...
Aikštėje priešais Ferganos gubernatoriaus rūmus
ratus suko moteris. Valdininkas Kleinšmitas padėjo pieštuką ir įsispoksojo į
moterį. Kolegijos registratorius Kleinšmitas dirbo kolegijos registratoriumi
Saratove septynis metus ir čia, Ferganoje, šešerius metus dirbo tuo pačiu
kolegijos registratoriumi. Todėl dabar jau vis dažniau žiūrėdavo pro langą.
Ten, už lango, buvo gyvenimas. Medžiai, neseniai susodinti naujosios rusų administracijos, dar neužgožė pilkos
dulkinos aikštės. Moteris buvo labai
graži, ta pati prancūzė, kuri neseniai
atsikraustė į jų užkampį ir kažko kelis mėnesius laukė.
Moteris aikštėje nustojo sukti ratus.Valdininkas
Kleinšmitas akimis pasekė, ką ji, įsitempusi lyg styga stebi. Tolumoje, palei
pačią horizonto liniją, sutamsavo
plonas dulkių debesėlis, galėjai jį įžiūrėti tik jei laukei to
debesėlio. Dulkių tumulai vis augo, lyg Čingischano mongolų orda visu greičiu
būtų pasileidusi į miestą plėšti. Dulkės ir netvarka. Negi kokie kirgizai
užpuls dabar miestą? Kleinšmitas net kilstelėjo nuo kėdės. Dulkių debesis vis
augo. Valdininkas prie lango net pagalvojo, gal pakviesti moterį į vidų, juk visokių bėdų gali
atsitikti vienišai prancūzei Azijoje?
Moteris aikštėje stovėjo jau ne kaip styga, o kaip
pasienio stulpas, tvirtai įkastas į aikštės smėlį. Aikštės vidurys buvo jos
vieta ir pasaulio centras.
Pagaliau dulkių debesyje valdininkas įžiūrėjo
savus kazokus, jie vijo arklius greičiau, greičiau, tai buvo visai nepanašu į
reguliarų imperatoriškosios armijos dalinį. O kur šios gaujos karininkas, kuris
sutvarkytų šiuos pašėlusius kazokus? Ana va,
karininkas paskutinis kavalkadoje, joja ramiau nei jo kazokai. Jis įjoja į
aikštę prieš generalgubernatoriaus rūmus.
Aukštaūgis rusų karininkas paglosto savo šyvį, kad
anas nurimtų nuo lėkimo. Šyvis prunkščia, jo šonai kilnojasi tarsi kalvio
dumplės. Ramindamas žirgą karininkas joja vis mažesniu ratu aplink prancūzę.
Vyras ir moteris šoka. Abiejų toks tylus šokis be
muzikos. Abu sukasi ratu taip, kad matytų vienas kito veidus. Lyg ištroškę po
dienos žygio per bevandenę dykumą abu geria vienas kito veidus.
Po šimts pypkių, koks jis didelis, tas mano
būsimasis vyras, galvoja sukdamasi tylaus šokio sūkuryje prancūzė.
Kokia ji vis dėlto graži, kaip gaila aš neužuodžiu
jos kvapo. Ar taip pat ves jos kūno kvapas iš proto, kaip kvapas jos laiškutyje
Kašgare ar Batumyje, galvoja karininkas.
Valdininkas prie lango stebi jų šokį. Taigi stverk
tą moterį, kvaily, kaip ji sukasi aplink tave
- kaip Saulė aplink Žemę. Štai ko mėnesius laukė prancūzė - štabo
kapitono Grombčevskio.
Ir kolegijos registratoriui net nudiegia
krūtinėje, kad jis jau praplikęs ir nė viena moteris jau niekada taip lėtai
nesisuks aplink jo arklį, einantį ratu...
Grombčevskis nušoko nuo šyvio ir sugriebė į meškos
glėbį Mari.
-
Labas, Mari, - tik tiek žodžių surado.
-
Paleisk mane, uždusiu, – dar paprasčiau atsakė prancūzė.
-
Nežinau ką pasakyti, man gniaužia kvapą. Gal po kalnų...
-
Pasakyk, kad pasiilgai.
-
Taip, Mari, pasiilgau tavęs.
Vėl stojo nejauki pauzė
ir valdininkui Kleinšmitui vėl sudiegė krūtinę, paskui skrandį, ir gal valdininkas net norėtų
išbėgti į aikštę rėkdamas: “Nagi, pasiimk ją”, nuo tos aikštėje tvyrančios
įtampos, bet štabo kapitonas staiga stvėrė moterį, užkėlė ant šyvio ir nusivedė
arklį už pavadžio, beveik lygus su sėdinčia ant jo moterimi. Moteris vėl
nejudėjo, dabar buvo vėliava. Nugalėtojo triumfo eisenoje per nugalėtą miestą.
....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą