2017 m. liepos 11 d., antradienis

"Veidas" baigė savo gyvenimą

"Veidas"atsiduso ir tarė paskutinį sudie.
Man tai asmeniškai skaudu. Aš buvau vienas iš tų žmonių, kuris pradėjo techninę ir vadybinę šio leidinio dalį. Redaktorius buvo Valdas Vasiliauskas. Baigėsi  visa epocha - spalvoti savaitiniai žurnalai....20 metų išsilaikė


VŽ nekrologas

2017 m. liepos 10 d., pirmadienis

Iš Tartu



Žmonės ten naivūs, patiklūs ir uždari. Tai mūsų butuko kaimynų šuo visas dienas tik išleistas šokdavo ant mūsų terasos lentų. Šitie lietuviai su juo žaidė. Tai šuo ištirpo iš džiaugsmo. Sudaužė besidžiaugdamas netikėtu gyvenimu mano vyno taurę, bet vyno buvo nedaug, o taurė šeimininkų.
Šeimininkė irgi jauna naivi e-stė. Raktą mums paliko pašto dėžutėje, užkištoje pagaliuku. Mes išvažiuodami jai irgi užkišome ten pat pagaliuku raktą. Pinigus už nuomą pervedėme e-stiškai.
Girtas senas estas bandė su mumis kalbėtis, bet BM pasakė jam nerūkyti. Ir antrą kartą pasakė, kad mes nerūkome. Estas tylom pasitraukė, nors plika akimi mačiau kaip dar norėjo išgerti. Tyliai paburbuliavo saugiai nutolęs. Ir tai labiau pyko, kad rusų kalbos jo liežuvis jau nebevarto.
Tartu gatvėse šurmuliavo estų amatų mugė, brangesnė Kaziuko kopija ir – taip, jūs atspėjote, – kas antras prekybininkas laisvai kalbėjo lietuviškai...Velniškai gabūs tie estų amatininkai.
Žonglierius iš Naujosios Zelandijos senamiestyje pasirinko padėjėja mažę. Ta vienintelė nuoširdžiai reagavo į kivio triukus. Į kitus mūrinius veidus žvelgiant naujazelandui norėjosi tik verkti.

Tik Tartu čigonai buvo pakankamai audringi. Maloniai stebėjome kaip kokią valandą vyras čigonas  auklėjo savo moteris. Ten dar tvarka. O  čigonas po auklėjimo valandėlės numojo ranka ir nuėjo sau vienas.

2017 m. birželio 30 d., penktadienis

Agurkai vis maži ir maži



Tas gyvenimas sode ne rožėmis klotas.
Štai atrodytų paprastas agurkų auginimas šiltnamyje. Keliesi šeštą, palaistai su laistytuvėliu kiekvieną asmeniškai. Po to dar vakare apeini, pažiūri kaip agurkai jaučiasi po dienos vargų. Gal per drėgna žemė – tai puls pelėsiai ir ligos, o gal perdžiūvę – tai išvis svieto pabaiga.
Ir porą savaičių su optimistiniu Pavkos Korčiagino įkarščiu laisčiau ir laukiau pasiskinti. Na kaip maži taip maži, daug jų užsimezgusių, bet maži. Lapai nenudžiūvę, pelėsio nėr. Ligų nėr. Agurkų daug, bet visi maži. Sakytum klesti agurkai, nu bet kad labai neaugūs...Negi galima tokius mažutėlius skinti. Ranka nekyla. Pusryčiams – kaip jūs pamenate – kankinausi su salotų lapais.
Pasiskundžiau BM. Sakau gal trąšų kokių reikia, nes neauga tie žali šunsnukiai? Ta neatlaikė ir nugriuvo po stalu. Labai juokėsi.
-         Prisipažįstu, - rėkė iš ten.
Pasirodo, kai aš išvažiuodavau į darbą, jos abi su maže apsižvalgę slinkdavo į šiltnamį ir kas rytą suvalgydavo  po du didesnius agurkus. Taip dvi savaites. Ir kenčia abi, man nesako, nes aš labai gražiai juos laistau ir jautriai išgyvenu agurkų mažumą.
Nu, ir  aš sakau – tos moterys...Šiandien pusryčiams suvalgiau du agurkus.

