Rūkas beveik taip pat gražu kaip ir perkūnija. Tiesa, niekas to nepabrėžia. Nes rūkas, nors ir baisus, artimesnis žmogui nei griaudėjantis žaibo kirtis iš viršaus, kuris indoeuropiečių pasaulyje tapo Dievo apsireiškimo vieta, niekur neišnykusia, nepaisant vandens malūno, Benjamino Franklino ir Prancūzų revoliucijos. Vis vien perkūnija yra baisesnė negu rūkas, nors Dievą galima padėti į rūką, ir jis ten talpinamas mistikų ir regėtojų; perkūnija yra tiesesnė. Ji byloja – esi niekas, bet Dievas yra labai. Martynas Liuteris savo pirmąjį, lemiamą, išgyvenimą patyrė vienas laukuose audros metu, išgirdęs virš galvos jį coliu aplenkusį žaibo kirtį ir grumėjimą virš galvos, patyręs tremendumus ir šventybes ir Jahvę, jis patyrė lygiai tą patį, ką bet koks indogermanas buvo sukaupęs savo sielos viduryje – griausmui pagarbą, meilę ir siaubą. Kritęs kniūpsčias, Liuteris, griaudinčio žaibo sukrėstas, persimainė ir davė įžadus įstoti į vienuolyną, į tą patį augustinų ordiną, iš kurio vidaus jis vėliau perskėlė Bažnyčią. Jis elgėsi lygiai kaip arijas Indostane, krisdamas nuo Indros žaibų didybės, kaip europiečių protėviai jautėsi tūkstantmečiais gyvendami aplink Araratą, apvainikuotą audros debesimis ir žaibų smūgiais ištisus mėnesius, Jahvė buvo tik šifras, pridengęs Indrą, Perkūną ar Torą, tai buvo Griausmo dievas danguje. Bet juk ir Jahvė buvo kadaise griausmo dievas ir valdovas. Tad nieko čia keista.
Bet rūkas.
Tai irgi didelė vieta dievams būti. Jei žaibo kirtis yra apsireiškimas, tiesioginis ir aiškus, tai rūkas irgi nuo dievybės. Rūkas labiau primena ją ir jas ir jų mėgstamą begalinį neapibrėžtumą. Rūkas žmogiškesnis, rudens rūkas suprantamesnis už perkūniją, ir atrodytų mažiau fatališkas ir nuožmus, kaip tik kalbame apie rūko švelnumą. Tačiau ir jis fatališkas, rūkas vieta avarijoms, rūkas vieta paklysti, rūkas pražudė daugiau žmonių savo minkštumu nei perkūnijos. Rūkas – tai pavidalas, kuriuo pasirodo vaiduokliai, jie nuausti iš rūko – taip juos apibūdina ir Australijos aborigenai, ir suvalkiečiai Jono Basanavičiaus sakmėse; rūkas yra medžiaga, iš kurios savo kūnus lipdosi britų pilių vaiduokliai. Neramių miruolių plastilinas.
Kada barbarų gentys išsilaipindavo priešiškose pakrantėse, jos siųsdavo prieš save rūką, paslepiantį artėjančias laivių flotilijas ir išsilaipinančius karius. Rūką siųsdavo hunai, gotai. Prieš mūšį nuslėpti savo dislokacijai ir rikiuotei. Tai buvo natūralus karybos elementas, rūkas buvo slepiantis agresiją ir smūgį magų ir žynių prajovas, iš rūko išlįsdavo šarvuotos ir kampuotos karių eilės, dvokiančios eliu, žuvimi, prakaitu, ir eidavo žudyti; žudydavo jau rūkui nusileidus, šviečiant Saulei, nes taip yra daug patogiau, ir rūku, netgi magų sukeltu, negalima ilgai pasikliauti; jis laikinas slėpinys.
Bet taip buvo kadaise, kada rūkas buvo jaukinamas ir šaukiamas; šiuolaikinė technologijų epocha nesidomi rūku, nebent jei reikia jį išsklaidyti, tai yra ne kviesti, o ardyti. Šiandien yra kitaip.
