2017 m. gegužės 15 d., pirmadienis

Tikrasis žmogaus draugas



Sekmadienį sodinome šiltnamyje pomidorų, agurkų ir paprikų daigus. Aišku visam procesui ir svarbiausiems etapams vadovavo BM. Paskutinį daigo pakalbinimą ir švelnų daigo užglostymą šiltomis žemėmis irgi tik ji.
Man buvo patikėtas ne toks svarbus technologinis etapas – trąšų įterpimas į duobutes. Vienos trąšos buvo cheminės, o kitos – žuvų miltai. Ir tie žuvų miltai – ekologiški aišku – turėjo tokį negerą dvokutį. Lyg džiovintas saulėje š.
Na bet aš atsakingai bėriau dvokučio dozę po dozės  į kiekvieną duobutę. Šalia susikaupęs šnopavo šuo. Aš dirbau toliau. Šuo tai šuo. Karlita visada kaip virvutė paskui mane. O man reikia į kiekvieną duobutę paberti dvi  skirtingas  trąšas ir nesusipainioti. Tam būtinas susikaupimas.
Bet šį kartą Karlita  kažkaip per darbščiai šnopavo.
Atsisukau pažiūrėti ko ten taip šnopuojama.
O jezusmarijajuozapaišventas.
Ji kruopščiai savo snukiu lygino visas mano apibarstytas žuvų miltais duobutes. Sekė iš paskos ir iš eilės stumdė žemes snukiu, kol nelikdavo  nė žymės smirdančios duobutės. Ištikimas šuo gelbėjo šeimininką, nes šeimininkas pridirba smirdalą duobutėje, o šuniui reikia gelbėti šeimininką, kad anas vėl  neprisidirbtų ir negautų barti. Ir Karlita  sumojo kaip. Kiekvieną dvokiančią šeimininko padarytą duobutę ji užlygina savo snukiu nesmirdančiomis žemėmis. Ir šiltnamyje  gražu bei švaru.
Tikrasis žmogaus draugas. Šeimininkas prisidirba – šuo gelbėja.

Nepajėgėme  šuns barti. Išsikasėme vėl duobutes -  juokdamiesi.

2017 m. gegužės 10 d., trečiadienis

Apie Lukiškes



Nei mes gebame susitarti kas ten stovės, nei valdžia geba nuspręsti.
Todėl, kaip visada, imuosi gelbėti visus sprendimų nepriėmėjus/šūdmalius.
Į Lukiškių aikštę privalu grąžinti senąją Lenino skulptūrą, apsodinti aplink vėl tas pačias raudonas salvijas – Lenino gėlytes. Nes tos gėlytės man gražios.
Tačiau.
Leniną apdėti grotomis taip, kad liktų tik iškišta iš tankių grotų ranka, kuri jau savaime yra Vilniaus urbanistinė legenda, nes rodė ir vėl rodytų kryptį į didžiausią Europoje (vėl nuostabi miesto legenda) alaus barą “Tauro ragą”, kuriame yra Vamzdis, kuriuo teka  alus iš greta stovinčios alaus daryklos.

Grotos aplink Iljičių, rodytų mūsų aistringą atsisveikinimą su praeitimi, bet tokį linksmesnį, nerūpintojėlišką. O amžinai optimistinė rankos kryptis  rodytų mūsų tautos gebėjimą svajoti.

2017 m. balandžio 25 d., antradienis

Ieško Žmogaus



Katinas, vardu Katukas, sveikina visus šunis su ŠUNS DIENA!
Šiltų patalų, paklusnių šeimininkų, gardžiausių skanėstų linki kartu su Yzipet komanda!
P.s. Garbanius žaliai mėlynakis Katukas ieško sau ŽMOGAUS. Žmogau, jei skaitai šį sveikinimą, ir susidomėjai Katuku, parašyk mums, pasikalbėsim, papasakosim ir kartu nuspręsim, ar sugyventumėte.
Www.yzipet.com/lt/e-parduotuvė
Antakalnio g. 38, Vilnius.
+370 656 93 284, sales@yzipet.com

2017 m. balandžio 24 d., pirmadienis

Anglų kalbos mokytojas Sentobe

 