2017 m. birželio 23 d., penktadienis

Ulugbekas



Iš Bucharos į Chivą kelias neblogas, visiška autostrada net lietuviškais standartais. Kiek nuobodokas – nes šimtus kilometrų už lango garsioji Kyzylkumų dykuma. Smėlis, dyglės, smėlis. Apie dykumą žinojom, tai iš vakaro nusisamdėm naują automobilį su oro kondicionieriumi. Vairavo jį Ulugbekas, jaunas entuziastingas bucharietis, gyrėsi buvęs Uzbekistano dziudo čempionu. Buchara ypatingas, šventas miestas. Alkoholiu Bucharos parduotuvėse neprekiaujama. Bucharoje – kaip skundėsi vienas turtingas statybinės technikos firmos savininkas traukinyje – iki šiol nepriimta rodyti savo turtų. Nors kartais norėtųsi. 
Ulugbekas  nenustygo už vairo  ir džiaugėsi esamu bei  dar labiau būsimu gyvenimu. Jis gyvens Amerikoje. Į jokią Rusiją dirbti nevažiuos, jis ne kvailys. Jo sūnelis jau dabar moka atsakyti į anglišką tėvo klausimą  -  kur geriausia šalis? Amerika, rėkia angliškai sūnelis. Ulugbekas dalyvauja Žaliosios kortos loterijoje ir būtinai laimės.
Tai paklausiau ką ten veiksi, Ulugbekai. Tas atsakė Arizonoje ta pati dykuma, tas pats buchariškas klimatas ir vairuos jis mašinas, na gal geresnes nei šita uzbekiška, nors irgi kol nauja nieko, ar ne?
Tada dar nežinojau, kad bus išrinktas Trampas Amerikos prezidentu, kad uzbekai sudalyvaus keliuose teroristiniuose išpuoliuose.... Tik ačiū Dievui, kad Ulugbekas statėsi ir priestatą prie tėvų namo, dėl viso pikto. Ulugbekui tada  nepaaiškinau, kad geriausia savo tėvynėje. Gal bus mažiau pinigų, bet savi aplink. Sunku pamokslauti  tokius dalykus, pačiam atvykus iš sočiosios ES.

Pabaigoje moralo nebus.

2017 m. birželio 20 d., antradienis

Vilniaus krepšinio likimas.Rūsčios prognozės




  1. Guoga senas Šimašiaus konkurentas, jei nepasakyti – priešas.  Krepšinis bus panaudota tik šiknų badymui ir pagalių kaišiojimui vienas kitam į jautrias vietas.
  2.  Abu neturi jokių sentimentų Statybai, nes per jauni. Vėl blogai.
  3. Dėlei politkorektiškumo bus vėl nusamdyti 4 krepšininkai, kurių odos spalvos dėl viso pikto neminėsiu. Vėl lietuviai žaidėjai negaus nė pauostyti  kamuolio.
  4. Kurtis tų dviejų liberalų ėdesio neperneš ir dings kur nors toliau nesulaukęs ir bulviakasio.
  5. Vilniaus krepšinis nuo tokios vadybos sparčiai degraduos. Bet gerai: liks daugiau sportinių pinigų regbiui, rankiniui, beisbolui  ir futbolui. Tik, duok Dieve, ne maratonams...

2017 m. birželio 16 d., penktadienis

Augalų karai


Vyko Baltosios ir Raudonosios Rožių karas. Viduramžiais ir labai kruvinas. Aš kariauju Salotų karą. Mus su maže grubiai atplėšė  nuo mylimų fotelių, televizorių bei kompiuterių į vis kastuvą rankosna pasiūlantį sodą. Tad aš arba mažė gana rezervuotai vertiname sodo džiaugsmus. Kas džiaugiasi sodu – tai tik Karlita: drugeliai, paukščiai ir entuziastingai aplojami reti praeiviai.
Vienas moterų žurnalas parašė, kad salotas valgyti visiškai sveika. O jei tos salotos nuo savo lysvės – tai gyvenimas beveik amžinas. Kažkas, nerašysim, jog tai galimai BM, perskaitė ir įsidėjo dūšion.
Pusryčiams salotų valgymui yra nupirktos tortilijos. Į jas leidžiama  susisukti dešros, majonezo ir sūrio. Dar konservuotų pupelių, bet jau baigėsi. Tačiau į tortiliją, kad tai būtų sveikas pusryčių maistas, būtina įsukti salotas nuo savos lysvės arba petražoles arba krapus arba svogūnų laiškus. Ir dar jų tuntai tų žalių karviškų maistų dygsta lysvėse. Svogūnų laiškus tai beveik ir pats mėgstu.Vyriškas valgis, primena degtinės taurelę su lašinuku  ir duona. Teko kadaise garbė gauti rasotą degtinės stikliuką su  svogūnėliu, juoda duonyte ir parūkytu lašinuku iš pačio maestro Vytauto Kernagio rankų.
Tai kartais net pasapnuoju apie rasotą stikliuką su vyriška užkandėle.
Bet salotos. Žalias karviškas raukšlinys ir jokios asociacijos su rasotu stikliuku. Asociacija tik su moteriškų žurnalų dietomis. Kelis rytus prasisukau, nes labai anksti pusryčiavau. Bet kartą mane BM mane sugavo. Tortilijoje vien nesveikas maistas. Majonezas, sūris ir dešra, kai lysvės pasiekiamos  ranka...
Žmona pati susuko man tortiliją su visomis sodo žolėmis. Atsargiai atsikandau. Valgyti galima. Beveik galima paklusti. Žingsnis po žingsnio, matyt, žengsiu į įtartiną priešišką žaliavalgių teritoriją.

Bet kur dėti vyrišką orumą?