Rašytojų kursai

Man jau kelis kartus atsiuntė žinutes, kad kviečia į rašytojų kursus, o baigus vienus kursus net duos rašytojo pažymėjimą.

Aplenkė, šunsnukiai. Pats planavau užsidirbti  kelis euriukus. Na bet gal dar spėsiu pristatyti jums savo rašytojo kursą. Mano kurse būtų štai tokios temos.

Veidas.Veidas turi būti dvasingas, pailgas ir su kančia po akimis. Po akimis atsiranda labai geras kančios įvaizdis, kai yra poakiniai maišeliai nuo besaikio patys žinote ko vartojimo.

Kūnas jokiu būdu nestoras ir alaus pilvas lyg pas seną vartojimo visuomenės aktyvų vartotoją smerktinas. Niekas jumis nepatikės, kad jūs galėtute aprašyti italo meilužio nuotykius Lietuvoje it savo. Grakštumo nėra.

-         Netikiu,  - tars moterys, bedę pirštu į pilvūzo-rašytojo foto.

Po akimis maišeliai, kūnas perkaręs. Kas dar? Kas dar.

Rankos turi būti plonais ilgais pirštais kaip pianistų, kad fotografai, kai duosite pirmą interviu, galėtų padaryti išraiškingą menišką portretą.

Biografija -  tai jau atsiprašau, jei sugebėjote pagyventi tik universiteto filologijos studentu – išmesti šiukšliadėžėn. Net nepradėkite rašytojų kursų. Pinigų, kurių jūs ir taip neturite, švaistymas. Piemuo, programuotojas, narkomanas, sifilitikas arba  diabetikas, vilkiko vairuotojas, kaubojus, jūreivis, uosto prostitutė, kareivis, kišenvagis arba arabas teroristas. Tada jo, šį bei tą išspaustume iš tokio profesijų rinkinuko.

Redaktorės ir leidėjos. Kaip norite, bet jau patikti joms turite iš pirmo žvilgsnio. Ne į tekstą, į akis pažiūrėkite tokiu giliu žvilgsniu, kad ten matytųsi šešių knygų, gilių kaip Tauragno ežeras, leidybiniai planai.

Jei jūs moteris, tai perspėju – rašytojo karjerą galite pradėti, jei esate graži ir jus į patogią rašymui šalį išsiveš įsimylėjęs vyras užsienietis. Toli nuo tėvynės gražiau išsirašo tėvynės ilgesys ir dar žinoma  tokia aksioma - Lietuva biškį dailesnė iš toliau. Vietoje tas mūsų country tai kažkokia  vargo vakarienė, bet ilgesingai žvelgiant iš Vokietijos ar nuo Keturių kantonų ežero – tai jau beveik įmanoma gyventi vieta.

Susitikimai su skaitytojais. Štai ten nebūkite kaip Sigitas Parulskis. Jazau, jazau. Tas bijo pažiūrėti į akis skaitytojams, lyg ruoštųsi kitame romane juos visus žudyti iškreiptais būdais. Vos veblena po nosimi nudelbęs akis savo niurneles ir skundžiasi daktarais, kad neleidžia girtuokliams gerti ir dar sugalvoja kalnus kitokių bėdų. Tokie knygų rašytojai mums nereikalingi.

Nuo rašytojo su dideliu parduotų knygų tiražu dvelkia lengvu protu ir sunkiu humoru, nesveiku optimizmu ir saikingai pavartoto brendžio aromatu. Bet Lietuvoje tokių tiražų ir nesapnavome, čia dvelkia paprastesnė tiesa –ai man pochuj tie skaitytojai, nes aš menininkas.

Štai apmečiau rašytojų kursų apmatus, apie pinigų rinkimą paskelbsiu, kai apsispręsiu kiek imti.

Jaučiu kažką svarbaus pamiršau apie rašytojo amatą, bet tiek to.

Po kursų prisiminsiu.

Gyvenimas rudenį viloje

Na būsiu atviras. Aš jau pažįstu visus šunis aplink vilą.

