2018 m. balandžio 20 d., penktadienis

Apie soc.tinklų naudą


Nėra jau tuose soc.tinkluose taip blogai kaip rašo žurnalistai. Štai aš soc.tinklus naudoju geresnėms derybinėms pozicijoms derybose dėl gyvenimo patogumo pagerinimo.
Vakar pradėjau aiškintis, kur mano kampas name bus, jei užeis pasiutęs  noras parašyti stambios formos kūrinį. Būna, ištinka mane.  Net dabar kažką niežtinčio organizme jaučiu ir rudenį arba žiemą tai gali susiformuoti į rimtą darbą.
-         Rūbinėlėje po boileriu,  - maktelėjo kaip kirviu BM.
Ten vos 3 kvadratiniai metrai. Tilpčiau tik labai susilankstęs ir minčiai per siaura.
Gyvenimo partnerei maloniai priminiau, kiek aš turiu uždraustų temų skelbimui soc.tinkluose. Apie tai nerašiau, apie šitą ir apie kitą net nepaminėjau. Tiesa apie 5000 parašiau, nervai neatlaikė. Nors būna tokių vakarų, kad tik spėk užsirašyti šeimos mintis.purslojančias lava kaip iš islandiško vulkano. Patys net kartais juokiamės.
BM susijaudino, greitai nubėgo į feisbuką ir nustėro:
-         Bet nėra apie 5000?
-         Taip, nėra. Kol kas. Bet prašom pagalvoti apie mano kampelį ne rūbinėlėje po boileriu.

Tada žiūrėsim. 

2018 m. kovo 29 d., ketvirtadienis

Apie menotyros daktares


Tai bus liūdnas pasakojimas apie menotyros daktares ir plyteles.
Apie tokį  apie jas visas jaučiamą  keturgubą mano jausmą.
Pirma jausmo dalis. Aš jau pavargau stebėti skirtumus tarp turkio, salotinės ir jūros bangos. Ir man dar reikia pritarti tiems dizaino grakštiems sūkiniams nuo smaragdinės link kitos žalios su protinga veido išraiška ir giliai įsijautus, nes reikės ten gyventi iki smerties. Jei nesidomiu žalios atspalviais  tai esu niekuo nesirūpinantis egoistas – tą net pats suvokiu.
Kažkur prie Gargždų sandėliuose ramiai dulkėjo niekam nereikalingos plytelės, spalvos, kuri tokia, kokios reikia, po mėnesio rinkos tyrimų ir pigiai, nes kas jas matęs nors kartą gyvenime dar norėtų jas matyti antrą kartą. Kompe atrodė geriau nei realybėje. Ir tai taisyklė jei nežinojote. Vis tie samsungai pagražina mūsų gyvenimus savo paveikslėliais, o iš tikro ten...
 Bet kuo man patinka Balkanų žmonės – jie nepasiduoda. Jie po kiekvieno žiauraus Osmanų imperijos smūgio atsikeldavo ir vėl optimistiškai laikydavosi savo balkaniškos linijos.
Taip buvo  pranešta ir man: spalva nelabai, bet plytelės labai pigios. Nupirksme dar kitų ir jos atmuš tas pigias ir nelabai spalvos plyteles. Bus dar įdomiau.
Taip, jaučiu dar bus įdomybių, dar bus laminato atranka iš tūkstančio atspalvių (visi ten kažkodėl ąžuolo spalvos su pusspalviais, bet matyt laminato marketologai pasaulyje nusprendė, kad tik ąžuolo atspalvius žmonės perka).
Ir po visų šitų spalvinių kančių, išsigandusių sandėlių darbuotojų kratymo už atlapų ir akcijų gaudymo ateis kokia menotyros daktarė į įkurtuves mūsų namelyje ir išsišiepusi pareikš:
-         Nu žinoce...spalvos tai jau visai....o atrodėte inteligentiški žmonės....

O antras, trečias ir ketvirtas jausmas vis toks pats ir stiprėjantis – artėja pabaiga ir bus blogai. Prakeiktas kapitalizmas siūlo per daug variantų. Prie ruso statėmės ką gavom, o čia....

