2013 m. rugpjūčio 13 d., antradienis

Unė Kaunaitė "Gyvenimo stebėtojo memuarai“: Ir šiais laikais būna gerų nemokamų dalykų

 


Man jau per dvidešimt metų ir recenzijas galiu rašyti visiškai oficialiai.
 perfrazuojant Gyvenimo Stebėtoją
Kai žmogų suima nervai dėl neegzistuojančių naujos knygos recenzijų, kyla lietuviško geranoriškumo priepuolis užjausti kitą bėdoje. Todėl suskubau rašyti. Kieno? Tokio Troy/Gyvenimo Stebėtojo/Regimanto Dimos, kuris jau ne vienerius metus rašinėja blogą. Iš savo įrašų jis galiausiai sudarė knygą, bet jo blogą atradau labai neseniai, tad visi tie įrašai man buvo nauji.
Jo dienoraščio reklamuoti jau tikrai nereikia, nes skaitytojų jam netrūksta, bet įtariu, kad mūsų auditorijų amžiaus kategorija ganėtinai prasilenkia, tad džiaugsiuosi, jei ir jaunosios kartos atstovus sudominsiu šiuo originaliu variantu – ne jaunu ir net ne visai debiutuojančiu, ir gal ne visai rašytoju, bet išskirtiniu Stebėtoju.
Savaime teks šią knygą lyginti su neseniai perskaityta ir aprašyta „Anarchy in UKR“. Toks palyginimas autoriui gėdos neturėtų padaryti, juk S. Žadanas laikomas „viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių“. Ir taip supuolė skaityti tokias panašias knygas – abi eseistinės, abi apie post-sovietines šalis, abiejose gausu prisiminimų ir taiklių šiandieninio gyvenimo realijų.
Žinoma, žodžio raiška šios knygos skiriasi kaip diena ir naktis – ilgai postringavau apie Žadano poetinį (kartais tuo varginantį, kartais maloniai stebinantį) stilių ir neaiškią, lyg romaną, lyg dienoraštį primenančią struktūrą… Žodžiu, nieko panašaus Gyvenimo Stebėtojas nebando atrasti, kalba paprastai, nedaugiažodžiaudamas ir nevilkdamas į įmantrius apvalkalus, viską vertindamas su humoru, o ne romantiška lyrika. Kartais gal to meninio polėkio ir pasigesti, bet atsveria kiti dalykai, kuriais ši knyga patraukia labiau – tuo, kad apie Lietuvą, labiau pažįstama, atpažįstama, ir kitu kampu.
Pasidairyti galite patys – leidykla „Naujas vardas“, leidžianti nemokamas elektronines knygas. Nors ir išleidusi dar tik penkias knygas, bet iniciatyva savaime labai šauni ir, reikia tikėtis, su laiku neišblės, o tik plėsis. Galiu tik kiekvieną paraginti, kad imtumėt ir atsisiųstumėt sau į kompiuterį – paskaitinėkit, gal užkabins. Manau, tokios knygos nereikia skaityti skubant. Bijojau, kad su puslapių skaičiumi pabos, bet kur tau – darai pertrauką ir imi iš naujo.

Tai apie knygą. Turbūt geriausią įspūdį susidarysit, jei tiesiog paskaitinėsite Troy blogą. Įrašai kupini ironijos – ir sau, ir kitiems. Autorius galėtų save vadinti antropologu – jis pastebi mažas detales, išskiria jas iš visumos ir jomis pasako daug daugiau, nei matytum plika akimi. Gyvenimo Stebėtojas tai daro be galo taikliai ir šmaikščiai. Kai dabar kas pamąsto, kokie dalykai liks po šimto metų iš mūsų informacija perpildytos eros, norėtųsi tikėti, kad tokie įrašai ir liks – nes jie iš tiesų perteikia kasdienį gyvenimą. Su prieskoniu.
Tarkime, autorius pasakoja apie savo tėvą, kuris iš gamyklos sovietmečiu dailiai išsinešė atliekamus ypač lengvo titano gabalėlius, skirtus kažkokiai kosminei programai, ir vėliau iš jų pasidarė kastuvėlius. Kokioje kitoje visuomeninėje sistemoje paprastas gėlininkas žemėje galėjo kapstytis su kosminiais kastuvėliais? (61p)Ir tas klausimas duria tiesiai į sovietinio gyvenimo širdį, atspindėdamas visas girdėtas ir negirdėtas istorijas apie iš gamyklų tempiamas gėrybes…
Kai kurie vaizdeliai prajuokindavo iki ašarų, taip, kad tekdavo ir aplinkiniams garsiai skaityti (užstrigo man „Kaip Rimas grūdinosi“, nors buvo tokių ne vienas, ir kiekvieno puikumas priklauso nuo skaitančiojo tuometinės būsenos). Pacituosiu du, pačius trumpiausius. Jie gal nėra patys kultūriškiausi ar dar kokie -iausi, bet jie tokie trumpi ir taiklūs, kad privertė mane juoktis balsu. Beje, Balkanų moteris ir mažė – Gyvenimo Stebėtojo šeimos dalys.

