2016 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

Ištrauka iš romano ‘Bronislovas ir imperatorius” IX skyriaus

...
Aikštėje priešais Ferganos gubernatoriaus rūmus ratus suko moteris. Valdininkas Kleinšmitas padėjo pieštuką ir įsispoksojo į moterį. Kolegijos registratorius Kleinšmitas dirbo kolegijos registratoriumi Saratove septynis metus ir čia, Ferganoje, šešerius metus dirbo tuo pačiu kolegijos registratoriumi. Todėl dabar jau vis dažniau žiūrėdavo pro langą. Ten, už lango, buvo gyvenimas. Medžiai, neseniai susodinti naujosios  rusų administracijos, dar neužgožė pilkos dulkinos aikštės. Moteris  buvo labai graži, ta pati  prancūzė, kuri neseniai atsikraustė į jų užkampį ir kažko kelis mėnesius laukė.
Moteris aikštėje nustojo sukti ratus.Valdininkas Kleinšmitas akimis pasekė, ką ji, įsitempusi lyg styga stebi. Tolumoje, palei pačią horizonto liniją, sutamsavo  plonas dulkių debesėlis, galėjai jį įžiūrėti tik jei laukei to debesėlio. Dulkių tumulai vis augo, lyg Čingischano mongolų orda visu greičiu būtų pasileidusi į miestą plėšti. Dulkės ir netvarka. Negi kokie kirgizai užpuls dabar miestą? Kleinšmitas net kilstelėjo nuo kėdės. Dulkių debesis vis augo. Valdininkas prie lango net pagalvojo, gal pakviesti  moterį į vidų, juk visokių bėdų gali atsitikti vienišai prancūzei Azijoje?
Moteris aikštėje stovėjo jau ne kaip styga, o kaip pasienio stulpas, tvirtai įkastas į aikštės smėlį. Aikštės vidurys buvo jos vieta ir pasaulio centras.
Pagaliau dulkių debesyje valdininkas įžiūrėjo savus kazokus, jie vijo arklius greičiau, greičiau, tai buvo visai nepanašu į reguliarų imperatoriškosios armijos dalinį. O kur šios gaujos karininkas, kuris
sutvarkytų šiuos pašėlusius kazokus? Ana va, karininkas paskutinis kavalkadoje, joja ramiau nei jo kazokai. Jis įjoja į aikštę prieš generalgubernatoriaus rūmus.
Aukštaūgis rusų karininkas paglosto savo šyvį, kad anas nurimtų nuo lėkimo. Šyvis prunkščia, jo šonai kilnojasi tarsi kalvio dumplės. Ramindamas žirgą karininkas joja vis mažesniu ratu aplink prancūzę.
Vyras ir moteris šoka. Abiejų toks tylus šokis be muzikos. Abu sukasi ratu taip, kad matytų vienas kito veidus. Lyg ištroškę po dienos žygio per bevandenę dykumą abu geria vienas kito veidus.
Po šimts pypkių, koks jis didelis, tas mano būsimasis vyras, galvoja sukdamasi tylaus šokio sūkuryje prancūzė.
Kokia ji vis dėlto graži, kaip gaila aš neužuodžiu jos kvapo. Ar taip pat ves jos kūno kvapas iš proto, kaip kvapas jos laiškutyje Kašgare ar Batumyje, galvoja karininkas.
Valdininkas prie lango stebi jų šokį. Taigi stverk tą moterį, kvaily, kaip ji sukasi aplink tave  - kaip Saulė aplink Žemę. Štai ko mėnesius laukė prancūzė - štabo kapitono Grombčevskio.
Ir kolegijos registratoriui net nudiegia krūtinėje, kad jis jau praplikęs ir nė viena moteris jau niekada taip lėtai nesisuks aplink jo arklį, einantį ratu...
Grombčevskis nušoko nuo šyvio ir sugriebė į meškos glėbį Mari.
-         Labas, Mari, - tik tiek žodžių surado.
-         Paleisk mane, uždusiu,  – dar paprasčiau atsakė prancūzė.
-         Nežinau ką pasakyti, man gniaužia  kvapą. Gal po kalnų...
-         Pasakyk, kad pasiilgai.
-         Taip, Mari, pasiilgau tavęs.
Vėl stojo nejauki pauzė ir valdininkui Kleinšmitui vėl sudiegė krūtinę, paskui  skrandį, ir gal valdininkas net norėtų išbėgti į aikštę rėkdamas: “Nagi, pasiimk ją”, nuo tos aikštėje tvyrančios įtampos, bet štabo kapitonas staiga stvėrė moterį, užkėlė ant šyvio ir nusivedė arklį už pavadžio, beveik lygus su sėdinčia ant jo moterimi. Moteris vėl nejudėjo, dabar buvo vėliava. Nugalėtojo triumfo eisenoje per nugalėtą miestą.
....


Rašyti komentarą