Apsakymas apie rašytoją Joną VIII dalis

Angelai sargai atsikratė prastai kvepiančio krovinio aukštai(kaip ir dera angelams) virš sugriauto Vilniaus Kalnų parke. Krovinys gal valandą buvo negyvas, po to išstūmė kelis liūdnus garsus ir pavirto dejuojančiu, apdaužytu Jonu. Rašytojas pažvelgė žemyn – Vilnius sugriautas, jo gyvenimas sugriautas. Jėzau su jėzusiukais. Viską taisyti ir kuo greičiau. Pirmiausia Jonas atstatė Vilnių. Gyvenimą taisyti, o ir sveikatą geriausia nesugriautame mieste, ypač jei tas miestas prifarširuotas čeburekinių ir moterų.
Po to Jonas atgaivino savo galinga plunksna, tiksliau kinietišku tušinuku, Leokadiją.
Kaip tikra moteris Leokadija iškart apsiverkė ir atleido vyriškiui viską. Nes jautė daug anas prisidirbo per jų išsiskyrimo laiką ir geriau nesiaiškinant iškart viską. Viską, viską, net gėjavimą, vėl tikru vyru sudarytu iš vyno ir kraujo padarys kaip mat – tik atiduokite man jį...
Jonas patikimose moteriškose rankose atsipalaidavo ir leidosi nešamas moteriškų ašarų srovės kaip sielis Tiškevičiaus laikų Nerimi. Ateina toks laiko tarpsnis kiekvieno vyro gyvenime – atsiduoti moters rankoms....
Ar ilgai išlaikys tos kibios moteriškos rankos neramųjį rašytoją? Ar neatsibos Jonui išlyginti balti marškiniai ir tvarkingas gyvenimas? Žinios apie tai IX dalyje, žinoma jei pavyks kai kam išgalvoti IX dalį...