Marsas, didelis labradoras už  tvoros, išprotėjęs nuo neaprėpiamos meilės pasauliui ir pasiruošęs sulaižyti kiekvieno praeivio ranką iki kaulo. Tvora nuo Marso meilės pasauliui jau porą kartų taisyta.

Žirnis, didelis baltas gauruotas patinas, kartais pabėga iš savo namo pas Karlitą pasiuostyti. O kaip Karlitai patinka, kad priešės-laikos Žirnio visai nedomina. Laikos gailiai žiūri kai toks gražuolis Žirnis uostosi priešais. Girdimas tik gailus cypimas..

Džekas, mažas juodas, bet su dideliu. Susivienijo su Karlita į vieną gaują ir abu, patys nustebę, aplojo laikas aršiai kaip viena gauja.

O dar muzikologų vižlas, kuris patetiškai šokinėja kaip Šostakovičiaus muzika iš džiaugsmo po pusmetrį į viršų, kai mes  su Karlita praeiname pro jo tvorą.

Ir dar krūva taksų, foksterjerų, akitų ir vilkinių.

Kad tiek pat žinočiau apie žmones aplinkui kiek apie šunis. Pasiimsiu vieną dieną vyno bonką ir eisiu patvoriais pažindintis.

O tai tik labas ir viso gero.

Knysliuko laukimas arba konkursas

Aš jo ilgai laukiau.

Nesulaukiau to savo vienintelio literatūrinio knysliuko....

Buvo padėti nedideli spąsteliai mano knygoje “Bronislovas ir imperatorius”, bet nei vienas knysliukas nesusigundė ir nepranešė tautai apie  pono rašeivos smulkų aferizmą: keli romano “Bronislovas ir imperatorius” herojai yra pavadinti dviejų garsių anglų literatūros kūrinių herojų vardais. Tiesiog elementariai copy-paste.

Viena veikėjų porelė labai lengvai atsekama, kito garsaus angliško kūrinio herojai – smarkiai sunkiau atsekami. Bet jie visi yra mano romane savo  tikraisiais literatūrinias vardais.

Taigi konkursas.

Kas pirmas parašys tas abi herojų poras ir iš kokių angliškųjų  kūrinių jie yra copy-paste, tam bus atsiųsta bet kuri mano knyga su autografu. Bet tik Lietuvoje

Pedofilo keliu

Aš padorus tėvas, na kiek suvokiu tėvystę ir pajėgiu bėgioti dėl bendro sąnarių nejudrumo. Bet visą žiemą ir pavasarį riedėjau nuožulnia moraline plokštuma pedofilo keliu.

Mažės baleto pamokos jau keturis kartus per savaitę. Tad nori nenori ir man tenka pareiga nuvesti parvesti mažę. Visos mamos už tai pagirtų, bet ką mums tėvams daryti? Baleto klasė neturi persirengimo rūbinių, tad balerinos persirengia koridoriuje priešais salę. Kai kurioms balerinoms jau ir šešiolika, taigi galite įsivaizduti kaip nėra kur dėti akių. Tad mes tėveliai liekame dar ir už koridoriaus ribų dar viename koridoriuke palei tualetus. Ten padoriai ir niūriai laukiame, kol išeis mūsiškės. Maniškė, jei rūsčiai neskatini artikuliuotai tariamu žodžiu persirengia paskutinė, nes jai visi visi pasaulio atsitikimai  įdomūs ir ji tiesiog kartais sustoja ir persikelia ten, kur vaikai nesirengia. Bet tėtis už durų. Taip ir gyvename. Vienoje durų pusėje pirmyn atgal vaikšto amžinai skubantis tėtis, kitoje durų pusėje ramiai sėdi mažė ir svajoja apie ponius.

Kartą baleto pamoka buvo perkelta valanda anksčiau ir į Rusų teatrą. Apie tvarka raščio pokyčius buvo pakabintas išsamus skelbimas. Mamos perskaitė, tėvai, kurie prie tualeto ir neperskaitė. Kas gi kabina skelbimus prie tualetų durų?

