2016 m. rugpjūčio 5 d., penktadienis

Paraiška reklaminiam filmui apie Lietuvą



Asfaltuotu už ES pinigus (lenta stambiu planu šalikelėje)  keliu riedame per mišką. Medžiai, medžiai, medžiai. Ūmai sustojame; tarp medžių pasirodo lietuvis. Aukštas  kaip tie medžiai. Veido išraiška irgi medinė.
Balsas už kadro: nuostabaus grožio Lietuvos miškuose šįryt sutikome pirmą lietuvį.
Guvus žurnalistas kadre: Tai girdėjome kontrakto negavote ir paskolos negavote. Ką veiksite?
 Lietuvis lėtai atsako:
- Miške nepražūsiu.
Paima virvę ir permeta  per storą šaką. Dar kartą timpteli. Šaka tvirta. Virvė stipri. Suriša mazgą.
Pasirodo kadre guvus žurnalistas ir mojuoja rankomis, šnypšdamas:
- Kipsai, varyk iš čia.
Balsas už kadro: Lietuvoje gausu ir investicijų. Investicijos randa gerai paruoštą personalą ir išmanius vadybininkus.
Kadre pasirodo Užkalnis ir staigiai slepia nuo operatoriaus už nugaros koldūnų  maišelį su užrašu Užkalnio.
Guvus žurnalistas vėl lenda į kadrą ir sukioja operatoriui prie smilkinio pirštą.
Balsas už kadro: Politinis Lietuvos gyvenimas sudaro visas sąlygas ekonomikos plėtrai.
Keliu į Pravieniškės pravažiuoja mašina su grotuotais langais. Už grotų galime įžvelgti liūdnus Eligijaus, Gapšio ir Gražulio veidus.
Guvus žurnalistas sviedžia  mikrofoną į mėlynių krūmą:
-         Eikit jūs ..aš su šituo  operatoriumi nedirbsiu.
Balsas už kadro: Lietuva optimistiškai žvelgia į ateitį..
Paskutiniame kadre sutrūkčioja ir nurimsta ore kabančios ilgos vyriškos kojos.Vieno sandalo padas prakiuręs. 

2016 m. liepos 27 d., trečiadienis

Dievo ranka



Diegas, Švainis, inkvizitorius Torkvemada ir aš.  Toks neilgas  Dievo ranka pabuvusių žmonių sąrašas.
Mūsų sodas stačiakampių galais liečia kitą sodo sklypą. O ten tame sklype tiesiai prie mūsų pavėsinės yra įbruktas kampan  šuns voljeras. Kad nesimatytų. Ir ten dienų dienas uždarytas galuojasi borderkolis. Šeimininkai labai dirba ir labai užimti. Net savaitgaliais dingsta kažkur su reikalais. Koliai tai tokie mieliausi šunys, jiems patiki netgi vaikus ir avis. O rašytojas-klasikas  Saulius Š.  kartą man išsipasakojo, kad visą gyvenimą gyvena tik su koliais - nėr geresnio būdo šunų.
O tas vargšas uždarytas narve. Tą dar iškentėtume, bet jis loja ir staugia kai vienišas  kaip beviltiška senmergė į pagalvę naktimis. Ir peiliu per širdį jo garsai eina  patys žinote kam. Man tai viskas gyvenime  pofik. Bet net iš  manęs išreikalaujama kartais veiksmų. Tai su taksistais bartis, tai padaryti ką  nors tam šuniui, kad nestaugtų.
Galvojau, - kartais taip atsitinka ir man – ir sugalvojau. Paėmiau pjūklą (ne, ne šuniui) ir nuėjau į apleistą sodą, kuris ribojasi su mūsų ir kolio sodais. Nupjoviau kelias slyvos šakas, kurios trukdė mums dar labiau girdėti borderkolio staugsmą.  Aš sugrįžau, patogiau atsisėdau į savo krėslą ir lengvu, bet taikliu  rankos judesiu numečiau pro sušvitusį tarpą  kelis Karlitos maisto gabaliukus tam vargšui. Karlita net pritūpė. Jos maistą?. O tas borderkolis nutilo staugti. Per tvoros plyšius matėme, kaip jo snukyje atsispindi iš eilės: nustebimas, tikėjimas gėriu, džiaugsmas, ir galų gale laimingo būsimo gyvenimo vizija, kai perkando vokiško Karlitos  maistelio  gabalėlį. Tada kaip ištikimas naujosios religijos adeptas  šuo atsitupė ir ištiesė snukį į dangų. Laukė kantriai.

