2009 m. spalio 6 d., antradienis

Kažkas seka pėdomis

Įtariu kad kažkas seka Beresnevičiaus, o gal net pačio Palemono Dračiulos pėdomis. Čia tokių etiudų daugiau:
http://naujapilis.livejournal.com/tag/filosofijos+etiudai
Man labai smagiai susiskaitė. Vienas etiudas kaip pavyzdys apačioje.

Filosofijos istorijos etiudai. Lietuvos filosofija. Šliogeris grįžta namo.

„Mes nematome pasaulio, o tiktai prieš mus tyvuliuojantį Niekio vandenyną.“ – kalbėdavo Šliogeris. „Mes savo rega ir kitais pojūčiais nebeturime tokio ryšio su pasaulio daiktais, kokį turėjo senovės graikai. Tai ką mes matome yra ne tikrieji daiktai, o iš juodosios Niekio bedugnės išnyrantys fantomai ir pamėklės. Mūsų mąstymas blaškosi priešmirtinėse konvulsijose, pakliuvęs į negailestingus Niekio žabangus. Štai imkime medį. Ar mes matome jį, kai kasdien einame pro jį į darbą? Ne! Iš tiesų mes į jį atkreipiame dėmesį tik tuomet, kai vieną kartą, kaip visada, eidami pro šalį pamatome tą medį nupjautą. Tik tuomet, kai prieš mus atsiveria kelmo esinys, šviečiantis ką tik benzapjūklo padaryta žaizda, tik tuomet mes, Niekio sūnūs, imame suvokti koks tas medis buvo nuostabus. Bet jau būna vėlu. Medis jau būna nugarmėjęs besotės Niekio prarajos verpetuose, jį jau būna prarijusi begalinė Niekio kiaurymė.“ – rėždavo Šliogeris nepagražintą teisybę visiems tiesiai į akis.
Štai eina Šliogeris vėlų vakarą iš paskaitų. Tamsu, įkyriai ir smelkiančiai purškia lietus, suka šąlančius sąnarius. Priėjęs savo namus pamato suvažiavusias gaisrininkų mašinas, išvyniotas ir ant žemės numestas gesinimo žarnas, po gaisro gesinimo berūkančius gaisrininkus ir iki pat pamatų supleškėjusį savo namą. „Tikriausiai čia dėl paliktos įjungtos viryklės“ – išpūsdamas „San George“ cigaretės dūmą sako Šliogeriui vienas iš gaisrininkų. Žiūrį Šliogeris į nuodėgulių krūvą, užpiltą storu gesinimo putų sluoksniu... staiga dvelkteli stiprus ir žvarbus vėjo gūsnis, lietaus lašai pasunkėja... „Koks gražus mano namas“, pagalvoja Šliogeris.

Kreivarankis
Rašyti komentarą