Obuolys nuo obels

Vyriausia dabar Suomijoje, keli jos švieži įspūdukai iš ten:

....kazkokioj Helsinkio saloje kazkokiam bokstelyje dainavom Titaniko daina, kazkur tenai kepem pica... ai, nu pries tai sutikom filipinieti netyciom ir tampem ji kartu, nes jis kalbejo lenkiskai. to ir as pramokau!

Suomijoje niekur nebuna baisu.. Siaip keista vieta.. Sakytum Siauliai, tik saugu sutemus ir gražiau.

Ir kodėl man atrodo, kad obuolys nuo obels toli nenurieda.

Iš emigrantų laifo: greitas feisbukas –2

Ta sena istorija nesibaigė. Istorija rutuliojasi labai įdomiai toliau...

Greito feisbuko savininkas praleido keletą savaičių besidžiaugdamas naujomis feisbuko draugėmis. Bet tegu toliau tiesiai iš jo žodžių:

- Su kitokiomis aš susidėti nenoriu. Bet faktiškai per šiuos du metus miestelyje pažinau visas bent kiek gražesnes lietuves. Nebėra ką daryti. Tai yra su kuo tai daryti...

- Tai kažką nusprendei pakeisti? Lenkės, portugalės?

- Ne, grįžau prie tos pačios, kuriai policiją kviečiau....sakė bus gera...

Nusistebėjimas anglų automobilių pramone

Angliškų mašinų kaip ir nebėr. Jaguarus  gamina buvusios kolonijos Indijos Tata Motors, landroverius - ta pati indiškoji Tata. Rolls Royce priklauso bavarų BMW. Tai tie  kurių fabrikai  sumalti į miltus  anglų per karą. Mini - irgi vokiečių.
Taip pat pilna japonų gamintojų fabrikų Anglijoje.
O pati automobilių pramonė Anglijoje klesti. Pardavimo ir gamybos skaičiai auga. 700000 darbo vietų yra sukurtos  šioje Anglijos pramonės šakoje. Automobiliai - trečia Anglijos eksporto prekė.
Koks įstabus kapitalizmo fenomenas.
Iš čia:
http://www.bloomberg.com/news/2012-01-25/made-in-britain-increases-as-europe-no-4-with-nissan-tata-cars.html

Vasarą atvažiuos visa italų komanda

Mane susirado toks matytas regbio festivaliuose italas iš Čivitavekijos, irgi penkiasdešimtmetis. Pasigyrė atostogaująs Vilniuje, nori aplankyti mūsų klubą. Italas tiesiog skleidė susižavėjimo žiemišku Vilniumi pliūpsnius. Visos jo čakros gerte gėrė šitą puikų miestą.

Pasikvietėme jį apsilankyti mūsų šeštadienio regbyje ant sniego. Man jo susižavėjimo Vilniumi priežastis tada šiek tiek paaiškėjo. Kai jį pamačiau, vyras pasirodė vis dar sportiškas, bet 50 metų,, ir jį lydėjo kokiu 20 metų jaunesnė kupina matrimonialinių vilčių blondinė baltarusė. Kaip probėgšmais išsišiepęs užsiminė italas jis renkasi čia žmoną. Jau mėnesį. Ir dauguma kandidačių baltarusės....

Italas garantavo, kad vasarą tikrai atvažiuos į Vilnių pasižaisti visa jų regbio komanda. Kai jis papasakos savo fantastinius įspūdžius. Apie Vilnių...

Aš esu/nesu seras Izaokas Niutonas

Ir kažką jis ten didingo aforistiško pasakė apie milžinus, pečius ir stovinčius ant pečių. Matyt ir aš kaip Izaokas. Nes...

Mažoji negali paeiti nė dešimt žingsnių lauke. Jai iškart paskausta kojytė ir ji sako opa. Aš dėl ramybės užsikeliu. Va toks mano kūno keistas spinduliavimas – su mama jai niekada neskauda kojytės. Su manimi iškart.

Katė pusę septynių pirma mane sutinka virtuvėje ir klastingai susiaurinusi akis užšoka man ant pečių kol aš užsimiegojęs. Ir mes tada kartu kankiname kavos aparatą ir tepamės buterbrodus. Ji prie ausies murkia ir stebi ingredientus iš viršaus. Jei ingredientai geri reikalauja savo dalies šaukdama baisiu balsu. Tada aš jai duodu. Nes noriu tylos.

Net Balkanų moteris, nors jau seniai nebenešu jos ant rankų, laikas nuo laiko pameilikauja – noriu ant viršaus. Ir nedrįsk atsakyti – nuotaika subjurs savaitei.