Iš dangaus nukrito dar keli gabalėliai. Jie buvo žaibu sutriaukšti  šuns nasruose. Šuo žiūrėjo į dangų ir vizgino uodega Dievo rankai. Šuo sulaukė dar kelių stebuklų. O aš buvau ta Dievo ranka. Smagu tokiu pabūti. Ir borderkolis nelojo po to gerą valandą. O aš valandą mėgavausi Dievo rankos - kaip Diegas ir Torkvemada  - vaidmeniu. Mums visai neblogai pavyko.

2016 m. liepos 19 d., antradienis

Agurkų tankmėje



Kiek save pamenu tėvai plušo sode. Sovietų laikais sodas buvo netgi tulpių biznio dalis.Tėvams ir ypač mano mamai labai skaudu dėl metų naštos atsisakyti darbo sode. Bet tenka. Kai jaučiasi geriau, atvyksta painspektuoti  ką mes ten pridirbome. Paskutinis konfliktas buvo agurkinis. Dideliame metalo-stiklo šiltnamyje vienas galas paskirtas agurkams. Savaitgalį BM surinko prieš atvažiuojant  inspekcijai agurkus, atsiduso ir leido man nebelaistyti agurkų, nes žemė per drėgna ir pradės visokios ligos nuo tos drėgmės  plisti. Leido tik papurkšti kalio permanganato skiediniu.
Generalinė inspektorė – mama -  pirštu pabadė agurkų žemę ir nustatė: nors paviršiuje žemė drėgna, bet giliau sausa, tad  reikia laistyti.
O laistome mes tik šiltu vandeniu, nes jie lepūs, tie agurkai. Vanduo iš gręžinio jiems per šaltas. Šiltą vandenėlį agurkams  tampo savo rankomis – aišku jau visi atspėjote – mano kukli persona. Moterys tik atlieka augalų pakalbinimo, apžiūrėjimo ir galų paraišiojimo funkcijas.
Taigi gavau du visiškai priešingus aiškius nurodymus. Laistyti ir nelaistyti. Bet kurio nurodymo nevykdymas yra skandalas. Bet aš vyras. Taip paprastai nepasiduodu.
Įvertinau kovos lauką. Agurkai sužėlę tankiai, ir net nors aš visokeriopai didelis – jie mane visiškai uždengia. Iš tolėliau žiūrint visai nesimato ką aš veikiu, galima  orientuotis tik pagal mano skleidžiamus garsus. Ir mano moterys tiki mano atsakingumu – kas liepta,  tas bus padaryta.
Taigi braškėjau, stenėjau ir pilsčiau iš tuščio į  kiaurą vandenį. Tik iš agurkų tankmės pro specialias stebėjimo angas stebėdamas, kuri artėja. Jei komanda “laistyti” artėja – laisčiau, šluodamas ranka nuo kaktos dorą prakaitą. O  artėjant kitai komandai “nelaistyti” čiupdavau purkštuvą su kalio permanganatu.

Visi liko laimingi. Mama, BM  ir net  agurkai. Mano galva agurkams labiausiai patiko tas laistyti/nelaistyti žaidimas. Vaisių jie primezgė dar daugiau...

2016 m. liepos 15 d., penktadienis

Kodėl feisbukas yra socialinis tinklas


Ar žinote  kodėl feisbukas yra taip gražiai pavadintas socialiniu tinklu. Jis gali išgelbėti. Konkrečiau? Štai, prašom.
Kai buvau išvažiavęs kautis už savo teises keliauti po pasaulį į Rygą, suvokiau, kad grįšiu labai  vėlai. Tad paprašiau vieną ovalaus kamuolio meistrą pavedžioti vakare Karlitą, nes kitų vedžiotojų namie nėra. Ovalaus kamuolio meistras lengvai  sutiko pavedžioti šunį, taip pat lengvai ir pamiršo. Šiuolaikinis jaunimas....
Tad šis jaunimo atstovas vakare po darbų atsidarė feisbuką. Žiovavo, žiūrinėjo paveiksliukus. Opa, žiūri, aš – Rygos paveiksliuką, vieną, kitą įdėjau. Na galvoja, šitas žmogus Rygoje. Staiga jam ateina į sąžinę mintis – taigi šito žmogaus šunį žadėjau pavedžioti. O buvo jau 23,00, kai šuns vakarinio vedžiojimo laikas apie 17-18 val.
Šiuolaikinio jaunimo atstovas atidarė mano buto duris atsargiai, kad nepradėtų kristi bei bėgti šuns organizmo atliekos pro duris. Nekrito. Šaunioji Karlita kentėjo ir laukė, gal kas ateis jos išgelbėti.
Ir atėjo. Žmogus tiesiai iš feisbuko. Ir išgelbėjo šunį.

