2016 m. gruodžio 5 d., pirmadienis

Radaras



Mama turi katiną kornišreksą, vardu Katukas. Tėvai gyvena labai ramų gyvenimą, vos juda, tad katinas susivokė, kad namai, kur jis šeimininkauja, yra ir bus  labai ramūs. Mieguisti. Šiltos lovos ir šilto radiatoriaus oazė.
Katukas augo, suvyriškėjo (pilvas nukaro iki žemės)  ir nustatė vidines eismo tvarkos taisykles. Gaila, katinas nemoka užrašyti, koks judėjimo greitis yra nustatytas jo taisyklėse. Tad Katuko taisykles aiškinamės empyriniu būdu. Aš tai išmokau vaikščioti lėtai ir atsargiai. Manęs Katukas beveik nebaudžia. Net leidžia paglostyti. Bet trumpai.
Įėjus į butą pirmu reikalu reikia apsižvalgyti kur Katukas. Jeigu  jis tupi koridoriuje, o  ne drybso ant radiatoriaus  arba lovoje, reiškia dirba radaru. Tai jo gyvenimo misija. Jis susisukęs kur slaptoje vietoje, na kaip keliukai už krūmo anksčiau, fiksuoja surauktu snukiu ateivių greitį. O kornišreksų snukis ir taip pusė vampyro. O jei dar papildomai  piktai surauktas....Ateivis, per greit  judantis yra baisiausiai apipurškiamas ir katinas net pasišiaušia. Pagautasis greičio viršytojas net sustingsta iš siaubo. Štai mano  mažė automatiškai juda per greitai ir dėl energijos pertekliaus net nebando niekada sulėtėti,   už tai  katinas ją įrašė į juoduosius eismo pažeidėjų protokolus. Purškia ant jos net nematavęs mažės greičio – vos tik ta praveria buto duris.
Man beliko tik vienas klausimas – o kodėl  kelių policija nenaudoja radarais tokių kornišreksų. Jie labai efektyvūs, valgo mažai, pažeidėjai, pirmą kartą pagauti viršiję bute katino nustatytą greitį ir katino apipurkšti, – iškart reaguoja, sustingsta iš baimės ir paskui vaikšto labai atsargiai bei vis dirsteldami ar už kampo nestovi  radaras Katukas.

 Ir  gal net nemokamai atiduotume tą katiną valdiškon tarnybon...

2016 m. gruodžio 2 d., penktadienis

Yra naudos!



Karlitai atsitiko bėda ir ji prišlapino kilimėlį koridoriuke. Mes ją pabarėme, ji labai gražiai atgailavo -  lyg maldininkė  į Lurdą ėjo keliais. Atleidome. Bet kažką reikėjo daryti ir aš išvežiau kilimėlį į valyklą, sumokėjau brangiau, kad tik nuo šuns šlapimo tvaiko išvalytų, nes šunys visada šlapinasi į tą pačią vietą.
Be kilimėlio parketas man net gražiau blizgėjo, bet jeigu -  cituoju BM – daiktas yra, jis turi būti naudojamas. Tai parvežiau išvalytą kilimėlį ir paklojau. Tą pačią naktį Karlita vėl į tą pačią vietą privarė. Apvertėme  kilimėlį - negerai buvo išvalytas. Senoji dėmė švietė visu margumu.
-         Čekį turi, grąžink, tegu pervalo,- rūsčiai susakė BM.
-         Čekio neturiu, nevažiuosiu, manimi nepatikės. Gal geriau padovanokime kam nors kilimėlį, – apgailestavau.
BM nusispjovė ir apsiėmė sutvarkyti reikalą pati.
Papasakojo kaip pavyko. Priimti be čekio valykla nenorėjo:
-         Be čekio pretenzijų nepriimame.
Tada BM pasiskundė vyru:
-         Kiti vyrai smegenis prageria, o mano prarašė.
-         Kaip tai?  - nustebo valykla.
-         Na jis rašytojas, tai jau ne šio pasaulio gyventojas. Kur jam čekį prisiminti ir ar gerai  išvalyta pažiūrėti.
-         Aaa,  - suprato ir užjaučiamai atsiduso valykla, kuri buvo moteris, gyvenime mačiusi labai įvairių vyrų, - duokite kilimėlį, tiek to ir be čekio išvalysime.

O dar sako naudos nėra iš tų,  kur rašo. Yra!

2016 m. lapkričio 15 d., antradienis

O šventėms mus visus išvaikys...


