Kosmonautikos
diena, po velnių, šiandien. Gagarino skrydis. Kodėl aš – tarkime beveik
inteligentas – dabar keikiuosi?
Kai aš gimiau,
tai ilgai buvau toks ne visai tikęs ant šio svieto. Na kaip ir dabar. O tada
ilgiausiai neturėjau vardo, tėvams nebuvo kada. Į mūsų namo kiemą prie turgaus
atėjo progresas, artėjo telefono linija ir visas namas, atšventęs kiek reikia
mano gimimą, stojo kasti tranšėją telefono linijai iki namo. Greičiau, kad greičiau
į kiekvieną butą įžengtų progresas. O po to dar Gagarinas sukėlė tokį skandalą su savo kosmosu, kad jau atrodė
tuoj komunizmas ir vieno atskirai paimto nekosminio ir netelefoninio berniuko
vardas niekam nerūpėjo.
Tėvas, trumpam
parbėgęs namo iš tranšėjų kasimo, kaip laikraščių ir kosmoso auka, mamai
pasiūlė paprastai: :
-
Fidelis kaip
Kastras arba Jurijus kaip Gagarinas?.:
-
Ne, - pasakė mama, - jau kaip šunį Fideliuku
arba Juročka mano vaiko nešauks.
Ačiū, mama. Apgynei. Moterys visada turi nuostabų amžinųjų pamatų jausmą.
O pas sovietus buvo ir gerų dalykų. Štai, jei tėvai vėlavo duoti vardą vaikui, tai grėsė bauda. O laikas seko.
Telefoną galų gale įvedė, Gagarinas
nebeskraidė daugiau į kosmosą ir galų
gale tėvai paskutinę dieną nusprendė ką
daryti su šituo vis verkiančiu dėl neteisybės bevardžiu kūdikiu. Ir perkirto Gordijaus mazgą paprastai. Sutarė best pirštu
į vardyną, kokią dieną gimiau, tos dienos vardu ir pavadinti. Tą dieną vardyne kėpsojo tik Regimantas, prastas
vardas ir nei vienas normalus žmogus iš
pirmo karto vardo neprisimena. O už Lietuvos ribų nei vienas neištaria. Bet per pusę amžiaus pripratau ir net su tokiu vardu išmokau gyventi.
Tačiau kiekvieną kosmonautikos dieną mane nukrato sveikas šiurpuliukas: per
kosmosą ir kitus progreso reiškinius vos netapau Juročka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą