alkoholio, kai išgerdavo  ji juokdavosi  ir be tikslo bėgdavo  laukais. Stiopa kartą Ukrainoje gėrė su vieno miesto milicijos viršininku atvežtą giminėms viskį, kad viršininkas surastų jam jo Nastią. Ji truputį išgėrė su Stiopos giminėmis ir išbėgo į laukus.. Milicijos  viršininkui viskis  patiko  ir jis rado Stiopai Nastią kažkur toli laukuose už miesto ribų.

Paskui  Nastia metė Stiopą. Mirė senelė. Stiopa  pradėjo vėl gerti. Ir dabar pacituosiu Daily Mail su žyma terrorist.

Upon landing, the 31-year-old - described as 'hopelessly drunk' - then approached customer service advisor Michael Stolborg-Price at the Essex airport with his middle finger in the air, calmly telling him: 'I want to declare I am a terrorist.'

Gavo metus angliško kalėjimo. Ir dar jam pasisekė. Galėjo nušauti  iškart oro uoste. O atsėdėjus   -   amžina  deportacija iš Jungtinės  Karalystės. Ir nenoriu aš čia šaipytis iš Stepans Bereznojs. Tiesiog kai kuriems žmonėms nelaimės yra įgimtos ir neištaisysi to nei maldomis, nei joga ar  jokiu geru elgesiu. Yra toks žodis -  likimas….

Visa istorija angliškai

Pirštai

Reikia susitvarkyti Gruzijos įspūdžius. Kai užrašai geriau atsimeni. Tad apie šventas vietas ir pirštus. Nuo Tbilisio metro  stoties Didube su turgumi, kaip pas mus prieš 30 metų per blokadą, iki Mcchetos važiuoja maršrutka tik už 1 larį.

Mcchetoje  yra Sveticchovelis, pagrindinė Gruzijos šventykla, stovi nuo XI amžiaus. Šventa vieta. Kaip  tik pro mus pakiliai nusiteikę vyrai nešė aukojimui  gyvus avinukus. Tolėliau, šešėlyje juos ir papjovė. Psichės patvorinės gidės šūkavo, kad tik už 20 larių viską mums parodys. Ir, kai atsisakiau tų patvorinių gidžių, mane po šventyklą vedžiojo Dievo pirštas.  Pirmiau parodė vieno iš karališkosios gruzinų giminės Bagrationų antkapį šventovės  grindyse, kuris žuvo tik 22 metų daugybę rusų pražudžiusiame  buko Muravjovo turkiškojo Karso šturme. Pasižymėjau sau – rašiau apie tai VK straipsnį.

Tada dar pasislinkau į dešinę nuo altoriaus ir ten. ..Šito net negalėjua įsivaizduoti,  antrasis pirštas.parodė  – ten palaidotas mano romano personažo grafo Simoničiaus sūnus, miręs paauglystėje.Toks prisilietimas prie istorijos (paliečiau antkapį pirštu), kurioje pats buvau paskendęs ir skandinau kitus savo romane –labai stipriai užkabino. Toks geras šiltas bendrumo su gruzinų šventove jausmas mane užplūdo. Kas dar laukia manęs Mcchetoje? Gruzijoje? Ką dar parodys dangiškieji pirštai?

Mcchetoje suvenyrų gatvėje pirštas, išdrožtas iš medžio, parodė kur eiti į Wine Cellar. Ten mūsų laukė Zigfrydas. Šnekus senas tvirtas  gruzinas, tik gal kiek drebančiais nuo parkinsono pirštais  ir  mamos trauma dėl tokio vardo nuo vaikystės, nes šiaip jis normalus Grigolašvilis, o mama mėgo Vagnerį, visiškai beprotiškai.

Taigi Zigfrydas dvi valandas mums pasakojo  ir vaišino savo naminiais vynais, o jo šou viršūnė buvo  vynuogių degtinė. Čača tai degtinė iš vyno išspaudų, o Zigfrydas varė degtinę iš saperavi vyninių vynuogių sulčių. Patikėkitė – kaip diena ir naktis skyrėsi  Grigolašvilio   vynuogių degtinė nuo įprastos gruziniškos čačos. Nusipirkome pas jį tos gerosios degtinės - puslitrį. Kainą gėda ir sakyti – tik 5 lariai. Primenu: Mcchetoje rodo medinis pirštas su užrašu Wine cellar į tuos dangiškuosius slėpinius.

Ir paskutinis parodymas pirštu, kurio  nesupratau. Po kelių dienų Kachetijoje į vyno kelią išvykome vienu taksu su anglais Pam (nors ji airė) ir Tomu. Po kelių vyninių išsikalbėjome. Malonia su Tomu  sutarėme, kad rytų europiečiai geria geriau nei britai, kad britų imperija buvo gerai bei ohoho ir nėra čia ko jiems (Tomui ir kitiems britams) atgailauti, kad abu stovėjome regbyje pirmoje linijoje, sustojome grumtynių stovėseną, tikome vienas kitam, tik jis žaidė regbį Oksforde ir dar  truputį mokėsi ten, tad sutarėme vakare išbandyti Zigfrydo degtinę pas mus ketvirtame aukšte su vaizdu į Alazanio slėnį. Ir jie pasiteisinę – kad yra supuvę degeneratai iš Vakarų  - nuėjo pamiegoti prieš naktinį vaizdą balkone į Alazanio slėnį.