Štai todėl feisbukas vadinamas  socialiniu  tinklu - padeda sklerotikams bei gelbėja šunis..

2016 m. liepos 7 d., ketvirtadienis

Karlitai jau dveji



Karlitai sukako dveji metukai. Ta proga, bet pradėsiu nuo pradžių...
Mes mėnesį gyvenome sode ir aptvertoje teritorijoje  šuniui buvo suteikta visiška laisvė. Vakar grįžom  į butą. Šuo susikaupė, vėl negalima savo reikalų daryti kur nori ir kada nori. Reikia kentėti,  kol šeimininkas išves į lauką. Šeimininkas po futbolo miegojo kaip užmuštas,.tad jau suaugusi Karlita padarė taip.
Miegu. Aušta rytas.Girdžiu šuns letenos tap tap, kažką atneša ir padeda man prie galvos. Net nepramerkiu akių. Vėl tap tap, atneša antrą kažką ir padeda prie galvos.
Susidomėjau. Pramerkiau akis.
Karlita  atnešė du batukus, maždaug:
 -Ei, šeimininkas, aukis, varom į kiemą.
Ir kad lengviau būtų nešti -  atnešė  mažiukus mažės batukus. Ne mano sniegbrydžius.


Dveji metai..Šuo pasiekė maksimalią brandą...

2016 m. birželio 29 d., trečiadienis

Makiaveliška naktis


Kai būna labai rami naktis, tai sode girdime geležinkelio triukšmus nuo Naujos Vilnios arba Antakalnio tolimą ūžimą. Dienomis ūžia bolgarkės ir vejapjovės. Sodų  nakties pagrindiniai garsai  – tai šunų lojimas, bet neseniai mus ištiko ir ypatinga garsų kupina naktis. Prieš Jonines.
Prie sudeginto sodo namelio pasistatę didelę palapinę kartais pašvęsti susirenka taksistų (vyrai) bei troleibusų vairuotojų (moterys) šeima. Lietuviai, nes groja Ivanovos Bunkės Zvonkės Dilės melodijas. Ir aš  beveik suprantu Dilį, Zvonkų bei Bunkų – Ivanovos garsų neįmanoma ištverti  ilgiau nei pusvalandį. Apie tai informavau taksistų šeimą labai mandagiai, bet garsiai, priėjęs prie jų tvoros.
-         Taigi rytoj Joninės, - nustebę  atsakė taksistai,  - mes švenčiame.
Tačiau sukluso ir išjungė savo garsus. Pabandė tyliai gerti. Bet po penkių minučių ir kelių stikliuko ratų – vėl įjungė Įvanovos dainas. Ir da garsiau. Na negimė toks žmogus, kuris sugebėtų tyliai  gerti.
BM paaiškinau – kiekybinė persvara bei stiprėjanti alkoholinė intoksikacija taksistų šeimos pusėje. Tada BM pasiūlė makiavelišką  planą: iškviesti policiją ir gal taip jie nurims. Mes net nenujautėme  kas prasidės.
Policija atvažiavo ir policijos efektas buvo toks pats, kaip mano parėkavimas prie tvoros. Lygiai penkios minutės tylos. Bet. Taksistams pasidarė įdomu, kas gi tas negerasis Joninių nemėgėjas soduose. Ir jie greit vieningai nutarė – Mečkos darbas. Mečka - na jus supratote, kurio kaimyno ex-praporo tai slapyvardis....
Taigi taksistai nuėjo prie Mečkos tvoros ir pradėjo jį garsiai keikti. O jų abipusė neapykanta yra sena. Taksistai įtaria, kad tai Mečkos ir kito kaimyno darbas yra jų sodo namelio sudeginimas. Todėl  jie  principingai saugo savo sudegusio namelio liekanas kaip daiktinį įrodymą byloje, bet policijai nepavyko rasti padegėjų. Mečka, kaip buvęs kariškis, tuoj pat nustatė priešininkų  kiekybinę persvarą, prisiminė policijos kvotas dėl padegimo  ir keikėsi tik savoje tvoros pusėje. Mečkos balsas toks galingas, kad pabudo visų sodų šunys. Nuo Saulėtekio ki pat Naujos Vilnios. Dar vieni kaimynai principingai įjungė blerbiančią žoliapjovę, kad perrėktų abiejų pusių keiksmus. Taksistai nustebo  – jie nebegirdi Zvonkės Bunkės dainų. Ir pareikalavo leisti  jiems paklausyti muzikos. Nes rytoj Joninės. Jie švenčia. Na ir kas, kad naktis.
Tada dar kartą atvažiavo policija. Kvietė policiją kas tik netingėjo. Policija išrašė baudą triukšmautojams. Tie atsakė, kad nemokės tokių nesąmonių. Nemokėjo, nemoka  ir nemokės. Nes jų namelis sudegintas, o policija neranda padegėjų.
Aš kartais  prabusdavau ir ilgai tamsoje girdėdavau visas viso jų nelaimingo gyvenimo nuoskaudas iš padegėlių sklypo. Vienas neturi darbo, žmona jį varo į Angliją. Kita seniai nebeduoda savo vyrui. O už ką jam duoti – smirda ir pinigų neatneša. Paskui  mažas vaikas įkrito į laužą. Trumpam visi išblaivėjo ir bandė gydyti vaiką. Garsiausiai rėkė moteris, kad reikia kažkam apmyžti vaiko odą. Labai padeda. Paskui vėl visi keikė Mečką, kai vaikas nurimo verkti. Mečka keikė atgalios. Tada mušė vieną saviškį, kuris veržėsi mušti Mečką, nes pasodins. Ir taip iki  aštuonių ryto...
O gal jei nebūtume kvietę pirmą kartą policijos, gal nebūtų tiek  triukšmo? Patys juk kalti. Taksistus makiaveliškai išprovokavome?





