2016 m. vasario 22 d., pirmadienis

55555



Tai ne slapta gamykla, kažkada gaminusi oro atpažinimo sistemas “Savas Svetimas” sovietiniame Vilniuje ir ne pigus rašalas - portveinas “Trys penkiukės”, tai mnemotechnikos triukas, kuris jums padės lengviau prisiminti vieną vertingą knygų mugės vietą.
Šį penktadienį, penktą valandą, knygų  mugės salėje 5,2, jūs galėsite pamatyti  jauną 55-erių metų rašytoją Regimantą Dimą, kalbėsime  apie jau du jo  romanus.
Kalbins  visų reikalų ir ypač meno  daktarai:  Ernestas Parulskis bei Jurgita Grajauskaitė – Ludavičienė.
Šeštą valandą “Tyto Albos” stende autorius drebančia ranka pasirašys knygas. Galima atsinešti autografams netgi jo paties knygas...bet pasirašys šiaip bet kokią paduotą ...

2016 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Maksimali vitaminų dozė

Mažei jau septyneri. Mažas vaikas vėlyvam tėčiui - lyg adatos dūris su maksimalia vitaminų doze. Stačios akys iškart. Išlieki budrus ir kiek leidžia metai  - judrus. Ačiū mamai už šitą baleriną.

2016 m. vasario 17 d., trečiadienis

Neįvykęs Kuršas




Jei Kuldygoje, kažkada buvusioje Kuršo sostinėje, naktį sustoji  centre Liepojos bei Bažnyčios gatvių sankryžoje ir iš dangaus  sninga, tai tik tada gerai.
Galima  prieš tai išgerti alaus bokalą ar vyno taurę, kad dar labiau atsivertų kuršiškosios  čakros, nes  šeimos legendos  kažką nerišliai  murma apie kuršišką kilmę...
Taigi toje  sankryžoje į dangų šauna  šviesos stulpas, jei lietus ar šiaip jokių kritulių, tai šviesos stulpo beveik nematyti. Bet jei sninga, tai taip gražiai sninga  kaip kažkada “Maskarado” spektaklyje.Gaila ir tuščia dūšioje dėl tuščio mažo latviško miestelio nakties. Matai tame valsu besisukančių snaigių stulpe į dangų  neįvykusį Kuršo projektą, nes hercogas Jekabas Ketleris taip įspūdingai pradėjo šalį su kolonijomis Gambijoje ir Tobage. Bet  gražiai prasidėjęs projektas buvo sutrintas istorijos girnų tarp Švedijos, ATR  ir Rusijos. Tiek ir liko. Kelios tirpstančios snaigės.
Mažoji  Kuldyga liko neįvykusi kaip kolonijinės valstybės sostinė. Turi Kuršas ir ypač Kuldyga žiemą lašelį tos neįvykusios galimybės grožio, bet šiaip  prastai. Murkšlių (kaip latviai  paaiškino  - tokių žemės voverių) ferma žiemą uždaryta, smėlio urvai uždaryti, keli muziejai uždaryti. Ventspilis žiemą nesužavėjo, gal tik  Ėduolės pilis, Tervetės parkas ar Jūrkrantės jūros krantas.– šiek tiek.....

Žiemą į Kuršą padoriam turistui nereikia.

2016 m. vasario 12 d., penktadienis

Čigonai, prokurorai ir Landsbergis


Madinga dabar tema.- atskleisti kokią nors Vilniaus paslaptį. Tai ir aš su savu trigrašiu  ta tema.
Sovietiniame Vilniuje iš vos keliolikos restoranų buvo ne tik garsioji Neringa, kurią visi žinojo ir visi sekė. Vilniaus miesto pakraščiuose, ir viename  labai blogame ir tada ir dabar  rajone, buvo toks neaiškus užslėptas valdiškas  restoranas. Ir, matyt, jis turėjo pliusų – ten nebuvo mikrofonų.. Bet aišku niekas tvirtai nežinojo.
Kartą pakalbinau  to restorano buvusią vadovę, tai ji papasakojo tame restorane patyrusi tris baisius  dalykus: čigonus, prokurorus ir Landsbergį.
Įtakingo čigono vestuves restorane prisimena iki šiol su siaubu. Buvo užsakyta apie 80 vietų, bet realiai atvažiavo beveik visi taboro čigonai. Gal pusė tūkstančio.  Restorane tai pusei vietos neužteko, tai klajūnai  spietėsi kur galėjo, lauke, pagalbinėse patalpose, štai staltiesių spintelėje rado  užmigusį čigoniuką, arba  savo  kabinete pinigus besidalijančius piktus vyrus, kurie peilius buvo pasidėję ant stalo. Be to jei čigonas persėda, tai įrankius reikia paduoti naujus pagal kažkokį ten jų švaros paprotį. O jie sėdo, persėdo, kalbėjo ir kalbėjo. Padavėjos tikra to žodžio prasme nukrito nuo kojų. O mažiukai miegojo  spintelėse arba ant maisto pjaustymo stalų....
Bet prokurorai buvo dar baisiau. Prokurorų ratelis  pamėgo atskirą restorano salytę, kur buvo apvalus 12 vietų stalas. Rinkdavosi  vien vyrai, pradžioje šventės liepdavo prie jų stalo  sėsti ir direktorei, ir padavėjai,  konspiracijai juokdavosi, po to jau  jiems moterų nereikėdavo. Kartą užėjo pažiūrėti kas ten vyksta vėliau ir pasibaisėjusi pabėgo. Ant to apvalaus  stalo gulėjo nuogas  vyras iš to prokurorų ratelio ir visi iš eilės...Tada  jie liepė jai prisisemti į burną trilitrinį sloiką vandens, nes bus blogai.
Bet  baisiausia buvo: tai kartą vadovė  sėdi su didžiuliu peiliu ir nupjaudinėja  mėsą. Na žinote kaip buvo  pirmaisiais  laisvės postsovietų metais – kad klientai per daug neapsidžiaugtų nauju gyvenimu....Staiga į kambariuką energingai įžengia Landsbergis. Taip, tas pats, tada Lietuvos vadovas. Na va, pagalvoja direktorė, dabar mane nušaus, nes viena su Landsbergiu, o rankoje didelis teroristinis peilis.
Bet apsauga paklydo, pametė Vadą. Žiūri abu  vienas į kitą. Nieko daugiau tame kambarėlyje. O  Landsbergis tik paklausė su ironiška savo šypsenėle:
-         Ne mane pjausite?
Ir sukrizeno che che.

Tokie  buvo trys didžiausi siaubai ištikę moteriškę tame restorane.

2016 m. vasario 5 d., penktadienis

Siono kalių protokolai arba Karlita – 7

Siono kalių protokolai  arba Karlita – 7


Kaip joms taip pavyksta nežinau, bet net mano kalė Karlita yra aktyvi ir patyrusi to  pačio pasaulinio sąmokslo dalyvė.
Ilgokai nerašiau apie savo šunį. Jūs jau  aišku niekingai pagalvojote -  užmigdžiau  arba paleidau prie Baltarusijos sienos į laukus. Ne. Karlita  gražaus moterims patinkančio blizgumo kailiu, čipuota, paskiepyta, nukirmėliuota ir pakelta uodega. Ir štai kažkurią dieną aš suvokiau, kad net ji, vos pusantrų metų ir iš prieglaudos, - kaip ir kitos mano gyvenimo moterys – mane mausto.
Vakaras. Aš, paskaitęs mažei anglų kalbos vadovėlį prieš miegą, pats beveik prisnūdęs slenku į  miegamajį. Visą dieną, jei būnu namie Karlita vaikšto iš paskos man kaip lipdukas. Atsiplėšti bent metrą nuo manęs jai per skaudu. Bet vakare Karlita  atsilipina nuo manęs. Taigi pasilaikydamas sienų kankinamas noro kuo greičiau lovon  atslenku į miegamąjį  Lovoje randu tylų tylų beveik nekvėpuojantį  mažytį kailiuotą gumulėlį su uodega. BM savo pusėje po nosimi prunkščia. Gumulėlio tyli viltis - o gal nepastebės, gal leis miegoti savo lovoje? Kartais  ir nepastebiu, tada prispaustas gumulas cypia kai aš ant jo užkrentu.
Tai  atsistoju visu šeimininko ūgiu ir liepiu, rūsčiai kiek pajėgiu ir pirštu net nurodau:
-         Karlita, į vietą.
Karlita, žvelgdama savo akimis kaip nekaltos mergaitės priverktais bliūdais, vos nuslenka į vietą.
Va ta jos manymu jos vieta vėlgi yra labai diskutuotina. Ji atsigula šalia lovos ant kilimėlio. Šiaip jos kilimėlis žymiai toliau, koridoriaus gale.
Aš dar kartą, ir dar tris kartus, ir kaip galima rūsčiau sakau:
-         Karlita, į vietą.
Karlita, vinguriuodama visu kūnu iki pat uodegos galiuko praneša, nu visiems būna, šeimininkas, nu apsirikau, komandą supratau ne iš pirmo karto, esu kvailas šo iš prieglaudos ir lėtai, kas žingsnį atsisukdama ar neapsigalvosiu slenka iš kambario.
Kartais neišlaikau ir juokdamasis šnibždu.
-         Karlita čia.
Šuo reaguoja per milisekundę, netikėtai  visiškai nekvaila kalė, visai ne šo ir komandas vykdo žaibu..
Bet vėl rūsti komanda:
-         Į vietą.
Ir šuo vėl lėtai, vis atsisukdamas į mane, vėl akys – bliūdai: ar tik žiauriai nesuklydai, šeimininkas, aš nusispjaunu ir leidžiu  kalei daryti ką nori,  ir aš taip palaipsniui suvokiu, vėl.... šita kalė, šita moteriškoji gyvūnijos pasaulio sutvėrimė mausto mane, tai tikri Siono kalių protokolai, ji
manipuliuoja manimi ir aš neturiu jėgų jai  pasipriešinti.