Mane sudomino jaunojo Tomo atostogų planas – Gruzija, Armėnija, Rusija ir Mongolija per 2 vasaros mėnesius. Va taip, pagalvojau, ruošiami dar Secret Service kadrai senais metodais, paima iš Oksfordo klasikinį filologą, truputį sportininką, išmoko gerti su rytų europiečiais ir pasiunčia  į pažintinę kelionę po buvusios Rusijos imperijos  pakraščius. Bliamba, kaip būsimame mano antrame romane.

Tad smagiai grįžau ir pravėręs  šaldytuvo dureles apšąlau. Zigfrydo puikiojo pusbutelio ten nebuvo. Namų tvarkytoja (namų darkytoja, po velnių) pasirodo viską tvarkė ir kažkodėl sugalvojo išpilti išvažiavusių svečių gėrimus velniop. Atgailavo šeimininkai, atgailavo tvarkytoja-darkytoja. Gruzinams negali neatleisti. Atleidau, jie atnešė čačos. Bet vakarėlis jau buvo apgadintas. Tas britas, pasiųstas  į buvusios rusų imperijos pakraščius, būtų įvertinęs Zigfrydo degtinę, o dabar kažko trūko....

Ir tai buvo paskutinis Dievo pirštas Gruzijoje, bet ką jie ten, viršuje,  man juo norėjo parodyti?

Gal kad antrasis romanas bus geresnis už pirmąjį? Ir jau laikas jį rašyti?

Neatsitikimas

Iš Anglijos galų gale suvažiavo busiuku visi suvenyrai. Ir galų gale išdalinau juos. Superdanga maisto kepimui mamai, vyr.dukrai – tūkstančio dainų iki mirties knyga, mažei  nieko, nes ji ir taip visada ir visur. Pats tapau visiškai mėlynu, nes mane apipirko per sales Anglijoje  BM mėlynais marškiniais (3 vnt.) ir mėlynais džinsais (4 vnt). Nors gal ir  gerai: mėlynas tai ne žydras. Aš sakiau taigi Kalvarijų  turguje viskas tas pats ir pigiau. Bet mane išdurnino senu kvailiu. Anglijoje kokybė geresnė.

Ir atkeliavo siuntinyje  paskutinis akcentas už 16 svarų. Jį buvau primiršęs ir galvojau nepamatysiu. Litras škotiško whisky, kurio mūsiškiai anglai naglai negėrė. Jiems tik airiškas whiskey geras. Tarytum  ta papildoma raidė e yra alchemikų naujausias išradimas: išgydo  galvos skausmus ir visas kitas rytines nelaimes. Jie norėjo priduoti škotiškąjį atgal parduotuvėn, bet pametė mano čekį. Taip grąžino litrą teisėtam šeimininkui.

Ilgai žiūrėjau į tą bonkę. Anksčiau kol buvau jaunas – galvojau “Famous grouse” tai su žąsimi ant etiketės, bet išmintingi žmonės pataisė – tai kurapka. Kurapka smarkiai  mažiau nei žąsis. Nors litras tebėra litras.

Neturiu aiškaus plano kaip tą viskį išgerti. Anksčiau tokių bonkų negalėdavau ilgai nulaikyti Taip kaip būdavo tais laikais kai žąsis dar buvo etiketėje. Staiga skambutis,  ir  -  varom, davaj, greitai, bonkę turi? Aš dabar sakau taisyklingiau: nagi vietoj davaj. Ir visas toks jau susitupėjęs, nebeišskrendu kaip žąsys, trikampiu ir liūdnai girgsėdamas ten, kur mūsų nėra. Liko tik kurapka ant “Famous Grouse” etiketės, baili, ir nepaskrendanti nei trikampiu, nei tuo labiau liūdnai girgsėdama.

Šitas litras škotiškojo  bus išgertas per oficialias šventes, prižiūrint šeimos moterims, kad ne per daug, tvarkingai. Ech.

Kalėdos Anglijoje - 3

Vyrai ir moterys

Viena labai liekna ir gerai dažyta trisdešimtmetė papasakojo, kad persidažė nagus, nusipirko naują rankinuką ir planuoja keisti vyrą. Aš paklausiau ar gerų vyrų  netrūksta emigracijoje? Dvi emigrantės atsakė choru:

-         Vyrų netrūksta, iškart atsiranda iš kažkur.

Kembridžas

Kembridžas buvo vienintelis angliškas miestas, kuris atitiko mano Angliją. Nei Linkolnas, nei juo labiau Piterboras nebuvo tokie kaip Dikenso romane.