Kelis pastaruosius mėnesius man buvo ne kas. Ir  vis dažniau  - na šaitanas žino kodėl - aš prisimindavau vieną tadžikų kalnų kaimelį Nuratau  kalnyne Uzbekistane. Aš net jo pavadinimo tiksliai  neatsimenu: Sintiabas arba Sentobas? Vienaip vadinamas tadžikiškai, kitaip uzbekiškai.
Į vienintelius svečių namus kišlako centre užropojome su senutėle Lada užkabinę kelis kartus dugną akmenimis. Turistai ten retas įvykis, tad vis daugėjo atsitiktinių praeivių, kurie visi sveikinosi vienodai: 
-         Chieliou.
Tą jų  “chieliou” reiktų aprašyti. Tai angliškas pasisveikinimas “hello” tariamas dvidešimt kartų minkščiau nei Mumbajuje. Taip pat papildomas šypsena, besiplečiančia per visą dulkinos kalnų kišlako gatvės plotį. Drąsesnis kalnietis net kilsteli iki pusės peties ranką pasisveikindamas. O vaikas, pasakęs “chieliou” , lieka stovėti išsižiojęs nuo savo narsos ir su tystančiu iš nosies snargliu. Jis nežino ką dar pasakyti, bet jam velniškai smalsu kas dar atsitiks.
Bet šiaip kalnų kišlako žmonės šypsojosi ten visada. Savo derlingame  slėnyje augino mažas, bet labai skanias pistacijas. Zira arba Romos kmynas arba kuminas mūsiškai, renkama  jų kalnuose kvepėjo dieviškai ir iš tolo, net nepatrinus ziros grūdelių tarp pirštų (trina tarp pirštų sukti Taškento turgų prekeiviai, kad zira kvepėtų). Lengvu narkotiku nasvajumi jie vaišino vienas kitą tiesiog susitikę kaimyną prie vartų. Savo gėrį jie bet kada apačioje turguje gali parduoti gera kaina. Jei kartais prireikia pinigų. Bet šiaip jie visko savo tarpeklyje turi. Ir gal todėl visą laiką šypsosi.
Tada dar vienas svarbus kišlako žmogus išaiškino, kad tuoj atjos Sentobo mokyklos anglų kalbos mokytojas ir jis norės pasikalbėti su mumis angliškai. Dar tas svarbus žmogus kukliai pridūrė – tas anglų kalbos mokytojas jo sūnus.
Aš susikaupiau ir bandžiau susidėlioti kelias gramatiškai taisyklingas frazes angliškai. Visgi atsakingas pokalbis su vietiniu inteligentu.
Mokytojas atjojo ant asiliuko. Nulipo ir minkštai švelniai ištarė  tą patį, ką mums pasakė iki tol kiti  sentobiečiai:
-         Chieliou.
Ir šypsojosi. Po kelių minučių paklausė kiek dabar valandų ir dar po minutės kuo aš vardu. Viskas. Visas pokalbis. Jo šypsena, kol jis bandė prisiminti tas frazes,  buvo gatvės pločio ir jis dar pajodinėjo ant savo asiliuko mano mažę.

Sentobe viskas visada gerai ir su šypsena.
Nuotraukoje - anglų kalbos mokytojas, jo asiliukas ir mažė.

2017 m. balandžio 11 d., antradienis

Naminių gyvūnėlių vardai



Aplankiau seną draugą. Visada pas jį gyvena kokie  nors raiši gyvūnėliai. Šuniukas be kojos ir t.t.  Šį kartą gyveno mažutis juodas triušiukas ir mažytė Siamo katytė vardu Nosytė. O triušiukas....Bet nuo pradžių.
Triušiukas su katyte augo kartu kaip broliukas ir sesytė. Bet staiga atėjo pavasaris ir mažai katytei dar nieko nesusigaudant meilės reikaluose triušiukas  staiga įgavo pavasaranių norų ir puolė Nosytę iš užpakalinės jos kūno pusės su nedviprasmiškais ketinimais.
Tai žinote kokiu vardu po to pavasariško įvykio  draugelis pavadino  triušiuką?
Pedofiliukas.

Nosytė ir Pedofiliukas.

2017 m. kovo 23 d., ketvirtadienis

Baltarusijos estės iš Naujosios Vilnios teorija

Chiromantais, iliuminatais ir astrologais beveik netikiu, bet viena tokia bioenergetikė iš Naujosios Vilnios, kuri buvo tikra Baltarusijos estė, mano nugarai padėdavo bioenergetiniu būdu. Pamaigydavo, patrindavo  nugarą ir pasakiusi porą kartų  chorošo išlydėdavo. Ir nebrangiai. Nugara porą mėnesių neskaudėdavo. Bet aš aišku kaip tikras šiuolaikinis žmogus netikėjau bioenergetikais, bet kol gulėdavau po jos skvarbiomis rankomis, dar ir minčių visokių bioenergetinių gaudavau.


Tai ji man dėstydavo įdomią teoriją, aš aišku ja netikiu, bet jums esmę nupasakosiu.
Bazinė estės  teorijos aksioma – vyrams reikia klausyti moterų.
-         Kodėl?  - visai teisėtai pasibaisėjęs nustėrdavau.
Moterims reikia šeimos. Moterys natūraliai trokšta vaikų, o vaikus labai sunku vienai auginti. Tam reikalinga šeima, o šeimai - geras vyras. Todėl moterys sukasi  kaip išmano, iš bet  kurio, kad ir gatvėje surasto vyro, stengiasi padaryti puikų šeimos žmogų. Todėl moterims negalima  kliudyti. Jos blogo nenori. Kiekvienas paimtas vaikų auginimui vyras turi stengtis ir suprasti kaip sunku moteriai iš jo daryti šeimos žmogų. Patys gi žinote, jei jus paleisti  – garažai, futbolai, motociklai, išgerti, pabėgti, palakstyti laukais.
Jei moteris pervargsta perdarinėti vyrą, ji nelaiminga, bet ir visai šeimai nelaimė, todėl pasipriešinimo negali būti, net jei  moteris psichuoja. Vistiek, vyrai,  jums bus geriau, gal dabar ir nesuprasite, bet senatvėje bus kam jumis pasirūpinti, jei išsiauginsit vaikų.
Taigi  - teisingas vyro gyvenimas yra po padu. Ten jam šilta, jauku, jis gali kartais net apgalvoti savas mintis.
Apie šeimą ir kaip daugiau uždirbti.