#Uzbekistanas

Kai atskridome į Taškentą pritutintu aerobusu iš Stambulo mus suvarė į siaurą uždarą koridorių be ventiliacijos ir oro kondicionavimo. Toje pekloje stovėjome pusantros valandos, klykiant vaikams ir kontrabandininkėms moteriškėms su maišais turkiškų prekių. Tvankioje Taškento rugpjūčio naktyje.
Stovėjom eilėje pasų patikrai su graikais. Graikai buvo be vaikų. Tad mus su maže (stebuklas - mažė po dviejų skrydžių ir lakstymo po Stambulą pavargo) praleido į priekį.
Rėkiau pasienio pareigūnams:
 -    Tai nors kondicionierių įjunkite. Žmonės alpsta.
-         Sugedęs,  - nustebę atsakė. Pareigūnus ten gerbia tyliai bei paklusniai.
-         O remontuoti niekas visame Taškente nemoka?
Pareigūnai į šį provokacinį klausimą neatsakė. Jie net nesugalvojo kaip mane nubausti dėl tokio įžūlaus elgesio. Ir jų smegenys nuo tvankumos buvo aptirpę.Taip pradedu pasakojimą apie Uzbekistano turizmą. Uzbekai šiaip turistų laukia. Turistai atveža pinigų. Uzbekai - malonūs žmonės. Vaišingi. Bet turizmą supranta keistai.
Į turgus ar metro įeinant iškrato tavo daiktus, nors vizualiai esi visiškai nepanašus į musulmoną teroristą.
Nors buvome gavę visas vizas, tai atskira ir ilga istorija, tačiau pasus privalėjome atiduoti į Taškento milicijos skyrių ir laukti penkias paras, kol uždės registracijos štampą.
Kainas uzbekai prilaiko 3 lygių – saviškiems, rusams ir europėnams. Tai kartais apsimesdavome rusais – taip pigiau. Chivos tautinius šokius pažiūrėjome kaip rusai, prie vieno staliuko su dvigubai daugiau sumokėjusiais ispanais. Dar ir suvalgėme ispanų sausainių dalį.
Taškento Skvere – arba Brodvėjuje – dailininkų klausėme ar ilgai jie dar prekiaus. Mes pirktume vėliau jų papuošalus.
-         Ne,  - liūdnai atsakė dailininkai, – tuoj Nepriklausomybės šventės, o šventėms  mus visus  išvaikys.
Chivoje, kai atvažiavome, ant nosies jau buvo Rugsėjo Pirmoji, uzbekų Nepriklausomybės diena, ir turistų kas valandą mažėjo, žiopli turistai bei dailininkai Uzbekistano valdžios įsitikinimu trukdo švęsti valstybines šventes, nepritinka visuotiniam tautos džiaugsmui, bet mes kažkaip pražiopsoti visų tvarkos sergėtojų  likome kaifuoti nuostabiame pakrypusių labiau nei Pizoje bokštų kupiname senamiestyje visiškai vieni. Mus taip pamilo Chivos kavinių savininkai, kad net iš pradžių duodavo paragauti vietinio konjako rūšių, kad mes išsirinktume geresnį ir net siūlydavo  pašildyti prieš geriant. Keista jų manija: šildyti degtinę, konjaką.
Taigi viešbutyje Arkanči (labai geras, trys žvaigždutės, rekomenduoju) su mumis beveik vienišais turistais bovyjosi, su maže žaidė kiekvienas nuobodžiaujantis viešbučio darbuotojas. Bet išaušo skaudžiausia kiekvienos kelionės akimirka – laikas mokėti. O kiek mokėti taip ir nežinojome.
Pirma portje frazė. Galite mokėti somais pagal oficialų kursą. Gerai, nes išsikeitėme dolerius pagal dvigubai geresnį turgaus kursą.
Antra frazė. Užsieniečiui para 30 dolerių žmogui. Truputį  baisiau.Vaikui nuolaida.
Trečia frazė. Vartant mūsų pasus. O bet...oho...iš kur?...jūs turite pasuose Taškento registracijos štampą, tad kainas skaičiuosime kaip uzbekams.
Jau praradau viltį susigaudyti visuose perskaičiavimuose ir pareikalavau galutinės sumos somais. Išgirdau. Buvo juokingai pigu - 60 dolerių trys paros trims žmonėms su gausiais pusryčiais.

Moralas: turizmas ten vystomas keistai ir iškreiptu būdu, bet patyręs turistas gali daug laimėti žinodamas visus niuansus. Azijoje nežinai kur rasi, o kur pamesi.