2016 m. birželio 28 d., antradienis

Ričkos patrankų vamzdžių valiklis



Kartais aš suabejoju velniams rakinti automobilius ar namelį sode, kai mes turime kaimyną Ričką.
Jo namelio lauko sienos apkabinėtos kaukolėmis ir kaulais. Gražu savotiškai, taksistams patinka, kaukolių ir rąstų stilius primena Valhalą. Valhala - tai tokia vieta, kur amžinybėje puotauja tikri kariai. Anglų rinktinės futbolininkai, pavyzdžiui, ten niekaip nepatektų. Taip pat Rička keikiasi  kaip šimtas Rusijos laivyno matrosų, garsiai ir akcentuotai. Švelniai kalbina tik dvi laikas, kurios praeiviams bando įkąsti net per tankų tvoros tinklą. Atsitiktiniam praeiviui net pakerta kojas, kai užtriūbyja  vargoninis Ričkos balsas ar klakteli palei koją laikos nasrai. Tikras sovietų armijos komandirskas praporščiko balsas. Tad praeiviai bei vagys lenkia dideliu lanku mūsų kampą.
Taigi vieną vakarą BM sugalvojo padažyti suolus, dažų rūsy rado, o vaitspirito – ne. Tingėjau per baisiuosius karščius kur nors trenktis, tad  paklausiau Ričkos gal turi skiediklio.
-         Yra. Toks patrankų valymo skystis. Viską skiedžia. Tuoj. – atsakė gerai išvalyto patrankos vamzdžio balsu.
Kanistra buvo sena, baisi, juodomis nutekėjimo žymėmis. Bet neatkreipiau į tai dėmesio.
Suolus ir laiptus nudažėme. Kur galima buvo grubiau  - leido BM ir man padažyti.
Bet padariau klaidą – dažiau basas ir be pirštinių.
Man pradėjo tamsėti  kojos ir rankos.  Nubėgau skubiai plautis į dušo kabiną. Pasiplovus pajuodavo  ir dušo kabinos grindys. Tada atbėgo gelbėti BM. Dušo kabinos baltumo aišku...
Supylė visas  įmanomas valymo priemones ir kažkuri galų gale suveikė. Po pusvalandžio. Kvapas kabinoje liko toks cheminis, kad  amžina prielipa Karlita paliko mus ir stebėjo mūsų rėkavimus  iš toliau. Aš save brūžinau  su ūkiniu muilu jau tik lauke. Natūralią odą atgavau po geros valandos.
Grąžinau patrankų valymo skystį ir pasakiau ačiū. Už pamoką.

Vis tik  toli nuėjome, pagalvojau grįždamas ir pasičiupinėdamas odą ar nesilupa skivytais, kas tinka buvusiam praporščikui, tas jau netinka ES gyventojui....Iš pačio ryto nulėkiau nusipirkti vaitspirito.