Zuokai, tau kapiec
Balkanų moteris gavo abiejų mūsų butų vasario mėnesio šildymo sąskaitas. Ilgai negalėjo prašnekėti. Po to pasakė:
– Tu vyras ar ne vyras, padaryk ką nors tam Zuokui.
Ką gi, Zuokai, ruoškis…
Mažė kalba
Kartais susirūpinu mažės kultūriniu lygiu. Vakar tas susirūpinimas mane vėl ištiko ir sakau mažei:
– Gal knygutę paskaitom. Va „Liūtas karalius“.
Mažė linkteli:
        Gerai. Tik tyliai skaityk. Aš filmuką žiūriu.
Knygoje daug tokių nuostabių detalių, kurios verčia palinguoti galvą – net mane, nors sovietmečio net vystykluose nemačiau! Pasakojimai apie alyvų krūmus, kuriuos ilgai saugotus galiausiai nukirto pirmo aukšto kaimynas, priminė mano vaikystės buto vynuoges, kurias irgi vieną rytą nuplėšė po mumis gyvenusi bobutė – kas jai, kad ten be galo gera rūšis ir dar vynuogės geros sunoksta, o bobutei saulės nėra… Ir jei per daug triukšmaudavom, tai šluota į radiatorių daužydavo, nes taip geriau nei sienomis sklinda garsas.
Arba apie savo mažę, kuri kažkokiam konkurse buvo mažiausia balerina. Vėl stabteliu ir susimąstau – kas per mada su tom balerinom buvo užplaukusi prieš metus du? Kiek pažįstamų ar net giminaičių vaikų su balerinų sijonėliais strakinėjo ir ant rankos pirštų turbūt nesuskaičiuočiau. Gal ir dabar strakinėja, nebežinau.
Ai, ir dar tas Leninas… Leninas, stovintis Lukiškių aikštėje, ranka rodė kryptį į šviesų rytojų ir „Tauro ragą“ (147p) (čia toks legendinis alaus restoranas). Ir kitas įrašas, pavadinimu „Kai kurios Iljičiaus dalys yra gyvos“:Aš mačiau Vladimirą Iljičių. Tą patį Uljanovą Leniną (161p).
Ne veltui citavau tiek daug Iljičiaus ir iš Žadano knygos. Joje jis irgi su Leninu pasikalba, ir už liudininką pasikviečia. Perskaičius dvi tokias memuarų knygas gali geriau suprasti, koks simbolis tai buvo sovietmečiu – keliantis ironiją, bet vis dėlto įaugęs į žmones. Jei dabar manoji karta tinkasi prie Kudirkos, tai anksčiau lygiai tokia miesto – ir gyvenimo – dalis buvo Leninas. Ir čia man vėl visos mintys sukasi ratu ir grįžta prie Lukiškių aikštės projekto. Gali tas skulptūras iškelti, bet jos lieka. Juk jos net didžiausią alaus barą Europoje parodydavo ranka.
Ir visos kelionės po Kaukazą, Rusiją… mūsų kartai tai egzotika. Pasiekiama, bet sunkiai. Mes galim skraidyti kelis kartus per metus į Didžiąją Britaniją ar kitur po Europą ir tuo net nepasigirsi – nuobodu, visiems pažįstama… O štai Armėnija! Net Baltarusija, kur senąsias lietuvių žemes mielai aplankyčiau – ir ta kaip už geležinės uždangos, jau nekalbu apie tolimesnes šalis, kurios mano tėvams būdavo ranka pasiekiamos. Toks keistas pasaulio persidalijimas.
Vis labiau tolsta tas laikas, kai buvau jaunas. Nesmagiai taip jis sutapo su sovietika, bet, kita vertus, retas turi tokį viską apimantį patyrimą: pionieriaus kaklaraištis ir Laisvės statula Niujorke gyvai. Tai aš, jei kas nesuprato.
Žodžiu, pats smagiausias dalykas – kad TAI yra užrašoma. Susidariau įspūdį, kad mano tėvų karta jaučiasi dar per jauna, kad imtų pasakoti istorijas apie savo jaunystę – pasakoja seneliai, ne tėvai, šie dar gyvena. Dar kartais jiems atrodo, kad bambukams (dar vadinamiems Youtubo ir Facebuko karta)  neįdomu. Trečiais kartais nusprendžia, kad tai įvyko taip neseniai, kad visi viską žino. Panašiai jautiesi klausydamasis apie Baltijos kelią, kuris tau – utopija, istorijos vadovėlio nuotraukos ir dokumentinių filmų kadrai, o vyresniems – tai, kur visi dalyvavo ir dar niekam apie tai nereikia pasakoti.

