2017 m. vasario 11 d., šeštadienis

Lenkiškos paslaptys


Mano kartos  žmonės aišku pamena  lenkišką  TV serialą  “Keturi tankistai ir šuo”..Sukdavo ir sukdavo vargšė sovietinė televizija tankistus per kiekvienas moksleivių atostogas..
Bet dabar, po tiek metų, galiu kitaip pažvelgti į serialą. Tas serialas buvo kažkoks slaptas lenkų iliuminatų nostradaminis sąmokslas. Slypi jame kažkas tovianskiško ir valenrodiško.
Pirmas “Rudžio” (tanko) vadas buvo Jarošas. Ir dar Algirdas (Olgierd).
Primenu – šiuolaikinis  Jarošas, tai buvęs ukrainiečių “Pravyj Sektor” vadas, aršus Rusijos priešas.
Toliau dar baisiau.
“Rudžio” mechanikas buvo gruzinas Saakašvilis. Taip, su tom pačiom dviem a kaip ir šių laikų Micheilas Saakašvilis. Odesos  ir Gruzijos vadovas, aršiausias Rusijos priešas.
Kas tai, jei ne Nostradamo verta pranašystė?


Nuotraukoje  “Rudžio” ekipažo selfis.Vaizdo rezultatas pagal užklausą „czterej pancerni i pies wikipedia wolna encyklopedia“

2017 m. vasario 7 d., antradienis

Penki Lietuvos Piratų partijos rinkiminės programos punktai


1. Kiekvienam brandžiam vyrui po Gretą.
2. Kiekvienai pavargusiai nuo savo vyro ir vaikų moteriai vilą Ispanijoje.
3. Pensininkėms didesnes pensijas ir juodaplaukį gražų kunigą iš Prancūzijos į kiekvieną parapiją.
4. Kiekvienai merginai po 200 laikų po kiekviena  jos fotografija socialiniuose tinkluose.
5. Vaikams ledų, vyrams atpiginti alų ir kiekvienam balso teisę turinčiam vaikinui po dvi merginas.


P.S. vėl , blet, kultūros darbuotojus pamiršom. Nu tegu patys prisirašo ką nori - jie juk patys gerai moka rašyti.

2017 m. vasario 3 d., penktadienis

Padaryti malonumą moteriai



Mano tėvas mokėsi dar smetoniškoje pradžios mokykloje. Tad suprantate  -   metų jam daug. Bet...
Naujoji  jo slaugė vakar klykdama iš džiaugsmo paskambino, kad koks šaunus tėvas, kaip jinai pasiilgsta tokių vyrų ir kokį jis jai malonumą suteikė.
Šiek tiek sunerimau ir suklusau. Reikalaus daugiau pinigų už papildomas paslaugas? Na kas čia, po velnių, per penkiasdešimt žilų atspalvių... Bet stoiškai tęsiau pokalbį:
-         Kokiu būdu suteikė malonumą?
Emocingą slaugės pasakojimą sutvarkiau.
Taigi buvo taip. Tėvas visiškai nuostabiai paklusnus, slaugė liepia  eiti gult į lovą, jis eina, slaugė liepia  laikas valgyti - ateina valgyti, slaugė paklausia kiek kiaušinių valgys, tėvas parodo du pirštus ir lygiai du kiaušinius suvalgo. Jei slaugė pasitikslina ar gers tėvas kavos, tėvas visada sutinka išgerti puodelį kavos. Slaugei visiškas malonumas dirbti su tokiu vyru. Ji galvojo, kad tokių paklusnių vyrų jau nebūna, o štai pasirodo yra.

Na, tylomis pagalvojau, o ką visą gyvenimą veikė mūsų matriarchatinės giminės moterys. Aršiai auklėjo savo vyrus. Štai rezultatai: net slegiami  metų naštos giminės vyrai vis dar sugeba padaryti didelį malonumą moteriai.