Tai susirinko laiku du trečdaliai balerinų, tai yra tos, kurios vedžiojamos mamų. Tėvelių balerinos vėlavo valandą. Mokytoja mus teisėtai išbarė, negi negalime rasti momento užeiti ir paskaityti skelbimus.

Galime, rasime, užeisime...

"Veidas" baigė savo gyvenimą

"Veidas"atsiduso ir tarė paskutinį sudie.
Man tai asmeniškai skaudu. Aš buvau vienas iš tų žmonių, kuris pradėjo techninę ir vadybinę šio leidinio dalį. Redaktorius buvo Valdas Vasiliauskas. Baigėsi  visa epocha - spalvoti savaitiniai žurnalai....20 metų išsilaikė


VŽ nekrologas

Pasaulio viktorinos čempionato reitingas 2017

Liberija, Japonija ir Pakistanas

Šių šalių čempionus palenkiau - :

Moldavijos Viktorą Bogatovą (86), Liberijos Filą Diksoną (79), Japonijos Takašį Mijakavą (77), Rumunijos Georgą Vlasceanu (69), Madagaskaro Keitą Džeimsą Normaną Vaitą (59), Nigerijos Dorisą Kingą (35), Pakistano Sohailį Mechmudą (25) ir keletą kitų.

Visa stastskapie paaulio vktorinos čempionatus
http://www.protu.lt/jubiliejinis-pasaulio-cempionatas-lietuvoje-svaistesi-rekordais-3109

Labai kultūringas, bet ne didmeistris

Tik kultūros temoje pasaulio viktorinos čempionate Lt surinku daugiausiai balų . Visam čempionate LT tik penktas. Svajonę apie didmeistrio titulą vėl teko atidėti. Bet abu su vyr.dukra gerinome rezultatus. Pasiekėme geriausius balus per 4 žaistus čempionatus. Šiaip žaidėjų daugėja, konkurencija didėja. Gimsta vis kur nors LT naujas vunderkindas net ir su tokiu prastu gimstamumu  bei aplenkia....

 PVČ 2017 rezultatai

Mažylės šokėjos

Šias mažyles šokėjas Vilniaus savivaldybė nori išmesti iš patalpų Švitrigailos gt. nr.6

Labai nenoriu blogai galvoti apie Vilniaus savivaldybę, bet neramios abejonės kirba. Patalpos centre, žymiai naudingiau šias patalpas panaudoti verslo reikalams negu šioms mažylėms šokti (choreografijos mokykla “Nuotaika”) arba krūvai kitų vaikų būrelių. Sudaužysime meiliai įrengtą baleto salę su veidrodžiais  ir medinėmis atramomis – juk verslo įmonės gali kelti Vilniaus BVP į dangų.

Baleto mokykla ir kiti vaikų meno būreliai taip aukštai neskrieja...

Ateikite

Naujausių Regimanto Dimos knygų pristatymas:

Naujausių Regimanto Dimos knygų pristatymas:

“Gyvenimo stebėtojo memuarai”

“Bronislovas ir imperatorius”

Vilniaus knygų mugėje, vasario 24 d. , penktadienį, 20,00-21,00, konf.salė 5.2.

Renginį ves garsus kino ir teatro aktorius Audrius Bružas.

Kalbės visų meno žinovas akademiškasis Ernestas Parulskis.

Kampe išmaniai tylės (jei niekas neklaus) Regimantas Dima.

Nauja stora popierinė knyga

 Na štai šaunioji leidykla "Tyto Alba" išleidžia dar vieną mano knygą. Ačiū visiems, kurie dirbo su šia knyga. Šį kartą tai ne istorinis romanas, o "Gyvenimo stebėtojo memuarai". Kas pavadinime užrašyta, tas ir yra knygos viduje - vaikų auginimas, Balkanų moteris, regbis, Azija, sovietinis Vilnius, kapitalizmo aušra Lietuvoje. Trumpai tariant sąžiningai aprašytas sunkus ir juokingas vyro gyvenimas nuo metų kalno.
Knyga pasirodys knygynuose prieš pat knygų mugę ir aišku šiuos memuarus pristatysime Vilniaus knygų mugėje vasario pabaigoje.