Kembridže turėjo įvykti Mango koncertas.Nesupratau kodėl?  Piterbore koncertavo Irūna su kažkokiu aktoriumi, bet vietinę publiką nuvylė – chaltūrino. Mikutavičius pasikėlęs ir iki Piterboro nedavažiuoja. Jis tik Londone.

Menas

Piterbore rodė Redirected pasaulinę versiją. Sakė buvo beveik kupina  salė su beprotiškom net anglams angliškųjų kinoteatrų kainomis. Vienas lietuvis primygo savo darbo anglus pažiūrėti lietuviško kino meno.

Kitą rytą anglai pasakė, kad labai patiko, bet tą lietuvį po to filmo apeidinėjo dar atidžiau nei anksčiau.

Normalūs lietuviai Redirected piratinę versiją žiūrėjo namie susisirinkę prie stalo kaip kalėdinę šventinę programą. Pirma buvo plotkelės, paskui  Redirected.

Kūčios

Prie Kūčių stalo buvau vyriausias. Ten tie stalai nepilni, prie stalų trūksta daugybės žmonių, kai kurių iš Lietuvos, kai  kurie Anapilyje. O Anglijoje net Anapilio nėra. Visi  anapiliškiai Lietuvoje.

Kalėdos Anglijoje - 2

Wilno

Nors ir rodos jau su lenkais  santykiai aukščiausiame lygyje tvarkosi, bet lenkai Piterbore vis dar kartkartėms pasako Wilno nasze, tad normalių draugysčių iki šiol nepavyksta šioms kažkada  buvusioms bendražygėms  tautoms užmegzti. Susidėti su lenku ar  lenke  taip pat blogai kaip susidėti su babajumi. Bet Lietuvos  lenkai ir Lietuvos  rusai yra savi, su jais draugaujama Yra ir latvių, bet su jais kaip sakė vietiniai kaip “Dievų miške” – visi muša jei kas juos. Tai latviai vaikšto tylūs ir pablyškę.

Mėlynukė

Lietuviai ne vien rožiniai ten. Yra ir visiškai rožiniu veidu mūsų tautiečių. Tai tie rausvaveidžiai tautiečiai  turi specialią parduotuvę lietuvyne, kuris  oficialiai Lincoln Road. Alga pagal britišką tvarką  atsiranda kortelėje ketvirtadienio  naktį 0 valandų 00 minučių. Tad babajus, garsios Piterbore parduotuvės pavadinimu “mėlynukė” savininkas, specialiai dirba algų išlaistymo  dieną iki 2 nakties, kad spėtų aptarnauti visus lenkus ir lietuvius, kurie ištroškę. Mėlynukėje tarp 0 ir 2 valandų būna tokios eilės kaip kažkada brandžiame socializme. Vyksta prie mėlynukės  tikri festivaliai, būna ir pasimuša.

Kostmosas

Šiaip lietuviai gyvena ten kaip kostmose. Atskirai nuo Anglijos. Geria savo alų, žiūri tik lietuvišką TV. Vyrai ir moterys tik savi.  Maniškiai su kaimynais pabendravo tik per Naujus  metus, nes kieme šaudė fejerverkus. Atėjo fejerverkų žiūrėti vargšas kaimynas portugalas, kuris  gėrė per Naujus tik 2,8 laipsnio alkoholio alų. Lietuvius toks laipsnių skaičius  visiškai sunervino. Iškart buvo įpilta jam be eilės trys stikliukai degtinės ir portugalas  jau nebenorėjo nueiti nuo lietuvių svetingo stalo niekaip.

Kalėdos Anglijoje - 1

Pabuvau ir nieko nesupratau. Tad neišbaigti iki aksiomų pastebėjimai ir pasibaisėjimai.

Fantazija ir molis

Anglija yra skausmingai nyki šalis pavėjui visiems vėjams  nuo Atlanto iki Skandinavijos  ir tik  vasarinių padangų  žiema  Pirma nykybė jau man buvo aiški po dvidešimties minučių toje žemėje. Plytos raudonai vienodos ir vienodai raudonos. Žmonės, kurie statė Angliją, neturėjo jokios vaizduotės. Tik  molio. O dabar eina kaip ir viska eina Anglijoje – iš inercijos. Bet pamatytas po savaitės tame krašte nutepliotas klaikia  mėlyna spalva  namas sukėlė didelį džiaugsmą. Kažkas keičiasi ir ten.

Lietuviški užrašai

 Tas miestas, kuriame ilgiau pabuvau, buvo Piterboras. Pagrindiniame  jo Lincoln Roade kas antras pastatas turi kokį nors užrašėlį lietuvių kalba. Arba išvis tik užrašą be jokių nereikalingų anglizmų – restoranas Kaimas arba Krautuvėlė (su dviem ė) arba Reikalingos kirpėjos. Pastebėjome toje gatvėje baisų kirpėjų trūkumą. Piterborą kažkada pastatė romėnai, po to gyveno anglosaksai, bet dabar miesto ekonominius reikalus perima lenkai  su lietuviais. Net internetas Piterbore greičiausias Anglijoje, nes atvažiavę lietuviai nesuprato vietinio interneto greičio ir griežtai paprašė normalaus. Tik taksi vairai dar tvirtai  indų rankose. Gal tik šunų lenktynėse buvo pakankamai gausiai anglų, ir gal dar knygyne...