2017 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Balutė kamputyje


Šeštadienio rytą atsikėliau, nuknebnojau daryti kavos ir virtuvės kamputyje po  kavos aparatu blizgėjo šviežia balutė. Ant mylimo parketo. Surėkiau:
-         Virtuvės kampe balutė.
Balkanų Moteris atsišaukė iš miegamojo:
-   Karlita?
Paklausiau sekiojančią mane kaip virvutę potencialią nusikaltėlę:
-         Kaaaarlita, tavo darbas?
Mūsų šuo, visada vikriai  puolantis atgailauti už savo ir svetimas nuodėmes, šį kartą stovėjo tiesiai  ir net nebandė vizginti uodegos. Ji doru kūno tiesumu  rodė -  ne mano darbas ta balutė.
Palenkiau jos galvą prie balutės, kad apuostytų ir prisipažintų. Karlita palakė iš balutės ir taip įrodė savo nekaltumą. Stovėjo kaip uola. Jokios atgailos. Tad informavau BM, kad jau ne mano jėgoms išsiaiškinti, kas pridirbo balutę.
BM atsikėlė ir atvarė aiškintis pati:
 - Aišku ne šuo. Tavo darbas. Kalė taip į patį patį kampą negali padaryti.
Pagalvojau, o kada aš paskutinį kartą taip prisigėriau, kad myžčiau savo namų virtuvės kampe ir neprisiminčiau. Gal maždaug  prieš kokius tris metus taip normaliai kaip žmogus prisigėriau. O vakar išvis nė lašo. Tad apgailestavau, kad tris metus jau negaliu taip ryškiai prisidirbti.
-         Ne, - nusivylė manimi BM,  - tai iš tavo kavos aparato pribėgo. Gal.
Dabar abu uostėme ir žiūrėjome balutę – joje buvo tyras vanduo ir jokia kava nė iš tolo nedvelkė. Nei šlapimas, nei kavos gamybos nuotekos. Apkaltinome balkono langą, kad kiauras, bet vėl ne. Sausas tas langas ir tvirtas. Dar mažės  paklausėme – gal žaisdama poniams prilaistė virtuvėje balutę? Ir mažė atbėgo žiūrėti – nedarė tokios.
Tad kas padarė balutę?
Tiesa išaiškėjo tik kitą dieną. Arbatinukas, stovėjęs ant stalo, leido pro savo šoninį langelį vandenį. Vandens jame buvo nedaug, tai tik pribėgo balutė ir didesnių žymių neliko.

Bet tai kokia neteisybė! Jei namie atsitinka kokia nelaimė – pirmiausia  kaltinamas šuo (nu čia dar nieko!), bet antru kaltųjų sąrašo numeriu  -  tų namų vyriškis! Visi kiti namų gyventojai ir daiktai - balkono langas, vaikas, kavos aparatas, arbatinukas  - kaltinami jau po naminio vyriškio. Tris metus kaip žmogus neprisigėręs, o vis dar numeris du kaltųjų sąraše.. . Visiškai neteisingas kaltųjų paieškos eiliškumas! 

2017 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Nauja stora popierinė knyga


 Na štai šaunioji leidykla "Tyto Alba" išleidžia dar vieną mano knygą. Ačiū visiems, kurie dirbo su šia knyga. Šį kartą tai ne istorinis romanas, o "Gyvenimo stebėtojo memuarai". Kas pavadinime užrašyta, tas ir yra knygos viduje - vaikų auginimas, Balkanų moteris, regbis, Azija, sovietinis Vilnius, kapitalizmo aušra Lietuvoje. Trumpai tariant sąžiningai aprašytas sunkus ir juokingas vyro gyvenimas nuo metų kalno.
Knyga pasirodys knygynuose prieš pat knygų mugę ir aišku šiuos memuarus pristatysime Vilniaus knygų mugėje vasario pabaigoje.

2016 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

Dvi klaidos arba Taškento paslaptys


Prisikabinau prie gerb.G.Vilpišausko klaidos (mano galva) jo puikioje naujoje knygoje. Vieną geriausių ryžių rūšį plovui jis vadina Lazar. O aš protestavau, nes aiškiai prisiminiau savo šių metų vasarą Taškente ir net turiu fotografiją iš Mirabado turgaus Taškente, kur ryškiai spausdintomis raidėmis -  Lazer.

Tada Vilpišauskas rado ir pateikė nuorodą, kur tie ryžiai vadinami netgi Lazarj. Kaip Biblijos personažo Lozoriaus. Ir tvirtino tame pačiame Taškente matęs ryžius turguje su užrašu Lazar.
Ta proga buvau  priverstas aršiau pasikapstyti po Taškento paslaptis. Ir pasirodo mes  abu neteisūs.
Kaipgi yta iš tikrųjų?
Sovietų laikais Taškento ryžių selekcijos institutas išvedė naują ryžių rūšį. Siuntė atrinktas sėklas į Kubą, tie ten augino ir darė savo  selekciją ir sėklas siuntė atgal į Taškentą. Ir taip kelis kartus. Pavyko kubiečiams su uzbekais išburti  naują ryžių rūšį labai tinkamą plovui, bet  su viena ypatybe. Jei geriausi ploviniai  Devzira ryžiai yra raudonoko atspalvio, tai ši naujoji rūšis turėjo šiek tiek  žydro atspalvio. Todėl sovietiniai uzbekų selekcininkai  ir pavadino tuos ryžius Lazurnyj. Toks yra oficialus šios ryžių rūšies pavadinimas. Tai pirmoji paslapties dalis.