Bambalinė velykinė atgaila


Ilgai mane graužė sąžinė, bet nutariau ir aš savo coming-outą pasidaryti. Visi tai visi. Ir krikščoniška visai atgailauti prieš Velykas.
Prieš daug metų buvau vieno alaus bravoro komercijos direktoriumi. Bravoro šemininkai buvo danai, tokie iš savo ramaus kosmoso ką tik įkritę į Rytų Europą. Kokio lygio jų iškritimas iš konteksto buvo? Štai jų vyriausias Lietuvoje hansenas sakė: nu vairuotojai pas jus visai mandagūs, kodėl jūs skundžiatės, kad bjauriai vairuoja. Mane visur mandagiai praleidžia.
Danas vairavo juodą banditišką džipą. Na, supratote koko lygio danų  nesigaudymas realybėje buvo?
Na o iš komercijos direktorių privalu pardavimų skatinimo idėjų. Mes jau tada pilstėme alų į litrinius bambalius. Danams tai atrodė nesusvietna Europos  pakraščio mandrybė. Litras. Alaus. Iš karto.Bet aš nesustojau. Pavariau per besipriešinančių, kryžiumi gulinčių danų lavonėlius  -  išleidau pusantro litro bambalius į rinką. Rizikavau.  Ir lietuviai kaip pašėlę pirko. Kiti bravorai puolė kopijuoti. Tada rinkoje greitai atsirado dviejų litrų bambaliai. Vėl visi į du litrus greitai peršoko. Pašalpiniai visoje Lietuvoje persivadino bambaliniais. Blogis.
Tai mane visada (ir ypač dabar, ant senatvės) graužė  sąžinė, taip pradėjus blogio virusą .. 
Mano kaltė.

Nu bet algą gerą danai mokėjo, šeimą išlaikiau....

2018 m. kovo 22 d., ketvirtadienis

Simonas Stulpininkas


Simonas buvo šventasis. Nes kentėjo ilgus metus dykumoje ant stulpo. Tuoj jaučiu ir aš išeisiu jo pėdomis.
Nuėjau į ESO. Gavau pagal numeriuką gražią merginą ir iškart viduje viskas įsitempė. Tik net tai ką pagalvojote. Su gražiom merginom bankuose ir kitose vietose su numeriukais ir švieselėmis patyriau baisių vargų.
-         Pasiimkite iš mano sklypo senus laidus ir seną stulpą. Nebereikia man jų, jūs patys įrengėte naują skydinę,  - aršiai neriu į biurokratinius verpetus.
Iš tikrųjų stulpas nepatiko BM. Man tai papuoštas tokiu kreivu inkilu varnėnams jis galėjo stūksoti dar dvidešimt metų.
-         Gerai. Užsisakykite projektą ir, kai mes leisime, galėsite nusiimti.
-         O kam man projektas. Galiu iškasti Tadziko ir Seriogos jėgomis tą seną stulpą.
-         Be projekto negalima.
-         O jums kur atvežti seną stulpą? Kai pagal projektą padarysiu.
-         Stulpo mums nereikia.
-         Tai jei stulpas dings be projekto – neieškosite?
-         Stulpo mums nereikia. Projekto reikia.
Dar padiskutavome. Graži moteris rado negražų vyrą, specialiai sukurtą problemoms spręsti. Bet ir negražus vyras nežinojo kaip čia padaryti.
Liepė parašyti raštą ir jie galvos savaitę. O aš einu skaityti šventojo Simono Stulpininko gyvenimo aprašymą. Prireiks jo stulpinės ištvermės ir šventojo kantrumo

2018 m. kovo 15 d., ketvirtadienis

Laikraščiai dingo



Šiandien Karlita mane tempė kaip eskimų rogučių šuo pasivaikščioti ir mes neberadome laikraščių. Taip, tai buvo geltonoji spauda, visiškai gatvinė mass media, nieko gero, jokių rimtų politinių įžvalgų ir filosofinių pastebėjimų. 
Bet Karlitai tai buvo visas gyvenimas. Takelių posūkiuose arba kryžkelėse ant pajuodusio sugriuvusio sniego iššaukiančiai geltonavo kampai. Visi patinėliai ten žymėjo savo gyvybes. Aš čia buvau, aš dar vaikštau, aš jau didelis, aš toks ir toks, mano tai teritorija. Ir Karlita net galėjo pasismaugti tiesdamasi link žinių it Žemaitė  – ar tie patys gražieji ilgakojai vengrų vižlai vis dar jos nepamiršo, jai palieka žymes? Net letena pakrapštydavo senesnius pranešimus. Ar dar gyvi jūs, ar pamaitinti, draugai? Ir taip juos godžiai uosdavo. Štai labradoras Čarlis žada  - dar pažais su ja. Kai abu susitiks. Karlita net pritariamai pamojuodavo uodega nuo tokių malonių žinių.

