2013 m. rugpjūčio 30 d., penktadienis

Kova dėl sielų



Kova dėl sielų sovietų laikais  vykdavo pakankamai subtiliai. Niekas gvoltu nešaukė būk saugumiečiu arba būk disidentu. Mokinius ir viena, ir kita pusė veikdavo subtiliai. Keli  pavyzdžiai.
Pamenu saugumo (KGB) pulkininko – lietuvio  paskaitėlę aktų salėje kelioms klasėms. Faktiškai žaidėme įdomų žaidimą – sugauk špioną. Pamenu vieną užduotėlę.  Pažangus Amerikos lietuvis labai prašo leisti jam iš tėviškės atsivežti žemės saują. Net ir pažangiems amerikonams buvo neleidžiama bet kur slampinėti Tarybų  Lietuvoje. Leisti ar neleisti? Klausia mūsų saugumietis.
Na mes rėkiame, joks šnipas, senas žmogus, reikia leisti jam saujelę gimtosios žemės. Juk ir laikraštis toks net yra – “Gimtoji žemė”.
Pulkininkas gražiai nusišypsojo ir atsakė. Vot jūs ir neteisūs, mokiniai. Žemę jis pasirodo deda į specialų konteinerį tyrimams. Už kelių kilometrų nuo amerikono tėviškės  - slaptas objektas. Žemės sudėties tyrimai patvirtintų  arba paneigtų CŽV spėjimus apie objektą.
Įdomus tas saugumiečio darbas, ar ne? Pulkininkas mielai pasilieka po paskaitėlės  su mokiniais užduodančiais  papildomus klausimus.
Kita pusė. Vytautas Petkevičius  turėjo rašytojo gabumų. Bet buvo tikras idėjinis saugumietis. Rašė įdomiai. Štai kartą jo “Apie duoną, meilę ir šautuvą” pakliuvo  man į rankas ir lietuvių kalbos mokytoja pasiūlė parašyti  apie įdomias knygas. Aš pasakiau rašysiu apie šią Petkevičiaus knygą. Su tais saugumiečiais rašytojais Lietuvoje tai net buvo juokinga. Štai Alfonsas Bieliauskas net parašė “Kauno romaną”, kuris išvis buvo parašytas pasąmonės srauto technika. Čystas lietuvių modernistas Džoisas - saugumietis.
Mokytoja, šiaip labai baili ir tyli kaip žemės grumstas, pasilikusi vieną po pamokos netikėtai ugningai  paprašė nedaryk šito. Tu nieko nežinai apie tą laiką. Pirmą kartą pajaučiau, kad ir ši pilka pelytė turi  paslaptį. Petkevičiaus nepopuliarinau.
Juokingiausia švelni kova dėl sielų vyko abiturientų klasėje. Mes buvome labai sustiprinto mokymo klasė. Tai mūsų daug kas norėjo. Buvo paskelbta, kad vyks agitacija stoti į Patriso Lumumbos universitetą Maskvoje. Yra tame mokslo židinyje skirtos kelios vietos  ir Lietuvai. Ten kur daug negrų, arabų ir kitų revoliucingų tautų Maskvoje ruošėsi aktyviai socializmo statybai visame pasaulyje. Dažniau su kalašnikovais rankose.
Oficialiai  vyko kelių susiraukusių nuobodžių viršininkų agitacija, o tylomis beveik kiekvienas mokytojas (net fizinio lavinimo) pasišaukdavo klasės lyderius ir pašnibždėdavo tik nebūkit durni ar visai tiesiai  -  atsargiai, pakliūsit į saugumo  tinklus. Ir kitiems pasakykit.  Ir visi mokytojai sakė: labai gerai Lietuvoje mokytis..
Lumumbiečiais taip niekas ir netapo. Klasiokai  liko Lietuvoje. Vienas tik nėvykėlis dabar optinės fizikos profesorius Bordo universitete.
Štai jūs pabandykite įsivaizduoti koks iš žmogaus gyvenusio 20 metų anglimis kūrenamame pusrūsyje Kalvarijų gatvėje prancūzas?


Rašyti komentarą