2016 m. balandžio 20 d., trečiadienis

Poliglotas

 

Per savo nuotykingą gyvenimą man teko kalbėti dviem labai retomis kalbomis – gėlų (tikroji airių kalba, airiai tai ne anglai, kas nežino), kita dar retesnė – uigūrų. Aišku moku ir kelias normalias kalbas.


Uigūrų kalba buvau priverstas pašnekėti dar sovietiniame Vilniuje, vienu įtemptu laikotarpiu, kai buvo sunku gauti alkoholio. Draugeliai žinojo pas tokią M. esant puikaus svarainių naminio stipraus gėrimo. Bet ji ištraukdavo svaraininę ne bet kam ir draugeliams seniai nebuvo jokių šansų. Tam reikėjo gero svečio, klaikiai įdomaus, kokio nors garsaus meninyko. Mano fantazijos šuoliai buvo žinomi nuo jaunystės ir jie kreipėsi į mane, padėk, tada ir tau įpilsime.

- Gerai, - atsakiau , - uigūrui tikrai įpils.

Kas tai? Jie pagarbiai sužiūro į mane, bet juos nuraminau, tai tokia tauta Kinijoje, mažai girdėta, duokite man tiubeteiką ir aš pabūsiu žmogumi, kuriam verta statyti butelį svaraininės. O gal ir du.

Tiubeteiką užsidėjau tik prieš M. duris ir pristatomas elgiausi neįtikėtinai kukliai, kaip žmogus pirmą kartą atsidūręs Europoje ir dar Lietuvoje. Bevartant Čiurlionio albumus ir besiklausant įdomiausių uigūrams pasakojimų apie Vilnių ir Lietuvą nepastebimai buvo įpusėtas antrasis svaraininės butelis. Visa laimė, kad M. išbėgdavo į virtuvę ko nors paruošti tolimam svečiui, tada galėdavau šiek tiek atgauti kvapą ir maldauti draugelių – gal jau baigiame, aš nebegaliu, aš tuoj numirsiu nuo susilaikymo.

-Ne, - sakė vyrai, - tęsiame.

M. buvo kilęs įtarimas, kad kaip uigūras kiek per šviesus ir akys nesiauros, bet paaiškinau: uigūrai gyveno ant pačio Šilko kelio vidurio, tai genų turi visokių.

Dar jai pasakiau kaip uigūriškai “myliu” ir “mergina”. To užteko nuraminti merginą.

M. prisipažinome tik kitą dieną. Mergina ilgai negalėjo pratarti žodžio kai uigūras išdėliojo ilgiausią atsiprašymo tekstą lietuviškai. Ir ta mano padaryta uigūriška trauma jai žiauriai pakenkė - ji prarado tikėjimą šviesiąja žmonijos puse, o po kelių dienų - kaip sakė draugeliai - tapo nėščia. Bet gyvenimas M. susiklostė gražiai - dabar ji vieno dvarininko žmona.

Gėlų kalba teko kalbėtis Zalcburge prieš keliolika  metų. Sutikau ten žmogų (iš Lietuvos, bet daugiau detalių negaliu nurodyti dėl suprantamų priežasčių) besislapstantį nuo įvairių šalių teisingumo. Taigi žmogus, besislapstantis nuo įvairių šalių teisingumo, jau buvo tvirtai padėjęs koją ant austriškos visuomenės žemiausio laiptelio ir parke ant upės kranto mus pakvietė pasivaišinti alumi. Papasakojo kaip jam vargstasi ir perspėjo, kad mes visai netyčia jau kalbame gėlų kalba. Maloniai nustebau: Maironis ir Beresnevičius rašė gėliškai?

Jo draugas vietinis alkoholikas Klausas net nuvažiavo dviračiu iki parduotuvės dar alaus iš pagarbos mūsų retai kalbai. Ką gi, kalbėjau gėliškai ir šypsojausi Klausui. Klausas pagarbiai klausėsi senosios airių kalbos ir sakė – labai melodinga. 

Pasirodo žmogus, besislapstantis nuo įvairių šalių teisingumo, jau buvo gavęs airišką pasą, pavardę ir dar kažkokias identifikacijas, tad jį aplankančius žmones buvo priverstas vadinti airiais, kad kažkaip nuslėptų savo lietuvišką pėdsaką.

Taigi gyvenimas kartais priverčia palavinti kalbos padargus labai retomis kalbomis.

P.S. prabėgus daug metų jau galiu atskleisti žmogaus, anuomet besislapsčiusio Zalcburge, tapatybę. Tai a.a. Jonas Noreika, aktoriaus Laimono Noreikos sūnus.


Rašyti komentarą