Ar labai vargsta emigrantai? Na, kiek mačiau tai nelabai. Škotiško viskio jau nebegeria. Kai atsinešiau pas vieną Famous Grouse(etiketė su žąsimi) litrinį butelį – sakė greit išnešk, priduok atgal parduotuvėn, geriau airiškas Bushmill ar airiškas Jameson. Nuo prasto škotiško(šešiolika svarų bonka!) jam skauda galvą. Dažnas emigranto sportas – elektroninių devaisų pirkaliojimas. Pas vieną mačiau gal aštuonis devaisus, visi įnamiai turi ir dar gal pusė tų devaisų neveikia, tai vėlgi  - geriau nusiperka naują nei krapšto gyvybę iš seno.

Kur gyvena?. Irgi problemos, štai vieni skundėsi nusipirkę namą, bet po mėnesio jau išlindęs pelėsis. Na mano galva nėra ten tokio  namo, kur  neišlenda  pelėsis, klimatas toks.  Gyvenom visai naujame name, anglams statytame ir ten, jei nevėdini, per tris dienas pelėsiukas pamatomas  plika akimi.

Meningitiniai

Anglai dar nėra praradę imperinės didybės likučių ir kaip tikri kariai  vaikšto basnirčiom žiemą. Vaikai laksto plikomis galvomis ir beveik pusplikiai. Visi atseit kieti ir užsigrūdinę. Lietuviai  gi vaikšto šilčiau apsirengę. Žiema yra žiema, net jei +8. Jie kantriai laukia, kol anglų vaikai persirgs meningitu ir tada darbe tokį meningitinį anglą labai lengva apeiti karjeros laiptais. Nuo to imperiški didingo  grūdinimosi – kaip kalbama – labai daug meningito atvejų. O lietuviai jau  tykiai mokosi koledžuos ir taiko  progų pakilti karjeros laiptais.

Iš emigrantų laifo: viena koja jau stovi tvirtai ant laiptelio. Du butai sveikinasi.

Tęsiu pasakojimą apie kilimą socialiniu liftu Anglijoje.

Stiopai sukako trisdešimt. Jis metė šitą anglišką provinciją, alkoholį, gyvūnėlius ant savęs, besijuokiančią merginą  ir išvyko barmenauti į Londoną. Ten pradės naują gyvenimą. Rodos kad gyvūnėliai sukrėtė net  Stiopą.  Sakė į provinciją negrįš. Liūdžiu, nes per Kalėdas man  matyt  neteks pamatyti Stiopos. Nors ką gali žinoti, ne pirmą kartą Stiopa metė gerti.

Mūsiškis  emigrantas liko naujame anglų name provincijos mieste. Sako situacija gerėja.. Nors ir po dezinfekcijos nuo Stiopos gyvūnėlių.  Trys anglų šeimos vis dar nesisveikina. Viena tūlžinga ledi iš apačios jau parašė oficialų skundą dėl per didelio triukšmo emigrantų  bute, nors oficialių įkurtuvių vakarėlio lietuviai dar net nedarė. Dabar stengiasi prisiskaitę norvegiškų siaubų nors vaiko vieno namie nepalikti.

Bet portugalų šeima jau sveikinasi dėl artėjančio futbolo čempionato, nes jiems labai rūpėjo  daugiau rasti draugų sirgimui  už Braziliją ar Portugaliją. Kai mūsiškis pasakė sirgs gal už Braziliją -  viskas, draugas, savas, šypsena iš tolo.

Dar labai maloniai sveikinasi viena gyvenanti labai graži anglė blondinė. Tai stebuklas, kad anglė ir gražuolė, bet būna ir taip. Pas ją reguliariai lankosi vis skirtingi anglų džentelmenai, tad ji kaip ir jaučia sielų  ryšį su lietuviais  emigrantais.

Tad po truputį, po vos vos, gal ir kiti pradės sveikintis.

Seksime ir informuosime apie mūsiškių socialinę sėkmę anglų name anglų rajone. 

Iš emigrantų laifo: bandymas pereiti į aukštesnį socialinį sluoksnį

Kai kurie emigrantai stabiliai dirba, uždirba ir tame pačiame darbe jau kelerius metus. Ir dar kyla karjeros laiptais.

Taip ateina noras pakilti socialiniu laipteliu aukščiau. Kaip saka susitvarkyti gyvenimą. Pirmas veiksmas, kuris tokiu atveju ateina galvon– naujas geresnis rajonas, patogesnio  buto nuoma.

Emigrantas J.. su drauge išsinuomojo butą ką tik pastatytame name. Centras, anglų rajonas, šopingas iškart prie namo. Rodos gyvenimo takas klojamas rožėmis.

