Siono kalių protokolai arba Karlita – 7

Siono kalių protokolai  arba Karlita – 7

Kaip joms taip pavyksta nežinau, bet net mano kalė Karlita yra aktyvi ir patyrusi to  pačio pasaulinio sąmokslo dalyvė.

Ilgokai nerašiau apie savo šunį. Jūs jau  aišku niekingai pagalvojote -  užmigdžiau  arba paleidau prie Baltarusijos sienos į laukus. Ne. Karlita  gražaus moterims patinkančio blizgumo kailiu, čipuota, paskiepyta, nukirmėliuota ir pakelta uodega. Ir štai kažkurią dieną aš suvokiau, kad net ji, vos pusantrų metų ir iš prieglaudos, - kaip ir kitos mano gyvenimo moterys – mane mausto.

Vakaras. Aš, paskaitęs mažei anglų kalbos vadovėlį prieš miegą, pats beveik prisnūdęs slenku į  miegamajį. Visą dieną, jei būnu namie Karlita vaikšto iš paskos man kaip lipdukas. Atsiplėšti bent metrą nuo manęs jai per skaudu. Bet vakare Karlita  atsilipina nuo manęs. Taigi pasilaikydamas sienų kankinamas noro kuo greičiau lovon  atslenku į miegamąjį  Lovoje randu tylų tylų beveik nekvėpuojantį  mažytį kailiuotą gumulėlį su uodega. BM savo pusėje po nosimi prunkščia. Gumulėlio tyli viltis - o gal nepastebės, gal leis miegoti savo lovoje? Kartais  ir nepastebiu, tada prispaustas gumulas cypia kai aš ant jo užkrentu.

Tai  atsistoju visu šeimininko ūgiu ir liepiu, rūsčiai kiek pajėgiu ir pirštu net nurodau:

-         Karlita, į vietą.

Karlita, žvelgdama savo akimis kaip nekaltos mergaitės priverktais bliūdais, vos nuslenka į vietą.

Va ta jos manymu jos vieta vėlgi yra labai diskutuotina. Ji atsigula šalia lovos ant kilimėlio. Šiaip jos kilimėlis žymiai toliau, koridoriaus gale.

Aš dar kartą, ir dar tris kartus, ir kaip galima rūsčiau sakau:

-         Karlita, į vietą.

Karlita, vinguriuodama visu kūnu iki pat uodegos galiuko praneša, nu visiems būna, šeimininkas, nu apsirikau, komandą supratau ne iš pirmo karto, esu kvailas šo iš prieglaudos ir lėtai, kas žingsnį atsisukdama ar neapsigalvosiu slenka iš kambario.

Kartais neišlaikau ir juokdamasis šnibždu.

-         Karlita čia.

Šuo reaguoja per milisekundę, netikėtai  visiškai nekvaila kalė, visai ne šo ir komandas vykdo žaibu..

Bet vėl rūsti komanda:

-         Į vietą.

Ir šuo vėl lėtai, vis atsisukdamas į mane, vėl akys – bliūdai: ar tik žiauriai nesuklydai, šeimininkas, aš nusispjaunu ir leidžiu  kalei daryti ką nori,  ir aš taip palaipsniui suvokiu, vėl.... šita kalė, šita moteriškoji gyvūnijos pasaulio sutvėrimė mausto mane, tai tikri Siono kalių protokolai, ji

manipuliuoja manimi ir aš neturiu jėgų jai  pasipriešinti.

Kaip ir visoms kitoms mano gyvenime....