Antroji paslapties dalis ta, kad uzbekų ryžių augintojai, neišsilavinę dechkanai, tokių ilgų sudėtingų pavadinimų svetima kalba kaip Lazurnyj tiesiog  negeba  nei parašyti, nei ištarti. Todėl sutrumpino pavadinimus iki trumpų kažkur girdėtų – Lazer, Lazar, Lazarj. Ryškus uzbekų polinkio gramatinėms klaidoms pavyzdys iš to pačio turgaus -  Napoleono tortas:

Ištrauka iš romano ‘Bronislovas ir imperatorius” IX skyriaus

...
Aikštėje priešais Ferganos gubernatoriaus rūmus ratus suko moteris. Valdininkas Kleinšmitas padėjo pieštuką ir įsispoksojo į moterį. Kolegijos registratorius Kleinšmitas dirbo kolegijos registratoriumi Saratove septynis metus ir čia, Ferganoje, šešerius metus dirbo tuo pačiu kolegijos registratoriumi. Todėl dabar jau vis dažniau žiūrėdavo pro langą. Ten, už lango, buvo gyvenimas. Medžiai, neseniai susodinti naujosios  rusų administracijos, dar neužgožė pilkos dulkinos aikštės. Moteris  buvo labai graži, ta pati  prancūzė, kuri neseniai atsikraustė į jų užkampį ir kažko kelis mėnesius laukė.
Moteris aikštėje nustojo sukti ratus.Valdininkas Kleinšmitas akimis pasekė, ką ji, įsitempusi lyg styga stebi. Tolumoje, palei pačią horizonto liniją, sutamsavo  plonas dulkių debesėlis, galėjai jį įžiūrėti tik jei laukei to debesėlio. Dulkių tumulai vis augo, lyg Čingischano mongolų orda visu greičiu būtų pasileidusi į miestą plėšti. Dulkės ir netvarka. Negi kokie kirgizai užpuls dabar miestą? Kleinšmitas net kilstelėjo nuo kėdės. Dulkių debesis vis augo. Valdininkas prie lango net pagalvojo, gal pakviesti  moterį į vidų, juk visokių bėdų gali atsitikti vienišai prancūzei Azijoje?
Moteris aikštėje stovėjo jau ne kaip styga, o kaip pasienio stulpas, tvirtai įkastas į aikštės smėlį. Aikštės vidurys buvo jos vieta ir pasaulio centras.
Pagaliau dulkių debesyje valdininkas įžiūrėjo savus kazokus, jie vijo arklius greičiau, greičiau, tai buvo visai nepanašu į reguliarų imperatoriškosios armijos dalinį. O kur šios gaujos karininkas, kuris
sutvarkytų šiuos pašėlusius kazokus? Ana va, karininkas paskutinis kavalkadoje, joja ramiau nei jo kazokai. Jis įjoja į aikštę prieš generalgubernatoriaus rūmus.
Aukštaūgis rusų karininkas paglosto savo šyvį, kad anas nurimtų nuo lėkimo. Šyvis prunkščia, jo šonai kilnojasi tarsi kalvio dumplės. Ramindamas žirgą karininkas joja vis mažesniu ratu aplink prancūzę.
Vyras ir moteris šoka. Abiejų toks tylus šokis be muzikos. Abu sukasi ratu taip, kad matytų vienas kito veidus. Lyg ištroškę po dienos žygio per bevandenę dykumą abu geria vienas kito veidus.
Po šimts pypkių, koks jis didelis, tas mano būsimasis vyras, galvoja sukdamasi tylaus šokio sūkuryje prancūzė.
Kokia ji vis dėlto graži, kaip gaila aš neužuodžiu jos kvapo. Ar taip pat ves jos kūno kvapas iš proto, kaip kvapas jos laiškutyje Kašgare ar Batumyje, galvoja karininkas.
Valdininkas prie lango stebi jų šokį. Taigi stverk tą moterį, kvaily, kaip ji sukasi aplink tave  - kaip Saulė aplink Žemę. Štai ko mėnesius laukė prancūzė - štabo kapitono Grombčevskio.
Ir kolegijos registratoriui net nudiegia krūtinėje, kad jis jau praplikęs ir nė viena moteris jau niekada taip lėtai nesisuks aplink jo arklį, einantį ratu...
Grombčevskis nušoko nuo šyvio ir sugriebė į meškos glėbį Mari.
-         Labas, Mari, - tik tiek žodžių surado.
-         Paleisk mane, uždusiu,  – dar paprasčiau atsakė prancūzė.
-         Nežinau ką pasakyti, man gniaužia  kvapą. Gal po kalnų...
-         Pasakyk, kad pasiilgai.
-         Taip, Mari, pasiilgau tavęs.
Vėl stojo nejauki pauzė ir valdininkui Kleinšmitui vėl sudiegė krūtinę, paskui  skrandį, ir gal valdininkas net norėtų išbėgti į aikštę rėkdamas: “Nagi, pasiimk ją”, nuo tos aikštėje tvyrančios įtampos, bet štabo kapitonas staiga stvėrė moterį, užkėlė ant šyvio ir nusivedė arklį už pavadžio, beveik lygus su sėdinčia ant jo moterimi. Moteris vėl nejudėjo, dabar buvo vėliava. Nugalėtojo triumfo eisenoje per nugalėtą miestą.
....