Pirštai

Reikia susitvarkyti Gruzijos įspūdžius. Kai užrašai geriau atsimeni. Tad apie šventas vietas ir pirštus. Nuo Tbilisio metro  stoties Didube su turgumi, kaip pas mus prieš 30 metų per blokadą, iki Mcchetos važiuoja maršrutka tik už 1 larį.

Mcchetoje  yra Sveticchovelis, pagrindinė Gruzijos šventykla, stovi nuo XI amžiaus. Šventa vieta. Kaip  tik pro mus pakiliai nusiteikę vyrai nešė aukojimui  gyvus avinukus. Tolėliau, šešėlyje juos ir papjovė. Psichės patvorinės gidės šūkavo, kad tik už 20 larių viską mums parodys. Ir, kai atsisakiau tų patvorinių gidžių, mane po šventyklą vedžiojo Dievo pirštas.  Pirmiau parodė vieno iš karališkosios gruzinų giminės Bagrationų antkapį šventovės  grindyse, kuris žuvo tik 22 metų daugybę rusų pražudžiusiame  buko Muravjovo turkiškojo Karso šturme. Pasižymėjau sau – rašiau apie tai VK straipsnį.

Tada dar pasislinkau į dešinę nuo altoriaus ir ten. ..Šito net negalėjua įsivaizduoti,  antrasis pirštas.parodė  – ten palaidotas mano romano personažo grafo Simoničiaus sūnus, miręs paauglystėje.Toks prisilietimas prie istorijos (paliečiau antkapį pirštu), kurioje pats buvau paskendęs ir skandinau kitus savo romane –labai stipriai užkabino. Toks geras šiltas bendrumo su gruzinų šventove jausmas mane užplūdo. Kas dar laukia manęs Mcchetoje? Gruzijoje? Ką dar parodys dangiškieji pirštai?

Mcchetoje suvenyrų gatvėje pirštas, išdrožtas iš medžio, parodė kur eiti į Wine Cellar. Ten mūsų laukė Zigfrydas. Šnekus senas tvirtas  gruzinas, tik gal kiek drebančiais nuo parkinsono pirštais  ir  mamos trauma dėl tokio vardo nuo vaikystės, nes šiaip jis normalus Grigolašvilis, o mama mėgo Vagnerį, visiškai beprotiškai.

Taigi Zigfrydas dvi valandas mums pasakojo  ir vaišino savo naminiais vynais, o jo šou viršūnė buvo  vynuogių degtinė. Čača tai degtinė iš vyno išspaudų, o Zigfrydas varė degtinę iš saperavi vyninių vynuogių sulčių. Patikėkitė – kaip diena ir naktis skyrėsi  Grigolašvilio   vynuogių degtinė nuo įprastos gruziniškos čačos. Nusipirkome pas jį tos gerosios degtinės - puslitrį. Kainą gėda ir sakyti – tik 5 lariai. Primenu: Mcchetoje rodo medinis pirštas su užrašu Wine cellar į tuos dangiškuosius slėpinius.

Ir paskutinis parodymas pirštu, kurio  nesupratau. Po kelių dienų Kachetijoje į vyno kelią išvykome vienu taksu su anglais Pam (nors ji airė) ir Tomu. Po kelių vyninių išsikalbėjome. Malonia su Tomu  sutarėme, kad rytų europiečiai geria geriau nei britai, kad britų imperija buvo gerai bei ohoho ir nėra čia ko jiems (Tomui ir kitiems britams) atgailauti, kad abu stovėjome regbyje pirmoje linijoje, sustojome grumtynių stovėseną, tikome vienas kitam, tik jis žaidė regbį Oksforde ir dar  truputį mokėsi ten, tad sutarėme vakare išbandyti Zigfrydo degtinę pas mus ketvirtame aukšte su vaizdu į Alazanio slėnį. Ir jie pasiteisinę – kad yra supuvę degeneratai iš Vakarų  - nuėjo pamiegoti prieš naktinį vaizdą balkone į Alazanio slėnį.

Mane sudomino jaunojo Tomo atostogų planas – Gruzija, Armėnija, Rusija ir Mongolija per 2 vasaros mėnesius. Va taip, pagalvojau, ruošiami dar Secret Service kadrai senais metodais, paima iš Oksfordo klasikinį filologą, truputį sportininką, išmoko gerti su rytų europiečiais ir pasiunčia  į pažintinę kelionę po buvusios Rusijos imperijos  pakraščius. Bliamba, kaip būsimame mano antrame romane.

Tad smagiai grįžau ir pravėręs  šaldytuvo dureles apšąlau. Zigfrydo puikiojo pusbutelio ten nebuvo. Namų tvarkytoja (namų darkytoja, po velnių) pasirodo viską tvarkė ir kažkodėl sugalvojo išpilti išvažiavusių svečių gėrimus velniop. Atgailavo šeimininkai, atgailavo tvarkytoja-darkytoja. Gruzinams negali neatleisti. Atleidau, jie atnešė čačos. Bet vakarėlis jau buvo apgadintas. Tas britas, pasiųstas  į buvusios rusų imperijos pakraščius, būtų įvertinęs Zigfrydo degtinę, o dabar kažko trūko....

Ir tai buvo paskutinis Dievo pirštas Gruzijoje, bet ką jie ten, viršuje,  man juo norėjo parodyti?

Gal kad antrasis romanas bus geresnis už pirmąjį? Ir jau laikas jį rašyti?