Bet kartą užėjo liūdnas kolega ir draugas Stiopa iš Latvijos. Susipyko su drauge. Pats Stiopa toks aukštas, liesas  ir nuo to aukštumo liesumo kreivas  ukrainiečių kilmės latvis. Visas toks nevykėlis  kaip ir jo gyvenimas. Ir dar iš Daugpilio.

Bet jo draugė tai dar labiau nevykusi. Visi sako ir sakė Stiopai, mesk tu tą durnę. Myliu, sakė Stiopa, nemesiu. Jis netgi vežė draugę rodyti savo  seneliams į Volynę. Bet draugei negalima gerti . Ji kai  išgeria nors stikliuką alkoholio pradeda  juoktis ir bėga laukais. Taip ir ten, pabėgo iš senelių namų ir nėr jos. Stiopa - tai buvo dar Janukovyčiaus laikais – senelio patartas nubėgo pas miestelio milicijos viršininką su angliška bonka, gal tas suras jo besijuokiančią merginą. Miestelio milicijos viršininkas buvo normalus čilovikas (vyras - ukr.). Jis pirma su Stiopa išgėrė anglišką butelį, pakalbėjo apie gyvenimą su Stiopa ir tada atvežė tą jo merginą. Ji jau buvo nutolusi nuo miestelio kelis kilometrus. Tai dar viršininkas humaniškai paklausė Stiopos ar paauklėti truputį jo merginą. Kad klausytų. Stiopa, išdrąsėjęs po bonkės, sutiko. Merginai įkrėtė bananų. Bet be sužalojimų.

Abu ukrainiečių kilmės latviai  galų gale susitaikė, grįžo  į Angliją ir čia vėl merginai po kurio laiko  paaštrėjo skausmingi ukrainietiški  prisiminimai  apie  bananinį auklėjimą. Kaip jis taip galėjo? Su Stiopa taip susipyko, kad Stiopa ant visai  išėjo iš namų. Nakvojo pas vieną draugą,  pas kitą, kol galų prisiprašė pas mūsiškį J.

Po kelių dienų J. su drauge pradėjo kasytis. Stiopa užnešė  utėlių.

-         Stiopa, kodėl  tu taip?– paklausė J.

Stiopa paaiškino, kad jam jos beveik nekanda. Jis laisvai gali su jomis gyventi.

 Emigrantas J. suprato, kad pakilti  ant naujo socialinio  laiptelio jam nepavyko. Skubiai padarė  viso naujo buto ką tik pastatytame  name dezinfekciją, tačiau įtaria, kad kaimynai anglai nelabai bus linkę su juo sveikintis. 

Britų sėkmė

Mačiau laimingą britų premjerą ir kitus anglus. Jiems gerai. Jie jau žino, kad Britaniją šimtą metų valdys tik vyrai...

Iš emigrantų laifo: trečias konvejeris, Džordžos dainos ir nelaimingas rusas

Ant konvejerio darbas labai nuobodus. Štai pomidorų reikia  spėti sudėti ant sumuštinio lygiai penkias riekutes, bet tik su sveiku viduriuku. Ir konvejeris varo geru tempu, tai nevisos tą tempą  atlaiko. Pamenu buvo viena meksikietė, tai ji niekaip nespėdavo ir ją varė lauk nuo konvejerio. Per ją vis reikėjo stabdyti konvejerį. Tai kaip ji rėkė,  sakė skriaudžia šitie, tai rasizmas ir jokios tolerancijos. Mokėjo šaukti.

Indai irgi negali dirbti, nes kai jie pradeda šnekėti burna, turi atsisukti vienas į kitą ir tada rankos jų nustoja dirbti. Mes  - lietuvės, galime kalbėtis ir net dainuoti kartu. Ir rankos dirba. Taip, dainuojame, nors taisyklės griežtos, bet lietuvėms dainuoti galima. Mūsų supervaizerė indė, bet ji savų nenori prie konvejerio. Ji nori  dirbti tik su lietuvėmis. Ji jau net moka Džordanos dainą – “Nemylėjai manęs”. Traukia kartu. Džordža atvažiuoja į mūsų miestą kelis kartus per metus.

Iš tamsesnių sugeba spėti tik portugalai iš Rytų Timoro. Bet jie per maži. Trečias konvejeris yra žemesnis nei kiti, tai visi portugalai subėga ten. Taip ir dirba tik trečiame konvejeryje, keičiasi, tik vieni eini miegoti į tą pačią lovelę, kiti iš tos pačios lovelės prie trečio konvejerio. Taip timoriečiai išgyvena apie 15 viename kambaryje. Snieguolė ir septyni  nykštukai, tik be Snieguolės. Bet jau jų koks mažumas. Sveria mažiausi gal vos  45 kilogramus. Toks dvimetrinis    lenkas pastūmė kartą timorietį, tai kaip toli jis lėkė, visai mažiukai.. Prie konvejerio pasistato taburetę, tai jei sėdi, kojytės nesiekia žemės. Bet labai draugiški,.tai mes prie trečio konvejerio  niekada nestojame, paliekame portugalams.