Dabar rūkas asocijuojasi su žuvimis ir grybais, nes tik ankstyvų rytmečių mėgėjai susiduria, įlipa į rūką, be jokios, tiesa, deramos pagarbos, nes rūke jiems reikia grybų. Rūką galima valgyti, jis turi šalto medžio skonį.
Rūkas nėra nuodingas, bet yra ir pelkių rūkas, kurio atsikandus galima apsvaigti lyg nuo kanapių ir tada matyti miške siluetus.
Rūkas nėra atskira stichija, jis yra tarp vandens ir ugnies, ir į jį nusižiūrėję filosofai tikriausiai sukūrė eterio sampratą, penktąją stichiją, kuri tokia visagalė ir plati ir gili ir aukšta, kad neturi požymių. Rūkas – tai vandens ugnis, kylanti iš ežerų, iš šlapių pievų, per rūką braunasi raganos, palikdamos rasoje brydę, nenulenkdamos nė stiebelio, ir tik išmoningas raganų sekėjas gali tarti raganą praėjus – pagal rasos lašus, nes brydės nėra. Tiesa, galima tarti ir tai, jog rūkas – tai vandens dūmai. Šiuo klausimu esama dviejų nuomonių, kurios abi teisingos, nes ir dūmai, ir ugnis kyla į viršų ir į viršų nuo šlapumos pakyla rūkas.
Rūkas vieta didelėms galimybėms. Rūke būna arkliai, jų ten gausu. Ežių rūke mažai, priešingai nei paplitusi nuomonė, rūke vyrauja arkliai, kuriuos užeini tuo pat metu, kai jie suprunkščia, o prunkšti rūke yra labai mėgstamas arklių užsiėmimas, jie gremždami dideliais dantimis žolę apsupti rūko galvoja, kad jie jau pasimirę ir yra arklių dausose, ir rūkas juos amžiams atskiria nuo žmonių ir atiduoda žolę; ir viena, ir kita yra gera. Arklių dievas jų dausose iš tikrųjų turi daug vietų, kur tik žolė ir rūkas, o kaimenės laksto visai kitose žirgų rojaus vietose, mirę žirgai mėgsta ir viena, ir kita; jie mėgsta ir įprastinę vienatvę, ir vienatvę lekiančioje oru kaimenėje.
Rūke yra akmenys, ežerai, bet jie tik nujaučiami, rūke labai daug medžių, samanų, žolės, taigi rūkas yra užpildytas turiniu, jis ne tuščias, tačiau rūke yra daugiausia rūko, ir tai labai gerai matosi miestuose, kai jis plevena tarp betonų. Ne, ne plevena, rūko savybė yra būti. Jis yra arba nėra. Rūkas turi šias dvi pagrindines savybes. O jeigu jis yra, būna baltas. Buvimas reiškia baltumą, o balta spalva reiškia buvimą, ir niekur čia nedingsi, tik rūko balta spalva vos vos perregima, taigi tai ne balta spalva klasikiniu baltos spalvos supratimu. Ir perregimumas yra neatimama rūko savybė, nes jeigu jis nebūtų bent kiek perregimas, jame nebūtų galima nei sutikti arklį, nei pasiklysti. Balta spalva būtų pražūtinga pačiam rūkui, nes pieno baltumas neleidžia matyti – tai įrodyta eksperimentiškai, – ir arklys, ir žmogus, panardinę galvą į statinę su pienu, nieko nemato. Tik baltumą. Taigi rūkas nėra baltas, kaip klaidingai kartais pasakoma. Balta gi spalva yra akla ir ji nieku būdu nešviečia, ji apakina ir atima skyrimo gebą. Rūkas kaip tik padeda orientuotis, nes rūke tu visada matai savo batus ar rankas ar kojas nuo kelių ar pilvą; rūkas tau leidžia save čiuopti akimis ir suvokti, kad esi neginčijamai, o tavo buvimą patvirtina ne kas kita, kaip arkliai rūke. Žmogus, sutikęs arklį rūke, neišvengiamai bučiuoja jį, nes arklys liudija jo buvimą, ir tai yra akimirka, kai ir arklys bučiuoja žmogų, nes jis supranta, kad dar nenumirė, o rūkas dar ne žirgų dausų rūkas, ir kad niekas dar nesibaigė, ir žmogus su arkliu bučiuoja vienas kitam į lūpas rūke. Kitoks elgesys priešingas prigimčiai ir nedoras.
