2016 m. balandžio 12 d., antradienis

Telefonas ir kosmosas



Kosmonautikos diena, po velnių, šiandien. Gagarino skrydis. Kodėl aš – tarkime beveik inteligentas – dabar keikiuosi?
Kai aš gimiau, tai ilgai buvau toks ne visai tikęs ant šio svieto. Na kaip ir dabar. O tada ilgiausiai neturėjau vardo, tėvams nebuvo kada. Į mūsų namo kiemą prie turgaus atėjo progresas, artėjo telefono linija ir visas namas, atšventęs kiek reikia mano gimimą, stojo kasti tranšėją telefono linijai iki namo. Greičiau, kad greičiau į kiekvieną butą įžengtų progresas. O po to dar Gagarinas sukėlė  tokį skandalą su savo kosmosu, kad jau atrodė tuoj komunizmas ir vieno atskirai paimto nekosminio ir netelefoninio berniuko vardas niekam nerūpėjo.
Tėvas, trumpam parbėgęs namo iš tranšėjų kasimo, kaip laikraščių ir kosmoso auka, mamai pasiūlė paprastai:  :
-         Fidelis kaip Kastras arba Jurijus kaip Gagarinas?.:
-         Ne,  - pasakė mama,   - jau kaip šunį Fideliuku  arba  Juročka mano vaiko nešauks.
Ačiū, mama. Apgynei. Moterys visada turi nuostabų  amžinųjų pamatų jausmą.
O pas sovietus buvo ir gerų dalykų. Štai, jei  tėvai vėlavo duoti vardą vaikui, tai grėsė bauda. O laikas seko. Telefoną  galų gale įvedė, Gagarinas nebeskraidė daugiau  į kosmosą ir galų gale tėvai paskutinę  dieną nusprendė ką daryti su šituo vis verkiančiu dėl neteisybės bevardžiu kūdikiu. Ir perkirto  Gordijaus mazgą paprastai. Sutarė best pirštu į vardyną, kokią dieną gimiau, tos dienos  vardu ir pavadinti. Tą dieną vardyne kėpsojo tik Regimantas, prastas vardas ir nei vienas normalus  žmogus iš pirmo karto vardo neprisimena. O už Lietuvos  ribų nei vienas neištaria. Bet per pusę amžiaus pripratau ir net  su  tokiu vardu  išmokau  gyventi.

Tačiau kiekvieną kosmonautikos dieną mane nukrato sveikas šiurpuliukas: per kosmosą ir kitus progreso reiškinius vos netapau Juročka. 
Rašyti komentarą