2018 m. spalio 12 d., penktadienis

Paprasta istorija



Vyras gėrė visą gyvenimą, bet taip sėkimigai atsitiko, kad bendrabučio kambarėlio nepragėrė.
Bet ištiko insultas. Pusės kūno nebevaldo ir todėl metė gerti. O metus gėrimą  labai valgyti nori, nors ir pusiau paralyžiuotas. Į tualeto kėdę dar iš lovos persiverčia, bet  daugiau tai nieko negali.
Dukra Vokietijoje. Tėvo, nes labai gėrė, neprižiūrės ir jai to kambarėlio nereikia.
Tai tada ant viso bendrabučio buvęs visų šaunus sugėrovas  pradėjo rėkti, kad ženysis ir butą žmonai užrašys. Jam tik tereikia, kad pavalgyti duotų.
Ir ką jūs sau galvojate – atsirado moteriškė, kaimynė, irgi invalidė, bet judresnė. Abu apsivedė, jis jai užrašė butą pas notarą ir dabar gyvena kaip inkstas taukuose.

Paklausite koks šios istorijos moralas? Atsakysiu ogi amžinas pavojus beveik bet kokios būklės vyriškiui -  kiekvienas gali tapti matrimonialinių kėslų objektu.

2018 m. spalio 8 d., pirmadienis

Gyvenimas rudenį viloje



Na būsiu atviras. Aš jau pažįstu visus šunis aplink vilą.
Marsas, didelis labradoras už  tvoros, išprotėjęs nuo neaprėpiamos meilės pasauliui ir pasiruošęs sulaižyti kiekvieno praeivio ranką iki kaulo. Tvora nuo Marso meilės pasauliui jau porą kartų taisyta.
Žirnis, didelis baltas gauruotas patinas, kartais pabėga iš savo namo pas Karlitą pasiuostyti. O kaip Karlitai patinka, kad priešės-laikos Žirnio visai nedomina. Laikos gailiai žiūri kai toks gražuolis Žirnis uostosi priešais. Girdimas tik gailus cypimas..
Džekas, mažas juodas, bet su dideliu. Susivienijo su Karlita į vieną gaują ir abu, patys nustebę, aplojo laikas aršiai kaip viena gauja.
O dar muzikologų vižlas, kuris patetiškai šokinėja kaip Šostakovičiaus muzika iš džiaugsmo po pusmetrį į viršų, kai mes  su Karlita praeiname pro jo tvorą.
Ir dar krūva taksų, foksterjerų, akitų ir vilkinių.
Kad tiek pat žinočiau apie žmones aplinkui kiek apie šunis. Pasiimsiu vieną dieną vyno bonką ir eisiu patvoriais pažindintis.

O tai tik labas ir viso gero.

2018 m. rugpjūčio 22 d., trečiadienis

Knysliuko laukimas arba konkursas

Aš jo ilgai laukiau.
Nesulaukiau to savo vienintelio literatūrinio knysliuko....
Buvo padėti nedideli spąsteliai mano knygoje “Bronislovas ir imperatorius”, bet nei vienas knysliukas nesusigundė ir nepranešė tautai apie  pono rašeivos smulkų aferizmą: keli romano “Bronislovas ir imperatorius” herojai yra pavadinti dviejų garsių anglų literatūros kūrinių herojų vardais. Tiesiog elementariai copy-paste.
Viena veikėjų porelė labai lengvai atsekama, kito garsaus angliško kūrinio herojai – smarkiai sunkiau atsekami. Bet jie visi yra mano romane savo  tikraisiais literatūrinias vardais.
Taigi konkursas.
Kas pirmas parašys tas abi herojų poras ir iš kokių angliškųjų  kūrinių jie yra copy-paste, tam bus atsiųsta bet kuri mano knyga su autografu. Bet tik Lietuvoje

2018 m. liepos 20 d., penktadienis

Apie meistrus ir moteris




Pažinau pastaraisiais mėnesiais daugybę meistrų. Tad drįstu suformuoluoti tokią išvadą – jie kaip moterys: įvairūs, brangūs ir nenuspėjami. Ir nebūtinai kas nors iš karto pavyks su meistrais veikiančio ar stovinčio. Tik iš kažkelinto karto, po ilgų diskusijų....

