2018 m. lapkričio 27 d., antradienis

Dingimai


Čai toks labai filosofinis bus. Apie tai kaip viskas dingsta.
Kai gimsti ir gyveni, tai lyg ir visą laiką atrandi. Tokia ta bendra paradigma su naratyvu. 
Nė velnio.
Aš manau atvirkščiai – viskas dingsta nuo pat pradžių.
Pirmas dingsta jaukus gyvenimas, kai tavimi pasirūpina mama. Tik surėki griežtu balseliu, jei kas ne taip ir vėl šilta, sausa, jauku.
Mano kartos žmonės žino kaip dingo labai didelė ir kuri labiausiai iš visų rūpinosi. Na taip, kaip ji pati suvokė ir galėjo. Ginčytis su ta buvo beprasmiška.
Tarybų arba Sovietų Socialistinė Respublikų Sąjunga. Baigėsi vieną dieną taip netikėtai, pliumpt milžinė ir trūkt trūkt kojytėmis. Paliko mus vienus, mus visiškus našlaičius.
Po to kai pirmą kartą vedžiau atrodė, kad dings visos moterys iš gyvenimo. Pagal taisykles privalėjo dingti. Bet ar gali moterys paklūsti tokioms kvailoms taisyklėms.
Nė velnio. Jos šiureno bei šiugždėjo parėdais ir tokiomis kojinėmis, kur gėlėtas kojinių kraštelis aukštai matosi, bet lyg ir nesimato. Tokios kojinės mane žudo iki šiol. Klastingai.
Po to dingo kartu visi komunistai.Visą mano jaunystę nuobodžiai mykė apie šviesią ateitį už horizonto, o patys vieną dieną organizuotai pradingo už tos linijos. O kiek jų daug buvo ir visi juk protingais veidais.
Po to dingo gyvenančio be vaikų ramybė. Ką veikia visą dieną žmonės be vaikų – man iki šiol mistika ir Ivanas Susaninas.
Apie 40 metų dingo rankų ir kojų greitis. Bet kas jau galėjo sumušti gatvės kovoje.
Gangreit po greičio dingimo pradingo dešinio kelio sąnarys. Buvo ir nebėr. Ligonių kasos duos naują apie 2020 metų gegužę. Sąnarį, ne jaunystę.
Savaime suprantama visų dingimų logika suponuoja ir pačio autoriaus pradingimą. Geriau vėliau, nes nu įdomu, kas dar dings.













.












Rašyti komentarą