Ištrauka iš romano ‘Bronislovas ir imperatorius” IX skyriaus

...

Aikštėje priešais Ferganos gubernatoriaus rūmus ratus suko moteris. Valdininkas Kleinšmitas padėjo pieštuką ir įsispoksojo į moterį. Kolegijos registratorius Kleinšmitas dirbo kolegijos registratoriumi Saratove septynis metus ir čia, Ferganoje, šešerius metus dirbo tuo pačiu kolegijos registratoriumi. Todėl dabar jau vis dažniau žiūrėdavo pro langą. Ten, už lango, buvo gyvenimas. Medžiai, neseniai susodinti naujosios  rusų administracijos, dar neužgožė pilkos dulkinos aikštės. Moteris  buvo labai graži, ta pati  prancūzė, kuri neseniai atsikraustė į jų užkampį ir kažko kelis mėnesius laukė.

Moteris aikštėje nustojo sukti ratus.Valdininkas Kleinšmitas akimis pasekė, ką ji, įsitempusi lyg styga stebi. Tolumoje, palei pačią horizonto liniją, sutamsavo  plonas dulkių debesėlis, galėjai jį įžiūrėti tik jei laukei to debesėlio. Dulkių tumulai vis augo, lyg Čingischano mongolų orda visu greičiu būtų pasileidusi į miestą plėšti. Dulkės ir netvarka. Negi kokie kirgizai užpuls dabar miestą? Kleinšmitas net kilstelėjo nuo kėdės. Dulkių debesis vis augo. Valdininkas prie lango net pagalvojo, gal pakviesti  moterį į vidų, juk visokių bėdų gali atsitikti vienišai prancūzei Azijoje?

Moteris aikštėje stovėjo jau ne kaip styga, o kaip pasienio stulpas, tvirtai įkastas į aikštės smėlį. Aikštės vidurys buvo jos vieta ir pasaulio centras.

Pagaliau dulkių debesyje valdininkas įžiūrėjo savus kazokus, jie vijo arklius greičiau, greičiau, tai buvo visai nepanašu į reguliarų imperatoriškosios armijos dalinį. O kur šios gaujos karininkas, kuris

sutvarkytų šiuos pašėlusius kazokus? Ana va, karininkas paskutinis kavalkadoje, joja ramiau nei jo kazokai. Jis įjoja į aikštę prieš generalgubernatoriaus rūmus.

Aukštaūgis rusų karininkas paglosto savo šyvį, kad anas nurimtų nuo lėkimo. Šyvis prunkščia, jo šonai kilnojasi tarsi kalvio dumplės. Ramindamas žirgą karininkas joja vis mažesniu ratu aplink prancūzę.

Vyras ir moteris šoka. Abiejų toks tylus šokis be muzikos. Abu sukasi ratu taip, kad matytų vienas kito veidus. Lyg ištroškę po dienos žygio per bevandenę dykumą abu geria vienas kito veidus.

Po šimts pypkių, koks jis didelis, tas mano būsimasis vyras, galvoja sukdamasi tylaus šokio sūkuryje prancūzė.

Kokia ji vis dėlto graži, kaip gaila aš neužuodžiu jos kvapo. Ar taip pat ves jos kūno kvapas iš proto, kaip kvapas jos laiškutyje Kašgare ar Batumyje, galvoja karininkas.

Valdininkas prie lango stebi jų šokį. Taigi stverk tą moterį, kvaily, kaip ji sukasi aplink tave  - kaip Saulė aplink Žemę. Štai ko mėnesius laukė prancūzė - štabo kapitono Grombčevskio.

Ir kolegijos registratoriui net nudiegia krūtinėje, kad jis jau praplikęs ir nė viena moteris jau niekada taip lėtai nesisuks aplink jo arklį, einantį ratu...

Grombčevskis nušoko nuo šyvio ir sugriebė į meškos glėbį Mari.

-         Labas, Mari, - tik tiek žodžių surado.

-         Paleisk mane, uždusiu,  – dar paprasčiau atsakė prancūzė.

-         Nežinau ką pasakyti, man gniaužia  kvapą. Gal po kalnų...

