Upei alzheimeris

Upė Neris pas mus atplaukia iš Baltarusijos ir Nemenčinės. Prieš pusantro šimto metų ja plaukė grafas(ir tam buvo surengęs didingą ekspediciją) ir surašė ją į knygą. Graviūras Neries knygai graviravo pačioje Saksonijoje. Grafui upė labai patiko.
Prieš aštuoniasdešimt metų lenkų kariškiai ant kranto surentė medinį didelį Mickevičių. Upei Mickevičius patiko ir jį nusinešė sau. Upei patikdavo ir miestas, pavasariais Neris vaikštinėdavo po miestą iki pat Universiteto.
Dabar upė bejėgė, mieste nevaikštinėja jau nuo nepamenamų laikų, ji dabar humanizuota bei apveržta krantinėmis. Uoslus praeivis netgi pastebėtų jos nekokį kvapą. Miestelėnai juokiasi iš silpnos upės, mėto bambalius, rašinėja ant jos krantų eilėraščius ir kabina virš jos surūdijusius vamzdžius dėl linksmumo. Matyt visi žino – upei alzheimeris. Upė plavinėja sau vaga be jokios nuomonės. Ir nieko miestelėnams nepadarys.
Ir kaip visko gyvenimo uostęs stebėtojas turiu visišką moralinę teisę paklausti: ar įmanoma kad tokią upę pamiltų grafas ir plauktų surengęs ekspediciją nuo pat Baltarusijos pelkių? Juk upės kaip moterys, mylimos tik jaunos ir aistringos...