Moterys rūke retos, ir jos būna susigarankščiavusios, primenančios raganas, jos rūke renka nuodingus grybus ir katžoles ir jonažoles, iš kurių verda neskanias arbatas ir nuodus, tokios rūko moterys nekelia pasitikėjimo ir jas sutikus dera pasakyti ką nors labai labai gero apie jų sijono grožį ir kad sijono langeliai it rūtų darželiai, tada ta moteris, senyva žiežula, pasitrauks ir leis praeiti ir nieko nedarys, tik šiukštu dairytis atgal, nes rūkas praris besidairantįjį per petį, o paskui jo gūdžioje vienumoje po kojomis minkštai prasivers žemė ir jis prasmegs į žemės gilumą suvisam.
Tiek apie moteris rūke beigi arklius, bet dar pasakytinų dalykų esama.
Rūkas betonuose, virš gatvių ir magistralių yra lyg ir tas pats rūkas, bet iš tikrųjų visai ne tas, tai garuojantis miestas, kuriam primenama, kad jis stovi visai ne vietoje, kad po juo medžių kapai ir arklių kaukolės ir kad po betonu yra daug nebegyvų dalykų. Iš jų ir eina miesto rūkas, iš arklių kaukolių, jo kvapas yra kaip švino. Tačiau nereikia manyti, kad miesto rūkas neturi gražumo ir artimų dalykų, juk rūkui betonas yra pusbrolis, nes betonas yra žemės stichijos detalė, jis nėra natūralus, bet jis artimas žemei ir vandeniui ir akmenims ir tam, kas yra po žemėmis, betonas toks pat chtoniškas kaip ir samanos arba kaukai ir dėl to jis pilkas kaip pelė, nes tai chtoniška ar, jeigu norime, telūrinė spalva, ir rūkas atsimušdamas į betoną šnekasi su juo kalba, priklausančia stichijų dialektų grupei. Miesto rūkas atneša nematomumą į miestus, kad žmonės neapsigautų, jog viską žino viską supranta ir vaikšto nebe žeme, kad jie nemanytų esą išvaduoti iš žemės, nes betonas yra žemė, o asfaltas tai yra ta pati pragarų žemė, o marmurai yra dangaus žemė ir raudonas granitas taip pat. Rūkas sėda ant akmenų smulkiais lašeliais, tai jų verksmas, jei ne rūkas, akmuo negalėtų išsiverkti ir būtų piktesnis, o atnešęs nematomą skraistę miestui rūkas jo gyventojams atneša paniką ir dūžta automobiliai, ir griūva po savimi parietę kojas pėstieji, ir varnos skraido aukštai, kad nematytų šitokių dalykų.
Rūkas yra švelnus ir žudantis; jis apgauna savo minkštumu, bet jeigu jis vandens ugnis, tai nėra ko stebėtis, kai nusidegini aklumu ar mirtim ar neužtikrintais žingsniais per betoną. Rūkas yra netvirtas ir virpantis, bet kiek jis atneša tikrumo, pats tarytumei nerealus ir neapčiuopiamas, jis dar ir nekietas ir neaštrus. Bet gali klaidinti ir žudyti ir pasmerkti ir tuo jis primena dievą. Jis yra minkštas ir švelnus, vos vos perregimas ir dėl to irgi primena dievą arba vaiduoklį, o tai, tiesą sakant, yra tas pats. Būdamas tąsus ir turėdamas savą nenusakomą spalvą, jis taip pat primena dievą, kuris yra spalvotas. Rūkas gali pateikti daugel apibūdinimų ir metaforų, ir ne tik. Rūkas gali pateikti daug daiktų. Kai kurie tik šmėkšteli. Tačiau kai kurie amžini ir pasikartojantys. Juk visada, kai mieste eini per rūką, iš jo išlenda baltas bulterjeras, kvėpuoja ir žiūri į tave.