-         Pasakyk, kad pasiilgai.

-         Taip, Mari, pasiilgau tavęs.

Vėl stojo nejauki pauzė ir valdininkui Kleinšmitui vėl sudiegė krūtinę, paskui  skrandį, ir gal valdininkas net norėtų išbėgti į aikštę rėkdamas: “Nagi, pasiimk ją”, nuo tos aikštėje tvyrančios įtampos, bet štabo kapitonas staiga stvėrė moterį, užkėlė ant šyvio ir nusivedė arklį už pavadžio, beveik lygus su sėdinčia ant jo moterimi. Moteris vėl nejudėjo, dabar buvo vėliava. Nugalėtojo triumfo eisenoje per nugalėtą miestą.

....

Važiuosiu per Lietuvą

Važiuosiu per Lietuvą bei kalbėsiu apie savo istorinius romanus ir ypač naująjį “Bronislovas ir imperatorius”. Sako, kad tokiu būdu rašytojai prisisiurbia skaitytojų dėmesio it vampyrai. Patikrinsime šį gandą. Oras kaip tik vampyriškai - drakuliškas.

Kaunas, lapkričio 3 d., ketvirtadienis, 19,00  “Galeria Urbana”, Vilniaus g. 22

Utena, lapkričio 7 d., pirmadienis, 17,00 Miškinių biblioteka, Maironio g. 12

Alytus, lapkričio 9 d. trečiadienis, 17,00 J.Kunčino biblioteka,

Užventis, lapkričio 10 d. ketvirtadienis 13,00 Užvenčio muziejus,

Kaunatava, lapkričio 10 d. ketvirtadienis 15,00 Kaunatavos biblioteka,

Telšiai, lapkričio 10 d. ketvirtadienis 17,00 Telšių K.Praniauskaitės biblioteka.

Ateikite.

Jau.....

Jau Vagos knygynuose yr. Šita foto prieš kelias minutes iš "Vagos" knygyno Gedimino prospekte, kuris arčiau seimo. Pegasuose dar nėr. Negreiti pegasai, kažkokie besparniai...
Krūvelės knygų sukrautos solidžios, bet paskubėkite kol yra. Tinka maloniam rudeniškam pasiskaitymui, užteks jumi slampinėti be tikslo po gatves ir dejuoti koks oras....
Kas nedažlibina - tai mano antras istorinis romanas "Bronislovas ir imperatorius". Kaip jauniausias  vaikelis - kol kas mylimiausias.

Profesinis vardas

Mažės muzikos mokytoja pasakė reikia jau, nes vaikas gabus.  Ir mes pradėjome ieškoti profesionalaus pianino derintojo. Kandidatai buvo rekomenduoti du. Pirmasis  Slava, bet Slava jau buvo pas mus ateinantis elektrikas ir dar net vieną santechniką pažinojau vardu Slava. Pianinas ir Slava – neskamba.

Antrą kandidato derinti pianiną vardą perskaitė BM:

-         Ipolitas.

Aš nustebęs išskėčiau rankas kaip praeito amžiaus pabaigos mafukas:

 - Ir tu dar klausi kuris? Prie pianino derintojo profesijos tinka tik Ipolitas.

Aštuoni, o reikėjo dešimties

Ak, tai šeimai  visgi reikės mane laidoti savo  lėšomis. Į RS šiandien nepriėmė. Rašytojų kalnelio perspektyva vėl nutolo į tolimus tolius. Tik aštuoni balsai buvo už, o septyni prieš. Balsavimas buvo slaptas, tad kam kumščiu prieš akis pamojuoti - nėra aišku.
Nesekasi...

55555

Tai ne slapta gamykla, kažkada gaminusi oro atpažinimo sistemas “Savas Svetimas” sovietiniame Vilniuje ir ne pigus rašalas - portveinas “Trys penkiukės”, tai mnemotechnikos triukas, kuris jums padės lengviau prisiminti vieną vertingą knygų mugės vietą.

Šį penktadienį, penktą valandą, knygų  mugės salėje 5,2, jūs galėsite pamatyti  jauną 55-erių metų rašytoją Regimantą Dimą, kalbėsime  apie jau du jo  romanus.