Tikrų anglų prie konvejerio nebūna. Bandė du airiai. Tai visi iškart lažinasi kiek jie sugebės atlaikyti, dvi ar tris valandas. Taip ir būna, labai keikdamiesi deda į kojas per pirmą breiką.

Turime net ir rusų. Iš Latvijos. Vienas toks įdomus yra – visą laiką jam nesiseka ir jis vis nelaimingas.Tai jis kartą seniai seniai  buvo pakliuvęs į norvegų kalėjimą. Jam ten patiko. Ten dirbo ir iš kalėjimo dar siuntė apie tris šimtus dolerių kas mėnesį šeimai. Kai jį išleido tai rusas apskaičiavo, kad jam reikia atsisėsti penkiems šešiems metams. Banko koks apiplėšimas tiktų. Be aukų. Tai jis apiplėšė banką ir su pinigais  atsisėdo laukti prie banko durų policijos. Nervinosi, rūkė, spėjo surūkyti  visą pakelį. Norvegų policija prie banko  atlėkė tik po 45 minučių. Rusas gavo tik tris metus kalėjimo. Ir vėl jam nepasisekė. Visi iš ruso juokiasi, kad galėjo dar per tas 45 minutes užkasti banko  pinigus. Tai dabar būtų turtingas ir prie  konvejerio nestovėtų.

Iš emigrantų laifo: latvių ledo ritulys

Na kaip gyvename....labai užsinorėjome savo namo, dabar gyvename anglų rajone, taip gera, ramu. Tarsimės su banku dėl paskolos namui tikriausiai. Norime tokiame rajone ir namą įsigyti. Anksčiau gyvenome juodžių rajone, tai baisu buvo pro juos praeiti. Lyg ir stovi ant kampo ramiai, tyliai rūko sau žolę, tik kad staiga pradės staugti. Neee, anglų rajone geriau. Po Londono įvykių – tai išvis visiškai  norisi anglų rajone gyventi.

Policija? Jie ten kažkokie naivūs durneliai, tiesa dabar jau anglų policininkai tapo gudresni, dirba jau ir lietuviai policininkais. Yra ir sikhai su mėlynais tiurbanais ir policininko kokarda ant tiurbano. Juokingai atrodo. Bet jau gudresni. O anksčiau būdavo važiuoja lietuvis be teisių, anglas policininkas sustabdo, tai lietuvis sako, pas mus Lietuvoje  gyvenime niekam nereikėjo teisių mašinai vairuoti, ko jūs čia prie lietuvių kabinėjatės, nusiperki  auto ir  važiuoji. Tai  tie anglų policininkai  iš pradžių ir  tikėjo...

Tautinės problemos? Yra. Anglai mūsų nuo lenkų neatskiria. Latviai, lietuviai – visi jiems lenkai. Nervina. O šiaip dabar sunkiausiai susišneku su latviais. Jie dabar įkūrė mieste vien latvių chokejaus komandą – tai labai pasikėlė. Visi latviai vaikšto į  chokejaus treniruotes. Lietuviai  tai miesto regbio komandos jau gera pusė. Gerai regbio komanda žaidžia, vos šiemet neiškopė į pusiau profesionalią lygą. Latviai gi visi – chokejuje.

Dar trys užsilikę mintys iš savaitgalio

1. Plechavičiokai. Tas pats mechanizatorius papasakojo, kad blogai buvo tiems katrie nuėjo pas Plechavičių. Bet kai kuriems dar gerai baigėsi.

Kai Plechavičius liepė išsivaikščioti rinktinei tai visi iš jo kaimo išsivaikščiojo namo. Ale atėjo rusas ir vėl vaiskan juos paėmė. Tai beveik visi iš jo plechavičiokų atsidūrė prie Liepojos ir dar pakariavo su vokiečiu. Pabuvo abiejose fronto pusėse. Garsusis Kuršo katilas. Tai sakė  dar 1945m. gegužės 10-ą po Berlyno kapituliacijos rusų oficieriai išrikiavo juos šturmui. Bet jau tada vokiečiai pasidavė. Vokiečiai Kurše priešinosi geriau nei Berlyne. Dar  rusai bene 22 vokiečių divizijas nelaisvėn paėmė. Rusai tiek maisto net neturėjo, tai daug tų belaisvių ir numirė. Taip pasakojo jo plechavičiokai.

2. Emigrantas iš Vulverhamptono grįžęs (jei gerai supratau miesto pavadinimą, nes buvo labai prastos dikcijos dėl sulaužyto žandikaulio).Trumpi trumpos emigracijos įspūdžiai.

O lietuvės jau kaip medum visiems pateptos. Lenda ir anglai, ir babajai prie jų. Babajai tai išvis kaip išprotėję prie lietuvių moterų...turėjau tokią figūringą draugę – tai jai gatve neleisdavo praeiti. Kartą įbėga ji į namus mūsų. Babajų visa gauja  prie durų stovi ir užkišę koja duris net neleidžia uždaryti durų. Gerai kažkoks pagalys pakliuvo po ranka. Duris šiaip ne taip uždariau. Jei nebūčiau namie tai jai būt šakės. Grupiniu būdu  babajai būtų perėję ...