ik jie visais tais atvejais klysta – nes mums įdomu, ir mums ten viskas – egzotika. Gyvenimo Stebėtojas rašė, kad kažkuriam skaitytojui antroji pusė pabodo. Turbūt tas skaitytojas pats viską pragyvenęs, ir jam sovietikapažįstama geriau už dabartį. O man buvo be galo įdomu skaityti apie Vilnių, apie tai, kiek anksčiau kino teatrų buvo (kaip man norėtųsi, kad vietoj Zuikienės Benettono ten vis dar būtų man nematytas „Vilnius“!), kur per Nerį keltai plaukiodavo (dabar tai sėkmingai Tapinas pritaiko fantastinėse knygose ir jaunoji karta priskiria išmoningiems fantazijos vaisiams…), ar kur koks bufetas… Ypač, kai autorius, rodos, per gyvenimą dirbęs visus įmanomus darbus ir visko daug matęs. Kartais net sudvejoji, kur dar tiesa, o kur jau prasideda labai reali kūryba. Bet tai tik prideda šarmo – juk tikras gyvenimas visada neįtikinamesnis už fantazijas.
Tik pradėjusi skaityti užsimanydavau datų – kai jau tikroji dokumentika pagaudavo, kad Facebuko karta galėtų susigaudyti, apie kurį amžių kalbam. Paskui, su kiekvienu puslapiu vis labiau pažįstant autorių, lyg ir dingo tas noras, pats be vargo galėjai atspėti bent penkmetį. Retkarčiais kiek erzino stereotipiški juokai apie vyrus ir moteris… O manoji nepakenčiama vidinė filologė kartais užsimanydavo geriau suredaguoto teksto – bet aš ją nutildydavau. Tik taip – kad būtų sklandžiau ar labiau „prie meno“. Ir skyrius kelis norėjosi perdėti – kad knyga gražiau susidėliotų.
Aišku, kaip ir visose eseistinėse knygose, vieni įrašai stipresni, kiti kiek nublanksta. Gal tam ir nublanksta, kad tarp jų sužibėtų kiti. Bet tiek ir tos kritikos. Smagiausia, kai padėjus knygą į šalį žinai, kad ji nesibaigia. Gali atsidaryti Gyvenimo Stebėtojo blogą ir skaitinėti toliau. Nors būtų įdomu, jei Gyvenimo Stebėtojas pabandytų sudėlioti popierinę knygą – nebūtinai iš jau esančių įrašų, ar bent juos papildydamas, sudarydamas išbaigtesnę knygos formą. Potencialas ten tikrai yra ir labai rimtai knygai. Bet ką aš čia daugiažodžiauju – atsisiųskit ir skaitykit.
Įvertinimas: 8+/10. Nes esu griežta ir kaip mokinių nekenčiamos mokytojos dar niekam nedaviau 9…
Rekomendacija: eseistikos mėgėjams, besidomintiems istorija, norintiems prisiminti jaunystę ir Nepriklausomybės kartos atstovams, kad geriau suprastų, kaip viskas pasikeitė. Ir dar humoro mėgėjams – bent kelios gero juoko dozės garantuotos.

Tekstas paimtas iš  http://une.lt/



Rašyti komentarą