Ir po to aš ganėtinai tiksliai prisiminiau ką visgi sakė seras Izaokas.. Jis sakė tik ant kitų milžinų pečių atsistojęs aš padariau savo darbus.

Taigi aš visai ne Izaokas Niutonas, bet esu tas milžinas ant kurio jos atsistoję gali daryti savo atradimus. Jos niutonai. Bet aš tada pečiai be kurių niutonai negali.

Visai gerai.

Laisvės statula

Laisvąjį pasaulį už geležinės uždangos pamačiau dar 1985 metais. Tykiai priėjus prie Berlyno sienos iš demokratinio Berlyno pusės virš neperlipamos sienos ir mums virš galvų kabojo nachališkas Axel Springer Verlag pastatas kaip gera žinia mums esantiems už uždangos. Vakarai čia pat ir stebi mus – nuraminau save. Pažiūrėjau į Vakarus antrą kartą iš televizijos bokšto Alexander platz apžvalgos aikštelės. Baugu net buvo ten - visi susigrūdę Vakarų pusėn, dėl pusiausvyros kaip išmanantis šiokius tokius mechanikos dėsnius nuėjau pasižvalgyti ir Rytų pusėn. Ten ir stovėjau vienišas.


Koja įžengiau į tikrus Vakarus tik po 8 metų, kai jau ir patys buvome Vakarai, bet neryškūs tokie. Ir tai buvo iškart Amerika.

Galite įsivaizduoti buvusio tarybioko jausmus kai plaukiau ekskursiniu laiveliu iš Manheteno link Laisvės statulos ir palaipsniui tas simbolinis kolosas matytas iš mažyčių pašto ženklų prislėgė mane savo dydžiu. Apsiašarojau kaip vaikas.

Laisvas, laisvas pagaliau, aš Amerikoje, darau ką noriu.

Antrą kartą gyvenime taip apsiverkiau kai gimė mano mažoji.

Nuo to karto Bertoldžio Laisvės statula įsėdo man į smegenis tvirtai. Ir kai stažuotės kuratorius nugrūdo mane kažkur į Vidurio Vakarus beveik mėnesiui kur miesto centras visai sugriuvęs ir pėsčias žmogus(tai yra aš) sukelia teisėtą policijos įtarimą ir ir yra sekamas kelis kilometrus policijos automobiliu, kur elgetos tik baltieji, aš po savaitės dienomis ofise centre tarp griuvėsių ir tyro kanadiško viskio vakarais sustreikavau ir moviau į Čikagą kur gyvenimas. Bet klastingasis kuratorius jau įtarė apie žalingą kolosaliojo Bertoldžio kūrinio įtaką Rytų Europos žmonėms. Ir paskutinį trečdalį stipendijos(neįsivaizduojamą 1000 USD, kai mano mėnesio alga Lietuvoje tuo metu siekė net 40USD), skirtą kultūriniam egzistavimui Niujorke paskutinę savaitę, paėmė ir neišmokėjo. Dar pasikvietęs į kabinetą iškeikė kultūringais amerikoniškais keiksmais, bet kadangi tai buvo ne rusiškai – supratau tik dalį. Bet kad keiksmai suvokiau iš mostų rankomis ir trepenimo kojele. Inteligentas, ble.Toks jis buvo įsiutęs...

Perėjau ant kavos ir bananų dietos Niujorke, juolab viešbutyje mane dar paliko, dar sukrapščiau kelis dolerius miuziklui Katės Brodvėjuje ir pasidariau sau išvadą visam gyvenimui:

Netikėkite moterimis, net kai jos nesveikai didelės ir betoninės, jų pažadai bus jūsų suvedžiojimui bei paskutinių pinigų atėmimui iš vyriškio kišenės...

Šiandien gera diena

Šiandien gera diena.
Nebereikės miegoti  su šlapiu bušlatu kad nors kiek išsidžiovinti Vorkutalage, nereikės gintis nuo urkų su peiliu kol atbėgs politiniai ukrainiečiai, nereikės parsivežti iš Sibiro mažų karstelių,  nebereikės važiuoti įsistojus į čebatus malšinti vengrų sukilimo, nors tėvas dar lageryje, nebereikės mokėti kyšio karininkams, kad tik ne į afganą,  nebereikės motinai auginti vienai penkių vaikų, nereikės į žmonas imti buriatės ir baigti institutą Irkutske.


Tai ne  iš knygų, iš giminės...