Iki Anglijos nebuvau rasistu. Dabar jau esu. O miesto meras ten kur buvau pats su tiurbanu.

Neatlaikiau tokios Anglijos – grįžau.

3. Geležinis Vilkas žaidė su Londono regbio komanda BAC. Kelis kartus vilkai ryškiai pirmavo, atrodo tuoj, tuoj, sutriuškins. Bet – kadangi aš skaitau knygas ir žinau istoriją – anglai sukūrė tokią  imperiją tik todėl, kad niekada nepasiduoda.

Ir tikri anglai  tokie tebėra.

Po kiekvieno lietuviško smūgio anglai pakildavo ir vėl lysdavo kovon. Nepasidavė. Lietuviai  pavargo daužytis į jų sieną. Neišsilavinęs lietuvių jaunimas nustebo, kaip jie taip? Vėl ir vėl pakyla. Ir vėl priešinasi. Londoniškiai  buvo kaip jonukai-stovukai (kitaip vankos-vstankos). Parverti, o jis vėl išsišiepęs stovi.

Knygas, jaunuoliai, reikia skaityti, ypač istorines.

Lygiosios 53-53.

Kas jūs, Vytautai Šapranauskai?

Kas jūs, Vytautai Šapranauskai?. Gal Sir Elton John, o gal Boriso Moisejevo vardo valtybinis dainų ir šokių ansamblis, kad už savo anekdotų paskaldymą Piterbore (toks lietuvių miestukas  netoli  Kembridžo) imate po 40 svarų?

Tauta, net ir neblogai uždirbanti, teisėtai pašiurpo ir liepė papasakoti motinoje Lietuvoje kaip apiplėšinėjami emigrantai visokių smulkių Lietuvos verslininkų.

Iš emigrantų laifo: nekultūringi lietuviai bei mandagieji anglai

Nauji metai provincialiame Anglijos mieste netoli Kembridžo. Krūva lietuvių su vaikiukais eina prie naujametinės eglutės miesto centre.Vietinė policija apsupusi eglutę ir leidžia prie jos  tik apklaususi  imigrantus ar jie eina su  savo vaikais ir ar nusiteikę pozityviai. Tai ne, vesis prie eglutės  lietuviai svetimus vaikus ir  niūriai  strakalios (pogins?) apie eglutę pagal metalistinės Katedros dainą Mes jėga.
Civilizuoti anglai  prie eglutės neina. Jie jau savo pabuose nepaeina. Merginas su storapadžiais batais vyrukai jau neša į taksus. Vešis - nepabijokime to smarkaus žodžio  - mylėti fiziškai  angles. Nes žodis mylėtis, kuris reiškia abipuses pastangas, čia jau netinka..Anglės jau tinkamos kondicijos  ir net per daug, trumpi daugumos sijonukai silpnavališkai ropščiasi aukštyn jau kokią valandą ir alaus dar išgerta daug per tą valandą. Kiekvienas pabas pakeliui paduoda tą patį vaizdą. Storapadžiai anglių batai, trumpo sijono britės be nuovokos arba dar šlitinėja arba jau guli.
Taigi anglės beveik be sijonų nešamos į taksus. O vietinė policija mirtinai susirūpinusi ar kalsis šiemet lietuviai su lenkais arba Šiauliai su Kaunu. Deja, policijos liūdesiui,  o tiek ruoštasi, nieko neįvyksta, lietuvių  prie eglutės dauguma ir lenkai pritariamai šypsosi lietuvaičių šventei. Anglų policija nusivylusi. Linksmi lietuviai irgi paseks atrodo tuoj mandagių anglų pavyzdžiu, bet žodis bus mylėtis. Abipusėm pastangom.
O policija ką, tyli rūsčiai ir nebent prisimena ankstesnes emigrantų linksmybes kai vežė į kitą meisto galą moterį atvėsti tik su pėdkelnėmis ir ten paleido. Geri buvo laikai....
Išgudrėjo tie  lietuviai.