Kaip ir visoms kitoms mano gyvenime....

2016 m. vasario 2 d., antradienis

Teroristas Stiopa



Man visada rūpėjo kaip atsiranda tie teroristai. Bet labai jų pamatyti netroškau. Teroristo pamatymas  dažnai  būna paskutinis  apskritai  bet ko pamatymas gyvenime.
Bet aš mačiau tikrą teroristą....
Stepans Bereznojs gyveno Piterbore, kur daug lietuvių. Jis gimė Daugpilyje, išaugino jį senelė  ir tai  savaime reiškė  blogą gyvenimo startą. Latvijos ukrainietis – dar vienas blogas ženklas. Ir aš kartą švenčiau gimtadienį Piterbore, kur  gėriau viskį, o priešingame kambario kampe stovėjo Stiopa. Jis stovėjo kampe su Nastia (jo gyvenimo meile) ir abu kukliai šypsojosi, tą dieną nė lašo negėrė abu, bandė pradėti gyvenimą iš naujo. Ir blaivūs jie atrodė lyg švarutėliai pleistrai  ant baisiausių gyvenimo žaizdų. Šypsojosi iš kampo  meiliai, abu bandė suvokti ką aplink  šneka lietuviai ir džiugiai atsiliepdavo pakalbinti rusiškai. Žmonės tokiais dvasingais veidais steigia gyvūnų prieglaudas, man tądien taip atrodė. Ir negeriančio Stiopos veidas buvo kukliai laimingas, kad tą dieną su juo neatsitiko jokios bėdos. O šiaip jau vos gimus Stepanui  fėjos padovanojo tokią gimimo progos dovaną  – visada būsi auka, nes depresyvusis Daugpilis, betėvystė, ukrainietis et cetera  ir užrašyta tai jam ant veido.
Nastia negalėjo gerti  alkoholio, kai išgerdavo  ji juokdavosi  ir be tikslo bėgdavo  laukais. Stiopa kartą Ukrainoje gėrė su vieno miesto milicijos viršininku atvežtą giminėms viskį, kad viršininkas surastų jam jo Nastią. Ji truputį išgėrė su Stiopos giminėmis ir išbėgo į laukus.. Milicijos  viršininkui viskis  patiko  ir jis rado Stiopai Nastią kažkur toli laukuose už miesto ribų.
Paskui  Nastia metė Stiopą. Mirė senelė. Stiopa  pradėjo vėl gerti. Ir dabar pacituosiu Daily Mail su žyma terrorist.

Upon landing, the 31-year-old - described as 'hopelessly drunk' - then approached customer service advisor Michael Stolborg-Price at the Essex airport with his middle finger in the air, calmly telling him: 'I want to declare I am a terrorist.'


Gavo metus angliško kalėjimo. Ir dar jam pasisekė. Galėjo nušauti  iškart oro uoste. O atsėdėjus   -   amžina  deportacija iš Jungtinės  Karalystės. Ir nenoriu aš čia šaipytis iš Stepans Bereznojs. Tiesiog kai kuriems žmonėms nelaimės yra įgimtos ir neištaisysi to nei maldomis, nei joga ar  jokiu geru elgesiu. Yra toks žodis -  likimas….
Visa istorija angliškai