2018 m. birželio 25 d., pirmadienis

Liečiau daiktus


Taip, kai kurių daiktų nebuvau lietęs kelerius metus. Užmaršties dulkių sluoksnis ant jų tūnojo riebus it tepalas. Yra pažangi taisyklė – nelietei daikto metus – jis tau nereikalingas.
Bet mūsų prisilietimai bei susilietimai vėl buvo malonūs  ir po tiek metų kai kuriuos lengvai atpažindavau, kai kurie dar iš ano amžiaus, nuotykius tų daiktų žinojau.  O štai  knygos, stengiausi jas atiduoti geriems žmonėms, kurie dar rūpintųsi tomis mano nenusisekusioms knygomis. Sėkmingas knygas  perkraustau visas sau.
Pamenu laikraščių straipsnius apie žmonės, kuriems rūpi jų daktai ir tokie žmonės yra visokeriopai smerktini. Daiktų vergai. Net nukaltas nemalonus  žodis apie tokius tipus - sudaiktėję. Tai aš linkęs prisipažinti: sudaiktėjau kaip visiškas smulkiaburžuazinis elementas per tas dvi savaites, kol krovėme daiktus persikraustymui. Daugelio ir daugybės man pagailo..

Bet į naują namelį, mūsų naują gyvenimą, tilps ne visi, kad ir atpažinti daiktai. Nesumoju kaip gudriau pasakyti nei standartiškai. Buvome kartu. Dabar nebebūsime. Apgailestauju.

2018 m. birželio 6 d., trečiadienis

Pedofilo keliu


Aš padorus tėvas, na kiek suvokiu tėvystę ir pajėgiu bėgioti dėl bendro sąnarių nejudrumo. Bet visą žiemą ir pavasarį riedėjau nuožulnia moraline plokštuma pedofilo keliu.
Mažės baleto pamokos jau keturis kartus per savaitę. Tad nori nenori ir man tenka pareiga nuvesti parvesti mažę. Visos mamos už tai pagirtų, bet ką mums tėvams daryti? Baleto klasė neturi persirengimo rūbinių, tad balerinos persirengia koridoriuje priešais salę. Kai kurioms balerinoms jau ir šešiolika, taigi galite įsivaizduti kaip nėra kur dėti akių. Tad mes tėveliai liekame dar ir už koridoriaus ribų dar viename koridoriuke palei tualetus. Ten padoriai ir niūriai laukiame, kol išeis mūsiškės. Maniškė, jei rūsčiai neskatini artikuliuotai tariamu žodžiu persirengia paskutinė, nes jai visi visi pasaulio atsitikimai  įdomūs ir ji tiesiog kartais sustoja ir persikelia ten, kur vaikai nesirengia. Bet tėtis už durų. Taip ir gyvename. Vienoje durų pusėje pirmyn atgal vaikšto amžinai skubantis tėtis, kitoje durų pusėje ramiai sėdi mažė ir svajoja apie ponius.
Kartą baleto pamoka buvo perkelta valanda anksčiau ir į Rusų teatrą. Apie tvarka raščio pokyčius buvo pakabintas išsamus skelbimas. Mamos perskaitė, tėvai, kurie prie tualeto ir neperskaitė. Kas gi kabina skelbimus prie tualetų durų?
Tai susirinko laiku du trečdaliai balerinų, tai yra tos, kurios vedžiojamos mamų. Tėvelių balerinos vėlavo valandą. Mokytoja mus teisėtai išbarė, negi negalime rasti momento užeiti ir paskaityti skelbimus.

Galime, rasime, užeisime...

2018 m. birželio 1 d., penktadienis

Kiti laikai, bet nuotykiai tie patys



Ovalaus kamuolio meistras, pažaidęs Anglijoje visą regbio sezoną, grįžo namo pažaisti lietuvišką regbio sezoną už vilkus. Pirma savarankiška kelionė automobiliu per Europą. Amsterdamas, Berlynas, Varšuva.
Bet padarė viską taip pat, kaip visi pirmą kartą. Nusipirko iš afrobrito seną kledarą, susikrovė į opelį katę, draugę ir visą užgyventą Anglijoje turtą. Mašina iš vidaus atrodė kaip čigono namas.
Ekipažas persikėlė keltu į Olandiją ir ten prasidėjo kaip visuose pasakojimuose apie jaunystės nuotykius: opelio motoras pradėjo taškytis alyva taip, kad per Vokietiją važiavo nakčia, idant šviesiu paros metu fricai būtų užmovę antrankius po pirmo pasirodymo autostradoje.
Geri žmonės siuntė pinigus variklio remontui bei tepalų pirkimui. Kažkur viduryje Lenkijoje kiti  geri žmonės užkėlė kovinį ekipažą ant traliuko ir atvežė į Lietuvą. Tiesiog Keruako “Kelyje” vos ne pažodžiui.
Man patiko ovalaus  kamuolio meistro išvada apie kelionę – ai, bus ką vaikams papasakoti.

Sava patirtis yra svariausia.