Britaniškėjimas

Nuo suvartotų ir suvalgytų kalėdinių gėrybių į galvą netikėtai šovė viena mintis.
Filmai kurie patiko: Karaliaus kalba, šnipų filmas sudėtingu pavadinimu pagal Le Carre romaną, serialai kurie patiko: Profas, Šerlokas, Šarpas, Bynas. BM patinka sekmadieniais žiūrėti į Puaro nuo Telšių. Dar anksčiau   patiko vienas toks komikas, su pachabna muzikėle ir gaudynėmis. Benis Hilas. Patiko olimpiada. Visi žiūrėjo Kembridžo hercogų sutuoktuves. Patiko hercogienė sesuo. Britai net nemuša mūsų gerai pažįstamo emigranto, kelia jam algą ir jis dar kyla fabrike pareigose. Net aukštąjį baigs fabriko kursuose. Tik nutrenkė kažkas važiuojantį dviračiu, bet gal ten ne anglai buvo. Britai Putinui  neatiduoda pabėgėlių.
Premier lygoje geriausias futbolas. Anglų regbininkai  prieš kelias savaites net įveikė kivius.
Anglai vieninteliai Europoje nepasiduoda ES nerinktų veikėjų diktatui. Dar Čarlzas Dikensas. Aišku Vinstonas Čerčilis ir baronienė Tečer.
Kiti Anglijos karaliai bus žymiai dailesni (dėka Spencer ir Midleton). Monarchijos institutas pagarboje.
Ir ką tai reiškia? Imperija nežuvo,  ji tik  įgavo kitas formas? Jei Amerika netikėtai nusmurgs - yra Vakaruose paruoštas ir laukiantis kitas lyderis? Monarchijų laukia šviesesnė ateitis?

Šerlokas

Užsikabinome už modernaus britų serialo Šerlokas per LRT sekmadienio vakarais. Tačiau jau antroje serijoje Balkanų moteris nachališkai pasakė, kad žudikas  - taksistas. Šerlokas tai irgi patvirtino baisiai įtemptai pamąstęs bei aplakstęs pusę Londono, bet po pusvalandžio.

Dabar dar žiūriu Šerloką ir gal žiūrėsiu, tačiau BM uždrausta skelbti savo spėjimus. Ji tada mezga ir labai dažnai ironiškai tyli.

Bet vėl, vakar. Grįžau su maže iš darželio. Įėjome į kambarį pasisveikinti, ji bemegzdama tik pakėlė akis ir pasakė, kad po pietų buvo jaunesnioji  auklėtoja.

It daktaras Vatsonas  pareikalavau paaiškinimo. Pasirodo elementaru. Mažės kuodukas perrištas kitaip,  nebalkaniškai. Taip daro tik jaunesnioji auklėtoja.

Va taip ir gyvename kaip seriale. Šerlokas tik užmeta akį ir viską žino...

Iš emigrantų laifo: Džekas

Gal pamenate anksčiau rašiau apie emigrantą, kuris net ir feisbuke neturi ramybės nuo moterų, jos ten jį karštai dalinosi, net įsivėlė anglų policija į moterų dalybas. Susinervinę polismenai vieną kovotoją tik su kojinėmis paleido kitame miesto  galė atvėsimui.

Rasite blogo kairėje pusėje po etikete  Anglija tas istorijas  jei nepamenate. Arba šio teksto apačioje etiketę Anglija

Tai štai minėtas emigrantas galų gale susitupėjo, aprimo ir su viena moteriške kuri turi dukrą  jau gyvena kartu meiliai stabiliai ir net pusę metų. Buto nuoma irgi stabilizavosi. Alga gera. Fabrike  matyti karjeros perspektyvos. Gyvenimas vienu žodžiu rieda tiesia  vaga..

Tad prisireikė jam normalaus šeimyninio gyvenimo simbolio – katės. Lietuvoje visada augindavo katę. Ir principingai į šeimos draugus  pasirinko vyriškį – mažą naglą gražutį juodai baltą katiną Džeką. Džiaugėsi juo dvi savaites.

***

Vakar liūdnai pranešė: Džekas yra  Tekila.

Mergaitė vėl....

Iš emigranto laifo: gyvenimas feisbuke tęsiasi

Gal pamenate skirsnyje apie Angliją rašiau apie  emigranto vargus feisbuke.

 Kas įvyko per porą mėnesių. Daug. Pagrindinės draugės fotografija feisbuke jau pakeista tris kartus. Ne kiek pati fotografija, kiek keitėsi pagrindinės draugės statusą turinčios moterys. Susikūrė Nusivylusių širdžių klubas ir feisbuke terorizuoja vargšą emigrantą. Dar nepabuvusios klube reikalauja, kad dangus  ir joms atsiųstų tokį angelą. Klubo moteriškės aktyviai diskutuoja dėl tokio angeliško apibrėžimo ir tvirtina visai jis ne angelas. Tik taip atrodo....Keli palikti moterų vyrukai taip pat siūlo kartais į snukį.

Emigrantas  šiuo metu atsigauna  Lietuvoje. Visas pavargęs nuo klubo narių dėmesio.

Klausiau ką pasiekei ten Anglijoje. Na, sako, jau vienas velsietis kalbasi draugiškai darbe su manim. Bet jis šiaip psichas, o kiti draugai lietuviai, latviai ir keli makedonai. Na bet koks makedonas lietuviui draugas kai prisimeni Europos čempionato krachą. Tai pats supranti sukuosi tam pačiame rate.

–        Feisbuke? -  patikslinau.

–         Na taip...

Karjeros pažadus darbe turi, eina  į kažkus universitetinius kursus, alga didės, anglai nemušė nė karto. Kaip ir gyvenimas klostosi.

O moterys? Tai ir bėda yra...didžiausia...atsako, nei aš be jų, nei jos be manęs...