Kalbins  visų reikalų ir ypač meno  daktarai:  Ernestas Parulskis bei Jurgita Grajauskaitė – Ludavičienė.

Šeštą valandą “Tyto Albos” stende autorius drebančia ranka pasirašys knygas. Galima atsinešti autografams netgi jo paties knygas...bet pasirašys šiaip bet kokią paduotą ...

Galima ir kultūringai

Kaip žinia esu apsiskelbęs namiškiams kultūros reiškiniu. Kultūros vertybe irgi gal kada nors tapsiu  -  jei gausiu kokią fantastų konvento ar Kelmės rajono savivaldybės premiją. Tad Naujuosius pasiryžau kartu su šeima sutikti kultūringai – naujametinės  muzikos koncertuke, po to šampano taurė prospekto kavinėje, po to pasisėdėjimas su draugais namie.

BM nupirko bilietus į Kongresų rūmų koncertą. Nacionalinis simfoninis, Gintaras Rinkevičius, Gubaidulina – kultūringiau nebūna. Pasipuošę atšuoliavome į Kongresų rūmus. Eilė patekti į vidų buvo kaip prie apelsinų 1980 metais. Priedurinis vaikinas paėmė du mūsų bilietus ir nustėro;

-         Vaikui kiek?

-         Šeši.

-         Negalima.

-         Tai  tuoj bus septyni. Ji moka elgtis koncertuose, pati jau tris metus šoka scenoje.

-         Jei septyni  dar blogiau,  -  atsakė labai patenkintas nauju diskusijos viražu  priedurinis, - reikia atskiro  bilieto, neleisiu.

Aš sau daviau įžadus po 50 jokio kvailo agresyvumo, juo labiau, kad sulėtėjęs ir sąnarių judrumas nebe tas. Atvirai pasakius - pats gaučiau.... Bet kaip šitam susnai išaiškinti, kad atėjau nusiteikęs šventiškai su šeima sutikti Naujus metus.Dabar grįžti namo, susinervinus, nenumaldomai zyziant “kokstuvyras”patys žinote kam, be jokio šventiško orkestro ir prospekto šurmuliuko? Taip norėjome kultūringai.. O jis trukdo. Apsižvalgiau – apsauginis  stovėjo nusisukęs nuo minios laužiamų durų. Žmonės už mūsų nervingai tvenkėsi kaip Antalieptės marios  pavasarį, kol diskutavome. Iki koncerto pradžios teliko 10 minučių.

-         Praleisk, matai kiek žmonių trukdai patekti į salę, kitą kartą žinosime.

-         Ne,  - priedurinis pasijautė šauniai, jis pagaliau nuveiks šiame gyvenime Kažką.

Visada rėkiu arba keikiuosi tokioje situacijoje. Bet vėl:  Nauji metai, apsauga, kultūringi žmonės aplink, netinka.  Ką daryti? Reikia veikti tylomis. Ramiai  prastūmiau po truputį nenaudodamas jėgos, tik  pilvą, save ir šeimą į vidų. Vaikinukas pajautė, kad Kažko šiame gyvenime gali ir nenuveikti. Jo svoris tam netinka.

-         Ką jūs darote? – paklausė.

Aš kultūringai, nekeldamas triukšmo, tylomis, tik gal vos vos  parūstintu veidu, ėmiau iš jo rankų mūsų bilietus. Jis bandė neduoti. Bet aš primygtinai pasiėmiau lengvai, netraumuodamas, pasukęs jo ranką, nes ne visą gyvenimą prie kompo prasėdėjau... Ir mes nuėjome. Apsauginis  į procesus nesikišo. Jis buvo kažkuo  susidomėjęs visiškai kitoje pusėje. Ten kur kilo nekultūringas triukšmas.

Koncertą išklausėme, naujametės nuotaikos nesusigadinome, šampaną taurę, net dvi, prospekte išgėrėme, viskas pavyko.

Galima juk ir kultūringai sunkiame kultūrėjimo kelyje, jei  ruošiesi  tapti kultūros vertybe...