2016 m. lapkričio 2 d., trečiadienis

Važiuosiu per Lietuvą


Važiuosiu per Lietuvą bei kalbėsiu apie savo istorinius romanus ir ypač naująjį “Bronislovas ir imperatorius”. Sako, kad tokiu būdu rašytojai prisisiurbia skaitytojų dėmesio it vampyrai. Patikrinsime šį gandą. Oras kaip tik vampyriškai - drakuliškas.

Kaunas, lapkričio 3 d., ketvirtadienis, 19,00  “Galeria Urbana”, Vilniaus g. 22
Utena, lapkričio 7 d., pirmadienis, 17,00 Miškinių biblioteka, Maironio g. 12
Alytus, lapkričio 9 d. trečiadienis, 17,00 J.Kunčino biblioteka,
Užventis, lapkričio 10 d. ketvirtadienis 13,00 Užvenčio muziejus,
Kaunatava, lapkričio 10 d. ketvirtadienis 15,00 Kaunatavos biblioteka,
Telšiai, lapkričio 10 d. ketvirtadienis 17,00 Telšių K.Praniauskaitės biblioteka.


Ateikite.

2016 m. spalio 28 d., penktadienis

Turniškės ir Blaiviškės. 2 dalis


#Turnishkes

Vartus atidarė! Šią ilgai lauktą žinią po kaimą greit išnešiojo vaikai ir turniškėnai, kas metę eilę prie pašto  pašalpos, kas įsitvėręs nedagertą bambalį, sugūžėjo prie Blaiviškių vartų.
Niekas nežinojo kas už jų. Iki tol iš už vartų sklido tik statybinių mechanizmų garsai ir varpų aidai.
Vaizdas, vartus pravėrus, sukrėtė turniškėnus.
 Ant aukšto kalno ambrozija kvepiančius smilkalus kūreno vyriausiasis Blaiviškis. Jam patarnavo vaidilutės, kurios pavargę patarnauti lėkdavo žemyn nuo švento kalno nusimaudyti į švelniai glostančias jų jaunus kūnus ežero bangas. Raudona uniforma  aprengti pačtininkai nešiojo po namus storus vokus su užrašu “Didelė pencija”. Išsišiepę laukų darbininkai džiugiai spietėsi prie lauko virtuvės. Storas virėjas kiekvienam priėjusiam krėtė po didelį šaukštą garuojančios košės.
Paskutiniai keturi kaimo girtuokliai buvo išvaryti pro atsidariusius vartus į Turniškes. Girtuokliai verkė ir tiesė rankas į  besimaudančias vaidilutes. Vaidilutės, dailiai įsibridusios iki pusės vandenin, griežtai piršteliu mojavo – ne, ne, ne, niekada. Jau su girtuokliais tai nigdy. Nigdy, slychaš  ty stary pijak.
Keli jaunesni turniškėnai neatlaikė tokio akiai mielo vaizdo ir veržėsi į Blaiviškes. Išmintingesni suturėjo už rankų besiblaškančius jaunuolius:

- Spėsma. Po to šauksit ratavokit, o nebus kaip ratavoti. Skaisčias mergelas panašias tai kaip musulmonų rojuj, o kų reikias padaryti už tų mergų?…

2016 m. spalio 26 d., trečiadienis

Turniškės ir Blaiviškės.- 1

#Turnishkes

Gražūs vyrai

Na Dalka šiaip buvo visiškai kantri moteris. Bet dabar ji žiūrėjo pro langą. Nuo to žiūrėjimo barbeno kulokėliu per stalą ir trepeno aslą kojyte. Ji jiems liepė derėtis dėl koalicijos, o jie ką?
Už lango po Turniškes vaikštinėjo gražiausi vyrai. Gabriukas aišku pats gražiausias ir aukščiausias Dalkai. Bet nuo to aukštumo sunkiai jį pasiekdavo kokios kitokios mintys. Tik savos. Toli toli už Gabriuko nugaros šmėžavo kažkieno plati nesusičiaupianti šypsena. Na čia dabar kas, pasibaisėjo Dalka, negi šitie dar šmėžuoja? Kur jie taiko?
Audriaus, kuris buvo Jonas, kumpanija, buvo kiek žemesnė, bet irgi taikė dažniau praeiti pro Dalkos gryčios langus pablizgintais juodais auliniais bei pasidabinę gėlytėmis palei kepurių viršų. Betgi visi seni durni diedai, pagalvojo sau Dalka, na kur diedams čia siūlytis kaip jaunikiams. Ūmai pamatę Blaiviškį, tie diedai net nustojo kvėpuoti. O jei užuos lengvą brendžiuko kvapą?
Blaiviškis ponas išvis sunkiai begalėjo pažvelgti aplink. Ėjo tiesiai, nebematydamas žemės po kojomis. Na kiek jau ten hektarėlių tos laisvos žemės ir beliko ant Turniškių, visa jau beveik jo. Tuoj tas Turniškes prijungsime prie Blaiviškių. Penktadienį. Bus jiems tūsai ir vykendai.
Tai šitie pižonai, negražiai pagalvojo apie šituos gražiausius Turniškių vyrus Dalka, nesišneka nuo vakar ir iki savaitės galo nesišnekės. Šitaip jie derasi dėl koalicijos. Neklauso!!! Dalka pagalvojo, pagalvojo ir rėžė:

- Bytvajmat, nevaikščios jie čia man taip ilgai pasipustę skvernelius. Tarsiu žodį. Nėrvai jau nelaiko.

2016 m. spalio 22 d., šeštadienis

Stovi Bucharoje namas iš Ukmergės

Inojatas jau senas žmogus ir todėl šlepsi kojomis, laiptukais lipa kaip robotas ir visada susiraukęs.
 Viešbučių verslas senam žmogui  - sunkus verslas. Bet matyt niekuo kitu negali verstis Bucharoje. Nakvojome pas jį, nes pigus jo gesthauzas. Bet jo gesthauzo  jums nerekomenduosiu. Kas rytą neramiai lakstančiomis akimis Inojatas nervingai paduodavo pusryčius ir paklupinėjęs aplink be aiškaus reikalo, prašydavo sumokėti nors už vieną dieną. Bet skaičiuoti nelabai mėgo. Kiek paduodavau  gumele sujuostų uzbekiškų pinigų, tiek paimdavo ir nurimdavo  iki kito ryto. Štai čia aš jį ir išdūriau.
Uzbekiški pinigai somai tai gumelėmis suveržtos banknotų krūvos. Aš sumokėdavua įkyruoliui kuo senesniais  nešvaresniais  ir suglamžytais pinigais, maždaug  tokiais, kurie Panikovskio nuomone tikdavo tik Šurai Balaganovui. Inojatas suglemždavo somus  neskaičiavęs. Kartą jau besibaigiant viešnagei Bucharoje, dar paprašiau iškeisti man dolerius į somus. Inojatas man padavė kelias krūveles, aš suskaičiavau pačią nešvariausią krūvelę ir nustebau:
-         Dešimt tūkstančių trūksta, Inojatai!
-         Bet tai tavo paties pinigai, kur ryte davei! - suklykė Inojatas.
-         Inojatai, atsiprašau, jūs gi sakote, kad Alachas tau davė dvi akis, dvi rankas,  žiūrėk pats, kad neapmautų. Ką aš žinau ką tu darei su mano pinigais visą dieną?
Alacho žodžiai šventojoje Bucharoje (alkoholio parduotuvėse nenusipirksi!) yra argumentas. Inojatas prarijo nuoskaudą. Iškrapštė iš kišenaitės prie širdies dar dešimt tūkstančių somų. Pavaikščiojo, pavaikščiojo aplink ir sako:
-         O žinai, kad mano namas iš Ukmergės? Iš tavo Lietuvos?
-         Ne, nežinau, pasakok, - susidomėjau.
Taigi griūvant Sąjungai, jis su tokiu Peterburgo žydeliu Ukmergės turguje pardavinėdavo karakulines šubas iš Uzbekijos, Ukmergėje supirkdavo kažkokias būtinas uzbekams paauksuotas juosteles. Padarė taip pirmyn-atgal penkis reisus, šešto nepadarė, nes lietuviški banditai jau norėjo jam parodyti lietuviškus miškus, ir pasistatė iš tų penkių reisų namą, kuriame mes dabar kalbamės.
Na aš įvertinau Inojatą. Kietas vyras, taip atvirai ir pasakiau. Taigi rungtynių  Lietuva -  Uzbekistanas rezultatas tapo 1-1, nuotraukoje matote Inojatą su manimi, o fone namą Bucharoje, pastatytą iš Ukmergės pinigų.
 Ukmergiškiai su  karakuliais, pasidžiaukite kaip gražiai sutvarkyti jūsų rubliukai.