Makiaveliška naktis

Kai būna labai rami naktis, tai sode girdime geležinkelio triukšmus nuo Naujos Vilnios arba Antakalnio tolimą ūžimą. Dienomis ūžia bolgarkės ir vejapjovės. Sodų  nakties pagrindiniai garsai  – tai šunų lojimas, bet neseniai mus ištiko ir ypatinga garsų kupina naktis. Prieš Jonines.

Prie sudeginto sodo namelio pasistatę didelę palapinę kartais pašvęsti susirenka taksistų (vyrai) bei troleibusų vairuotojų (moterys) šeima. Lietuviai, nes groja Ivanovos Bunkės Zvonkės Dilės melodijas. Ir aš  beveik suprantu Dilį, Zvonkų bei Bunkų – Ivanovos garsų neįmanoma ištverti  ilgiau nei pusvalandį. Apie tai informavau taksistų šeimą labai mandagiai, bet garsiai, priėjęs prie jų tvoros.

-         Taigi rytoj Joninės, - nustebę  atsakė taksistai,  - mes švenčiame.

Tačiau sukluso ir išjungė savo garsus. Pabandė tyliai gerti. Bet po penkių minučių ir kelių stikliuko ratų – vėl įjungė Įvanovos dainas. Ir da garsiau. Na negimė toks žmogus, kuris sugebėtų tyliai  gerti.

BM paaiškinau – kiekybinė persvara bei stiprėjanti alkoholinė intoksikacija taksistų šeimos pusėje. Tada BM pasiūlė makiavelišką  planą: iškviesti policiją ir gal taip jie nurims. Mes net nenujautėme  kas prasidės.

Policija atvažiavo ir policijos efektas buvo toks pats, kaip mano parėkavimas prie tvoros. Lygiai penkios minutės tylos. Bet. Taksistams pasidarė įdomu, kas gi tas negerasis Joninių nemėgėjas soduose. Ir jie greit vieningai nutarė – Mečkos darbas. Mečka - na jus supratote, kurio kaimyno ex-praporo tai slapyvardis....

Taigi taksistai nuėjo prie Mečkos tvoros ir pradėjo jį garsiai keikti. O jų abipusė neapykanta yra sena. Taksistai įtaria, kad tai Mečkos ir kito kaimyno darbas yra jų sodo namelio sudeginimas. Todėl  jie  principingai saugo savo sudegusio namelio liekanas kaip daiktinį įrodymą byloje, bet policijai nepavyko rasti padegėjų. Mečka, kaip buvęs kariškis, tuoj pat nustatė priešininkų  kiekybinę persvarą, prisiminė policijos kvotas dėl padegimo  ir keikėsi tik savoje tvoros pusėje. Mečkos balsas toks galingas, kad pabudo visų sodų šunys. Nuo Saulėtekio ki pat Naujos Vilnios. Dar vieni kaimynai principingai įjungė blerbiančią žoliapjovę, kad perrėktų abiejų pusių keiksmus. Taksistai nustebo  – jie nebegirdi Zvonkės Bunkės dainų. Ir pareikalavo leisti  jiems paklausyti muzikos. Nes rytoj Joninės. Jie švenčia. Na ir kas, kad naktis.

Tada dar kartą atvažiavo policija. Kvietė policiją kas tik netingėjo. Policija išrašė baudą triukšmautojams. Tie atsakė, kad nemokės tokių nesąmonių. Nemokėjo, nemoka  ir nemokės. Nes jų namelis sudegintas, o policija neranda padegėjų.

Aš kartais  prabusdavau ir ilgai tamsoje girdėdavau visas viso jų nelaimingo gyvenimo nuoskaudas iš padegėlių sklypo. Vienas neturi darbo, žmona jį varo į Angliją. Kita seniai nebeduoda savo vyrui. O už ką jam duoti – smirda ir pinigų neatneša. Paskui  mažas vaikas įkrito į laužą. Trumpam visi išblaivėjo ir bandė gydyti vaiką. Garsiausiai rėkė moteris, kad reikia kažkam apmyžti vaiko odą. Labai padeda. Paskui vėl visi keikė Mečką, kai vaikas nurimo verkti. Mečka keikė atgalios. Tada mušė vieną saviškį, kuris veržėsi mušti Mečką, nes pasodins. Ir taip iki  aštuonių ryto...

O gal jei nebūtume kvietę pirmą kartą policijos, gal nebūtų tiek  triukšmo? Patys juk kalti. Taksistus makiaveliškai išprovokavome?