O šiandien tuščia. Vėjas tik sukasi. Geltonoji spauda dingo kartu su Čarliu ir vižlais. Prabėgom prabėgom paieškojom. Nei viename kampe nebėra. Ir truputį nusivylėm. Nesupratom tokio klastingai sėlinančio pavasario elgesio.

2018 m. kovo 8 d., ketvirtadienis

Kojos ir bendrabutis


Tada dar buvau visai jaunas. Vos 19 arba 20 metų. Nes pirmą kėlinį buvau atsarginiu, o tai galėjo būti  tik ankstyvoje jaunystėje. Atsarginiu vėliau jau nebūdavau. Net ir šimto kilų tada dar nesvėriau, vienu žodžiu stovi šalia aikštės toks bloznas bičelis it laukų berželis.
Žaidėme regbį prie kažkurios medicinos mokyklos bendrabučio. Merginos susirinko pavėpsoti: daug jaunų žirgų belaigančių po regbinę pievą, bet labai smarkiai  taisyklių nesuprato. Žiūrėjo, žiūrėjo  ir pradėjo įdomautis tuo, kas joms labiau rūpi.
O aš irgi žalias, nieko dar apie jas labai nesupratau. Man įdomiau kas aikštelėje vyksta. Jaučiau, kad greitai  ir man teks eiti žaist. Treneris vis pažiūri į žioplius aikštėje, paskui į mane. Tai prasitampau, kojas pakilnoju, pasilankstau, visas toks energingas budrus laukiu.
Medicinkės merginos girdžiu kažką aktyviai aptaria. Netgi žavisi. Cypauja ir kikena. Tos mergos. Numerius kažkokius pradėjo skelbti. Lyg ir  vyksta konkursas viena ausimi supratau. Bet aš regbistas, nekreipiu dėmesio į tas. Neregbistes. Tuoj man treneris lieps lėkti į aikštę. Koncentracija.
Staiga toks beviltiškas atsarginis prieina ir tempia mane už rankovės:
-         Tave kviečia. Numerį gi tavo šaukia.
Taip. Kol aš ten lanksčiausi ir kilnojau kojas aikštės pakraštyje  jos mane išrinko. Gražiausių regbistų kojų atstovu. Paveikė jas giliai tas mano kojų lankstymas ir grožis. Buvo tada tos mano kojos ilgos, saikingai raumeningos bei minimaliai plaukuotos. .
Aišku šiais laikais tuo niekas netiki, bet ... Nerūpėjo joms mano gilus dvasinis pasaulis ir eiklus intelektas. O tik kojos. Atėjo ir mano eilė padaryti coming outą, metoo ir giliai užslėptą jaunystės traumą.

Kur jūs dabar, medicinkės studėntės iš bendrabučio, ir kur mano jaunystės konkursinės kojos?

2018 m. vasario 13 d., antradienis

Apie spalvas


Man spalvos buvę nebuvę. Moterims tos spalvos svarbiau. Ramiai sau žiūriu 6nations, bet nuklausiau vyr.dukros ir BM  pokalbį apie virtuvės dangos spalvą (jos ten kartais prišneka):
  -    Turėtų būti spalva kavos su pienu. Bet tokios švelnesnės.
-         Kokia maždaug, parodyk?
-         Ėėėė, štai kaip Karlitos užpakalio kailio spalva. Tėti, pakviesk Karlitą, kad į mus užpakaliu atsisuktų.
Aš pašaukiu šunį. Karlita atsisuka į mane snukiu, į jas užpakaliu.

 - O,  - sako pažiūrėjusi šuniui po uodega BM,  - dabar supratau kokia spalva.